Pokeris, papirosai ir prezidentūra

Dabar pirmoji ponia turi savo fondą, užsiima visuomeninėmis veiklomis, yra matoma. Vis dėlto tarpukariu prezidento žmonai pirmosios ponios statusas nebuvo suteikiamas. V.Jurėnienės nuomone, bent jau pirmoji Lietuvos prezidentienė Sofija Smetonienė buvo pernelyg ryški asmenybė, kuriai nereikėjo papildomo statuso šalia pavardės.

„Ją, kaip moterį, politinis vyksmas labai intrigavo. Todėl S.Smetonienė jau Pirmojo pasaulinio karo metu buvo labai aktyvi: padėjo lietuviams sugrįžti į Lietuvą, teikė šalpą. Karo metu užgimęs aktyvumas išliko ir tapus Lietuvos Tarybos pirmininko žmona. Kai Sofija buvo išrinkta daugelio moterų organizacijų garbės pirmininke, tarptautinėje politikoje sklido gandas, kad ji labai stipri ir įtakinga. Ne veltui po 1926-ųjų gruodžio perversmo išlikę atsiminimai liudija, kad užsienio ambasadoriams buvo nerekomenduojama vykti į Kauną, kai S.Smetonienė sirgo. Be to, pirmosios prezidentienės didžiausia aistra buvo pokeris ir papirosai. Kol A.Smetona dirbo, ji pirmajame prezidentūros aukšte rūkydavo ir žaisdavo drauge su kitais politikos atstovais“, – pasakojo istorikė.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pastebimas ypatingas Sofijos ir jos sesers Jadvygos vaidmuo: „Po gruodžio 17-osios perversmo prezidentas Antanas Smetona vengė ambasadų organizuojamų vakarų. Dėl to juose tekdavo dalyvauti dviem seserims – prezidento žmonai Sofijai ir jos seseriai Jadvygai. Neformalių susitikimų metų užmegztos pažintys galbūt netgi lėmė, kad Lietuvos užsienio politikoje buvo priimami naudingesni sprendimai. Prezidentienės seseriai Jadvygai Tūbelienei tapus informacinių organizacijų vadove Šveicarijoje, Sofijos vizitai užsienyje tapo dažnesni. Pirmoji prezidentienė, būdama Šveicarijoje, savo vyrui rašė laiškus, kuriuose atskleidė, kokie politikai yra tinkamesni užimti vienas ar kitas pareigas“, – pasakojo istorikė.

1922 m. gruodį įvykę prezidento rinkimai lėmė agronomo, Krikščionių demokratų partijos atstovo, buvusio Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko A.Stulginskio sėkmę. Pirmąja ponia tapusi Ona Stulginskienė, kitaip nei S.Smetonienė, nebuvo dažnai matoma visuomenėje, tačiau nepriklausomybės kovų laikotarpiu priklausė Moterų gynimo komitetui, vėliau – katalikių moterų organizacijos vykdomajam komitetui.

Bendražygė: inteligentijos atstovai, dalyvavę 2-ojoje lietuvių konferencijoje (Felicija Bortkevičienė viduryje). / E. Clauseno 1917 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Anot V.Jurėnienės, O.Stulginskienė išsiskyrė kuklumu ir ūkiškumu: „Tyrinėdama A.Stulginskio susirašinėjimus su žmona mados klausimais 1926-aisiais, atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą. Šis įvykis byloja, kad O.Stulginskienė – labai racionali moteris. Lygindami O.Stulginskienę su pirmąja Lietuvos prezidentiene, matome kardinalius asmenybių skirtumus. 1919 m. A.Smetonai tapus prezidentu, Sofija jam rašė laiškus iš Šveicarijos, kuriuose aiškino, kad yra nuskurdusi, be pinigų ir neatrodo lyg pirmoji ponia.“

Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui.

Organizacijų vaidmuo

Nepaisant to, kad O.Stulginskienė, o ypač S.Smetonienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos tarpukario istorijoje, be moterų organizacijų veiklos daugelio pokyčių visuomenėje nebūtų įvykę.

Tarpukario visuomenėje moterys daugiausia save atskleisdavo atstovaudamos organizacijoms. Ne veltui tiek S.Smetonienė, tiek O.Stulginskienė priklausė ne vienam moterų susivienijimui. Iniciatyvios organizacijų narės stengėsi reformuoti švietimą, socialinę politiką.

„Moterų susivienijimai padarė milžinišką darbą. Dėl jų atsirado vaikų, našlaičių, žmonių, turinčių negalią, globa, mergaičių švietimas, būreliai, skaityklos ir bibliotekos. Dažniausiai organizacijoms priklausė daug žinomų moterų, jų nuolat daugėjo. Jei organizacija turėjo labai stiprią lyderę, turinčią paramą iš valdžios, žmonės natūraliai norėjo įsitraukti į veiklą“, – moterų organizacijų įtaką visuomenei atskleidė istorikė.

„Bobiškasis“ Seimas

Be abejonės, tarpukariu moterys veikė ne tik organizacijose, bet ir Steigiamajame, kituose Seimuose. Būtent Steigiamojo Seimo laikinasis prezidiumas buvo moteriškas, nes jį sudarė šešios parlamentarės. Moterys politikoje – sensacija, dėl to ir Seimas buvo pavadintas bobiškuoju Seimu.

Anot V.Jurėnienės, Steigiamąjį Seimą sudarė labai karingos moterys. „Felicija Bortkevičienė buvo vyriško, masonų, klubo narė, kurią ne kartą pats A.Smetona norėjo uždaryti į kalėjimą dėl darbo spaudoje. 1922 m. svarstant Konstituciją buvo planuojama įrašyti punktą, kad tėvynę turėtų ginti visi Lietuvos piliečiai. Būtent to atkakliai siekė moterys, tačiau vyrams buvo sunku įsivaizduoti, kaip moterys kartu su vyrais gali ginti savo kraštą. Dėl to, vykstant pirmajam įstatymo skaitymui, buvo susilaikyta nuo pataisų, o kai jau reikėjo patvirtinti, žodis „visi“ buvo išbrauktas. Dėl to Konstitucinės komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas pareiškė, kad jei moterys nežino savo pareigų, tai jis gali joms priminti. Ši situacija atskleidžia, kad galiojo nuostata, jog netgi Seime buvusioms moterims labiau rūpėti turėjo ne valstybė, o šeima ir vaikai“, – pasakojo istorikė.

Dvi Steigiamojo Seimo narės Emilija Spudaitė-Gvildienė ir F.Bortkevičienė intensyviai dirbo rengdamos pašalpų įstatymus, kovojo su alkoholizmu.

„Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui. Kadangi pradinis švietimas Lietuvoje tapo privalomas tiktai nuo 1928-ųjų, galima sakyti, kad moterys padėjo pamatus švietimo sistemai. Jos priėmė Draugijų įstatymą, kurio pagrindu kūrėsi visos Lietuvoje buvusios organizacijos. Negana to, moterys kovojo su prostitucija ir, rengiant 1922-ųjų metų Konstituciją, siekė ją uždrausti. Deja, tokiam įstatymo pakeitimui nepritarė parlamentarai vyrai“, – sakė V.Jurėnienė.

Aktyvistės: Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdyba. 1929 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Nuo I iki III Seimo socialdemokratė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė buvo parlamentarė, pateikusi daugiausia įstatymų pataisų, pasakiusi daugiausia kalbų ir netgi iškėlusi interpeliaciją. Jos politinė žvaigždė sužibėjo dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Suvažiavimo metu, niekam nepaklususi, ji skelbė tiesą apie tai, kaip žmonės turėtų gyventi ir kokias teises turėti. Į socialdemokratės kalbą sureagavo vienas kunigų, pasakęs: „Patraukit šitą bergždžią telyčią nuo tribūnos.“ Būtent L.Vienožinskaitės-Purėnienės idėja – Kovo 8-ąją minėti Moters dieną. Dėl to Moters diena Lietuvoje minima nuo tarpukario.

Nuo pat Didžiojo Vilniaus Seimo aktyvi politikė akcentavo žmogaus teisių ir laisvių svarbą. „L.Vienožinskaitė-Purienienė siekė priimti skyrybų įstatymą, nes tarpukariu Lietuvoje dėl Bažnyčios įtakos nebuvo galima išsiskirti. Vis dėlto 1926 m. parengtas įstatymas nebuvo patvirtintas. Be to, socialdemokratė siūlė, kad vyras perimtų moters mergautinę pavardė jau prie turimos, kaip ir moteris“, – pasakojo V.Jurėnienė.

Vyrų ir Bažnyčios šmėkla

1922-aisiais neuždrausta prostitucija, laiku bėgant, dar labiau paplito visoje Lietuvoje. Į Kauną plūdo daug jaunų merginų, kurios, ištrūkusios iš vargo namuose, tikėjosi praturtėti. Deja, dažniausiai, atvykusios į sostinę, patekdavo į vergovę.

„Dalis į Kauną atvykusių merginų nežinojo, kad mieste veikia itin platus sąvadautojų tinklas, dėl to dažnai buvo siunčiamos dirbti į Nemuno gatvę. Merginų išnaudojimo problema paskatino Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę įkurti mergaičių globos organizaciją. Organizacijos narės stotyje laukdavo mergaičių, atvykusių be tėvų,  prižiūrėti vaikus ar dalyvauti Šv.Zitos organizacijos veikloje. Nelaukiamoms merginoms organizacijos narės pirkdavo bilietą atgal namo. Jei jaunos merginos rasdavo darbą, čia irgi tykojo pavojai. Merginomis, kurios dirbo tarnaitėmis, galėjo lengvai pasinaudoti jų samdytojų sūnūs. Dėl to jos skandindavosi arba kentė pažeminimą“, – pasakojo istorikė.

Ne tik vyrų, bet ir Bažnyčios poveikis politiniams procesams neleido priimti sprendimų, naudingesnių moterų teisėms. Tarpukariu visas žmogaus gyvenimas buvo susietas su Bažnyčia: nuo sužadėtuvių ir vestuvių iki laidotuvių. Vis dėlto sužadėtuvės tik suteikė teisę gyventi kartu, tačiau neužtikrino vedybų ateityje. Dėl to vyras galėjo pasinaudoti moterimi ir jos nevesti. Taip Lietuvoje vyko iki pat 1940-ųjų.

1922 m. gruodžio mėnesį Lietuvos krikščionių partijos atstovui A.Stulginskiui tapus Lietuvos prezidentu, Bažnyčia dar labiau veikė politikų sprendimų priėmimą. Skirtingai negu Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje abortai nebuvo legalizuoti. Dėl to Lietuvoje, net gresiant pavojui moters gyvybei, ji vis tiek turėjo gimdyti.

Atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą.

„Buvo vieša paslaptis, kad visos pasiturinčių šeimų moterys P.Mažylio gimdymo namuose galėjo pasidaryti nelegalų abortą. Vis dėlto abortų problema aktualiausia buvo neturtingoms šeimoms, nepajėgioms išlaikyti vaikus. Nepriteklius skatino moteris žudytis šokant nuo aukštų pastatų, į vidaus organus kištis įvairius daiktus, kad įvyktų persileidimas. Be to, dar 1936 m. buvo siūloma įsteigti vaikų prieglaudos namus, kad kūdikiai nebūtų šeriami kiaulėms“, – moterų nėštumo nutraukimo problemą tarpukariu aiškino V.Jurėnienė.

1922 m., Lietuvoje atsiradus pirmosioms akušerėms, spauda ragino moteris kreiptis į jas. Deja, tik elitui priklausančios moterys galėjo būti prižiūrimos akušerių. „Pačios akušerės buvo elitas, dėl to paprastos moterys, norėjusius gimdyti, dar ilgą laiką kreipdavosi į pribuvėjas. Be to, pati medicina buvo labai sunkiai prieinama, todėl tik pasiturinčių šeimų dukros galėjo tapti gydytojomis“, – pasakojo istorikė.

Veikė anksčiau už vyrus

1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos valstybės taryba, vadovaujama A.Smetonos, Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu įtvirtino moterų teisę rinkti ir būti renkamoms. Mat 1918 m. laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje ši teisė, kaip parodė praktika, buvo formali. Tad moterys ėmė aktyviai ruoštis rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Beje, teisę balsuoti ir būti išrinktoms Lietuva suteikė moterims anksčiau nei, pavyzdžiui, JAV (1920 m.), Prancūzija (1945 m.) ar Šveicarija (1971 m.).

Lietuvos moterų judėjimo istoriją tyrinėjanti Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė priminė, kad lietuvės moterys, anksčiau nei vyrai – jau XIX a. būrėsi į savanoriškas labdaringas ir švietėjiškas organizacijas.

Įvykis: anot prof. dr. V.Jurėnienės, moterų dalyvavimas politikoje 1920 m. buvo ne tik negirdėtas reiškinys Europoje, bet ir lūžis visuomenės raidoje. Edgaro Kurausko nuotr.

Pirmą tokią moterišką organizaciją neturtingiems moksleiviams šelpti "Žiburėlis" 1893 m. įsteigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su drauge Jadvyga Juškyte-Širše. Tai buvo pirmas rimtas moterų žingsnis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link, nes būtent "Žiburėlis" padėjo baigti mokslus ne vienam Vasario 16-osios akto signatarui.

Antras žingsnis, atvedęs į Steigiamąjį Seimą – moterų stojimas į socialdemokratų, o vėliau – į Lietuvos demokratų, krikščionių-demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungą. Šių partijų narėmis dažniausiai tapdavo išsilavinusios, aktyviai dalyvaujančios visuomeninėje veikloje moterys ir merginos.

Vienos veikliausių moterų

Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos aštuonios moterys, kurios sudarė neoficialią moterų frakciją. Tarp jų buvo ir Moterų sąjungos (ji nebuvo tokia populiari ir stipri organizacija kaip Moterų katalikių organizacija) atstovė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vadovavusi Steigiamojo Seimo laikinajam prezidiumui.

Beje, Moterų sąjunga pateko į Steigiamąjį Seimą, eidama drauge su Lietuvos demokratų partija, o G.Petkevičaitė-Bitė buvo įrašyta į minėtos partijos kandidatų sąrašo pirmąjį penketuką. Tai buvo labai aukštas jos asmenybės ir veiklos įvertinimas. Būtent Bitė dirbo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. vadovavo moterų jėgą įvertinusių kunigų Kaune organizuotam Lietuvos moterų pirmajam suvažiavimui, 1908 m. kalbėjo visos Rusijos moterų suvažiavime, o 1912 m. atstovavo Lietuvai Vakarų Europos moterų organizacijose.

"Daugiausia moterų į Steigiamąjį Seimą pateko iš Lietuvos katalikių moterų organizacijos, įsikūrusios 1908 m. Ši itin gausi moterų organizacija veikė išvien su Lietuvos krikščionių-demokratų (krikdemų) partija, o jos narė mokytoja Magdalena Draugelytė-Galdikienė, dirbusi "Saulės" draugijos gimnazijoje, net tapo krikdemų partijos Centro komiteto nare. Beje, anuometis partijos lyderis Mykolas Krupavičius savo prisiminimuose apie rinkimus į Steigiamąjį Seimą rašė, kad, M.Galdikienei stojus sakyti kalbą, visi nuščiūdavo, visų pirma, todėl, kad buvo neįprasta klausyti moters kalbų, o antra – ji kalbėjo labai aiškiai, įtaigiai, dalykiškai ir kartu gražiai", – sakė prof. dr. V.Jurėnienė.

Steigiamojo Seimo darbo periodu (1920–1922 m.) minėta moterų organizacija gaudavo didelę valstybės paramą savo didžiuliam mokyklų, vaikų lopšelių, prieglaudų ir pan. įstaigų tinklui valdyti, labdarai. Šioje veikloje dalyvavo net 40 tūkst. šios organizacijos narių. Tai buvo milžiniška jėga, kurios plati veikla atnešė tokią pat milžinišką naudą Lietuvai.

Išskirtinis Seimas

Steigiamasis Seimas rinkosi į pirmąjį posėdį Kauno miesto teatre 1920 m. gegužės 15-ąją. Prezidentas A.Smetona, atidarydamas pirmąjį posėdį, pasveikino tautos išrinktuosius buvusios laikinosios Lietuvos valdžios vardu ir pavadino šią dieną prakilnia visai tautai. Jo laikinajam prezidiumui vadovavo G.Petkevičaitė-Bitė, o sekretoriavo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai buvo netikėta Europai ir pasauliui.

Tai buvo vienas jauniausių, sąžiningiausių ir aktyviausių Seimų Lietuvoje. Jo dauguma buvo labai išsilavinusi, gebėjusi tarpusavyje sutarti ir susitarti, įstatymais sutvirtinusi mūsų valstybės pamatus.

"Tai buvo vienas jauniausių, sąžiningiausių ir aktyviausių Seimų Lietuvoje. Jo dauguma buvo labai išsilavinusi, gebėjusi tarpusavyje sutarti ir susitarti, įstatymais sutvirtinusi mūsų valstybės pamatus. Tokio Seimo, kurio laikinajame prezidiume dirbtų net dvi moterys, daugiau niekada nebuvo, – patikino pašnekovė. – Ir to meto pokarinėje Europoje aš nežinau nė vienos atkurtos valstybės, kurios Steigiamojo Seimo plenariniam posėdžiui vadovautų moterys."

Anot istorikės, Lietuvoje anuomet susiklostė tam palankios istorinės aplinkybės: Steigiamojo Seimo statute buvo numatyta, kad pirmąjį plenarinį posėdį veda vyriausias amžiumi Seimo narys. Tuo metu tai buvo žydų atstovas Nachmanas Rachmilevičius, bet jis nemokėjo lietuviškai. "Todėl pagal Steigiamojo Seimo statutą A.Smetona pavedė pirmininkauti posėdžiui antrai pagal amžių G.Petkevičaitei-Bitei (59 metų). Radosi ir dar viena palanki istorinė aplinkybė dirbti Steigiamojo Seimo prezidiume kitai moteriai. Mat sekretoriauti turėjo jauniausias  Seimo narys – Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Matulaitis, kuris užleido sekretoriaus vietą 24 metų mokytojai O.Muraškaitei-Račiukaitienei. Matyt, jaunuoliui gal neatrodė didelė garbė sekretoriauti. Beje, jis tais pačiais metais žuvo nepriklausomybės kovose", – sakė pašnekovė.

Tačiau visai nesvarbu, kad moterys vadovavo tik laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui. Svarbu demokratinis anuometinio politinio elito požiūris į visuomenės išrinktus atstovus.

Įtakos turėjo Smetonos?

"Manau, kad dviejų moterų atsiradimą Steigiamojo Seimo laikinajame prezidiume galima paaiškinti dar ir tuo, kad Lietuvos prezidentas A.Smetona tokiu būdu galėjo grąžinti skolą moterų judėjimui, kai netesėjo duoto pažado 1918 m. vasario 17-ąją įtraukti moterų atstoves į Valstybės Tarybą. Priminsiu, kad 1918 m. vasario 17-ąją, po Lietuvos valstybės Nepriklausomybės Akto paskelbimo, Kaune įvyko pirmoji moterų protesto akcija. Joje dalyvavo tūkstantinė minia. Akcijos metu buvo priimta peticija, reikalavusi įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą. Tuometinis Lietuvos tarybos prezidiumo pirmininkas A.Smetona moterų delegacijos atstovėms pažadėjo spręsti problemą, tačiau dėl susidariusių tarptautinių istorinių aplinkybių to nepadarė. Tad pirmasis Steigiamojo Seimo plenarinis posėdis buvo puiki proga A.Smetonai ištaisyti tą skaudžią moterų judėjimui klaidą. Bet tai tik mano asmeninė prielaida, nes neradau jokio ją patvirtinančio dokumento, jokio įrašo prisiminimuose ar kituose šaltiniuose", – pripažino prof. dr. V.Jurėnienė.

Negalime atmesti ir stiprios Sofijos Smetonienės asmenybės įtakos savo vyrui. Juk jai teko 1918–1919 m. bendrauti ir gyventi šalia savo sesers Jadvygos Chodakauskaitės. Pastarajai Lietuvos Taryba buvo patikėjusi prie Lietuvos atstovybės Berne (Šveicarija) įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą.

"Sofija, iš arti stebėdama europinį gyvenimą, patardavo laiškuose A.Smetonai įvairiais klausimais. Tai gal ji turėjo tvirtą nuomonę ir apie moteris Steigiamajame Seime?" – retoriškai klausė prof. dr. V.Jurėnienė, kartu pabrėžusi, kad kaimyninės valstybės labai aukštai vertino tokį Lietuvos dėmesį moterims, patikėjusi joms vadovauti Steigiamojo Seimo prezidiumui. Tai buvo vienas įdomiausių, netikėčiausių įvykių to meto Europoje, kurioje vyravo tradicinis požiūris į moters vietą visuomenėje: šeima, vaikai, Bažnyčia. Tas požiūris iš dalies pasitvirtino ir mūsų Steigiamojo Seimo darbe.

Eilė: rinkimų į Steigiamąjį Seimą akimirka Radviliškyje, 1920 m. balandžio 14–15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neleido ginti tėvynės

Steigiamajame Seime moterys labai aktyviai kėlė problemas ir gynė siūlomus būdus joms spręsti. Pavyzdžiui, katalikių moterų judėjimo atstovės siūlė Lietuvos Konstitucijos projekte įtvirtinti moterų teisę ginti tėvynę.

Pasak prof. dr. V.Jurėnienės, moterys tuo siekė dalyvauti kariuomenės medicinos, sanitarijos ir kitos panašiose tarnybos. Juolab kad moterų buvo ir 1919 m. įkurtoje Lietuvos šaulių sąjungoje, moterys siuntė nepriklausomybės kovų frontuose kovojusiems kariams megztų namuose kojinių, pirštinių, siūtų baltinių, parūpindavo maisto, rinko pinigus, o, pavyzdžiui, Sofija Čiurlionienė pati vyko pas karius ir sakė jiems ugningas kalbas. Tad mūsų prosenelės gerai suvokė moterų vietą ir vaidmenį kariuomenėje, tačiau Steigiamajame Seime į tai nebuvo atsižvelgta.

Buvo atmestas ir moterų pasiūlytas sausas įstatymas. Moterys norėjo, kad valstybė suteiktų teisę valsčiams uždrausti atidarinėti smukles. Krikščionės demokratės siekė uždrausti arba normuoti svaiginamųjų gėrimų pardavimą, nes Lietuvoje buvo plačiai girtaujama, varoma naminė degtinė. Tuo metu visa Europa bruzdėjo prieš alkoholio gamybą ir pardavimą, o JAV prievarta išblaivinti amerikiečius siekė jau nuo 1919 m. Vis dėlto moterų reikalavimas dėl alkoholio uždraudimo sulaukė šiokio tokio atgarsio – jų pasiūlytame ir Steigiamojo Seimo priimtame Privalomojo pradinio švietimo įstatyme buvo įrašyta apie privalomą alkoholio žalos žmogui kursą.

Šeimos politika

Negalima pamiršti aktyvios Felicijos Bortkevičienės veiklos Steigiamajame Seime, į kurį ji pateko pagal Lietuvos demokratų partijos sąrašą, kai iš Seimo dėl sveikatos pasitraukė Bitė. Tai F.Bortkevičienės ir Emilijos Spudaitės-Gvildienė pasiūlymu 1922 m. buvo priimtas Ligonių kasų įstatymas. Jis buvo būtinas, nes moterys pradėjo dirbti, ir joms reikėjo įstatymiškai suteikti tokias pat, kaip ir vyrams, garantijas sveikatos srityje. Šiuo įstatymu buvo siekiama įtvirtinti ir motinystės apsaugą dirbančioms moterims.

E.Gvildienė pasiūlė moterų gimdymo atostogas pratęsti iki aštuonių savaičių ir išbraukti reikalavimą moterims iki gimdymo šešis mėnesius priklausyti Ligonių kasoms.

Prof. dr. V.Jurėnienės nuomone, M.Galdikienė iškėlė labai svarbius ir aktualius iki šių dienų siekius: motinos ir moters darbą šeimoje prilyginti vyro darbui darbe, įtvirtinti lyčių lygiavertiškumo šeimoje principą. Deja, šie ir panašūs šeimos politikos klausimai nebuvo išspręsti, nors moterys juos labai aktualizavo. Įdomu, kad pastarąsias problemas JAV moterys iškėlė tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Steigiamajame Seime moterys reikalavo pataisyti ir nuo caro laikų (1836 m.) Lietuvoje veikusius Civilinių įstatymų straipsnius. Tad buvo įstatymu apibrėžtos tėvų pareigos vaikams, reglamentuotas vaikų išsilavinimas. Vaikų pareigos tėvams nebuvo aptartos. Šis įstatymas buvo pažangus, tačiau negarantavo abiejų lyčių lygybės, įteisinus tėvų pareigą išmokslinti sūnų ir surasti jam profesinę darbo vietą, o dukterį – tik ištekinti.

Lūžis visuomenės raidoje

E.Gvildienė siūlė reglamentuoti prostituciją, baudžiant abiejų lyčių atstovus – tiek prostitutes, tiek jų paslaugomis besinaudojančius vyrus, tačiau buvo priimtas tik nutarimas steigti savivaldybėse Doros komitetus, kurie tvarkytų šį opų visuomenei klausimą. Beje, prostituciją reglamentuojantis įstatymas buvo priimtas tik 1940 m. kovą ir tik tada ji buvo uždrausta.

Moterų iniciatyva buvo priimtas ne tik privalomojo pradinio išsilavinimo, bet ir Universiteto įstatymas. Rengiant pastarąjį įstatymą, labai aktyviai dirbo F.Bortkevičienė. Priminsime, kad 1918 m. Japonija vien todėl atsisakė pripažinti Lietuvos valstybę, kad mes neturėjome nė vienos aukštosios mokyklos. Kaip, beje, ir valstybinio teatro.

Moterų dalyvavimas politikoje anuomet buvo ne tik negirdėtas įvykis Europoje, bet ir lūžis visuomenės raidoje, revoliucija žmonių santykiuose, padėjusi pamatus pilietinei ir politinei lyčių lygybei. Lietuvos Steigiamasis Seimas per dvejus metus atlikęs visus trejų metų kadencijai suplanuotus darbus, pats save paleido. Nors ano meto spauda labai aukštai vertino jo nuveiktus darbus, tačiau visuomenė dar nebuvo subrendusi pasinaudoti priimtais įstatymais, nes Steigiamasis Seimas savo išsilavinimu, pažiūromis, idėjomis buvo visa galva aukštesnis už savo rinkėjus.