Patyrė savo kailiu

30-metis M.A.Levy studijavo ir gyveno skirtingose Europos šalyse: Vokietijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje. Verslo administravimo magistro laipsnį turintis belgas vėliau daug kur lankėsi ir darbo kelionių tikslais – būtent dėl šios priežasties šiandien vadybos konsultavimo srityje dirbantis jaunas vyras ne kartą viešėjo ir Lietuvoje. Jis tikina šalį pažįstąs gana gerai, nes skaičiuoja, kad Kaune ir Vilniuje pabuvo gal aštuonis ar devynis kartus.

"Kadangi mokiausi Europoje, skirtingose šalyse, visada buvau emigrantas. Žinau, ką tai reiškia. Briuselis yra pirmasis tarptautinis Europos miestas, tai reiškia, kad trečdalį miesto populiacijos sudaro atvykėliai iš įvairių Europos šalių, nes čia yra daug ES institucijų: Europos Komisija, Europos Parlamentas, yra ir NATO. Grįžęs į Belgijos sostinę norėjau pradėti įvairias iniciatyvas, jomis padėti čia gyvenantiems žmonėms iš užsienio, todėl organizuodavau daug socialinių įvykių, visą laiką sujungdavau žmones", – pasakoja M.A.Levy.

Pandemijos metu daugybė žmonių įstrigo Briuselyje. Dėl skirtingų kovos su pandemija priemonių ir privalomos atvykėlių saviizoliacijos taisyklių jie negali grįžti į savo šalis paminėti šv.Kalėdų. Belgijos sostinėje įstrigo ir pats M.A.Levy.

Aš padedu tiems, kurie negali grįžti į savo šalis.

"Mano tėvai gyvena Monrealyje, Kanadoje. Aš planavau Kalėdas praleisti su savo dėde, kuris gyvena Paryžiuje, bet dėl Belgijos karantino taisyklių negaliu ten vykti, per Kalėdas esu tarsi užblokuotas čia. Šiek tiek jaudinausi, kad Kalėdas praleisiu vienas. Pagalvojau, kad yra daugybė žmonių, kurie yra tokioje pačioje situacijoje. Būtent todėl pradėjau iniciatyvą, kuri vadinasi "Įsivaikink mane Kalėdoms" (angl. "Adopt me for Christmas")", – dalijasi jis.

Ši metaforiško pavadinimo, tačiau su įprastu įvaikinimu nieko bendro neturinti, iniciatyva iš karto sulaukė pozityvios reakcijos, idėja pasklido po visą Briuselį ir mirgėjo Europos žiniasklaidoje. Nors Belgijos sostinėje galioja daug apribojimų, kaip sako pats M.A.Levy, viskas yra kiek paprasčiau, nei atrodo.

"Šiandien Briuselyje viena šeima, vienas namų ūkis Kalėdų vakarienei gali pasikviesti vieną žmogų. Yra daug šeimų, kurios iš tikrųjų nori priimti svečią ir taip praskaidrinti jo Kalėdas. Aš padedu tiems, kurie negali grįžti į savo šalis", – aiškina idėjos iniciatorius.

Maxime'as Adamas Levy

Efektyvus mechanizmas

Vos per kelias pirmąsias dienas nuo projekto inicijavimo M.A.Levy sulaukė 116 jo sukurto plano pretendentų: 44 iš jų buvo pasiruošę savo namuose priimti svečią, o likę 72 norėjo tapti tuo svečiu. Šiandien jau daugiau nei 200 Briuselio šeimų ruošiasi Kalėdų vakarienei savo namuose priimti bet kokios tautybės atvykėlį. Kad iniciatyva tikrai veiktų ir dalyvauti ar prisidėti prie projekto būtų iš tiesų paprasta, idėjos autorius sukūrė veikimo mechanizmą.

"Sukūriau "Google" formą "Facebook" grupėje, kurią aš administruoju. Ji vadinasi "Expats in Brussels". Ši grupė turi daugiau nei 30 tūkst. narių. Logiška, kad šioje socialinės medijos grupėje iniciatyva išplito labai greitai. O norint prisijungti prie projekto, mano sukurtoje "Google" formoje tereikia atsakyti į kelis klausimus: koks tavo vardas, ar esi šeimos, kuri nori ką nors priimti Kalėdoms, narys, ar nori būti pakviestas Kalėdų vakarienei kaip svečias. Yra klausimas ir apie tavo tautybę, prašoma mažo prisistatymo, klausiama kuo užsiimi ir apie alergijas, jeigu tokių turi, – kad būtų galima išvengti nesusipratimų dėl tam tikrų maisto produktų, kurie bus naudojami ruošiant vakarienę. Formoje taip pat klausiama, ar esi vegetaras. Žinoma, kad nebūtų bendravimo barjero, svarbu ir kokia kalba kalbi", – detalizuoja M.A.Levy.

Jis sako, kad šia iniciatyva pasinaudos mažiausiai viena Briuselyje gyvenanti lietuvė, kurią viena šeima jau pasikvietė Kalėdų vakarienės. Tačiau tautybės klausimas čia nėra svarbus – žmonės tiesiog nori ką nors priimti šventėms, jie tiesiog nori padėti kitiems.

"Emigrantų šeimos daugiausia yra iš Europos, 10 proc. yra iš kitų šalių: tai yra žmonės iš Šiaurės Amerikos, Australijos, šiek tiek žmonių iš Azijos. Aš pats iš šeimų sulaukiau daug žinučių su kvietimais", – šypsosi idėjos autorius.

Virtualusis bendravimas

M.A.Levy tiki, kad niekas nenusipelnė šventes praleisti vieni. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši iniciatyva atsirado. Tačiau tai nėra vienintelis jo projektas, kuris pasaulį keičiančiais pandemijos laikais skatina ieškoti būdų džiaugtis alternatyviomis bendravimo dovanomis.

"Anksčiau pradėjau iniciatyvą "Pasiek savo mažą burbulą" (angl. "Reach your little bubble"). Iš pradžių Belgijoje, laikantis atstumo ir higienos reikalavimų, buvo galima susitikti daugiausia su trimis žmonėmis. Daugybė europiečių, kurie atvyko į Briuselį, nieko čia nepažįsta, neturi su kuo susitikti, pabendrauti. Padariau tą patį, kaip ir "Įsivaikink mane Kalėdoms" projekte: sukūriau formą, kurioje klausiama apie jų asmenybę, ko jie ieško, tikisi. Tada į tai atsižvelgęs sukūriau mažus bendravimo burbulus. Ši iniciatyva taip pat tapo labai populiari, bet buvo pakeitimų dėl belgų karantino suvaržymų, todėl nebegalėjome jos tęsti – dabar galima susitikti tik su vienu asmeniu ne iš tavo namų ūkio", – aiškina M.A.Levy.

Tačiau iki šiol jis vis dar organizuoja virtualiojoje "Zoom" vaizdo konferencijų platformoje reguliariai vykstančią vakaronę (angl. "All night drinks"). "Kviečiu daug žmonių susipažinti, išgerti, pasilinksminti virtualiai savo namuose", – sako idėjomis trykštantis vaikinas.

Manau, kad tokių iniciatyvų turėtų būti kuo daugiau, nes daugybė žmonių lieka namuose, jie pasineria į depresiją.

"Yra dar viena nauja iniciatyva, pavadinimu "Šviesiai mėlyna" (angl. "Bright blue"). Tai yra pokalbių šou, kurio metu kalbama apie įvairias temas. Pavyzdžiui, pirma tema buvo apie gyvenimą Briuselyje iš emigrantų perspektyvos. Antras epizodas buvo apie skirtumus tarp Europos kultūrų. Trečia tema buvo apie "Brexit". Šiame pokalbių šou turime moderatorius iš skirtingų Europos šalių, jie diskutuoja apie skirtingas temas, jie yra atviri, atvirai reiškia savo nuomonę, o diskutuodami ir taurelę išlenkia – viskas vyksta labai neformalia forma. Žmonės mėgaujasi šiuo formatu, nes visi yra tikri ir nesuvaidinti", – tikina M.A.Levy.

Jis tiki, kad socialinis gyvenimas nesustoja, net jei negalima fiziškai susitikti. Yra kitų būdų tai padaryti.

"Gali tai daryti virtualiai su savo draugais, gali susipažinti su naujais žmonėmis. Manau, kad tokių iniciatyvų turėtų būti kuo daugiau, nes daugybė žmonių lieka namuose, jie pasineria į depresiją. Tai gali tapti iniciatyvomis, kurios ištraukia iš jų pačio burbulo ir padeda pažinti žmones kitais, neįprastais būdais. Socialinės medijos, technologijos tikrai padeda. Tai nėra visiškai įprastas socialinis gyvenimas, bet tai vis tiek yra socialinis gyvenimas, kad ir internete", – sako pozityvia mąstysena užkrečiantis M.A.Levy.

Maxime'as Adamas Levy

Žodyne – kitokios spalvos

Šie metai ne tik keičia įprastų Kalėdų, įprasto socialinio gyvenimo suvokimą, šiemet žodynuose dominuoja ir nauji, neįprasti terminai bei žodžiai. Metų pabaiga – tai ne tik laikas, kai pasitinkame šventes, sukame galvas, kokios jos bus, revizuojame besibaigiančius metus, bet ir laikas, kai Van Dale – pagrindinio olandų žodyno kūrėjai – renka metų žodį.

Šių metų variantai atspindi minorinių akordų pandemijos nuotaikas. "Kaukės"? "Vakcina"? Tikriausiai jau neabejojama, kad ir žodis "koronavirusas" atsidūrė kasdien ištariamų žodžių gretose. Laimei, žodis nugalėtojas kelia šiek tiek šiltesnes asociacijas, nors iš bendro metų aktualijų konteksto neiškrenta.

"Knuffelcontact" arba "Apsikabinimų kontaktas" (angl. "Cuddle contact") buvo išrinktas metų žodžiu šiauriniame Belgijos Flandrijos regione, kuriame vyrauja olandų kalba. Šis apsikabinimų (arba dar kitaip – glaudus, artimas) kontaktas yra asmuo, su kuriuo leidžiama palaikyti artimą fizinį kontaktą. Pirmą kartą šį žodį pavartojo federalinės Belgijos valdžios sveikatos apsaugos ministras Frankas Vandenbroucke'as Konsultacinio komiteto spaudos konferencijoje. Terminas kaipmat susilaukė ir tarptautinio dėmesio.

Pasakymas laimėjo daugiau nei pusę iš 25 tūkst. balsų, surinkęs 53,2 proc. Antroji ir trečioji vietos atiteko "covidioot" (liet. covidiotas) ir "hoestschaamte" (liet. kosulio gėda) žodžiams, tačiau jie gerokai atsiliko nuo pirmosios vietos, atitinkamai surinkę 8,7 proc. ir 7,3 proc. balsų.

Faktai stebina

Tai, kad tarpusavio santykiai, pagrįsti tam tikrais įsipareigojimais – santuokos sudarymu arba partnerystės įteisinimu, yra būtina ir žavinga gyvenimo dėlionės dalelė, mūsų sąmonėje įsišaknija nuo labai ankstyvo amžiaus.

Visgi vis daugiau individų įvairiose šalyse jaučiasi puikiai gyvendami vieni ir džiaugiasi galimybėmis, kurias atveria toks pasirinkimas. Atrodo, standartinį požiūrį, kad tik turėdamas sutuoktinį gali jaustis laimingas, priešingu atveju dusi nuo vienatvės kokioje dulkinoje palėpėje, pats laikas pamiršti. Prieš keletą metų Kalifornijos universiteto psichologijos profesorės Bellos de Paulo atliktas išsamus viengungystės tyrimas atskleidė, kad toks gyvenimo būdas turi daug privalumų.

Ji peržiūrėjo daugiau nei 800 įvairių studijų ir surinko intriguojančių duomenų. Viena svarbiausių išvadų – viengungių žmonių socialinis gyvenimas kur kas visavertiškesnis, be to, jų psichologinis augimas ir asmenybės tobulėjimas yra daug intensyvesnis lyginant su daugumos susituokusių asmenų. Jie jaučia stipresnius ryšius su artimais giminaičiais, draugais.

Didesnė pasirinkimo laisvė

Tie, kurie neturi sutuoktinių ar partnerių, jaučiasi kur kas laisvesni. Laisvė prasideda nuo paprasčiausių kasdienių dalykų: ką ir kada valgyti, kokius filmus ir laidas žiūrėti, kokios muzikos klausytis, kada eiti miegoti, kaip leisti pinigus, kiek laiko ir dėmesio skirti namų švarai.

O baigiasi daug svarbesniais apsisprendimais, pavyzdžiui, mesti saugų gerai apmokamą darbą ir siekti savo svajonės, kai esi vienas, pasiryžti daug lengviau, nes tavęs niekas nevaržo. Vieniši žmonės skiria daugiau dėmesio tam, kad susirastų ne tik didelę algą garantuojantį darbą. Vedusieji paprastai prioritetą suteikia atlyginimui ir paaukštinimo galimybėms.

Kitas pastebėjimas – gyvenantys vieni dažniau rūpinasi savo senstančiais tėvais, palyginus su susituokusiais broliais ar seserimis, dažniau tampa savanoriais, atskuba į pagalbą kaimynams, draugams, kolegoms. Ir kai reikia padėti atlikti darbus, ir kai reikia emocinės paramos, patarimo.

Pasak ekspertų, tai rodo, kad viengungiai nepagrįstai kaltinami savanaudiškumu, egoizmu, jie jaučia stipresnę pareigą visuomenei, yra labiau linkę prisidėti prie viešojo intereso nei sutuoktiniai, kuriems labiau rūpi šeimos reikalai. Bazelio universiteto mokslininkų studija atskleidė, kad vienišiai yra sveikesni – jų kūno masės indeksas mažesnis, jiems rečiau nustatomas padidėjęs kraujospūdis, jie vartoja mažiau alkoholio, rečiau rūko, sveikiau maitinasi, daugiau sportuoja.

Kas lemia laimės pojūtį

Jeruzalės Hebrajų universiteto sociologas Elyakimas Kislevas, leidinio "Laiminga viengungystė" autorius išanalizavo 300 tūkst. Europos gyventojų iš 32 šalių, dalyvavusių Europos socialiniame tyrime, duomenis. Tarp įvairių klausimų apie socialinį aktyvumą, vertybes, savivertę, pasitenkinimą darbu jame buvo pateikiamas ir klausimas apie laimę – kiek laimingi jie jaučiasi. Mokslininkas išskyrė viengungius šio tyrimo dalyvius ir apibendrino jų atsakymus bei išryškėjusias tendencijas.

Tai leido jam sukurti laimingo viengungio portretą. Šis žmogus laiką leidžia labai aktyviai, laisvalaikį skiria susitikimams su draugais, šeimos nariais, kolegomis. Jis pozityviai vertina save ir savo darbą, yra optimistas, jaučiasi vertinamas ir įgyvendinęs savo siekius. Jam svarbios tokios vertybės kaip laisvė, kūrybiškumas, galimybė išbandyti ir patirti naujų dalykų. Taip pat išryškėjo nuostata, kad dalis vienišių jaučiasi laimingi būdami vieni, galėdami skirti sau kuo daugiau laiko.

Įtakos turi ir galimybė rinktis tokį būstą, kurio tikrai nori ir jame tvarkytis taip, kaip patinka. Svarstyklių lėkštelės į kitą pusę nenusveria net faktas, kad jiems tenka daugiau atsakomybės įveikiant kasdienes buitines, namų užduotis, reikia tam skirti daugiau laiko, nes nėra su kuo jų pasidalyti šia atsakomybe. Tačiau pasitenkinimas, kai viską pavyksta pačiam sustyguoti tinkamai, vienam ar su kitų pagalba, yra labai didelis. Tai taip pat turi nemažai įtakos laimės pojūčiui, teigia E.Kislevas.

Labiausiai diskriminuojami

Sociologas taip pat pastebi tendenciją, kad daugelis viengungių patiria diskriminaciją ir tai yra viena labiausiai paslėptų diskriminacijos formų. Ji pasireiškia įvairiose srityse: viengungiams neretai tenka didesnis darbo krūvis ir mažesnis atlyginimas, jie turi mažiau galimybių rinktis atostogų laiką, laisvadienius. Sunkiau išsinuomoti būstą, nes manoma, kad jie ne tokie patikimi. Tarkime, pagyvenęs, vienišas vyriškis, neturintis žmonos ir vaikų, vertinamas su gailesčiu, net pasidygėjimu, dažnai laikomas įtartinu.

Vieni viengungius laiko nevykėliais, kurie net nesugeba susirasti antrosios pusės, kiti mano, kad jie turi kažkokių rimtų trūkumų – galbūt blogą charakterį, galbūt keistų polinkių.

Viengungiai kviečiami ne į visus socialinius renginius, maža to, susituokusieji pelnosi jų sąskaita. Jiems taikomos įvairios mokestinės nuolaidos, mokamos socialinės išmokos, priklauso įvairios privilegijos, lengvatos. Vienišiai brangiau moka už keliones, viešbučius, kitas paslaugas. Juos palaiko įstatymai, normos, praktikos. Tai atspindi visuomenės požiūrį į nesusituokusius ar partnerystės neįteisinusius asmenis ir jis tikrai ne toks palankus palyginus su siejamais santuokinių ryšių.

Vieni viengungius laiko nevykėliais, kurie net nesugeba susirasti antrosios pusės, kiti mano, kad jie turi kažkokių rimtų trūkumų – galbūt blogą charakterį, galbūt keistų polinkių. Jie sulaukia kaltinimų, kad gyvena tik dėl savęs, nesugeba mylėti, yra užsidarę, sunkiai bendraujantys. Dėl to juos supa tarsi kokia juoda aura. Psichologijos profesorė B.de Paulo tvirtina, kad visos šios nuostatos tėra mitai. Akivaizdu, kad ir nesukūrusių šeimos žmonių yra įvairių, kaip įvairių yra ir sutuoktinių.

Kodėl vienišių daugėja?

JAV yra daugiau nei 100 mln. viengungių arba daugiau nei pusė šios šalies suaugusių gyventojų populiacijos. 1950-aisiais jų buvo tik 22 proc. O štai Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivanyje vieno asmens namų ūkių skaičius augo dramatiškai ir šiuo metu siekia 32,4 proc., 23,9 proc. ir 22 proc. ES šalyse viengungių namų ūkių vidutiniškai yra apie trečdalis ir jų daugėja. Lietuvoje, kuri užima trečią vietą nuo galo jų yra 44 proc., o pirmaujančioje Švedijoje 51 proc.

Mokslininkai tai aiškina įvairiai. Vienų nuomone, tai lemia didėjantis mūsų mobilumas. Ieškodami gero darbo, ekonominės naudos, iššūkių dažnai keičiame ne tik profesiją, įmonę, įstaigą ar bendrovę, bet ir miestą, šalį, žemyną. Todėl nenorime per daug prisirišti nei prie kito žmogaus, nei prie gyvenamosios vietos. Taip pat daugelis vis labiau vertina privatumą, individualumą, nori skirti daugiau laiko savo tobulėjimui, mokytis naujų dalykų, patirti, užmegzti pažinčių.

Kita vertus, esame vis labiau išsilavinę, todėl jaučiamės nepriklausomi finansiškai (ypač moterys), jaunesnioji karta nelinkusi per daug puoselėti tradicijų, vengia prisitaikėliškumo. Psichologai įžvelgia dar vieną priežastį – santuoka pamažu diskredituojama, darnios šeimos tampa retenybė, daugėja skyrybų. Jos privalumai natūraliai blanksta, o trūkumai darosi vis akivaizdesni, todėl viengungio statusas darosi žymiai patrauklesnis.

Vienas, bet ne vienišas

Atrodo akivaizdu, kad nevedę žmonės ir tie, kurie gyvena vieni, jei ne visada, tai bent dalį laiko yra izoliuoti nuo visuomenės ir rizikuoja pasijusti vieniši. Tačiau atidžiau panagrinėjus šios individų grupės kasdienybę aiškėja, kad daugeliui jų vienatvė nėra našta.

Prieš kelerius metus JAV atliktas tyrimas atskleidė netikėtą paradoksą: palyginus grupę panašaus amžiaus, panašias pajamas ir panašų statusą turinčių žmonių, gyvenančių vienų, su grupe asmenų, kurie gyvena su sutuoktiniais, partneriais, mylimaisiais, tėvais ir pan., paaiškėjo, kad antrojoje buvo daug daugiau tokių, kurie jaučiasi vieniši. Žinoma, kai asmuo yra vyresnio amžiaus, turi sveikatos problemų, mažas pajamas, gyvenimas vienam gali tapti nemažu iššūkiu.

Dar viena įdomi studija, kurioje dalyvavo 30–40 metų vienišos moterys, parodė, kad nemažai jų visai netrokšta ištekėti. Paklaustos, koks yra jų gyvenimo prioritetas, 44 proc. pasakė, kad tai galimybė gyventi vienoms. Tik 20 proc. teigė, kad jų svarbiausias tikslas yra sukurti šeimą. Tai patvirtina faktą, kad jaunų suaugusių žmonių grupėje gyvenimas savarankiškai, vieniems vertinamas kaip pasididžiavimas.

Nebūtų galima pasakyti, kad tarp lietuvių madinga keliauti po vieną, teigia R. Širvinskas. Tačiau kai kuriems tai tenka daryti, nes jie yra vieniši žmonės, o kiti tiesiog mėgsta keliauti vieni – taip jiems labiau patinka nei su grupe ar kompanija.

„Keliaudami vieni, jie jaučiasi laisvesni, taip pat jie neturi bendravimo problemų, tad tiesiog mano, kad nauji draugai, pažintys jiems yra puiki galimybė. Vis dėlto tokių žmonių ypatingai mažai.

Įvairūs kelionių organizatoriai, agentūros, siūlydamos keliones, kainą paskaičiuoja dviem asmenims. Dėl to vienišiai labai pyksta tiek ant agentūrų, tiek ant organizatorių“, – pažymi pašnekovas.

Keliauti vienam – brangu

Kaip pastebi R. Širvinskas, kelionių organizatoriai pavieniams keliautojams pasiūlo galimybę prisijungti prie grupių, tuomet tie, kas gali sau leisti, nusiperka vienvietį kambarį, tačiau dažniausiai vienvietis kambarys kainuoja tiek pat, kiek dvivietis.

„Taigi tie žmonės prisijungia prie grupių ir keliauja kaip pavieniai arba paprašo, kad kelionių organizatorius surastų jiems kitą pavienį keliautoją. Jei kelionių organizatorius jį suranda, tuomet jie keliauja kartu už tokią kainą, kuri skelbiama.

Bene dažniausiai vieniši keliautojai vyksta į keliones autobusu, nes kelionių autobusu grupės visuomet būna kartu – keliauja, lankosi ekskursijose, bendrauja, tad vienišam keliautojui nebūna liūdna, be to, taip pigiau“, – sako kelionių žinovas.

Pasak R. Širvinsko, kartais žmonės nevyksta į jokias keliones, nes keliauti vieniems per brangu. Todėl, pastebi pašnekovas, atsirado bendrakeleivių paieškos mada, kai įvairiuose diskusijų portaluose žmonės rašo, kad ketina leistis į kelionę ir ieško bendrakeleivių.

„Žmonės neretai taip susipažinę kartu ir vyksta į keliones. Tačiau tokia bendrakeleivio paieška turi savų minusų – nežinia, ar jūsų ir jūsų bendrakeleivio norai sutaps. Labai svarbu su tuo žmogumi pabendrauti, prieš ryžtantis keliauti drauge.

Jauni pavieniai keliautojai dažnai renkasi nakvynę svečių namuose („hosteliuose“), kur yra bendri miegamieji kambariai. Tuomet ir sutaupoma pinigų, ir nenuobodžiaujama, nes vakarais svečių namuose būna įvairiausių linksmybių, gyventojai kartu gaminasi maistą. Man pačiam tai teko patirti, kai keliavau vienas po Vokietiją“, – pasakoja R. Širvinskas.

Keliaujant vienam svarbu neapsikrauti daiktais

Keliaujant vienam, ypatingai reikėtų neprisikrauti į lagaminą galybės daiktų arba keliauti tik su rankiniu bagažu, pataria patyręs keliautojas. Patarimo priežastis – labai paprasta: nebus šalia nieko, kas pagelbės panešti ar pasaugoti daiktus, kai eisite, pavyzdžiui, į viešąjį tualetą.

„Vienišas keliautojas turi turėti tikrai labai mažai daiktų. Taip pat reikia nusiteikti būti labai savarankiškam bei tam, kad nebus su kuo pasidalyti įspūdžiais“, – kalba R. Širvinskas.

Kai kurie patarimai tinkami tiek vienišiams, tiek keliaujantiems su kompanija, tačiau keliaujant vienam jie dar svarbesni.

„Keliaujant pinigus reikia dėti į skirtingas vietas, ne į vieną. Dalį galima laikyti kuprinėje, dalį – kišenėje. Būtinai su savimi reikėtų turėti ir mokėjimo kortelę, jei netyčia būtų prarasti grynieji pinigai.

Jei keliaujate į šalį, kurioje priimama asmens tapatybės kortelė, turėkite ir pasą, ir juos laikykite skirtingose vietose. Tikrai būna, kad žmonės pamiršta ar pameta dokumentą, įvyksta vagystė, ir tuomet turima didelių problemų. Kai žmogus keliauja vienas, tokios problemos tampa dar didesnės, nes nėra šalia žmogaus, kuris pagelbėtų“, – teigia pašnekovas.

Kartais daromos prielaidos apie tai, kada draugai planuoja kūdikį, gali būti klaidingos, ir Jūsų kai kurie komentarai gali būti įžeidžiantys. Komentarai apie tai, kada draugai planuoja kūdikį arba kodėl dar jo neturi, gali būti suprantama kaip kritika. Net jei klausiate, neturėdami blogų ketinimų, geriau nuo to susilaikyti. Pateiksime 10 frazių, kurios tikrai dažnai sakomos bevaikėms poroms, tačiau būtent jos skamba itin nekorektiškai.

1. „Taigi, kada jūs planuojate pradėti?“
Jūs tiesiog galite nežinoti, kad pora jau dvejus metus bando susilaukti vaiko, tačiau jiems nepavyksta. Taigi, jei nenorite nejaukios situacijos, geriau tokių klausimų vengti.

2. „Suprasite, kai patys turėsite vaikų“.
Atsimenate, kaip vaikystėje nemėgote vyresnių draugų atsakymo į visus klausimus: „suprasi, kai užaugsi“? Taigi, kodėl dabar taip darote patys? Būkite kantrūs, ir jei Jūsų draugai nuoširdžiai domisi motinystės bei tėvystės reikalais, pasistenkite atsakyti į taip rūpimus klausimus.

3. „Tiesiog atsipalaiduokit. Ir tikrai pavyks pastoti“.
Jei yra medicininių priežasčių, dėl kurių pora negali pastoti, atsipalaidavimas nepadės.

4. „Kaip jums pavydžiu, jūs turite laiko keliauti/apsipirkti/paskaityti/pasilinksminti“.
Jei žmonės neturi vaikų, tai dar nereiškia, kad jie turi begalę laisvo laiko. Taktiškiau būtų paklausti: ar paskutiniu metu matėte dėmesio vertą filmą? Galbūt atsidarė naujas smagus klubas?“ ir panašiai.

5. „Mes jūsų nepakvietėme, nes tas vakarėlis buvo su vaikais“.
Jūs galite duoti teisę rinktis: kviesdami į vakarėlį, įspėkite, kad jame bus vaikų, ir pora pati pasirinks, ar į jį atvykti. Vien dėl to, kad pora neturi vaikų, nederėtų jos „izoliuoti“.

6. „Ar  bandant pastoti jau išbandėte visas sekso pozas/ vaistus/ dietas?“
Jei vyras ar moteris nevaisingas, tai tikrai jokia sekso poza ar dieta nepadės. Taigi, nors ir turite gerų ketinimų, taip klausti tikrai nederėtų.

7. „Ar tavo vyras neprieštarauja apsisprendimui neturėti vaikų?“
Bevaikės poros teigia, kad dažnai išgirsta tokių klausimų, tačiau visais atvejais geriausia atsakyti, kad sprendimas buvo priimtas kartu.

8. „Jūsų šuo jums kaip vaikas“.
Viena bevaikė pora pasakojo, kad iš tiesų myli savo 10 metų Sibiro haskį, tačiau kartą tikrai nustebino draugų komentaras, kai jų vaikas atsisakė valgyti: „O jūsų vaiku visai nereikia rūpintis, tiesiog įberi maisto į dubenėlį, ir viskas“. Nors pora teigė, kad po tokio pasakymo juokėsi, tačiau vis dėlto buvo skaudu. Ir visai nesvarbu, kad jie patys kartu nusprendė neturėti vaikų.

9. „Po kelerių metų tikrai norėsite vaikų“
Net jei pora nusprendžia neturėti vaikų, nederėtų daryti spaudimo. Tiesiog gerbti apsisprendimą.

10. „Kadangi neturite vaikų, jums lieka papildomų pinigų“.
Na, visų pirma, skaičiuoti svetimus pinigus – tikrai negražu. Kitas dalykas – ne visada pinigų susitaupo, net ir neturint vaikų. Toks pareiškimas mažų mažiausiai sukels pasipiktinimą, o juk to tikrai nenorite?