Šiandien Vilniaus ir Kauno bendravimas primena nedrąsią paauglišką simpatiją – pasveikina vienas kitą gimtadienio proga, pakviečia į svečius. Bet santuoka nė nekvepia, nors tokie įžadai duoti dar 2002 m. Juos ketinama atnaujinti – Seimas lapkritį turėtų balsuoti už Lietuvos teritorijos bendrojo plano – svarbiausio valstybės erdvinio planavimo strateginio dokumento – koncepciją.
Projekte tokia partnerystė numatyta, o Seime ji gali sulaukti palaikymo, nes net 79 skirtingų frakcijų parlamentarai vasarą susibūrė į laikinąją dvimiesčio Vilnius–Kaunas paramos grupę. Tikimasi, kad tai padėtų sutelkti dviejų miestų potencialą inovacijomis ir verslumu konkuruojant su kaimyninių šalių didmiesčiais Ryga, Varšuva, Minsku. Tokie dvimiesčiai ar net trimiesčiai kaip kad Lenkijos Gdansko–Gdynės–Sopoto kitose šalyse davė impulsą proveržiui.
Pirmo dublio fiasko
Vienas dvimiesčio rėmėjų grupės narių – Kauno eksmeras Andrius Kupčinskas pats buvo šios idėjos pirmojo bandymo dalyvis. "Bet buvau saikingas dvimiesčio entuziastas, – prisipažįsta jis ir priduria: – Idėja turi racionalaus grūdo, miestai turėtų daugiau bendrauti, savo interesams Vyriausybėje ir europiniame kontekste atstovauti ne tik pavieniui. Bet gal ta dvimiesčio idėja buvo per daug politizuota, gal Vilniaus meras ją bandė prisiskirti tik sau kaip nuopelną."
Be to, jo žodžiais tariant, politikoje daug vandens nuteka Nemunu ar Nerimi, kol nuo deklaracijų pereinama prie konkrečių darbų. Bet laiko praėjo daug, o apčiuopiamų dvimiesčio rezultatų sunku rasti. Taip, anuomet "Rail Baltica" atrodė kaip nepasiekiamas horizontas, prisimena tuometis Kauno meras. Tačiau šis pagaliau kiek išjudėjęs amžiaus projektas – ne dvimiesčio nuopelnas. "Dabar Vilnius ir Kaunas bent jau pasveikina vienas kitą su gimtadieniu", – šypsosi A.Kupčinskas. Tačiau lūkesčiai buvo kur kas didesni.
Vienas dvimiesčio rėmėjų grupės narių – Kauno eksmeras A.Kupčinskas pats buvo šios idėjos pirmojo bandymo dalyvis.
Vilniaus ir Kauno dvimiestis oficialų pagrindą įgijo 2002 m. Seime patvirtinus Lietuvos teritorijos bendrąjį planą. Tuomečiai Vilniaus ir Kauno merai Artūras Zuokas ir Erikas Tamašauskas jau buvo pasirašę ketinimų protokolą sujungti abiejų miestų potencialus ir bendradarbiauti kuriant Europos lygio traukos centrą Lietuvoje. Gruodžio 6-ąją dvimiesčio pusiaukelėje – Elektrėnuose susirinkusios Vilniaus ir Kauno tarybos įsteigė dvimiesčio rėmėjų draugiją, o po metų ten pat pritarė galutiniam Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginiam planui. Įkurta ir Dvimiesčio regioninė grupė, sudaryta iš Elektrėnų, Birštono, Širvintų, Kaišiadorių ir Trakų savivaldybių. Kaunas ir Vilnius drauge prisistatė ir tarptautiniu mastu 2004-ųjų pavasarį vienoje didžiausių Europos tarptautinių nekilnojamojo turto parodų Kanuose. 2005 m. atlikta dvimiesčio oro uostų plėtros galimybių, po dvejų metų – regiono urbanistinės plėtros galimybių studija. 2006 m. autoritetingoje FDI (Foreign Direct Investments) tarptautinėje miestų perspektyvų apžiūroje Vilniaus ir Kauno dvimiesčio projektas paskelbtas Europos ateities regionu ir apdovanotas specialiu sertifikatu.
Orą virpino ateities vizijos – užsienio investicijų antplūdis, supergreitas ekspresas, stabtelėjantis didmiesčių palydoviniuose miestuose, kuriuose taip pat galėtų įsikurti modernių technologijų klasterių darbuotojai su šeimomis, būtų vystomi socialinių paslaugų centrai, regiono svarbos tarptautinis oro uostas, čia plūstų pasaulinės konferencijos ir kultūros bei sporto renginiai ir t.t., ir pan.
Strateginiame plane vyravo projektai, kuriuos ir taip žadėjo įgyvendinti abu miestai ar Vyriausybė. Bandyta idėją gaivinti naujų merų bendradarbiavimo deklaracijų pasirašymais, tačiau 2013 m. gegužę paskelbta – projektas stabdomas. Kauno politikai pranešė, kad Dvimiesčio komisija išardoma, nes pinigų nėra, o ir apčiuopiamos pridėtinės vertės eksperimentas nesukūrė. Netgi atvirkščiai – Kaunas prarado investicijų mastą, o protų nutekėjimas į Vilnių dar suintensyvėjo. Vilniečių Dvimiesčio komisija piktinosi, kad su pasiūlymais vis prašėsi į Kauną, bet kauniečiai susitikimus paskutinę dieną atšaukdavę. Tačiau anksčiau kauniečiai skundėsi, kad prieš keletą metų tuomečio Vilniaus mero Juozo Imbraso neprikalbino susitikti ir aptarti dvimiesčio idėjų. Skyrybų klasika – kaltinti vienas kitą .
Svarbu partnerystė
Nors pirmasis dvimiesčio bandymas patyrė fiasko, dabar idėja vėl gaivinama. "Bendrojo plano koncepcijos projekte norime išlaikyti idėjos tęstinumą, nes tai svarbu siekiant Lietuvos konkurencingumo Europoje, o gal ir pasaulyje. Su šalių kaimynių didmiesčiais Ryga, Varšuva, Minsku tiek Vilniui, tiek Kaunui atskirai konkuruoti daug sunkiau, nei kartu turint beveik milijoną gyventojų, bendrą darbo rinką", – sako vienas iš Bendrojo plano projekto vadovų aplinkos viceministras Marius Narmontas. Jis patikslina, kad dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad dvimiestis – tai dviejų miestų sujungimas užstatant teritoriją nuo Vilniaus iki Kauno. Bet tai – ne fizinis miestų suartėjimas, o funkciniai jų ryšiai – bendra darbo rinka, gera susisiekimo sistema, kuri ir padėtų tokią rinką turėti, bendradarbiavimas švietimo sistemoje, partnerystės kitose srityse – aplinkosaugoje, ekonomikoje ir kt. Toks bendradarbiavimas apimtų ne tik Kauno ir Vilniaus miestų, bet ir rajonų, taip pat ir Trakų, Vievio, Elektrėnų, Kaišiadorių savivaldybes.
M.Narmontas pasakoja, kad, be Kauno–Vilniaus, modeliuojamas dar ir Šiaulių–Panevėžio dvimiestis. Be to, siūloma vystyti dar keturiolikos centrų, apimančių po kelias savivaldybes, partnerystę, panaudojant turimą tiek socialinę, tiek inžinerinę infrastruktūrą.
"Konkurencijos principas, kuris buvo iki dabar plėtojant miestus ir regionus, išsėmė savo galimybes, o partnerystė duotų naują postūmį ekonominei ir socialinei plėtrai, padėtų išeiti iš stagnacinės būklės. Bendradarbiaujant dalijimosi, partnerystės principu galima sukurti daug naudos. Bet tai turi būti visuotinai suprasta nuo žemiausio lygio – bendruomenių iki aukščiausio – ministerijų, centrinės valdžios institucijų", – aiškina Bendrojo plano esamos būklės analizės vadovė Laimutė Janulienė, teritorijų planavimo srityje turinti per 30 metų patirtį.
Pasak jos, kai du ar daugiau miestų pozicionuoja save kaip partneriai, kaip vienetas, abu tampa geriau matomi, įdomesni investicijoms. Pavyzdžiui, Šiauliai ir Panevėžys: vienas turi universitetą, kitas turės šalia eisiančią "Rail Baltica". Partnerystė galima ne tik tarp pačių didžiausių miestų, bet ir tarp mažesnių, pavyzdžiui, tarp Alytaus ir Marijampolės, Panevėžio, Rokiškio ir Biržų.
Reikia gubernatoriaus
Miestų konkurencingumui labai svarbus populiacijos dydis ir susisiekimo intensyvumas, pabrėžia ir regioninės politikos ekspertas, Generolo Jono Žemaičio Karo akademijos prorektorius mokslui ir studijoms dr. Mantas Bileišis. Visose trijose Baltijos šalyse tėra 6 mln. gyventojų, trijose sostinėse ir Kaune iš viso gyvena apie pusė šios populiacijos. Tad, pasak eksperto, dvimiesčio principas puikus – mokslinėje literatūroje įrodyta didelių miestų kuriama masto ekonomija tiek inovacijų, tiek pramonės, tiek investicijų pritraukimo, tiek socialinių paslaugų ar pramogų prasme. Tačiau dvimiestis užkoduoja konkurenciją, nes visada bus ginčų, kuriame iš "dvynių" statyti fabriką ar plėtoti kokias investicijas, o iš valstybės pusės savivaldybės neturi jokių paskatų bendradarbiauti.
"Kad dvimiestis veiktų, taptų organišku, inovacijas kuriančiu, bendrą darbo rinką kuriančiu dariniu, to neįsivaizduoju be administracinės sąrangos pakeitimo. Turi būti bendras valdymas – gubernatorius, taryba, kurie turėtų stipresnius įgaliojimus nei miestų tarybos. Bet tokių valdymo institucijų mūsų valdymo sąrangoje nėra. Kad tai atsirastų, turi būti mąstymo proveržis, ir nežinau, ar net 79 Seimo narių pakaktų palaikyti tokią idėją", – mano M.Bileišis.
Vilnius ir Kaunas jau dabar yra du trečdaliai visos valstybės ekonomikos, vadinasi, pasak eksperto, jei būtų įsteigta dvimiesčio institucinė struktūra, ji turėtų atimti iš valstybės, ministerijų didžiąją dalį pagrindo joms egzistuoti. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos funkcijas praktiškai būtų galima atiduoti dvimiesčio administracijai.
Reikėtų pripažinti, kad tai strateginis kelių dešimtmečių tikslas, vadinasi, reikėtų kitaip koncentruoti investicijas, siekti, kad sutelktos profesionalų darbo rinkos dalyviams būtų lengva judėti – kurti gerą susisiekimo infrastruktūrą tiek tarp miestų, tiek ir juose, pakeliui garantuoti socialinių paslaugų – darželių, mokyklų pasiūlą.
Miesteliai nyksta patys
Tačiau baiminamasi, kad koncentracija į dvimiestį numarintų kitas savivaldybes.
"Jos numirs savaime. Automatizuojant žemės ūkį, stambėjant ūkiams jis tampa pramonės forma, darbuotojų reikia mažai, o mažuose miesteliuose sunku gyventi iš kažko kito nei žemės ūkio. Mažo miestelio tėvų vaikai po studijų nenori grįžti, ir karta po kartos tie miesteliai nyksta. Bet kas galėtų motyvuoti studijas baigusį jauną žmogų grįžti, kai jis jau renkasi, ar likti Vilniuje, ar gyventi 3 mln. mieste kur nors Vakarų Europoje? Bandyti procesą apsukti priešinga kryptimi – kova su vėjo malūnais", – neabejoja M.Bileišis ir primena, kad išimtis – Norvegija, kuri savo turtus iš naftos per socialines programas meta tam, kad išlaikytų žmones mažuose miesteliuose.
Tad kalbant apie europinio didmiesčio sukūrimą, M.Bileišio nuomone, vienintelis šansas ir viltis – Vilniaus ir Kauno dvimiestis, ir tai klausimas, ar ir juos sujungus nebus per maža masė žmonių, nes kiti Europos didmiesčiai turi po kelis milijonus gyventojų.
Pasak eksperto, siūlomas Šiaulių ir Panevėžio dvimiestis per mažas, nes net kartu sudėjus nesudaro nė vieno Kauno. O Klaipėda Baltijos šalyse atsiduria podukros vietoje – transeuropinio tinklo infrastruktūroje ji lieka nuošalyje "Via Baltica" ir "Rail Baltica", kurios eis per didžiuosius Latvijos ir Estijos uostus Rygą ir Taliną. Tad Klaipėdai uostas sukuria ekonominio saugumo pagalvę, bet kad įvyktų proveržis, susikurtų gyvybinga inovatyvi ekonomika kaip kituose Europos uostuose, M.Bileišio prognozėmis, nerealistiškos svajonės.
Trūksta politinės valios
Tiesa, iš popieriaus gali išlankstyti visokiausių origamių. Kol kas tai – tik siūlymai svarstyti. Bendrojo plano koncepcijos rengėjai pateikia dvi alternatyvas: pirmoji – evoliucinė, nekeičiant dabartinės šalies teritorijos planavimo sistemos, antroji – pertvarkų, diegiant sistemines partnerystes, keičiant valstybės institucijų, savivaldos struktūrų ir visuomenės veikimo bendruosius ir teisinius santykius. Viceministras M.Narmontas sako esąs už antrąją – permainų alternatyvą, alternatyvų vertinimai rodo, kad ji būtų naudingesnė Lietuvai. Bet ką daryti, kad ir vėl viskas neliktų tik popieriuje?
Kad dvimiestis veiktų, turi būti bendras valdymas – gubernatorius, taryba, kurie turėtų stipresnius įgaliojimus nei miestų tarybos, į dvimiestį reikėtų nukreipti valstybės investicijas.
"Jei savivaldybės nenorės, jokių siūlymų neįgyvendinsime. Bet reikia sudaryti paskatas, kad jos norėtų tai daryti", – mano M.Narmontas. Pasak jo, patvirtinus Lietuvos bendrąjį planą valstybė turėtų savivaldybes paskatinti pagal jį keisti savivaldybių bendruosius planus, gal net iš dalies šį darbą finansuoti. Sprendinius, kurie apima kelias savivaldybes, galima įgyvendinti per regionų plėtros planus. Bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti reikėtų skirti investicijų per įvairius valstybės fondus, specialias programas, pavyzdžiui, Kelių fondą, Klimato kaitos programą.
Regionų politikos ekspertas M.Bileišis optimistiškai nenusiteikęs: "Suvokiant, kokio masto pokytis regionalizacijos požiūriu turėtų įvykti, jei būtų nutarta koncentruotis į dvimiestį, diskusijos, kurios dabar vyksta, tėra viešieji ryšiai, teritorijų papaišymas žemėlapyje. Toks buvo ir pirmasis dvimiesčio bandymas. Idėja gera, todėl atsisako numirti. Bet jos įgyvendintojai atsisako priimti svarbius sprendimus."
2002 m. patvirtintas Bendrasis planas baigia galioti kitąmet, Lietuva dabar renkasi viziją, kaip jai augti artimiausius tris dešimtmečius. Pasak aplinkos viceministro, tikimasi, kad naująją koncepciją jau lapkritį patvirtins Seimas, o po to konkrečius sprendinius jau tvirtins Vyriausybė. Įvyko keli forumai, projekto pristatymai politikams.
Atrodytų, į diskusijas jau turėtų būti įsitraukę ne tik ekspertai ir politikai, bet ir visi aktyvūs piliečiai, nes jau po mėnesio su trupučiu ketinama priimti sprendimą, kokia dalia bus skirta jų savivaldybėms. Tačiau – tyla, lyg iš anksto būtų susitaikyta, kad iš esmės keistis politinės valios nebus – juk kitąmet Seimo rinkimai, laikas, kai einama prekė – saldūs pažadai, o ne karti tiesa.
