Interpretacijos gaires suponuoja rinkinio pavadinimo „Arbata papėdėje“ sandai: arbata ir papėdė. Arbata padeda susitelkti į tylą, joje išgirsti vidinį monologą ir prabilti. Ji užsklendžia regimąjį išorinį pasaulį, nutildo jo triukšmą. Eilėraščių žmogus panyra į savo buvimą prie arbatos, kurios aromatas svaigina išlaisvindamas kūną, suaktyvindamas vidinio pasaulio vyksmą: „atsinešu neišgertos arbatos aromatą / kuris tirpsta kraujyje / tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“ – (atsinešu neišgertos arbatos aromatą, p. 57). Arbata „Rytų Azijoje yra ne tik gaivinantis gėrimas, bet ir rafinuotumo ir meditacijos simbolis. (...) Jos negalima gerti paskubomis, būtinas vidinis susikaupimas, dėmesys vidinei bei išorinei harmonijai.“ (1) Šioje arbatos kontempliavimo ceremonijoje atsiveria regėjimas, pakitusios sąmonės būseną įgalina kaljanas: „pro šalį prasklendžia gėlių pardavėja / įgavusi tobulą kaljano dūmo formą (p. 58), smilkalai: „ji / plaukia per katedros aikštę / nuo smilkalų kvapo – tolyn –“ (ta, p. 59), mira: „pakvipo oras mira ir šermukšniais“ (orkestravimas slėnyje, p. 39).

Medituojančiojo vidinė esatis pažadinta, čia, būtyje, išnyra prisiminimai, vaizdai, vaizdiniai. Eilėraščių žmogus išslaptina savo buvimą kalbėdamas, t. y. vesdamas dialogą su savimi ir pasauliu: „tu sakai / toks gyvenimas / atsakau / nuo šio aukščio aižėja sausgyslės“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 8); „tai kokio dar stebuklo laukti, kokios malonės, kokio / burto, dangau, tu man padovanojai / skaudžiausią skruzdę“ (prieš atsibundant, p. 9).

Atvertis implikuojama eilėraščio formoje: „Jūs apsigaubusi kailinukais bet sušalote mano eilėraštyje – / per daug jame mandarininės druskos? (A fragmentas, p. 55). Poezijoje, kaip meno kūrinyje, sušvinta kalbančiojo esmė – tiesa, kuri gali bet kada pasislėpti, o kartu paslėpti ir tikrąją kalbančiojo esmę: „ant nepažįstamo žiedo – (poezijos / laikinumas) – nepažinus vabzdys – // o kas ta poezija? – / vabzdžio sinusoidė ar žiedo švytuoklė – // iš Dievo / šis nežinojimas, iš nieko“ (ant nepažįstamo žiedo – (poezijos, p. 64). Pažinti save eilėraščių žmogus siekia per santykį, klausdamas: „mano sieloje dykuma / be oazės be palmės be dievo / karvytės miegančios Jūsų šešėlio pavėsyje / ar nesistebite / kad joje nėra net manęs / rašančio šį eilėraštį –“ (tik Jūs žinote, p. 67) ir atsakydamas: „blaškausi tarp skyrybos ženklų – / juk turi būti taškas“ (p. 68). Medituodamas ir kurdamas pokalbį ieško harmoningo santykio su savimi ir su pasauliu, siekia jį atkurti. Tačiau „Kadangi likimas žmogų visada išstumia į išslaptinimo kelią, žmogus, būdamas kelyje, yra visada atviras galimybei siekti tik pastatančiojo išslaptinimo, jį įgyvendinti, ir, juo remdamasis, rinktis visus mastelius.“ (2)

Eilėraščių žmogus „stato“ save, išsislaptindamas čia, dabartyje, būdamas papėdėje. Šis buvimas nėra rezignacija, nors neretai taip gali atrodyti, bet atkuriantis, prikeliantis: „mandarinų ūgliai kailo papėdėje / (...) pramuša sniego plutą“ (mandarinų ūgliai kailo papėdėje, p. 31). Savo esmės atkūrimas prasideda nuo susinaikinimo. Pirmajame rinkinio eilėraštyje vienišas kalnų klajoklis, būdamas arti Dievo, t. y. pažinimo, sudega: „tuose kalnuose / klaidžiojau keturis dešimtis metų / kol užmyniau naktinį / kaprizo drugelį“ (viena žūtis, p. 5). Naktinis drugys – „save pamiršusios sielos meilės dieviškai šviesai simbolis.“ (3)

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, kad „naktį atsivėrė / lelija“ (prieš atsibundant, p. 9), kad valgo obuolį – pažininimo vaisų, kad „netikėtai jam karas pradingo / tarsi niekada ir nebuvo“ (cukrainėje karo metu pritrūko druskos, p. 18), „visiems meluoju, kad ne / o iš tikrųjų noriu gyventi“ (priežastis, p. 33), tai leidžiasi žemyn: „paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“ (diptikas, p. 19), „ir tikrai nežinau, ar kada bepakilsiu: skaudžiai / nugarą slegia krepšelis su paukščių šešėliais.“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien, p. 28), kad bet kurią akimirką gali išsivietinti iš esaties, papėdė simbolizuoja kelio pradžią ir pabaigą. Sinajaus kalnas – apsnigtas, o „režisierius aklas / ir kurčias sufleris“ (žiemos kaukė, p. 42), žmogus vienišas ir jaučiasi apleistas, užšaldyti jausmai, apima sąstingis. Bet dingus vedliui pataria: „kliaukis Dievu ar bite. / atmintį savo / paslėpk dilgėlyne – bitės išsergės, / o Dievas / išsergės tave po liepsnojančiu krūmu“ (dėsnis: kai dingsta vedlys –, p. 92). Pokalbis tęsiamas su Dievu, kuris visada yra, net jei eilėraščių žmogus jo rankos neužgriebia. Tikrovė perversiška, įkaitę jutimai degina elėraščių žmogų.

Kalba eilėraščių žmogus save sunaikina, kad prikeltų. Atsižvelgiant į tai, kad jis tai pakyla sakalo skrydžiu, tai leidžiasi žemyn.

 

 

Ambivalentiškų būsenų kontinuume ir išpažįstama: „kam kitam galėčiau patikėti savo išpažintį, // sakale, / kam kitam –“ (sakalo jaukinimas, arba kryčio kryptis, p. 7), ir ilgimasi, ir laukiama. Laukiama virsmo, bet ne pasyviai – aktyviai, net ir sapno eklektikoje, vizijose, vaiduokliškuose regėjimuose: „žaltvykslių apsupty kalbinu tavo sielą –“ (regėjimas, p. 11). Kalba įdaiktina ir paverčia visa tai regimybe, išgyvenimai įgauna formą, eilėraščių žmogus įsivaizdina save naikindamas. Slapstosi nuo savęs ir nuo pasaulio, vėl iš naujo jį atrasdamas. Jis visada yra pavojuje: „Juo labiau mes priartėjame prie pavojaus, juo labiau pradeda švytėti keliai į gelbstintį pradą, juo problemiškesni tampame mes patys.“ (4). Todėl kalbėjimas gali pasirodyti kaip nuosprendis, neapskundžiamas ir nekvestionuojamas: „jau parašiau testamentą. klausausi tavo dainos / ir bijau pats savęs, / ir nebijau pats savęs, / netikiu savo krauju / ir pasitikiu savo krauju –“ (klaida testamente, p. 63).

Užmarštis gelbsti nuo visiško perdegimo, apakimo, ji – kaip išssukimas nuo hamletiško klausimo: „prisipažįstu jau neatsimenu / kas esu / ir ar esu – abejoju – – – // grąžink tuščią runą – / mirties ir to kas bus po to“ (tuščia runa, p. 46). Vienatvė, nepaisant jos egzistencinio tragizmo, lemia meditaciją ir susikaupimą savyje, savo esmėje, išsigryninimą: „ant karnizo – vienatvės motyvas pusiausvyros mokosi, / kad pakiltų, kai žemės trauka atskils nuo sparnų;“ (– – – jau seniai užmiršau, ką turėjau tik šiandien: p. 28). Eilėraščių žmogus klausiantis: „Nes tik klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas.“ (5) Klausia ir klauso pats savęs ir pasaulio. Klausimas išlaiko santykį kaip kaljano dūmų virvelė nuo senojo delhi iki senojo delhi, nuo romos iki mekos ir nuo mekos iki romos. Šiame hermeneutiniame rate sušvinta praeities retrospekcija ir ateities perspektyva. Čia, dabartyje, žmogus mezga dialogą kaip būtinybę išgyventi, atgimti, pažinti, įžvelgti esmę, kad sušvistų tiesos šviesa.

Mąstydamas eilėraščių žmogus leidžia atsiverti daiktams, jis mato juos kaip ženklus-simbolius, kaip savyje slepiančius prasmę: „pakartosiu – vengiu daiktų kurie neturi istorijos –“ (vieno pavasario fragmentas, p. 22). Visi pasaulio daiktai eilėraščio žmogui prasmingi, jie jam išsipažįsta, nes jis juos kalbina. Poezijos epicentras – pats žmogus, žmogaus santykis, per kurį žmogus atpažįsta save, įvardydamas savo buvimą: „akies / krašteliu užkabinu ant horizonto džiūstančią / savo sielą – neįskaitau joje nė vieno ramaus / atvaizdo, į kurį pasinėręs galėčiau giliai iškvėpti ir / plaukti. ant nugaros.“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Melsdamasis sielos dykumoje išmeldžia save ir taip parodo ir išteisina savo buvimą dualistiniame pasaulyje, kuriame gėris ir blogis koegzistuoja ir kuriame slypi tiesa. Ji sušvinta meno kūrinyje, sušvinta poezijoje.

Kalba, kuria kalba eilėraščių žmogus, tampa suprantama. Kalbantysis užsimiršta, o žodis steigia būtį. Kalbos tikrąją būtį „sudaro tai, kas ja pasakyta, o tai yra bendras mūsų gyvenamas pasaulis“ (6). V. Rudžiansko žodis juntamas vidumi, nes taip gali aiškiau suvokti metaforinę, vaizdinę kalbą. „Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam.“ (7), žodžiai ir sau, ir kitam parodo kalbamą dalyką vaizdžiai, o tai poetas atlieka meistriškai. „Taigi kalbėjimas priklauso ne aš, o mes sričiai.“ (8), jis nenutrūksta net ir tada, kai pokalbis baigiamas. Dialogo tęsinys – mumyse. Retoriškai paklauskime eilėraščių žmogaus žodžiais: „tai ką dar galėtų apšviesti / eilėraštis?“ (ne senutei vyšniai, krentančiai už lango, ne žydinčiai, p. 54). Kalba atgręžia į save, į savo santykį su savimi ir pasauliu, mintijimui prie arbatos kalno papėdėje.

1 – Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 39–40.

2 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 234.

3 – Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 174.

4 – Heidegeris, M. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 243.

5 – Ten pat, p. 243.

6 – Gadamer, H.–G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. Sverdiolas, A. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 84.

7 – Ten pat, p. 84.

8 – Ten pat, p. 85.

Poetas, vertėjas, redaktorius, leidyklos „Kauko laiptai“ vadovas V. Rudžianskas gimė 1957 m. Čekiškėje. Ilgametis įvairių leidinių bendradarbis, šiandien jis vadovauja 2010 m. įsteigtai leidyklai „Kauko laiptai“. V. Rudžianskas pagarsėjo savo dėmesiu jauniesiems talentams, daug jo pastebėtų ir debiutavusių leidykloje autorių – šiandien pagarsėję Lietuvos poetai.

Pats V. Rudžianskas debiutavo dar 1991 m. eilėraščių knyga „Kregždės pulsas“.

Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungai priklausančio menininko kūryba yra išversta į anglų, baltarusių, kartvelų, latvių, lenkų, portugalų, rusų, ukrainiečių ir vengrų kalbas, o pats poetas verčia iš kartvelų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbų. Už vieną jų – kartvelo Giorgio Lobžanidzės eilėraščių rinkinio „Šventofobija“ vertimą – 2021 m. V. Rudžianskas įvertintas „Poezijos pavasario“ prizu. Jo paties poezija įvertinta „Poezijos pavasario“ (2008 m.) laurais, Antano Miškinio, Bronio Savukyno, Vytauto Gedgaudo premijomis.

Jau keturiolika poezijos rinkinių išleidusio menininko eilėraščiuose gausu kultūrinių įvaizdžių, literatūrinių, mitinių intertekstų. Jis mėgsta paradoksą, savotišką žaidimą prasmėmis.

Savo kūryba V. Rudžianskas užima svarią vietą nūdienos literatūros panoramoje. Naujajame rinkinyje „Arbata papėdėje“ kūrėjas meistriškai dėlioja impresionistines būsenas, kuriose ryškėja būties laikinumo pojūtis. Varijuojama žmogaus susvetimėjimo, amžiaus tragizmo ir vienišumo tema.

„Kolegoms, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybai nekilo abejonių renkant šios reikšmingos premijos laureatą. Įtraukia V. Rudžiansko rinkinio eilėraščių intonacija, nutylėjimai, reikšmingos pauzės. Nerasime jokios niektauškos, įkyrių pasikartojimų. Glaustai stabtelima ties įvairiomis dvasinėmis būsenomis, vaikystės prisiminimais, jaučiamas liūdesys, gailestis praeinančiai ar praėjusiai akimirkai“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.

„Arbata papėdėje“ – poeto dvasinis atokvėpis, jautrus atodūsis, pauzė, kai prieš akis praslenka įspūdžiai, apmąstymai, atsiminimų nuotrupos. V. Rudžiansko stabtelėjimas papėdėje – paslaptingas, netgi mistifikuotas. Kokioje papėdėje? Ties jam kažko labai brangaus, slėpiningo, didingo. Tai gali būti ir Sfinksas, ir piramidės ar obeliskai, tai gali būti Rūpintojėlio skulptūra ar Septintieji Dangūs.

LRS Kauno skyriaus Vieno lito literatūrinė premija (sumanytojas ir steigėjas – ilgametis skyriaus pirmininkas Petras Palilionis), teikiama nuo 1998 m. už praėjusių metų kūrybą. Į ją kandidatuoti gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys LRS Kauno skyriaus nariai.

Premija aprėpia platų Kauno literatūros lauką, todėl svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas.

Geriausios praėjusių metų knygos autorių diskutuodami išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai – patys rašytojai kolegos, kurie yra ne tik kompetentingi savo srities profesionalai, bet ir reikliausi skaitytojai ir vertintojai: G. Jankus (pirmininkas), Aldona Ruseckaitė, Erika Drungytė, Tomas Kavaliauskas, Gvidas Latakas, Ieva Rudžianskaitė, Viktoras Rudžianskas.

2022-aisiais kauniečiai rašytojai išleido šešiolika knygų. Būtent iš jų ir buvo renkamas laimėtojas. V. Rudžianskas vienbalsiai (jam pačiam susilaikius) tapo Vieno lito literatūrinės premijos laureatu.

Laureatui įteikiama jau kelerius metus asociacijos LATGA iš dalies finansuojama premija, skulptoriaus Stasio Žirgulio prizas – autorinis darbas su įkomponuota vieno lito moneta ir iškaltomis poeto Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ pirmomis eilutėmis: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ ir laureato diplomas, kurį pasirašo visi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos nariai.

Iškilmingą Vieno lito literatūrinės premijos įteikimo ceremonija numatyta surengti kovo mėnesį.

Ankstesni laureatai:

2022 m. – Aida Krilavičienė už literatūrinių ryšių sklaidą, profesionalius vertimus pristatant lietuvių skaitytojui užsienio kūrybą.

2021 m. – Vidmantas Elmiškis už kasdienybės spalvas ir amžinybės nuojautas eilėraščių rinkinyje „Ir bus atsakyta“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020).

2020 m. – Enrika Striogaitė už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019).

2019 m. – Dovilė Zelčiūtė už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).

2018 m. – Gediminas Jankus už įtaigaus vaizduotės šėlsmo ir atpažįstamų realijų jungtis novelių rinkinyje „Rytoj“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017).

2017 m. – Robertas Keturakis už formos ir turinio vienovę ir šviesų žvilgsnį į pasaulį eilėraščių knygoje „Nakties baltieji debesys“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016).

2016 m. – Edmundas Janušaitis už jaunatvišką maištą ir brandžią patirtį eilėraščių rinkinyje „Fronto Angelas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2015).

2015 m. – Aleksas Dabulskis už pašaipų žvilgsnį į pasaulį ir save knygoje „Baigtas kriukis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2014).

2014 m. – Petras Venclovas už naujų formų paieškas (mažųjų romanų knyga „Peržengti ribą“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2013).

2013 m. – Gintaras Patackas už eilėraščių rinkinius „Kur pakastas šuva“ (Kaunas: Indigo print, 2012), „Pasaulis kurio nėra“ (Kaunas: Indigo print, 2012) ir „Gintaras Patackas. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2012) („Gintarui, kuris yra savitas Poezijos ir Laisvės alėjos Gintaras Patackas“).

2013 m. – Petras Palilionis už nuopelnus ir premijos sumanymą.

2012 m. – Gintautas Dabrišius už dabrišišką originalumą eilėraščių knygoje „Joju vienas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011).

2011 m. – Aldona Puišytė už lyrikos rinkinį „Begaliniam kely“ (Kaunas: Nemunas, 2010).

2010 m. – Vladas Kalvaitis už vaižgantišką kalbos sodrumą apsakymų knygoje „Svečias iš Magadano“ (Kaunas: Nemunas, 2009).

2009 m. – Zita Gaižauskaitė už eilėraščių rinktinę „Kur keliauji, debesėli?“ (Kaunas: Aušra, 2008).

2008 m. – Rimantas Marčėnas už istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“ (Vilnius: Alma littera, 2007).

2007 m. – Vladas Vaitkevičius už eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2006).

2006 m. – Donaldas Kajokas už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).

2005 m. – Aldona Ruseckaitė už gaivališką moteriškumą apysakoje „Sidabro sodai: fragmentų apysaka“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2004).

2004 m. – Violeta Šoblinskaitė už vaižgantišką kalbos sodrumą romane „Vilkų marti“ (Kaunas: Nemunas, 2003).

Nuo 2003 m. premijos įteikimas persikėlė į kitus metus

2002 m. – Jonas Laucė už istorinį romaną „Mirštančių dievų kerštas” (Vilnius: Vaga, 2002).

2001 m. – Tautvyda Marcinkevičiūtė už grušišką kūrybingumą eilėraščių knygoje „Gatvės muzikantas“ (Vilnius: Alma littera, 2001).

2000 m. – Markas Zingeris už įspūdingą tikrovės mirgesį knygoje „Iliuzionas“ (Vilnius: Andrena, 2000).

1999 m. – Jurgis Gimberis už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“ (Kaunas: Santara, 1999).

Žymusis poetas iki šios knygos išleidęs jau trylika poezijos rinkinių. Jo eilėraščiuose gausu kultūrinių įvaizdžių, literatūrinių, mitinių intertekstų. Jis mėgsta paradoksą, savotišką žaidimą prasmėmis. Savo kūryba V. Rudžianskas užima svarią vietą nūdienos literatūros panoramoje.

O naujajame rinkinyje „Arbata papėdėje“ Viktoras Rudžianskas meistriškai dėlioja impresionistines būsenas, kuriose ryškėja būties laikinumo pojūtis. varijuojama žmogaus susvetimėjimo, amžiaus tragizmo ir vienišumo tema.

„Kolegoms, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybai nekilo abejonių, renkant šios reikšmingos premijos laureatą. Įtraukia Viktoro Rudžiansko rinkinio eilėraščių intonacija, nutylėjimai, reikšmingos pauzės. Nerasime jokios niektauškos, įkyrių pasikartojimų, Glaustai stabtelima ties įvairiomis dvasinėmis būsenomis, vaikystės prisiminimais, jaučiamas liūdesys, gailestis praeinančiai ar praėjusiai akimirkai“, – sako Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.

„Arbata papėdėje“ – poeto dvasinis atokvėpis, jautrus atodūsis, pauzė, kuomet prieš akis praslenka įspūdžiai, apmąstymai, atsiminimų nuotrupos. V. Rudžiansko stabtelėjimas papėdėje – paslaptingas, netgi mistifikuotas. Kokioje papėdėje? Ties jam kažko labai brangaus, slėpiningo, didingo. Tai gali būti ir Sfinksas, ir piramidės ar obeliskai, tai gali būti Rūpintojėlio skulptūra ar Septintieji Dangūs.

Poetas, vertėjas, redaktorius, leidyklos „Kauko laiptai“ vadovas Viktoras Rudžianskas gimė 1957 m. lapkričio 25 d. Čekiškėje, Kauno rajone, baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą, redagavo Lietuvos šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“, dirbo „Ūkininko patarėjo“ redakcijoje. Nuo 2004 m. savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius (iki 2016 m.), 2010 m. įsteigė leidyklą „Kauko laiptai“ ir iki šiol jai vadovauja. V. Rudžianskas pagarsėjo savo dėmesiu jauniesiems talentams, daug jo pastebėtų ir debiutavusių leidykloje autorių – nūnai pagarsėję Lietuvos poetai.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1994 m. Jo kūryba versta į anglų, baltarusių, kartvelų, latvių, lenkų, portugalų, rusų, ukrainiečių ir vengrų kalbas, o pats poetas verčia iš kartvelų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbų. Pelnė „Poezijos pavasario 2021“ prizą už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą (kartvelo Giorgio Lobžanidzės eilėraščių rinkinys „Šventofobija“).

Viktoras Rudžianskas debiutavo dar 1991 m. eilėraščių knyga „Kregždės pulsas“, yra „Poezijos pavasario 2008“ laureatas, pelnęs Antano Miškinio, Bronio Savukyno, Vytauto Gedgaudo premijas, apdovanotas Ukrainos rašytojų sąjungos Garbės ženklu už kultūrinių mainų skatinimą, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą bei kt. Jam suteiktas teisinis Laisvės gynėjo statusas už aktyvų dalyvavimą Parlamento gynyboje 1991 m.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus Vieno lito literatūrinė premija (sumanytojas ir steigėjas ilgametis LRS Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis), teikiama nuo 1998 m. už praėjusių metų kūrybą. Į ją kandidatuoti gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai. Premija aprėpia platų Kauno literatūros lauką, todėl svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas.

Geriausios praėjusių metų knygos autorių diskutuodami išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai, taigi – patys rašytojai kolegos, kurie yra ne tik kompetentingi savo srities profesionalai, bet ir reikliausi skaitytojai ir vertintojai – Gediminas Jankus (pirmininkas), Aldona Ruseckaitė, Erika Drungytė, Tomas Kavaliauskas, Gvidas Latakas, Ieva Rudžianskaitė, Viktoras Rudžianskas, Premijos skyrimą lemia kūrinio meninis lygis, originalumas, reikšmingumas.

2022-aisiais kauniečiai rašytojai išleido 16 knygų. Būtent iš jų ir buvo renkamas laimėtojas. Viktoras Rudžianskas vienbalsiai (jam pačiam susilaikius) tapo Vieno lito literatūrinės premijos laureatu.

Laureatui įteikiama jau kelerius metus asociacijos LATGA iš dalies finansuojama premija, skulptoriaus Stasio Žirgulio prizas – autorinis darbas su įkomponuota vieno lito moneta ir iškaltomis poeto Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ pirmomis eilutėmis: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ bei laureato diplomas, kurį pasirašo visi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus Tarybos nariai.

Iškilmingas Vieno lito literatūrinės premijos įteikimas numatomas kovo mėnesį. 

Ankstesni Vieno lito literatūrinės premijos laureatai:

2022 m. – Aida Krilavičienė už literatūrinių ryšių sklaidą, profesionalius vertimus pristatant lietuvių skaitytojui užsienio kūrybą.

2021 m. – Vidmantas Elmiškis už kasdienybės spalvas bei amžinybės nuojautas eilėraščių rinkinyje „Ir bus atsakyta“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020).

2020 m. – Enrika Striogaitė už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019).

2019 m. – Dovilė Zelčiūtė už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).

2018 m. – Gediminas Jankus už įtaigaus vaizduotės šėlsmo ir atpažįstamų realijų jungtis novelių rinkinyje „Rytoj“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017).

2017 m. – Robertas Keturakis už formos ir turinio vienovę bei šviesų žvilgsnį į pasaulį eilėraščių knygoje „Nakties baltieji debesys“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016).

2016 m. – Edmundas Janušaitis už jaunatvišką maištą ir brandžią patirtį eilėraščių rinkinyje „Fronto Angelas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2015).

2015 m. – Aleksas Dabulskis už pašaipų žvilgsnį į pasaulį ir save knygoje „Baigtas kriukis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2014).

2014 m. – Petras Venclovas už naujų formų paieškas (mažųjų romanų knyga „Peržengti ribą“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2013).

2013 m. – Gintaras Patackas už eilėraščių rinkinius „Kur pakastas šuva“ (Kaunas: Indigo print, 2012), „Pasaulis kurio nėra“ (Kaunas: Indigo print, 2012) ir „Gintaras Patackas. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2012) („Gintarui, kuris yra savitas Poezijos ir Laisvės alėjos Gintaras Patackas“).

2013 m. – Petras Palilionis už nuopelnus ir premijos sumanymą.

2012 m. – Gintautas Dabrišius už dabrišišką originalumą eilėraščių knygoje „Joju vienas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011).

2011 m. – Aldona Puišytė už lyrikos rinkinį „Begaliniam kely“ (Kaunas: Nemunas, 2010).

2010 m. – Vladas Kalvaitis už vaižgantišką kalbos sodrumą apsakymų knygoje „Svečias iš Magadano“ (Kaunas: Nemunas, 2009).

2009 m. – Zita Gaižauskaitė už eilėraščių rinktinę „Kur keliauji, debesėli?“ (Kaunas: Aušra, 2008).

2008 m. – Rimantas Marčėnas už istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“ (Vilnius: Alma littera, 2007).

2007 m. – Vladas Vaitkevičius už eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2006).

2006 m. – Donaldas Kajokas už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005).

2005 m. – Aldona Ruseckaitė už gaivališką moteriškumą apysakoje „Sidabro sodai: fragmentų apysaka“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2004).

2004 m. – Violeta Šoblinskaitė už vaižgantišką kalbos sodrumą romane „Vilkų marti“ (Kaunas: Nemunas, 2003).

Nuo 2003 m. premijos įteikimas persikėlė į kitus metus

2002 m. – Jonas Laucė už istorinį romaną „Mirštančių dievų kerštas” (Vilnius: Vaga, 2002).

2001 m. – Tautvyda Marcinkevičiūtė už grušišką kūrybingumą eilėraščių knygoje „Gatvės muzikantas“ (Vilnius: Alma littera, 2001).

2000 m. – Markas Zingeris už įspūdingą tikrovės mirgesį knygoje „Iliuzionas“ (Vilnius: Andrena, 2000).

1999 m. – Jurgis Gimberis už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“ (Kaunas: Santara, 1999).

Už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą, bus apdovanotas Kazickų šeimos fondas, poetas Viktoras Rudžianskas, visuomenininkai Laima Ir Jonas Šalčiai, režisierė Vaida Vadoklytė, pranešė Seimo Spaudos tarnyba.

Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą medaliu įvertinta studentė Rugilė Grendaitė, signataras Mečys Laurinkus, advokatas Ignas Meškauskas ir mokytoja Audronė Pileckienė.

Kategorijoje už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje laureatas tapo poetė Erika Drungytė, esperantininkas Povilas Jegorovas, visuomenininkai Dalė Poškienė ir Antanas Rašinskas.

Rašytojas Andrius Jakučiūnas, redaktorė Liuda Jonušienė, visuomenininkai Steponas Algimantas Kubeckas bei Ona Voverienė apdovanoti už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes.

Šiemet medalio konkursui iš viso sulaukta 34 kandidatų.

Medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą.

G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ yra įsteigęs Seimas.

Jis teikiamas per iškilmingą ceremoniją kasmet kovo 30 dieną, G. Petkevičaitės-Bitės gimimo dieną, Panevėžyje.

Viktoras Rudžianskas „Juodoji dėžutė“

Naujausia kauniečio poeto V. Rudžiansko knyga „Juodoji dėžutė“ – tai tekstai, bylojantys tikėjimą. Kaip teigia pats jų autorius, žmogus žinojimu ir intuicija gali skverbtis iki pačių gelmių, vengtina tik viena pozicija – sąmoningas tikėjimo neigimas. „Juodosios dėžutės“ eilėraščių intonacijos nepretenzingos, tačiau už jų slypi tai, kas vadinama patirtimi, vertinga, nes artikuliuota. Kai kuriuose tekstuose poetas nevengia asmeninio gyvenimo detalių, jos skaitytoją priartina prie socialinio lygmens, eilėraščiai tampa dar labiau atpažįstami ir suprantami.

Prancūzijos lietuvių mąstytojas ir semiotikas Algirdas Julius Greimas skiria dvejopą bet kurio meninio teksto laiką: sakymo ir pasakymo. Sakymo laikas – tai įvykių, kurie užrašyti kūrinyje, vyksmo laikas. Sakymas – tai gyvenimo, kuris tik vėliau tampa literatūra, laikas. Pasakymas – priešingai, yra literatūros kūrinio užrašymo laikas, modifikuojantis, perkeičiantis sakymo plotmės akcentus ir niuansus. V. Rudžiansko „Juodojoje dėžutėje“ sakymo laikas yra ir artimas pasakymo momentui, ir kartu labai nutolęs istoriškai nuo rašymo laiko. Pastaruoju atveju sakymo laikas susijęs su Biblija ir kitais senaisiais žmonijos tekstais: jų teiginiai ir interpretacijos minėtos knygos eilėraščius verčia mitiniais. Tai, kas asmeniška, įgauna visuotinę prasmę. Būtent dėl šios priežasties „Juodoji dėžutė“ išsprūsta iš dominuojančios šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijos – koncentracijos į teksto reikšmes, kai kalbiniai „žaidimai“ yra svarbesni už bendrą kūrinio prasmę, atsakymą į klausimą „kodėl rašoma?“.

Toks žingsnis V. Rudžiansko ir nedaugelio kitų poetų knygas išvaduoja nuo lingvistinio ribotumo, uždarančio poeziją į siaurai lietuvišką kontekstą. Galbūt dėl to „Juodoji dėžutė“ nėra diskursyvi knyga, ją nelengva priskirti vienai ar kitai šiuolaikinės lietuvių poezijos krypčiai. Jei tokią knygą rašytų pradedantysis kūrėjas, tikriausiai jis liktų nepastebėtas literatūros lauko galios institucijų: universitetų, literatūros institutų ir kritikų. V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ yra dvyliktoji poeto knyga, todėl dėmesys jai yra jau beveik savaiminis. Kai literatūros lauke randasi reiškinys, išeinantis už įprastų ribų, galios institucijos elgiasi dvejopai: arba ignoruoja tą reiškinį, arba kritiniais ir analizės tekstais išplečia literatūros lauko ribas.

V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ nebejotinai plečia įprastą lietuvių poezijos lauką, nes įveda naują žanrą – būsenos eilėraštį. Tai – savitas autoriaus poetinis eksperimentas, nedvelkiantis avangardizmo arogancija ar bravūra. „Juodoji dėžutė“ yra brandi ir santūri, tačiau kartu naujoviška.

Aptariamos knygos eilėraščiai žymi būsenas ir emocijas, kurios nėra paviršutinės. Jos negimsta iš naivios kasdienybės ar noro užrašyti savo dienos nuotaikas, kokios jos bebūtų ypatingos. Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė vienoje iš esė yra rašiusi, kad gyvenant šalia kapinių, jaukinantis visiems mums neišvengiamą mirtį, vyksta atsisluoksniavimas nuo daugelio tuščių ir vienadienių reiškinių bei būsenų. V. Rudžiansko knygos „Juodoji dėžutė“ lyrinis subjektas atsisluoksniuoja nuo paviršinio socialumo ir skverbiasi ten, kur slypi ne reflektuojama, o patiriama būsena. Refleksija visada nurodo į bendravimą, patirtis – į mąstymą vienam, vienatvėje. Lyg nuo svogūno nuimant refleksijos, kuri artima žurnalistiniam mąstymui, lukštus, gimsta grynosios būsenos ir pirmapradės emocijos, neveikiamos kito žmogaus.

„Juodojoje dėžutėje“ ryškėja tai, kas yra žmogus pačioje savo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje – nuo sukūrimo momento iki kelio nusitęsimo į begalybę. Asmeniniai biografijos įvykiai išnyksta savotiškame rūke, kurį perėjus aiškėja ne tik vieno, atskiro gyvenimo prasmė, bet ir labiau visuotinė tiesa: pradžios ir pabaigos jungtis, kurioje ir gimsta eilėraščiai. Pats poetas sako, kad iš to, ką yra parašęs, vertingas tėra vienas nuošimtis tekstų. Likusieji yra ėjimas prie to vieno tikro eilėraščio. Skaitytojai yra laisvi vertinti poeto tekstus asmeniškai, tačiau iš „Juodosios dėžutės“ stipriausieji, regis, yra pirmasis ir paskutinysis knygos eilėraščiai, bylojantys apie atėjimą iš amžinybės ir grįžimą į ją.

Tomas Venclova „Eumenidžių giraitė“

Kito žymaus lietuvių poeto T. Venclovos naujausia eilėraščių knyga „Eumenidžių giraitė“ verčia prisiminti prancūzų struktūralisto Claude'o Levi-Strausso apmąstymus apie mito reikšmes, prasmes ir galią žymiajame esė iš lietuviškai išleistos knygos „Apie mitologiją“. Šiame tekste struktūralistas remiasi indėnų genčių kolektyvinio gyvenimo ir mąstysenos stebėjimu ir analize. Aiškėja, kad indėnų, kaip ir daugelio kitų senųjų tautų, mituose užkoduojamas neišsprendžiamų priešpriešų, neleidžiančių žmonių bendrijai darniai ir taikingai gyventi, sprendimas. Kaip gana paprastą pavyzdį, C. Levi-Straussas įvardija kepto ir virto maisto priešpriešą. Kai susiduria du priešingi gyvenimo reiškiniai, žmonės visada ieško konflikto sprendimo, įvedančio tarpinį narį tarp dviejų opozicinių sąvokų. Kepto ir virto maisto priešpriešos konfliktiškumą naikina troškintas maistas – jis ir keptas, ir virtas tuo pat metu. Ir indėnai, ir senovės graikai, ir biblinių laikų žydai tokiu būdu, mitologiniu mąstymu, sprendė daugelį praktinių ir filosofinių gyvenimo sunkumų, kurių pagrindas visada buvo priešybių nesutaikomumas.

T. Venclovos „Eumenidžių giraitėje“ mitiniu mąstymu sprendžiama laiko problema: opozicija tarp praeities ir dabarties. Tai, kas praėję, esame įpratę vadinti istoriškai nutolusiais laikais, iš pirmo žvilgsnio, neturinčiais jokios įtakos mūsų dabartinei būčiai ir gyvenimui. T. Venclova savo knygoje aktualizuoja senovės graikų mitus ir biblinius siužetus. Atrodytų, kas gi čia nauja? Tai savo tekstuose bandė net sovietinių laikų lietuvių poetai Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė ir daugelis kitų. Naujas ir novatoriškas T. Venclovos žingsnis šios tradicijos akivaizdoje yra paties savo eilėraščio pavertimas mitu: „Eumenidžių giraitės“ eilėraščiai yra siužetiniai, tai – pirmoji eilėraščio ir mito suartėjimo sąlyga. Antrasis ir pats svarbiausias eilėraščio virsmo mitu katalizatorius yra laiko dimensijos išnykimas poetiniame tekste.

T. Venclovos eilėraščių subjektui nėra svarbu, ar kalbama apie du tūkstančius metų nuo mūsų dienų nutolusius įvykius, ar apie Antrąjį pasaulinį karą. Lygiai taip pat lengvai ir organiškai poetiniuose tekstuose figūruoja šių dienų realijos. „Eumenidžių giraitė“ kelia klausimą, ar tai, ką mes ir mūsų protėviai esame patyrę, yra tik virtualu (ne veltui iš šiandienės tikrovės tekstuose svarbiausios yra informacinių technologijų sąvokos). Juk tai, ką žinome ir prisimename apie istorinius laikus, mums jau nesiasocijuoja su tuo, kas liečiama ir apčiuopiama. Sunkiai begalėtume prisiminti istorijos vadovėlio, kuriame aprašytas Trojos karas, viršelį bei konkrečius puslapius. Tai – jau virtualybės sritis, taigi – simuliakras, tai, kas sukonstruota dirbtinai ir dauginama bei tiražuojama begale egzempliorių. T. Venclovos poezijos knyga „Eumenidžių giraitė“, būdama unikalių poetinių tekstų rinkiniu, istorijos virtualybę ir pačiam autoriui, ir skaitytojams atkovoja kaip vienetinę ir jutimams prieinamą tikrovę, todėl ne simuliakrą. „Eumenidžių giraitė“ šiuo požiūriu yra istorinio laiko virtualumo ir dabarties konkretumo šiandien jau mitinį statusą turinčios priešpriešos įveika.

Dar viena opozicija, kurios priešingus narius bando sutaikyti T. Venclovos knygos eilėraščių subjektas, – tai erdvės ribotumas, konkretumas ir globalumo neapčiuopiamumas. Suprantama, kad šiuo atveju T. Venclovai itin svarbi yra jo, kaip pasaulio piliečio, tapatybė. „Eumenidžių giraitės“ eilėraščių kalbančiajam nieko nėra svetima – viskas, kas žmogiška, veikia ne atstumiančiai, o paliečiančiai ir verčiančiai mąstyti. Lietuva ir jos tikrovės detalės įveikia provincialumą, nes poetiniuose tekstuose dalyvauja kartu su Amerikos ar Vakarų Europos kultūros realijomis. Išnyksta atrodęs amžinas žmogaus būties prieštaravimas tarp buvimo „čia“ ir „ten“. Poezija T. Venclovos ir į jo knygą įtrauktų verstų eilėraščių dėka yra globali kalba, išeinanti už lingvistinių tautinės kalbos ribų.

Ir pagaliau pati svarbiausia priešprieša, kurią išsprendžia „Eumenidžių giraitės“ subjektas – tai opozicija tarp paviršiaus ir gylio. Knygos eilėraščiai, skirtingai nei kai kuriose ankstesnėse T. Venclovos knygose, nėra užkoduotų reikšmių tekstai, kuriems suprasti labiausiai tinkama detali ir preciziška semiotinė analizė. Tai nereiškia, kad „Eumenidžių giraitės“ tekstai yra primityvūs. Norint juos suprasti, vis dėlto būtinas biblinių ir mitologinių realijų išmanymas, tačiau skaitytojas dabar yra daug laisvesnis į vadinamuosius teksto reikšmių „tarpus“ įterpti savo patirtį ir mąstymą. „Eumenidžių giraitės“ eilėraščius būtų galima vadinti skaitytojui artimo gylio tekstais. Paprastumas juose byloja ne apie banalumą, o apie išmintį, kurią yra pasiekęs eilėraščių subjektas.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė Bronio Savukyno premijas ir premijas už publicistinius kūrinius.

Už lietuvių kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą, humanistinių vertybių, analitinės minties ir intelektualinės kultūros sklaidą periodiniuose kultūros leidiniuose Bronio Savukyno premija įteikta poetui, dvisavaitinio kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ vyriausiajam redaktoriui Viktorui Rudžianskui.

Premijos už publicistinius kūrinius atiteko poetui, prozininkui Arūnui Sprauniui, kino kritikei, redaktorei Jūratei Visockaitei ir literatūrologui, rašytojui Regimantui Tamošaičiui.