Prieš 13 valandą vokiečių karių kapinėse stoviniavo asociacijos „Vokietuva“ atstovai bei jos vadovas Manfredas Wageneris, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Arūnas Baublys, buvęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliausias, uostamiesčio Hermano Zudermano gimnazijos mokiniai, Vokiečių tautinės bendrijos nariai, Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariškiai, būrelis klaipėdiečių.

Žvarbią dieną ceremonija truko trumpiau nei pusvalandį.

M. Wageneris kreipėsi į susirinkusiuosius prasmingais žodžiais.

„Susirinkome vietoje, kurią per amžius formavo dvi tautos, vietoje vėl ir vėl suvienijančioje mus prisiminti tuos, kurie žuvo dėl karo, persekiojimo, okupacijos ir diktatūros. Šią Tautinę atminimo dieną Vokietijoje 1922 metais pradėjo minėti Vokietijos karių kapų priežiūros tautinė sąjunga. Pradžioje ji buvo skirta atminti žuvusius Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1945 metų šią dieną prisimenami karo metu žuvę civiliai – vaikai, moterys ir vyrai, tapę karo ir smurto aukomis okupuotose šalyse ir Vokietijoje. Ypatingai prisimenamos šios aukos čia, Baltijos šalyse ir Lietuvoje“, – lapkričio 19-osios dienos istoriją priminė M. Wageneris.

Jo tėvų karta, išgyvenusi tamsųjį laikotarpį, pamažu atgula amžinojo poilsio, netrukus neliks liudininkų, galinčių perteikti Antrojo pasaulinio karo patirtis. Galbūt tada šis laikotarpis liks tik istorijos vadovėliuose kaip sausas, tikrų išgyvenimų neatspindintis metas.

Todėl dar svarbiau skirti dėmesio praeičiai.

Asociacijos „Vokietuva“ vadovas teigė, kad pokario kartos nėra atsakingos už tai, kas įvyko karo metais, bet jos atsakingos už tai, kad karo siaubas niekada nepasikartotų.

H. Zudermano gimnazijos mokiniai padėjo žvakutes ant kryžių, žyminčių vokiečių karių kapus.

Prie kryžiaus ir paminklinės plokštės padėti vainikai. Jie sudaryti iš Lietuvos ir Vokietijos valstybinių vėliavų spalvų gėlių.

Kaip pranešė Policijos departamentas, ketvirtadienio rytą, 6.40 val., gautas pranešimas, kad M. K. Čiurlionio gatvėje esančiose vokiečių karių kapinėse pastebėtas nuvirtęs paminklas.

Surinkta medžiaga pagal Baudžiamojo kodekso 312 straipsnį, numatantį atsakomybę už kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimą.

Kapinėse Vingio parke palaidota apie 1,3 tūkst. vokiečių ir 900 Austrijos, Vengrijos, Rusijos, Lenkijos karių, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą.

Netoliese palaidota dar 2000 vokiečių karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo metais. Vingio parke pirmieji vokiečių kariai buvo palaidoti 1915 metų spalį.

2001 metų rugpjūtį kapinės pašventintos. Jų plotas – 6,5 ha.

Renginio programoje buvo nurodyta, kad iškilmėse dalyvaus ir miesto meras. Tačiau šį kartą nei buvęs, nei šią savaitę prisiekęs meras nepasirodė. Klaipėdiečiams atstovavo tik Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdoje dr. Arūnas Baublys bei vokiečius mieste vienijančių visuomeninių organizacijų nariai.

Itin subtiliai surežisuotas renginys neužtruko. Prie tribūnos stojo tik du kalbėtojai, o jų pasakyti žodžiai vertė klausytis ir ne tik juos suprasti, bet ir pajausti širdimi.

Ne visų perlaidojamų karių asmenybės žinomos, jas įmanoma nustatyti tik tada, kai randami ne tik palaikai, bet ir kario žetonai. Tyrėjai Vilniuje bando identifikuoti palaikus, o apie jų radimą ir perlaidojimą informuojami artimieji, jei juos pavyksta aptikti.

Vakar sveikinimo žodį taręs Vokietijos gynybos atašė generalinio štabo pulkininkas leitenantas Konstantinas Bellini pažymėjo, kad apsilankymas Klaipėdoje yra stiprus draugystės ir solidarumo ženklas.

„Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo kariai surado čia paskutinio poilsio vietą. Jie krito toli nuo savo namų ir savo šeimų. Vokiečių karių kapai yra ne tik tai, ką galima būtų manyti iš pirmo žvilgsnio. Tai yra vieta, skirta visiems žuvusiems karuose, kaip vieta tironijos aukoms atminti. Jų gyvenimas buvo sunaikintas ir atnešė kančią šeimoms. Šiandien norime pažiūrėti praeičiai į akis. Todėl turime nepamiršti, kad čia besiilsintys kariai atvyko, kaip agresoriai, užpuolikai ir okupantai, o kai kurie ir kaip karo nusikaltėliai, atnešę kančią ir vargus. Tokios vietos verčia pajusti mums karo siaubą ir beprasmybę. Taigi atminkime tai, kas mus susieja ir įveikime tai, kas mus skiria. Tai labai svarbu, šiais laikais, kai karas grįžta į Europą, kai Ukrainoje kasdien miršta žmonės, kai Rusija, kaip agresorė nori sugriauti mūsų vertybes, mūsų taikų gyvenimą. Labai liūdna, kad ten nepripažįstamos pamokos, kurias mes visi iš išmokome iš baisių praėjusiojo amžiaus karų. Labai vertinga, kad šiandien tapome draugais ir partneriais. Šiandien mūsų kariai draugiškai stovi vieni šalia kitų“, – kalbėjo K. Bellini.

Ypač jautri ir naujai istorijos pamokas verčianti įvertinti buvo Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugijos „Volksbund“ generalinio sekretoriaus Dirko Backeno kalba. Jis prisipažino, kad Lietuvai jaučia ypatingus sentimentus, nes jo mama ir močiutė buvo lietuvės ir gyveno Tauragėje, o šeima Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo išgyveno daugelio patirtas kančias ir išgyvenimus.

Būtent todėl pirmąjį draugijos renginį ponas D. Backenas suplanavo Lietuvoje.

Prisimindamas savo šeimos istoriją jis pasakojo, kad lietuvaitė močiutė buvo ištekėjusi už vokiečio. Senelis buvo paimtas į tarnybą Vermachte, o močiutė su trimis vaikais karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Senelis pateko į nelaisvę Rytų fronte, tad šeima susijungė tik 1953 metais, per tą laiką išgyvenusi labai daug nepriteklių ir kančių.

Kai 1995 metais Klaipėdoje buvo pašventintos vokiečių karių kapinės ir draugijos nariai ėmė jose lankytis, močiutė dar buvo gyva ir labai patenkinta simboliniu lietuvių ir vokiečių susitaikymu.

D. Backenas padėkojo susirinkusiesiems į renginį ir besirūpinantiems vokiečių karių perlaidojimu bei jų atminimo išsaugojimu.

Kapo duobę, kurioje palaidoti devynių karių palaikai, pašventino katalikų ir liuteronų kunigai. Susirinkusieji jų atminimą pagerbė raudonais gvazdikais ir maldomis.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras.

Vokiečių karių kapinių Klaipėdoje istorija – ypatinga. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais daugiau nei 100 karių, kovojusių prie Nemuno, čia rado paskutinio poilsio vietą.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Klaipėdos miesto gyventojai paaukojo pinigų kapavietei pertvarkyti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje kapinaitės buvo išplėstos.

Iki 1945 m. čia buvo palaidota dar apie 1300 karių – dauguma jų žuvo 1944 m. rudenį atsitraukiant vokiečių kariuomenei.

1995 m. Vokiečių karių kapų tvarkytojų draugija „Volksbund“ čia pradėjo laidoti žuvusius karius iš Vakarų Lietuvos regiono. 1995 m. Klaipėdoje buvo iškilmingai atidarytos ir visuomenei perduotos vokiečių karių kapinaitės.

Šią vasarą planuojama čia palaidoti dar daugiau karių, tada šios kapinės bus priglaudusios per 1,9 tūkst. per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus žuvusių karių. Nuo 1996 metų liepos 4-osios, kai Vokietijos Federacinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarė sutartį dėl vokiečių karių kapų priežiūros mūsų valstybėje, „Volksbund“ glaudžiai bendradarbiauja su Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentu ir vietos administracijos institucijomis.

Tikėjosi daugiau kapų

Jų palaikus prieš kiek daugiau nei savaitę pavyko aptikti Žemaitijos miestelyje Luokėje.

Žmonės, kurie ieško ir ekshumuoja dar karo metais užkastus vokiečių karių palaikus, buvo surinkę informaciją, kad Luokėje, prie 1936 m. pastatytos mokyklos, turėtų būti palaidoti 74 kariai.

Istorija paprasta, bet kartu labai įdomi. Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, maždaug rugpjūtį, mokykloje vokiečiai įrengė karo lauko ligoninę.

Ji čia veikė maždaug iki spalio, kai frontas priartėjo ir vokiečiai pasitraukė.

Į šią ligoninę patekdavo sunkiai sužaloti vyrai, tad nenuostabu, kad daug jų mirė.

Kariai laidoti tiesiog kieme įrengtose kapinėse. Tai būdavo daroma tvarkingai, mirusieji palaidoti su identifikaciniais žetonais. Po daugelio metų šiuos kapus ekshumuojantys žmonės rado ne tik karių asmenybes nustatyti padedančius žetonus, bet ir amunicijos liekanų, kurios suteikia dar daugiau informacijos.

Pradžioje apie palaidojimus Luokėje žinota tik tiek, kiek informacijos suteikė Vokietijos karių kapų priežiūros sąjunga "Volksbund Deutscher Kriegsgräberfürsorge e. V." (toliau "Volksbund"). Tai buvo sausa informacija, kad minimoje vietovėje gali būti palaidoti 73 ar 74 vokiečių kariai.

Vietos žmonės suteikė daugiau žinių, pavyko apklausti gal šešis asmenis, bet jų liudijimai skyrėsi. Vieni buvusias kapines rodė vienoje vietoje, kiti – visai kitoje, bet būta ir sutapimų.

Rugpjūčio pradžioje į Luokę atvyko penki ekshumacijai pasiruošę žmonės.

Jie žinojo, kad kapinės buvo maždaug dešinėje pusėje nuo mokyklos, kur žmonės buvo palaidoti dviem eilėmis, maždaug po 37 vienoje jų.

Vežė tiesiai iš fronto

Rugpjūčio 3 ir 4 d. Luokėje dirbę žmonės aptiko 10 palaikų, bene septyni turėjo žetonus. Didžiosios jų dalies įrašai nesunkiai įskaitomi, o tai reiškia, kad juos nešioję kariai bus identifikuoti.

Žetonuose būdavo fiksuojamas kario numeris ir jo kraujo grupė.

Jau dabar aišku, kad vienas rastųjų buvo elitinės "Grossdeutschland" divizijos karys. Įdomu, kad jo, kaip ir kelių kitų karių, žetonai liko neperlaužti.

Matyt, vyrai į ligoninę vežti tiesiai iš fronto, bet ją pasiekė jau negyvi.

Gali būti, kad per skubėjimą ir kūnų gausą laidojimo komandos nerado žetonų. Tokie vyrai oficialiuose dokumentuose gali būti įvardyti kaip dingę be žinios.

Nors vokiečiai labai skrupulingai laikėsi tvarkos, apie žmonių, palaidotų su neperlaužtais žetonais, žūtį informacijos nesama.

Didžioji dauguma Luokėje rastų griaučių paveikti artilerijos skeveldrų, o tai reiškia, kad jų mirtis buvo žiauri ir skausminga.

Iš radinių galima spręsti, kad bent du iš dešimties rastųjų galėjo būti karininkai ar puskarininkiai, mat aptikta sidabrinių siūlų, kuriais būdavo apsiūtos uniformos švarko apykaklės, likučių. Tai leidžia teigti, kad šie du vyrai buvo tikrai ne eiliniai.

Vis dar laukia žinios

Visi surinkti duomenys bus perduoti vokiečių organizacijai, kuri rūpinasi artimųjų paieška ir juos informuoja apie palaikų radimą, jų perlaidojimo vietą.

Dažniausiai tai būna tolimi giminaičiai, žuvusiojo tolimoje šalyje nepažinoję, o kai kurie apie jį nebūna net girdėję. Dažniausiai žuvusieji – jauno amžiaus į karą išėję, dar nesukūrę savo šeimos vyrai. Juos galėtų prisiminti tėvai, tačiau jų jau tikrai nebėra tarp gyvųjų. Apie tokius kare žuvusius vyrus gali žinoti tik jų dabar jau senyvo amžiaus broliai ir seserys. Labai retai randami žuvusiųjų palikuonys.

Dainiaus Buivydo nuotr.

Tiesa, būna ir kitokių atvejų. Šiemet Šiaulių rajone, netoli Kuršėnų, prie Smilgių išnykusio Pajuodupių kaimo teritorijoje šį savaitgalį bus ieškoma konkretaus kario, kurį bando surasti giminaičiai. Kapavietė aptikta dar pernai rudenį, šiemet teko laukti, kol žemdirbiai iškuls toje vietoje augančius javus, ir tik tada bus galima įsitikinti, kad čia esama palaidojimo.

Valstybės susitarė

Rasti karių palaidojimus imasi Kultūros ministerijos įsteigtos Kultūros vertybių globos tarnybos žmonės. Tai nuo 1997 m. veikianti viešoji įstaiga, besirūpinanti vokiečių karių atminimo išsaugojimu Lietuvoje. Šios įstaigos įkūrimo metais Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį, kuria mūsų šalis įsipareigojo saugoti ir tvarkyti kapines, ieškoti dingusių be žinios vokiečių karių.

Apie tai, kur galima būtų rasti tokių palaidojimų, žinių gaunama įvairiais būdais. Daugiausia jų vis dar suteikia vietos žmonės.

Paprastai ekshumacijai ruošiamasi savaitę. Pradžioje randama vieta, kur tiksliai galėtų būti kapai, sužinoma, kokiame gylyje užkasti palaikai, tada samdomas ekskavatorius, kuris nukasa žemę nuo viršaus, nes per dešimtmečius būna užaugęs nemažas jos sluoksnis.

Po tokių paruošiamųjų darbų atvažiuoja savanoriai.

Kasinėjimams Vakarų Lietuvoje paprastai vadovauja archeologas Simonas Sprindys.

Kaulų tiesiog atsikratė

Kuršėniškis Dainius Buivydas save vadina techniniu ekshumatoriumi. Jam, kaip ir kitiems bendraminčiams, šis darbas – hobis, duoną jie valgo dirbdami visai kitus darbus.

D.Buivydas atviravo tokį pomėgį turintis 17 metų, penkerius metus jis aktyviai dalyvauja ekshumuojant vokiečių karių kapus.

"Dirbame visoje Lietuvoje. Ir apie Luokės palaidojimus sužinojome iš vietos gyventojų. Bėda ta, kad prisimindami senus įvykius žmonės nebegali tiksliai nurodyti atstumų. Juk dažniausiai jie matė tai dar būdami vaikai, o vaikams atstumai atrodo kur kas ilgesni nei realybėje, – paaiškino vyras. – Paprastai prie ligoninių būdavo ir kapinės, kur laidodavo neišgyvenusiuosius. Bene 1960 m. prie Luokės mokyklos išdygo vienas priestatas, vėliau – dar vienas, įrengta automobilių aikštelė. Vykdant šiuos darbus, buvo nukasta žemė. Luokiškiai pasakojo, kad kasdami žemę darbininkai išvertė labai daug žmonių kaulų. Pasak vietos gyventojų, tuo metu kolūkio vadovu dirbęs labai komunizmui prijaučiantis žmogus dėl to nesijaudino, liepė palaikus išvežti į sąvartyną ar susmulkino ir išpylė ant kelių", – pasakojo D.Buivydas.

Kur išversti daugiau nei pusšimčio karių palaikai, niekas nebežino.

Šešis kapus pavyko rasti nepaliestus, dar pora jų išliko po betonine tvora, dar dviejų prieš kelis dešimtmečius neužkabino kanalizacijos griovį kasę darbininkai.

Karys – atskira istorija

Kiekvieno žmogaus ekshumuoti palaikai sudedami į atskirą maišą. Visa tai keliauja į Vilnių, kur juos tirs antropologai. Ataskaitoje bus aprašyta viskas, ką iš radinių pavyks nustatyti.

Po tyrimų, kurie gali užtrukti ir ne vienerius metus, į nedidelius kartoninius karstus sudedama tai, kas per daugelį metų liko iš kūnų, ir perlaidojama artimiausiose vokiečių kapinėse. Perlaidojimo ceremonijoje, kuri būna labai kukli, dalyvauja "Volksbund" nariai.

"Kaune palaidojome 670 vokiečių, bet jokios pompastikos nebuvo. Tiesiog atvažiavome, vokiečiai nusibraižė planus, iškasėme duobes, palaidojome, ir viskas tuo baigėsi. Planai reikalingi tam, kad išliktų žinia, iš kurios vietos žmogus ekshumuotas ir kur jis vėliau palaidotas. Kai nustatoma asmenybė, toje vietoje pastatomas paminkliukas su įrašytais vardu ir pavarde. Nežinomų karių kapai taip ir pažymimi", – aiškino D.Buivydas.

Archeologas S.Sprindys pasakojo, kad labai liūdi dėl to, kad pagyvenę žmonės, kurie patys yra matę karo metu žuvusių karių kapus, miršta nepapasakoję artimiesiems apie tai ir neparodę tų vietų. Pasitelkus kartografiją, archyvų duomenis ir vietos žmonių pasakojimus, dažniausiai kapus pavyksta rasti.

Karių palaidojimuose sunku viltis netikėtų radinių. Dažniausiai šalia palaikų randama mirusiųjų daiktų: uniformų detalių, gertuvių, kastuvėlių, šalmų. Išskirtiniai radiniai yra asmeniniai daiktai.

Atrodo, kad tie kareiviai yra tiesiog istorijos dalis, o kai randi asmeninį daiktą, supranti, kad kiekvienas jų yra atskiras gyvenimas.

Vienas labiausiai jaudinančių radinių, kuriuos prisiminė archeologas, buvo vestuvinis žiedas, kuriame išgraviruota vestuvių data – 1939 m. balandžio kažkuri diena. Praėjo vos keli mėnesiai ir prasidėjo karas. Nežinia, kada šis žmogus išėjo į karą, bet galvą jis padėjo 1944 m. Lietuvoje.

"Ši istorija – sentimentali, labiau asmeniška. Kai matome vienodas uniformas, vienodą ekipuotę, susidaro masinio dalyko įspūdis. Atrodo, kad tie kareiviai yra tiesiog istorijos dalis, o kai randi asmeninį daiktą, supranti, kad kiekvienas jų yra atskiras gyvenimas", – apie savo emocijas atviravo S.Sprindys.

Mirusieji nori būti rasti

Mistikos mėgėjams ekshumacijose dalyvaujantys žmonės gali papasakoti daug įdomių dalykų, susijusių su dar nerastais kapais. Pavyzdžiui, Luokės žmonės minėjo, kad mokykloje vaidendavosi. Sargai ir mokyklos darbuotojai tarpusavyje šnibždėjo, kad mokykloje vakarais būti nejauku.

D.Buivydas pasakojo apie įvykį Šiauliuose, kai tiesiant elektros liniją ekskavatorių kaušai užkabino žmogaus kaulus. Darbininkai ten pasižvalgė ir rado penkių karių palaikus. Gretimai gyvenusi moteris pasakojo kelis dešimtmečius, kol ji ten gyvena, jautusi negerų pojūčių, o kai palaikai buvo išimti, jai viskas tapo aišku.

Kartais atrodo, kad kariai patys mus veda, jog juos rastume.

"Kartais atrodo, kad kariai patys mus veda, jog juos rastume. Kad ir kalbant apie Pajuodupio palaidojimą. Maždaug prieš tris mėnesius iki gaunant žinią apie tai, kad šiame kaime esama vokiečių kario palaidojimo, miške atsitiktinai susitikau žmogų. Įsišnekėjome, papasakojau, kuo užsiimu. Jis prasitarė žinantis vieną tokią palaidojimo vietą. Pasikeitėme kontaktais, ir tuo pokalbis baigėsi. Vėliau gavome informaciją iš Vokietijos apie būtent ten ieškomą karį, ir aš prisiminiau tą žmogų. Paaiškėjo, kad jis kalbėjo apie tą patį kapą. Vyras suklydo vos kelias dešimtis metrų nuo tikrosios vietos. Palaidojimą rasti padėjo vietos gyventoja", – pasakojo D.Buivydas.

Vyras ragino turinčiuosius panašios informacijos susisiekti su dienraščio "Klaipėda" žurnalistais, taip vertingos žinios nedings.

Klaipėdoje esančios bendros Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Vokiečių karių kapinės bus atnaujintos. Artimiausiu metu jose ketinama sumontuoti dvi papildomas vardines betonines plokštes, skirtas kare žuvusiesiems atminti.

Herkaus Manto gatvėje, prie posūkio į Melnragę esančios Vokiečių karių kapinės kasmet tvarkomos Klaipėdos ir kitų miestų savanorių.

Sausį pajūryje siautęs uraganas Feliksas neaplenkė ir šių kapinių bei pridarė nemažai žalos – išvartė medžius ir kapinių tvoras, pažeidė antkapius.

Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga suorganizavo savanorių darbo stovyklą, į kurią įsiliejo ir miesto gyventojai. Į Klaipėdą atvykę talkininkai, apie 20 jaunuolių, dvylika dienų kuopė audros nuniokotas kapines.

Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos atstovas Lietuvoje ir sykiu Klaipėdoje Kazimieras Arlauskas sakė, kad kapinaitės nuolat reikalauja priežiūros, tačiau ne visada tam atsiranda lėšų ir savanorių pajėgų.

"Čia kasmet būtina surinkti šakas, nupjauti žolę, atlikti kitus darbus. Kai kurie asmenys geranoriškai talkina ir padeda. Tačiau kartais kyla sunkumų, nes rudenį prikrenta daug lapų, o uostamiestyje siautėja dideli vėjai. Ši priežiūra juk nėra kasdienė, o viena organizacija nesuspėja visko sužiūrėti", – sakė K.Arlauskas.

Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga rūpinasi žuvusių vokiečių karių kapais, palaikų ekshumavimu ir perlaidojimu visoje Lietuvoje.

"Organizacija vienija 45 Europos valstybes, kuriose įsikūrusios mūsų atstovybės. Didžiausia pareiga ir atsakomybė – prižiūrėti didelį kiekį išlikusių vokiečių karių kapinių. Vien Lietuvoje jų yra per 260. Ir kiekvienais metais aptinkama vis naujų. Štai vien per šiuos metus gavome daugiau nei 25 pranešimus apie atskirus palaidojimus pamiškėse, kiemuose, sodybose. Pavieniai asmenys kreipiasi į mus prašydami identifikuoti karių palaikus ir perkelti juos į bendras kapines", – pasakojo pašnekovas.

Šiuo metu Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga Lietuvoje turi surinkusi per 100 karstų, todėl planuoja daryti naujus perlaidojimus.

"Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, dar nepadaryta daug darbų. Mūsų organizacija daugiausia išsilaiko iš pavienių savanoriškų paaukojimų ir tik nedidelę dalį lėšų skiria Vokietijos valdžia. Beje, čia kaskart atvažiuoja žmonių iš užsienio, ieškančių savo palaidotų giminaičių", – pasakojo K.Arlauskas.