Diena lovoje prie televizoriaus, o toliau – vėl įprastiniai buities ir sportininko rūpesčiai. Taip 43-iąjį Dakaro maratoną palydėjo A.Gelažninkas. Tiesa, pamiršti sunkiausių pasaulyje ralio lenktynių jam neleis užgriuvęs dėmesys. 35-erių vyras, grįžęs iš tolimosios Saudo Arabijos į gimtąją Neveronių gyvenvietę Kauno rajone, dar ilgai priiminės sveikinimus dėl savo istorinio pasiekimo – pergalės Dakaro motociklų "Vienišių" ("Original by Motul") klasėje.
"Nesitikėjau, kad sulauksiu tokios gausios šūsnies sveikinimų. Per visą savo sportinį kelią ne kartą esu laimėjęs varžybas, tai nėra taip, kad jausčiausi lyg Mėnulį atradęs", – su sau būdingu kuklumu kalbėjo Arūnas.
Net septyniolika kartų Lietuvos motociklų kroso čempionas, daugkartinis Baltijos šalių čempionas, Europos jaunimo motokroso pirmenybių prizininkas, MX1, MX3 pasaulio čempionatų dalyvis praėjusį savaitgalį pridėjo kol kas savo vertingiausią titulą. Pergalė vienoje sunkiausių Dakaro rungčių, kurioje teko konkuruoti su trimis dešimtis varžovų, tapo pirmąja Lietuvos motociklų sporto istorijoje. Bendroje motociklų įskaitoje lietuvis finišavo 21-as, savo pernykštį rezultatą pagerindamas 9 pozicijomis.
Vos grįžęs į Lietuvą laureatas sulaukė rėmėjų dovanos. Savo KTM "Rally Factory Replica" motociklą iškeitė į naujutėlį "Husqvarna" plieninį žirgą, kurį jau netrukus išmėgins varžybose.
– Atvykęs į Lietuvą savo gerbėjus pralinksminote šmaikščia nuotrauka, kurioje buvote užfiksuotas per šalčius lauke vilkintis marškinėlius trumpomis rankovėmis. Ar išties esate toks atsparus šalčiui?
– Tiesiog buvau pasiilgęs tikros žiemos. Bet kontrastas išties buvo didžiulis – apie 40–50 °C. Saudo Arabijoje kaitino 25–30 °C karščio, o čia buvo apie 20 °C šalčio. Bet keletą pirmųjų dienų, galima sakyti, viską stebėjau pro namų langą, tad kažkaip neatrodė labai baisu. Į lauką išlįsdavau tik trumpam pavedžioti šunį.
– Sporto gerbėjams iš Dakaro parvežėte Čempiono taurę, sau firminį laikrodį ir piniginį prizą, o kokių suvenyrų įteiksite savo draugams bei artimiesiems?
Vieną tradiciją išlaikiau: tėvukui, kaip ir kasmet, parvežiau Dakaro kepurę. Ši tema jam artima, tad ir suvenyras pradžiugino.
– Daugiau suvenyrų parsivežu iš poilsinių kelionių, o ten buvo darbinė išvyka, todėl nelabai turėjau laiko ieškoti dovanų. Tačiau vieną tradiciją išlaikiau: tėvukui, kaip ir kasmet, parvežiau Dakaro kepurę. Ši tema jam artima, tad ir suvenyras pradžiugino. Tėtis daugelį metų dirbo treneriu, nuo mažų dienų mane mokė šio sporto abėcėlės, kartu važiuodavo į treniruočių stovyklas. Dar ir dabar sulaukiu jo patarimų, pagalbos prižiūrint motociklą. Neabejoju, kad jis norėjo būti Dakare, bet ten patekti sudėtingiau nei į kitas varžybas, ypač šiemet.
– Kalbant apie artimųjų pagalbą – yra toks posakis, kad už kiekvieno sėkmės lydimo vyro stovi stipri moteris. Ar tas pasakytina ir apie jus lydėjusią žmoną Emiliją?
– Emilija mane palaikė ne tik Dakare. Ji visus metus dirba reklamos klausimais, su rėmėjais. Ir pačių lenktynių metu labai smagu šalia turėti žmogų, su kuriuo gali pasidalyti mintimis, rūpesčiais. Jos palaikymas sunkesniais momentais labai padeda. Džiaugiuosi, kad Emilija tapo tikru mano bendražygiu, įsitraukė į motociklų sportą. Iki mūsų pažinties ji tuo nesidomėjo, gal kažkiek automobiliais. O dabar ji ne tik gavo motociklininko teises, bet ir pati išmano daug su lenktynėmis susijusių dalykų, kurių paprastas žmogus nelabai žino. Užsiauginau tikrą specialistę.
Bendražygė: po pažinties su Arūnu žmona Emilija ne tik įgijo motociklininko teises, bet tapo šio sporto specialiste. Scanpix nuotr.
– Dakare jums teko pačiam remontuoti savo plieninį žirgą. Ar buvo momentų, kai atrodė, kad viskas – nebesusitvarkysiu?
– Rimtų gedimų išvengiau. Didžiausi darbai laukė prieš lenktynes ruošiant techniką. Pernai buvau su serviso komanda, tad pačiam niekuo nereikėjo rūpintis, grįžęs galėdavau iškart eiti miegoti. Šiemet "Vienišių" klasėje techniką turėjau tvarkyti pats, bet kažkokių didelių iššūkių, kad nebežinočiau, ką daryti, nepasitaikė.
– Turbūt apie savo motociklą išmanote tiek, kad galėtumėte jį perrinkti užrištomis akimis?
– Visus esminius darbus pasidarau, nenorėjau tik didelės apimties darbų. Pavyzdžiui, jei būtų sugedęs variklis, būtų sudėtinga smėlynų sąlygomis jį steriliai išsiardyti ir susitvarkyti. Lenktynėms buvau pasirinkęs KTM motociklą. Šis austrų gamintojas, apimantis ir "Husqvarna" motociklus, yra labai patikimas. Kita vertus, kitų markių motociklų, kurie būtų paruošti tokio tipo varžyboms, nelabai ir įmanoma įsigyti. Būtų tekę susirinkti motociklą pačiam. O šiuo atveju vos nusipirkęs serijinį KTM gali važiuoti tiesiai į Dakarą. Žinoma, šiek tiek modifikavau pakabą, prisidėjau papildomų prietaisų. Kokia motociklo kaina? Lietuvoje – apie 34 tūkst. eurų.
– Ar, po lenktynių etapo pačiam ruošiant techniką rytojaus etapui, užtekdavo laiko poilsiui? Nes sunkiai įsivaizduoju, kaip po bemiegių naktų skriejate pavojingomis trasomis, o šturmano, kuris padėtų išvengti pavojų, juk neturite...
– Kadangi visuomet grįždavau vienas pirmųjų tarp savo klasės atstovų, turėdavau papildomo laiko viską apsižiūrėti, susiruošti. O jau 22 val. ar kiek vėliau griūdavau miegoti. Kokias šešias valandas nusnausdavau. Aišku, būčiau mielai pamiegojęs ilgiau, bet tekdavo keltis ketvirtą, pusę penkių ryto – maždaug prieš pusantros valandos iki išvažiavimo iš bivako. Nemažai laiko – gal pusvalandį užimdavo apsirengti, užsidėti visus reikiamus apsaugus. Be to, reikėdavo susidėti palapinę.
– Kas Dakare buvo sunkiausia? Turbūt slėgė kolegų avarijos, kai jums teko juos gaivinti, ar gal prancūzo Pierre Cherpino žūtis?
– Psichologiškai sunkiausia buvo tą dieną, kai trasoje radome nukritusį ir sunkiai susižalojusį kolegą. Paskui buvo labai sudėtinga susitelkti į vairavimą ir užbaigti etapą. Fiziškai – devinta varžybų diena, kai virš šešių valandų teko kapstytis per ilgą akmenuotą ruožą.
– Ar šiemet pasiekti rezultatai – jūsų galimybių viršūnė? "Vienišių" klasėje aukščiau kilti neturite kur, bet – laiko prasme, o bendrojoje motociklininkų – ir vietos?
– Dar tikrai yra kur tobulėti, bet tai ilgalaikis procesas. Svarbu visus metus nuosekliai ruoštis kitam Dakarui.
– Ar Dakaro rezultatai motociklų bendrojoje įskaitoje jums atrodo logiški?
– Logiški, nors motociklų rungtyje yra daug nenuspėjamumo. Žinoma, tas pats australas Toby Price’as taip pat galėjo įsiterpti į prizininkų gretas, bet pamatėme, kad Dakare klysta visi (dukart lenktynių čempionas 9-ajame etape krito trasoje ir buvo išvežtas į ligoninę – aut. past.). Kalbant apie nugalėtoją Keviną Benavidesą, jis dalyvavo gal dešimtame ralyje ir visada būdavo tarp greičiausių.
– Ar jus meistriškumo, biudžeto ir kitais aspektais labai daug skiria nuo bendrosios motociklų klasės lyderių?
– Jei žiūrėsime į važiavimo greitį, tai tikrai nesu pats greičiausias. Motociklų sporte greitis – jaunų lenktynininkų ginklas. Mano amžius jau laikomas gana brandžiu. Tačiau treniruodamasis, nuolat dalyvaudamas ralio pobūdžio varžybose gali tą greičio atsilikimą gerokai sumažinti. Kita vertus, įvairiose varžybose turiu sukaupęs daug patirties, todėl čia turiu pranašumą prieš jaunimą. Dakare labai svarbu ir tinkamos strategijos pasirinkimas, ir elementari sėkmė. Manau, viską pataikius galima patekti tarp 15-os geriausiųjų.
– Visureigių klasėje norint pretenduoti į elitą beveik neišvengiamai reikia patekti į gamyklinę komandą. Kiti ekipažai negauna nei geriausios technikos, nei serviso, nei kitų sąlygų. O kaip motociklininkai? Ar ir čia vieta elite taip pat neįmanoma be bilieto į gamyklinę ekipą?
– Nebūtinai. Jei esi aukšto meistriškumo, turi pakankamai lėšų, sugebi sezono metu nuolat auginti savo sportinę formą varžybose ir įperki gerą techniką, kuri yra gerokai pigesnė nei visureigių (palyginkime, Benedikto Vanago dar ne pats tobuliausias "Toyota Hilux" modelis kainavo gerokai per 0,5 mln. eurų – aut. past.), tada gali ir be gamyklinės pagalbos šturmuoti prizininkų pakylą.
Žinoma, biudžeto ribų nėra, nes kuo daugiau lėšų surenki, tuo geresnį servisą, detales gauni. Arba, pavyzdžiui, kad optimaliai patikrintum techniką, turi ją testuoti dykumų sąlygomis, artimomis Dakaro lenktynėms, bet mes negalime sau to leisti, todėl motociklą išbandome kariniame poligone Lietuvoje. Išvažiavimas, viešbučiai ir treniruotės dykumose kainuoja beveik tiek pat, kiek dalyvavimas varžybose.
Vairuoju paprastą sedaną, kuris man yra tik elementari transporto priemonė. Jei reikia persivežti techniką, persėdu į mikroautobusiuką.
– Jei jūsų sėkmingas pasirodymas padės užsiauginti didesnius finansinius raumenis kitam Dakarui, gal paseksite legendinio prancūzo Stephane’o Peterhanselio, prieš daugelį metų susižėrusio net šešis Dakaro čempiono titulus motociklų kategorijoje, o šiemet jau aštuntą kartą triumfavusio visureigių klasėje, pėdomis?
– Ateities planai siejami tik su motociklais. Žiūrėsime, kalbėsimės su rėmėjais, konkrečių planų ar skaičių dar neturiu. Jie bus aiškesni vasarą. Taip pat tikiuosi, kad mano sėkmė padės populiarinti motociklizmą Lietuvoje ir įkvėps jaunimą siekti sportinių aukštumų.
– Turbūt dykumų maratone motociklo pasisotinote tiek, kad dar ilgai nenorėsite prie jo prisiliesti?
– Atsivalgiau pakankamai, bet nėra taip, kad nebegalėčiau į jį nė pažiūrėti. Aišku, žiemą per šalčius aš apskritai nelabai mėgstu važinėti, todėl tam tikra pauzelė bus. Bet jau kitą mėnesį laukia 1-asis pasaulio "Baja" taurės etapas Dubajuje, todėl reikės palaikyti fizinę formą ir į Jungtinius Arabų Emyratus nuvykti anksčiau, kad spėčiau pasitreniruoti. Sezono metu norėčiau sudalyvauti bent pusėje iš dešimties "Baja" etapų.
– Tad dabar puiki proga pralėkti keturrate transporto priemone. Turbūt esate išrankus ne tik motociklų, bet ir automobilių atžvilgiu?
– Anaiptol. Vairuoju paprastą sedaną, kuris man yra tik elementari transporto priemonė. Jei reikia persivežti techniką, persėdu į mikroautobusiuką. Ateityje norėtųsi įsigyti kokį išskirtinį sportinį automobilį, bet kol kas viskas investuojama į dviratį transportą.
***
Dakaro motociklininkų rezultatai
"Vienišių" ("Original by Motul") klasė:
1. Arūnas Gelažninkas (Lietuva, "Zigmas Dakar Team" komanda) – 55 val. 4 min. 23 sek.
2. Emanuelis Gyenesas (Rumunija, "Autonet") – atsiliko 1 val. 2 min. 05 sek.
3. Benjaminas Melot (Prancūzija, "Melot") – 1 val. 40 min. 47 sek… Finišavo 20 lenktynininkų.
Motociklų bendroji įskaita:
1. Kevinas Benavidesas (Argentina, "Honda" komanda) – 47 val. 18 min. 14 sek.
2. Ricky Brabecas (JAV, "Honda") – atsiliko 4 min. 56 sek.
3. Samas Sunderlandas (Didžioji Britanija, KTM) – 15 min. 57 sek… Finišavo 63 lenktynininkai.
Keturračiai motociklai:
1. Manuelis Andujaras (Argentina, 7240 komanda) – 60 val. 28 min. 29 sek.
2. Giovanni Enrico (Čilė, "Enrico") – atsiliko 33 min. 44 sek.
3. Pablo Copetti (JAV, "MX Devesa By Berta") – 3 val. 58 sek. ...
7. Laisvydas Kancius (Lietuva, "Story Racing S.R.O.) – 12 val. 43 min. 05 sek… Finišavo 11 lenktynininkų.
