Nuo stogo žiūri į jūrą
Aukščiausio lygio menininko mokslus Peterburge baigęs 73-ejų dailininkas beveik pusę savo gyvenimo praleido Klaipėdoje.
Dabar jo gyvenamoji vieta ir dirbtuvės telpa trijų kambarių bute.
Pro devintajame aukšte esančio buto langą V.Bogatyriovas mato stulbinamą vaizdą – Kuršių nerijos miškus. O kai užlipa pasimankštinti ant stogo, prieš akis išnyra ir jūra.
Dailininkas neslepia, kad tokie vaizdai jį įkvepia ne tik lieti akvareles.
Dailininko ir jo mūza vadinamos žmonos Natalijos bute – daugybė knygų, sukrautų į lentynas nuo grindų iki lubų nuo laukujų durų iki pat dailininko dirbtuvės lango.
Tarp knygų telpa daugybė visokių daiktų, įkvepiančių menininką kūrybai.
Tik atidžiau įsižiūrėjęs svečias iš margaspalvės objektų masės išskiria du šiurpulį keliančius daiktus.
Tai dvi kaukolės – arklio ir žmogaus.
"Čia visi daiktai turi savo istoriją. Arklio kaukolę radau Šiaurės Kaukaze, Čečėnijoje, prie upės. Vietos gyventojai mane pagavo ir gerokai įvarė baimės, klausinėdami, ar ne iš kapinyno aukštai kalnuose būsiu ją paėmęs. Galiausiai parodžiau vietą, kur ją radau, ir įtikinau, kad kapinėse tik pasimeldžiau. Po to tie žmonės mane vaišino tris dienas. Žinant ūmų jų būdą, buvo nemažai baimės, bet galiausiai šis nuotykis paliko nepamirštamą įspūdį", – pasakojo V.Bogatyriovas.
Atminimui – kaukolė
Parudavusi žmogaus kaukolė, pasirodo, yra gerai dailininko pažinoto žmogaus.
Ji – viskas, kas liko iš V.Bogatyriovo alma mater I.Repino Rusijos dailės akademijoje visą gyvenimą dirbusios ir pozuojant mirusios Annos Sergejevnos.
Ji gimė dar XIX a. ir nuo 14 metų pozavo būsimiems dailininkams.
Pirmą kartą į akademiją įžengusi dar būdama paauglė, ši moteris šioje menininkų kalvėje nugyveno visą savo amžių.
"Ji buvo nepaprastai mielas, šiltas, šviesus žmogus. Ir Leningrado blokadą ten išgyveno. Mano žiniomis, darbuotojai dirbtuvėse rado briketus baldžių naudojamų klijų, kurie tais laikais būdavo gaminami iš gyvulių kaulų ir ragų. Blokados metu šiuos klijus virdavo, dėdavo dar kažkokių žolių ir taip išsigelbėjo nuo mirties", – apie pozuotojos patirtį pasakojo menininkas.
Pasirodo, vyresnis už bendramokslius V.Bogatyriovas dažnai bendravo su jau senutėle jo studijų laikais buvusia pozuotoja, padėdavo jai lipti laiptais, palydėdavo į valgyklą.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais moteris dažnai pozuodama užmigdavo.
Taip buvo ir paskutinį kartą, kai ji vilkėjo istorinį kostiumą.
Studentai sutrypė skeletą
Kai baigėsi piešimui skirtas laikas, studentai išsivaikščiojo, o V.Bogatyriovas švelniai pajudino pozuotoją bandydamas pažadinti.
Senoji Anna Sergejevna jau buvo sustingusi.
Paskui paaiškėjo, kad ji testamentu išsakė valią ir po mirties likti akademijoje, norėjo, kad jos skeletas būtų perduotas akademijos Grafikos fakultetui ir taptų modeliu.
Taip ir atsitiko.
Kartą pirmakursiai ruošėsi "įšventinimo" vakarėliui, studentai piešė, gamino rekvizitą, be abejo, paragavo ir šio to stipresnio.
Kažkuris netyčia užkliuvo ir numetė skeletą, maža to, sumaištyje keli jauni vyrai jį dar ir sutrypė, o kaukolė nuriedėjo tiesiai V.Bogatyriovui prie kojų.
Tada jis pamanė, kad tai ženklas iš aukščiau.
Prisimindamas šiltus jausmus šiai moteriai, jaunuolis kaukolę paslėpė.
Nuo tada ji visur keliauja su menininku ir stovi ant lentynos arčiausiai jo molberto.
Nuogas – bučiuoti durų
Į akademiją V.Bogatyriovas pateko neiškart.
Kadangi turėjo tik begalinį norą tapyti, bet nebuvo baigęs meno mokyklos ar kokios nors studijos, pirmuosius metus jis paskaitas lankė kaip laisvas klausytojas.
O ir konkursas buvo sunkiai įveikiamas – 72 pretendentai į vieną vietą.
Per metus vaikinas susipažino su dėstytojais, parodė, kad turi neabejotiną talentą ir užsispyrimo, tad kitų metų stojamieji egzaminai jam nebebuvo sunkūs.
Tiesa, kai skaitė priimtųjų sąrašus, buvo streso, nes savo pavardės tarp jų ir vėl nerado.
Nusiminė, bet draugas parodė, kad geriausiai išlaikiusiųjų egzaminus sąrašas kabojo atskirai.
Tada džiaugsmui nebuvo ribų, be to, teko įvykdyti prieš egzaminus draugams duotą pažadą – jei įstos, užlips ant akmeninio sfinkso, kuris yra prie akademijos durų, išgers butelį šampano ir šoks į Nevą.
Kai V.Bogatyriovas ištarė šiuos žodžius, jo draugai taip pat ėmė prisiekinėti iškrėsią kokį nors negirdėtą pokštą.
Vienas aukštas vaikinas iš Dagestano leptelėjo, kad jei įstos, nuogas iš kitapus upės ateis iki akademijos ir pabučiuos jos duris.
Kai pamatė savo pavardę sąrašuose, džiaugsmo emociją jam aptemdė draugų raginimai įvykdyti duotą žodį.
Iš pradžių jis bandė eiti tarp dviejų tramvajų. Lyg tyčia, prie tramvajų prisigretino užsienio turistų autobusas.
"Įsivaizduokite, eina toks didžiulis, gauruotas kaip meška vaikinas, rankomis lyties nedengia, visas išdidus. Priėjo prie akademijos ir pabučiavo duris. Kad ir kaip nejauku buvo, bet žodį tesėjo", – jaunystės išdaigas prisiminė menininkas.
Nenorėjo skųsti savų
V.Bogatyriovas įstojo į grafikos fakultetą ir labai tuo džiaugėsi, nes tapytojus akademijoje vadino bukais.
Dauguma šių buvo gabūs, bet neskaitė knygų, neklausė muzikos, buvo neišsilavinę.
Grafikus vadindavo vienuolynu, nes jiems iki vėlumos vykdavo paskaitos, o grįžę po paskaitų per naktį jie dar turėdavo rytojui padaryti darbų.
Ne visi tokį tempą ištvėrė, nemaža dalis paliko studijas.
Prisimindamas studijų laikus, menininkas pasakojo, kaip penkis kartus kratėsi raginamas stoti į Komunistų partiją. Reikėjo tai padaryti subtiliai bei įtikinamai.
"Dar nesu vertas", – sakydavo studentas ir aiškindavo, kad nėra pareigingas, dažnai išgeria, tad negalėsiąs būti pavyzdžiu draugams.
Pabaigęs studijas jaunas menininkas jau buvo gerai vertinamas, vadinamas itin perspektyviu ir net sulaukė pasiūlymo likti aspirantūroje.
Jam buvo siūloma stipendija, dirbtuvės, galimybė daryti karjerą.
Tačiau į šį pasiūlymą jis atsakė trumpai: "Aš turiu kitų planų."
Mat vyresnis bendramokslis jam papasakojo, kad, tapdamas aspirantu, buvo priverstas kas kelias savaites atsiskaityti KGB. Jo bandymai kalbėti ką nors abstraktaus baigėsi griežtu paaiškinimu, ką jis turi papasakoti.
Tokia perspektyva V.Bogatyriovo neviliojo.
Menininkas atviravo sovietmečiu nebuvęs disidentu, bet iš senelio perėmęs kritišką požiūrį į tarybų valdžią.
Senelis tapo pavyzdžiu
Būdamas paaugliu V.Bogatyriovas suprato, kad nori būti dailininkas ir niekas kitas. Tai buvo tarsi nušvitimas.
Nuo mažens mėgęs konstruoti, piešti, lankė modeliavimo būrelį.
Kartą mokytojas jį pasiuntė į dailės studiją parnešti raudonų dažų lėktuvėliams dažyti.
Dar ir dabar dailininkas prisimena, kaip užuodė dažų kvapą ir pamatė prie piešinių palinkusius vaikus. Jie piešė natiurmortus – obuolius, indus.
"Lyg kas būtų smogęs per galvą – supratau, kad nenoriu daryti lėktuvėlių, noriu tik piešti. Man buvo gal 12 metų, pasiprašiau į dailės studiją ir po pusmečio žinojau, kad tapsiu dailininku", – prisiminė vyras.
Per 11 bendrojo lavinimo mokymosi metų jis pakeitė 12 mokyklų.
Taip atsitiko todėl, kad jo tėvas buvo karo jūrininkas ir dažnai buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Šeima važiuodavo paskui jį.
Tėvas į atsargą išėjo Kijeve, todėl V.Bogatyriovas ten baigė vidurinę mokyklą.
Menininkas didžiuojasi savo protėviais. Jo protėviai kilę iš Zaporožės kazokų.
Jie niekada nebuvo baudžiauninkai, vienintelis suvaržymas – bet kada pašaukti kazokai turėjo imti ginklus, du savo arklius ir eiti kautis.
Jaunystėje V.Bogatyriovas aplankė tas vietas.
Dailininko mama kilusi nuo Volgos. Jos tėvas, menininko senelis, buvo amatininkas, mokėjo 17 amatų, domėjosi įvairiomis filosofijomis, negėrė ir nerūkė ir buvo didžiulę įtaką jam padaręs žmogus.
V.Bogatyriovo senelis buvo savotiškas klajoklis, visą gyvenimą ieškojo Šambalos. Ilgiau trejų metų vienoje vietoje negyvendavo.
Kur nors įkurdindavo žmoną su vaikais, o pats iškeliaudavo ieškoti tos ypatingos vietos. Siųsdavo šeimai pinigų, o pats keliavo ir vis ieškojo.
Grįždavo pas žmoną, prisiekdavo, kad daugiau niekada ir niekur nebekeliaus, o po kiek laiko pradėdavo skaityti kitokias knygas, darydavosi neramus ir netrukus vėl iškeliaudavo.
Gyvenimo pabaigoje menininko senelis gyveno Moldavijoje. Kolūkis turėjo milžinišką sodą, senelis ten dirbo bitininku.
Tai nebuvo svajonių vieta, bet ten jis nusiramino.
Bites jis laikė tobulesnėmis būtybėmis nei žmones. Buvo labai šviesaus proto ir būdo žmogus. Mokė anūką nebijoti blogio, nes kad ir kiek jo būtų, gėrio – vis tiek daugiau.
"Buvau gal ketverių, kai jis man į delną įspraudė labai aštrų peiliuką. Mama ir močiutė rėkė, o jis nuramino: "Nusipjaus pirštą, prisiųsime." Jis mane išmokė daugybės dalykų, po daug metų jo pamokos man pravertė – netoli Platelių įsigijau sklypą ir pats pasistačiau namą", – atviravo V.Bogatyriovas.
Su žemaičiais susišneka
Žemaitiją dailininkas vadina savo Šambala.
Niekada neturėjęs savo kaimo ar sodybos, menininkas ėmėsi statyti Pauošnių kaime namą.
Šios vietos gamta ir žmonės yra jo širdies atgaiva.
Net vandenį vasarodama menininko šeima semia tiesiai iš ežero, nes ten gyvena labai mažai žmonių, o į ežerą toje vietoje įteka daug šaltinių.
Nors lietuviškai kalba sunkiai, su žemaičiais V.Bogatyriovas visada susikalba, ypač po jiems įpiltos antros taurelės.
Girdamas žemaičius už santūrų, bet nuoširdų būdą, menininkas skaičiuoja metus ir pats stebisi Lietuvoje nugyvenęs pusę gyvenimo ir esąs laimingas radęs savo vietą.
Peterburgas jam – miestas fantomas, jo nė neturėję būti. Geriausiu atveju ten turėjo būti tvirtovė, nes rusai amžinai kariavo su švedais.
"Petras Pirmasis sukūrė miestą miražą. Nuostabiai gražus miestas su itališka architektūra, kurioje daug kolonų, skirtų sudaryti šešėlį ir pasislėpti nuo saulės. Pats tai supratau, kai pakviečiau merginą į pasimatymą prie Kazanės soboro, kuris turi didžiausią mieste kolonadą. Mergina, kaip įprasta, vėlavo, o aš stovėjau vasario šaltyje, stirau nuo stingdančio vėjo ir šlapio sniego. Tada savo kailiu pajutau, kad tokie statiniai tinkami šiltam kraštui, o čia reikėjo pastatyti tvirtą trobą. Caras kūrė naujovišką valstybę, bet tai kainavo be galo daug žmonių gyvybių. Nuo to laiko liko savotiškas prakeiksmas. Juk vien jį statant žuvo per 30 tūkst. žmonių, vėliau – dar dešimtys tūkstančių. Drėgnas, šaltas oras, aplink vanduo. F.Dostojevskis buvo teisus sakydamas, kad šiame mieste sumišusi realybė su netikru pasauliu", – teigė V.Bogatyriovas.
Maskviečius traukė Klaipėda
Baigęs akademiją dailininkas kartu su pirmąja žmona Irena atvažiavo į Lietuvą, o pirmą kartą apsilankęs Klaipėdoje garsiai ištarė, kad svajotų čia gyventi.
Kai sukūrė antrą šeimą, jo svajonė išsipildė.
Čia jam teko kelerius metus dirbti Lietuvos kino studijos padalinyje.
Tuo metu jis gaudavo neįtikėtinai didelę algą ir vis suko galvą, kodėl sovietų valdžia tokiame atokiame Tarybų Sąjungos kampe įkūrė kino studijos padalinį.
Kartą Maskvoje su vienu centrinės valdžios žmogumi apie tai įsišnekėjo.
Jis atvėrė menininkui akis – ir Maskvoje žmonės žinojo, kad Klaipėdoje yra puikūs paplūdimiai, labai skanus alus ir nepaprastai skanios rūkytos žuvys.
Dabar V.Bogatyriovo buvusi darbovietė – benamių ir grafitininkų lankomas griuvėsis šiaurinėje miesto dalyje.
Dar tarybiniais metais V.Bogatyriovas paliko valdišką darbą ir tapo laisvu menininku.
90-ųjų pradžioje jo darbuose atsirado siaubą keliantys personažai, kurių dabar nei pats nori matyti, nei jo gerbėjai perka.
Iki šiol dailininkas išgyvena iš savo kūrinių. Porą dešimtmečių jis bendrauja su viena galerija Kaune, kurioje eksponuojami ir parduodami jo darbai.
Klaipėdoje dabar galima pamatyti kelis šio dailininko darbus Tautinių kultūrų centre, o jo talento gerbėjai gali studijuoti juos socialinių tinklų paskyroje.
Kūrėjas ne tik tapo, lieja akvarelę, lipdo skulptūras, bet ir kuria siužetus, kurie iliustruoja jo spalvingus paties sugalvotų homo gnomus pasaulio personažus.
Patarimu padėjo R.Paulas
Dailininkas neslėpė, kad jam yra tekę kovoti su vidiniais demonais – priklausomybe nuo alkoholio.
Kartą viešėdamas pas garsųjį latvių kompozitorių Raimondą Paulą gavo itin vertingą patarimą.
Užteko vieno seanso, neišgyvenau sunkaus laikotarpio, tiesiog nebegeriu, ir viskas.
V.Bogatyriovas kėlė taurelę ir jo ranka virptelėjo. Tą pačią bėdą išgyvenęs kompozitorius tada viską suprato akimirksniu.
Paklausė, ar tai netrukdo kūrybai, ir patarė susirasti jį iš bėdos ištraukusį gydytoją, kuris "koduoja" nuo priklausomybės.
"Mintis "užsikoduoti" brendo metus. Visada turėjau nuostatą išgėręs teptuko į rankas neimti. Matyt, taip turėjo atsitikti. Kartą nusižengiau savo principams, norėjau pataisyti portretą, kurį tapiau ilgą laiką. Ranka kryptelėjo ir aš viską sugadinau. Paskui porą mėnesių vargau, kol pataisiau, bet kai pagaliau baigiau, supratau, kad laikas baigti tuos žaidimus, – nelengvais prisiminimais dalijosi V.Bogatyriovas. – 1996 metais atsiverčiau "Klaipėdos" laikraštį, žiūrinėjau skelbimus, nes būtent tada stačiausi namą Pauošniuose. Į akis krito riebiau apibrauktas skelbimas, kad atvažiuoja garsus medikas, "koduojantis" nuo priklausomybių. Užteko vieno seanso, neišgyvenau sunkaus laikotarpio, tiesiog nebegeriu, ir viskas. Gydytojas su manimi bendravo ir vėliau, jam buvo įdomu, ar metęs gerti neprarasiu fantazijos ir gebėjimo kurti. Pasirodo, kitiems taip atsitinka, bet ne man. Kaip medžiai po rudens šalnos "nubyrėjo" visi draugai, net menininkai. Degtinės ar alaus negėriau, tik vyną. Dabar supratau tos draugystės esmę, juk visada atsinešdavau savo gėrimus."
