Paslėpti pabūklai
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai turėjo 11 pagalbinių kreiserių, kurių paskirtis buvo atlikti prekybinio laivo vaidmenį. Iškėlę bet kokią tuo metu parankiausią vėliavą, jie priartėdavo prie nieko neįtariančios aukos ir staigiai atakuodavo ją.
Pagalbiniai kreiseriai, vadinti komerciniais plėšikais (angl. raider), turėjo naikinti priešo prekybinius laivus. Užgrobtus vertingus krovinius ir nelaisvėn paimtas įgulas jie gabendavo į Vokietiją, o kartais ir į Japoniją.
1938 m. Kylyje pastatytas 164 m ilgio prekybinis laivas „Steiermark“ priklausė bendrovei „Hamburg America Line“ ir turėjo gabenti krovinius į Rytų Azijos uostus. Apeinant Versalio taikos sutartį, jis buvo suprojektuotas taip, jog lengvai galėjo būti konvertuotas į reiderį, kuris, paskelbus karą, pereitų „Kriegsmarine“ (oficialus Trečiojo reicho karinio laivyno pavadinimas) žinion. „Steiermark“ buvo ką tik baigęs bandymus jūroje, kai prasidėjęs karas nulėmė jo tolesnį likimą.
Paieška: 2009 m. buvo išleista knyga apie tai, kaip ieškota kreiserio „Sydney“ ir reiderio „Kormoran“. / Redakcijos archyvo nuotr.
Buvusio prekybinio laivo pertvarkymas į pagalbinį kreiserį prasidėjo 1940 m. pradžioje. Jį apginklavo stambaus kalibro pabūklais, zenitinėmis patrankomis, kulkosvaidžiais, torpediniais aparatais, jūrinėmis minomis, aprūpino dviem žvalgybos hidroplanais. Visa tai reikėjo gerai užmaskuoti, kad plėšikas nesiskirtų nuo įprasto prekybinio laivo.
Taip apginkluotam laivui prireikė ir gerokai didesnės įgulos. Apatiniai deniai ir krovinių triumai buvo taip pertvarkyti, kad juose tilptų 400 karo jūrininkų. Pagalvota ir apie būsimų belaisvių apgyvendinimą. Jiems buvo skirta atvira hamakų zona. Kapitonams ir moterims laikyti buvo įrengtos atskiros patalpos.
Nors laivas turėjo galingą ginkluotę, tačiau negalėjo prilygti tikram kreiseriui. Dėl įprastos prekybos laivų konstrukcijos jo korpusas nebuvo padengtas patikimais šarvais, neturėjo efektyvių priešgaisrinės operacijos valdymo sistemų. Nuo to meto karinių laivų jis skyrėsi ir palyginti mažu greičiu, kuris siekė ne daugiau kaip 18 mazgų (33 km/val.).
Kol beveik metus truko „Steiermark“ pertvarkymas, jo būsimoji įgula buvo apgyvendinta ir apmokoma vokiečių laineryje „Monte Pascol“. Prasidėjus karui, jis paspruko iš Argentinos ir sėkmingai sugrįžo į Vokietiją.
Prasmingas pavadinimas
Dar nebaigus pertvarkyti laivo, jo vadu paskyrė 37 m. fregatenkapitono laipsnį (atitinka papulkininkį) turintį jūrų karininką Theodorą Detmersą (1902–1976). Tuo metu jis buvo pats jauniausias tarp tų, kurie kada nors vadovavo vokiečių pagalbiniams kreiseriams.
Laivą T. Detmersas pavadino „Kormoran“. Pasirinkti tokį vardą jį įkvėpė dvi aplinkybės. Tai prisiminimas apie dar Pirmajame pasauliniame kare veikusį „Kormoran“. Iš tiesų tai buvo Rusijos prekybinis laivas „Riazanj“, kurį užgrobė vokiečiai ir pavertė pagalbiniu kreiseriu, suteikdami plėšraus jūrų paukščio vardą. T. Detmersas taip pat palygino kormoranų sugebėjimą žvejoti su jo laivo pagrindine užduotimi medžioti priešo laivus. Įdomiausia, kad „Kormoran“ vardas niekada nebuvo užrašytas ant šio laivo bortų, nes tai būtų jį išdavę užpuolimų metu.
Paveikslas: Roy Scobie nutapytas jūrų mūšis tarp „Kormoran“ ir „Sydney“. / Redakcijos archyvo nuotr.
Pabaigus rekonstrukciją, naujai iškeptas plėšikas išvyko į Gotenhafeną (Gdynė, Lenkija). Iš čia jis plaukdavo į jūrą, kur išbandydavo laivo ginklus, lėktuvus ir minų klojimo katerį. Išaiškėjo nemažai problemų ir defektų. T. Detmersas, užuot atidėjęs misiją, nusprendė įgulos jėgomis šalinti esamus nesklandumus jūroje. 1940 m. gruodžio 3 d. pagalbinis kreiseris išplaukė į jūrą užmaskuotas kaip minų traluotojas „Schiff 41“. Vėliau, prasidėjus audringiems orams, jam pavyko gruodžio 12-osios naktį nepastebėtam per Danijos sąsiaurius prasmukti į Atlanto vandenyną.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad pralaužti britų Karališkojo laivyno blokadą jam pavyko užsimaskavus sovietiniu krovininiu laivu „Viačeslav Molotov“.
Metų „derlius“
Reideriui „Kormoran“ buvo nurodyta pirmiausia ieškoti taikinių Atlanto vandenyse, paskui pereiti į Indijos vandenyną ir papildoma užduotis – išbarstyti jūrines minas Indijos ir Australijos uostų prieigose. Jis gabeno ir papildomų torpedų, atsarginių dalių, kurios buvo skirtos perduoti sutiktiems vokiečių povandeniniams laivams.
Gruodžio viduryje „Kormoran“ jau patruliavo Atlanto viduryje. Per pirmąsias dvi savaites jo kelyje pasitaikydavo tik su JAV vėliava plaukiojantys prekybiniai laivai. Reideriui buvo uždrausta juos atakuoti, nes amerikiečiai vis dar laikėsi neutraliteto.
1941 m. sausio 6 d. T.Detmersas jau buvo pasirengęs persikelti į kitą vietą, kai netikėtai tą pačią popietę „Kormoran“ tiesiog susidūrė su graikų krovininiu laivu „Antonis“. Vokiečiai įsakė jam sustoti ir nesinaudoti radijo ryšiu. Pasiųstas desantas išsiaiškino, kad graikų laivas buvo ginkluotas trimis britų kulkosvaidžiais ir gabeno 4,8 tūkst. tonų anglies iš Velso (Jungtinė Karalystė) kasyklų. Nors Vokietija nekariavo su Graikija, graikų laive aptikti ginklai ir krovinys priklausė Didžiajai Britanijai. Tai leido T.Detmersui su juo elgtis kaip tinkamam. Vokiečių kariniams laivams anglis nebuvo reikalinga, ginklai, amunicija ir 29 įgulos nariai buvo perkelti į „Kormoran“, o graikų laivas nuskandintas.
Spalį „Kormoran“ jau veikė Indijos vandenyne. Per 320 dienų abiejuose vandenynuose jis nuskandino vienuolika prekybos laivų ir vieną su ginkluota palyda išsiuntė į Vokietiją. Spalio 7–6 d. pagalbinis kreiseris susitiko su tiekimo laivu „Nordmark“ ir perdavė jam 170 belaisvių, paimtų iš nuskandintų laivų.
Beviltiška dvikova
Netrukus „Kormoran“ jau sukiojosi netoli Vakarų Australijos krantų maždaug už 280 km nuo Karnarvono uosto. 1941 m. lapkričio 19 d. apie 16 val. jo įgula uosto pusėje pamatė stiebus. Pamanę, kad tai gali būti burlaivis, vokiečiai 11 mazgų greičiu bandė su juo suartėti. Greitai paaiškėjo, jog tai yra Australijos lengvasis kreiseris „Sydney“. Supratęs, kad atvirame mūšyje pergalės galimybės sunkiai įsivaizduojamos, T.Detmersas įsakė pasukti atgal ir sprukti visu greičiu.
Sugedus vienam iš dyzelių, laivo greitis sumažėjo iki 14 mazgų. Tuo metu kreiseris „Sydney“, skuosdamas 28 mazgų (46 km/val.) greičiu, pasivijo nežinomą, bet pagal išvaizdą prekybinį laivą. Pareikalavus identifikuotis, vokiečių kapitonas ėmėsi gudrybės. Jis pakėlė Olandijos vėliavą ir prisistatė šios šalies prekybiniu laivu „Straat Malakka“. Šis triukas pasiteisino ir australų kreiseris prisiartino prie „Kormoran“.
Manoma, kad „Sydney“ vadas Josephas Burnettas (1899–1941) nebuvo pasiruošęs mūšiui. T. Detmersas atidengė ugnį iš visų turimų ginklų vos tik laivai suartėjo. Po įnirtingo apsišaudymo abu stipriai apgadinti laivai ėmė tolti vienas nuo kito.
Netrukus „Kormoran“ buvo priverstas sustoti. Įgula apleido nejudantį laivą, bet prieš tai jį susprogdino. „Sydney“, apgaubtas dūmų, dingo horizonte ir nuskendo nepasiekęs uosto.
Leidyba: T. Detmerso knyga, išleista anglų kalba 1973 m. / Redakcijos archyvo nuotr.
Šių laivų dvikova išlieka viena painiausių Antrojo pasaulinio karo jūrų mūšių istorijų. Kol kas nėra tiksliai atsakyta į daugelį klausimų. Kodėl J. Burnettas, artėdamas prie nežinomo laivo, nebuvo atsargesnis? Kodėl nė vienas iš 645 „Sydney“ įgulos narių nemėgino palikti skęstančio laivo?
Kai „Sydney“ negrįžo į uostą nustatytu laiku, buvo pradėtos jo paieškos. Australijos laivai jūroje atrado tik vokiečių reiderio „Kormoran“ valtis ir plaustus. Iš 399 buvusių įgulos narių išgyveno 318 jūreivių.
„Kormoran“ jūreiviai iki karo pabaigos buvo laikomi Australijos karo belaisvių stovykloje ir buvo grąžinti į tėvynę tik 1947 m. T.Detmersas, kuris su keliais bendražygiais nesėkmingai bandė pabėgti iš nelaisvės, 1959 m. išleido atsiminimų knygą „Kormoranas“: pagalbinis kreiseris, kuris nuskandino „Sydney“. Ji buvo išversta į anglų kalbą ir susilaukė kelių leidimų. 2011 m. ją išleido ir lenkai.
Po ilgų paieškų 2008 m. abiejų laivų nuolaužos buvo rastos 2 ir 2,6 km gylyje vakarinėje Australijos pakrantėje.
