V. Neborako polinkis analizuoti šalies politinius ir socialinius procesus matyti ir 2009 m. (Lietuvoje – 2021 m., išleido „Bazilisko ambasada“) pasirodžiusiame poezijos rinkinyje „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“, reflektuojančiame ir kertinius įvykius, ir paprasto ukrainiečio kasdienybę iki Maidano revoliucijos.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą (korupciją, alkoholizmą, vagystes), po nepriklausomybės atgavimo užklupusius iššūkius, keliamas esminis klausimas, į kurią pusę (Rytus ar Vakarus) atsisuks „Prezidento veidas“.

2009-aisiais viskas nebuvo idealu ir herojiška, kaip atrodo dabar, stebint ryžtingų Ukrainos karių kovą. V. Neborakas nekelia ukrainiečių ant pjedestalo, o rodo vilties ir pastangų kurti nepriklausomą valstybę stokojančią tautą: Ukraina – šalis, kuri „kaip nors bus“, o visuomenė – „viską pakenčia / viskuo tiki / visko tikisi / viską iškentės“. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusio karo kontekste V. Neborako refleksijos ne liūdina, o kelia dar didesnį susižavėjimą dabartine Ukraina.

Vartant beveik 100 puslapių rinktinę galima iš arčiau susipažinti su Ukrainos kelione pokyčių link. Nepretenzinguose eilėraščiuose – visuomenės pastangos įveikti sovietinį palikimą.

 

Ypač opi knygos tema – tolesnis Ukrainos kelias. „Nuo Prezidento veido / priklauso / „šios šalies“ ateitis / kur link ji dabar dreifuos?“ – rašo V. Neborakas, kreipdamas skaitytojo dėmesį į 2005 m. pabaigoje, praūžus Oranžinei revoliucijai, teisėtai išrinktą vakarietiškų pažiūrų prezidentą Viktorą Juščenką. Eilėraščiuose tvyro paniška baimė išrinkti veidmainį, prorusišką, korumpuotą šalies lyderį, ją įveikti padeda maldos: „taigi / melskimės už Prezidento veidą / visomis Ukrainos kalbomis / kiekvienas savam dievui“.

Su šiuo nerimu siejasi ir nuolat kylantis klausimas, ar atgavusi nepriklausomybę Ukraina yra tikrai laisva. Atsakymą, persmelktą mirties ir praradimo nuojauta, pateikia pats poetas – „laisvė – tai karys“.

V. Neborakas migruoja nuo politinių iki kasdienybę įprasminančių eilių. Juose – augančios dukros vaizdiniai, susitikimai su seniai matytais draugais ir mylimąja; visa tai byloja apie seno drabužio išaugimą ir būsimus pokyčius. Poetas žvelgia į Ukrainos visuomenę lyg iš paukščio skrydžio, tačiau nepamiršta savo artimųjų ir savęs, fiksuoja savo kismą. Skaitant eilėraščius kyla noras susitapatinti su tais žmonėmis, apima nostalgija, prieš akis iškyla praėjusių dešimtmečių Lietuva...

Skaitytojai dalijasi atsiliepimais: „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ „geri, tikslūs, aštrūs ir labai gerai išversti“. Su jais sunku nesutikti – V. Neborako poezija lengvai suprantama skaitytojui, joje daug pykčio, nusivylimo, bet ir vilties. Antra vertus, galima pasiginčyti su knygos leidėjų nuomone apie „drąsų ir kritišką“ V. Neborako kalbėjimą apie Ukrainos situaciją. Šiuose eilėraščiuose atskleidžiamas emocingas tautos balsas, moralizavimas, o ne racionali kritika. Poetas tokią retoriką kartais keičia ramesniais pasvarstymais apie šalies ateitį. Galbūt tai ir traukia tuos, kurie nemėgsta poezijos, bet domisi Ukraina ir jos transformacijomis.