Kasdienis mokestis

Kulautuvos pakraštyje gyvenantis Vytautas Kaminskas kiekvieną dieną moka trijų eurų baudą Valstybinei mokesčių inspekcijai už tai, kad gyvena savo name, kurį pasistatė pats iš protėvių paveldėtoje žemėje. Iš 500 eurų nesiekiančios pensijos 75-uosius einantis V. Kaminskas kas mėnesį atseikėja maždaug 100 eurų valstybei.

Ši bauda V. Kaminskui skirta už tai, kad jis nevykdo teismo sprendimo, nugriauti paties pastatytą namą. Tokį nutarimą teismas priėmė 2017 m., nes namas pastatytas be statybos leidimo. Šito pensininkas neginčija, sutinka – padarė klaidą, patikėjo architektu, pažadėjusiu sutvarkyti reikiamus dokumentus, tačiau pažadas liko neįvykdytas, o architektas išvyko į Didžiąją Britaniją.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) užsimojo nugriauti pastatą, tačiau ieškinyje teismui dėl priverstinio iškeldinimo nurodė matanti dvi galimybes V. Kaminsko problemai išspręsti: iškeldinti pensininką su žmona ir manta arba pensininkas turėtų susitvarkyti statybą leidžiančius dokumentus.

V. Kaminskas mielai rinktųsi antrą variantą, tačiau šioje istorijoje yra dar vienas žaidėjas – Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Jos vertinimu, namas pastatytas miško ūkio paskirties žemėje, todėl ji laikosi pozicijos, kad statiniui čia ne vieta.

Kauno rajono savivaldybės bendrajame plane V. Kaminsko sodyba patenka į Kulautuvos miestelio teritoriją. Regia.lt įvedus pensininko adresą taip pat susidaro įspūdis, kad ten ne miškas, o pamiškė. Tačiau įstatymo sergėtojai mato tik baltą arba juodą, todėl sprendimas – iškeldinti pensininkus ir nugriauti vienintelį jų būstą.

„Kai atvažiavo antstolis ir ėmė čia viską fotografuoti, paklausiau kam jam to reikia. Anas atšovė, kad reikia įvertinti, kiek kainuos nugriovimas. Apsikabinome su žmona ir apsiverkėme. Kur mums dėtis?“ – V. Kaminskas kilnoja šūsnį įvairių dokumentų, teismų nutarčių, kurios patvirtina jo pastangas rasti išeitį keblioje situacijoje.

Sprendimas: nugriovus neteisėtai pastatytą namą, V. Kaminskas su onkologine liga sergančia žmona liktų benamiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Griovimų vajus

Ko gero, tik visiškas savižudis šiandieniame neteisėtų statybų vajuje drįstų ieškoti galimybės padėti V. Kaminskui. Ką bendra pensininkas iš Kulautuvos turi su garsiais Lietuvoje žmonėmis, verčiamais griauti pasistatytas pilaites?

Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą nugriauti prabangų verslininko Antano Boso namą su kitais statiniais, esančiais miške šalia Vilniaus. Nutarta, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai. Po patikrinimo Statybos inspekcija nustatė, kad ir vaizdingoje vietoje prie Neries stovintys parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio, ir buvusio sostinės mero Juozo Imbraso namai pastatyti išdavus neteisėtus leidimus.

Šiuos vyrus su pensininku iš Kulautuvos sieja tai, kad visi, galimai, neteks būstų. Skiria juos tai, kad kitiems griautinas būstas nėra vienintelis, o V. Kaminskas kitų namų neturi.

Skiria ir tai, kad V. Kaminskas namą rentė savo rankomis. Kaip pats sako, ne kas kitas, tik jis su žmona į šio namo sienas kalė vinis. V. Kaminskas dvylika metų raštais, prašymais, per teismus mėgina rasti kompromisą ir įteisinti statinį, ištaisyti kadaise padarytą klaidą, kurią pripažįsta.

„Kauno diena“ prieš keletą metų rašė apie tai, kad 2017 m. spalį Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai miško teritorijoje. Niuansas tik tas, kad jei tą dalį, kurioje yra namas, ir galima vadinti mišku, ji vis tiek yra Vytauto nuosavybė.

„Pasižvalgykite po Kulautuvą – nėra nė vieno namo, kuris nebūtų miške. Čia visur miškas. Kodėl aš turiu būti kitoks?“ – netoli V. Kaminsko sklypo esantys sklypai ir juose pastatyti namai, regis, dar labiau įlindę į mišką, tačiau, anot Vytauto, jie niekam nekliūva.

Bendruomenės palaikymas

Tragiškoje situacijoje esantis V. Kaminskas pasakoja, kad prosenelių žemė buvo nacionalizuota. Atkūrus teises į žemės nuosavybę palikuonims atiteko 4,5 ha, o 80 arų iš jų V. Kaminskui.

Vizualiai ši vieta labiau panaši į pamiškę nei į mišką. Panašiai toks sodybos vaizdas vyro atmintyje išlikęs ir iš vaikystės. „Aš puikiai pamenu, kaip su seneliu čia kviečius sėjome. Čia buvo kviečių laukas, tolėliau buvo bulvių laukas, – vyras rodo į dalį sklypo tarp miško ir namo. – Dabar jau bulvių nebesodiname, sveikatos nebėra.“

Taigi, ir mišką, ir pamiškę, ir žemę, kurioje stovi namas, V. Kaminskas paveldėjo. Namas pastatytas ant buvusio vasarnamio pamatų. V. Kaminskui pavyko rasti archyvuose tarpukariu išduotą statybos leidimą vasarnamiui Kulautuvoje, tačiau brėžiniai ar kiti dokumentai, patvirtinantys toje vietoje buvus sodybą, neišliko. Tai neturėtų būti V. Kaminsko problema, nes tokius dokumentus paprastai saugo valstybė, tačiau pensininko atveju panašu, kad tai tapo jo problema.

Sodybos šeimininkas rinko ne tik istorinius liudijimus, senas nuotraukas apie šią vietą, o ir aplinkinių sklypų savininkų parašus. Gausybė Kulautuvos gyventojų pasirašė kreipimąsį į teismą, kuriame išdėstė jiems žinomus faktus apie V. Kaminsko šeimos gyvenimą šioje vietoje.

Bendruomenė pasisakė palaikanti pensininką. Šiam palaikymui pritarė ir Kulautuvos seniūnija, juolab, kad net ir nugriovus namą – žemės savininkas nepasikeis, tad viešojo intereso konflikto šioje situacijoje nėra. V. Kaminskui priklauso 80 arų žemės ir miško, namas stovi jam priklausančioje žemėje, Kulautuvos seniūnija, kaimynai, Kulautuvos bendruomenė stoja V. Kaminsko pusėje, pasisako, kad pensininko namai niekam netrukdo.

Apsikabinome su žmona ir apsiverkėme. Kur mums dėtis?

Uždaras ratas

Dar kelios detalės. Tik iš lauko atrodo, kad štai kokį didelį dviejų aukštų namą 2005 m. pradėjo statyti ir susirentė V. Kaminskas. Tačiau niekas nevertina to, kad, prasidėjus vajui dėl teisėtumo, namas taip ir liko pilnai neįrengtas. V. Kaminskas su žmona įsikūrė rūsyje ir ten gyvendami laukia, kad atsiras kažkokia išeitis.

V. Kaminsko žmona serga nepagydoma liga. Pabandykime įsivaizduoti, kas laukia šių dviejų pensininkų, kai įstatymų sergėtojai ims vykdyti teismo sprendimą ir namą nugriaus. Visiem bus ramiau, kad teisingumas įvykdytas ir du silpnos sveikatos pensininkai liks teisingumą vykdžiusios valstybės rūpesčiu?

Ši situacija sukasi uždarame rate. Įstatymai numato, kad galima pašalinti neteistos statybos padarinius, t. y. susitvarkyti reikiamus dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tačiau V. Kaminskui šis kelias uždarytas: VTPSI aiškina negalinti leidimo išduoti, nes žemė yra miško ūkio paskirties.

VMT nurodo, kad miško ūkio žemės paskirties keitimas negalimas, nes yra neteisėta statyba, nors įstatymas numato, kad „teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jei jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą“.

V.Kaminskas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų. Regis, reikia labai nedaug – visoms šią situaciją galinčioms išspręsti pusėms sėsti prie apvalaus stalo ir susitarti, kokiu keliu eiti. Juolab kad V. Kaminskas neprašo pakeisti visų 80 arų žemės paskirties, o tik trijų trijų–penkių, ant kurių stovi namas.

VMT „Kauno dieną“ patikino, kad teisminė mediacija šioje situacijoje būtų priimtina. „VMT visada dalyvauja teisminėse mediacijose, jei yra kviečiama teisės aktų nustatyta tvarka“, – teigė VMT Viešųjų ryšių specialistas Ūdrys Staselka.

Išeitis yra?

VMT atstovai pripažino, kad V. Kaminsko situacija tikrai sudėtinga ir žmogiškai ją supranta, tačiau teisiškai imtis kokių nors naujų veiksmų tarnyba negali.

Tarnyba jau yra nagrinėjusi kelis V. Kaminsko prašymus, dalyvavo teismo procesuose, tarp jų – ir atsakove, kai buvo paties V. Kaminsko paduota į teismą. Tarnybos specialistai vyko į vietą tikslinti kadastro duomenų.

„Paskutinį kartą V. Kaminskas į tarnybą kreipėsi praėjusiųjų metų kovą, prašydamas atvykti ir atlikti žemės (miško) naudmenų duomenų atitikimą faktui. Šis prašymas paliktas nenagrinėtas, kadangi tarnyba jau yra išnagrinėjusi ne vieną V. Kaminsko prašymą dėl miškų kadastro duomenų tikslinimo ir pateikusi atsakymus“, – teigė Ū. Staselka.

Pagal Miškų įstatymą, miško žemę kitomis naudmenomis paversti galima šiais atvejais: valstybei svarbiems projektams įgyvendinti, inžinerinės infrastruktūros teritorijoms formuoti, visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, teritorijose, skirtose valstybės sienos apsaugos tikslams ir krašto apsaugos tikslams.

„Taip pat įstatymas numato ir žemės pavertimą kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti. Bet, kaip suprantame, V. Kaminskui teismuose nepavyko įrodyti, kad sodyba ten kažkada buvo“, – tarnybos turima informacija dalijosi Ū. Staselka.

Vis dėlto VMT pateikė, jų akimis, galimą problemos sprendimo kelią: „Sprendimus miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima ne VMT, o detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą arba vietovės lygmens bendrąjį planą, arba žemės valdos projektą tvirtinanti institucija. V. Kaminsko atveju – Kauno rajono savivaldybė. VMT gali tik konstatuoti, ar tai yra miško žemė, ar ne, pateikti taksacinius medynų rodiklius, miško ribas ir kitus su mišku susijusius duomenis.“

Ragina dialogui

Kauno rajono savivaldybės atstovai „Kauno dienai“ taip pat pateikė savo atsiliepimą.

„Apie V. Kaminsko problemą informavau merą, taip pat kalbėjau su Kulautuvos seniūne Dalia Šiušiene, Urbanistikos skyriaus specialistais. Visi supranta keblią žmogaus padėtį, nes klaidos statant namą akivaizdžios, o teisinis kelias jau nueitas. Kauno rajono savivaldybė supranta situaciją ir šiam žmogui neturi jokių priekaištų“, – „Kauno dieną“ informavo Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Tačiau paaiškino, kad gyventojui palankus sprendimas galimas tik pakeitus miško žemės paskirtį ir įteisinus pastatus. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Anot E. Mališausko, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: „Žinoma, labiausiai reikėtų nuoširdaus dialogo su VMT vadovais, žemėtvarkininkais. Situaciją reikėtų vertinti ne tik teisiškai, bet ir žmogiškai, įvertinus visas aplinkybes. Teisėje taip pat egzistuoja teisingumo ir sąžiningumo principai, kurių nevalia paminti.“

Anot universiteto atstovų, profesorius pasaulį ir reikšmingus darbus paliko netikėtai.

Kaune 1946 metais gimęs V. Kaminskas baigė Jurbarko rajono Kalnėnų pradinę mokyklą ir toliau mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje bei Kauno 12-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė aukso medaliu.

1963 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), kurį su pagyrimu baigė 1968 metais ir įgijo automatikos ir telemechanikos specialybės inžinieriaus-elektriko kvalifikaciją.

1968 m. V. Kaminskas pradėjo dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju Lietuvos mokslų akademijos Fizikinių-techninių energetikos problemų institute, po kelerių metų apgynė mokslų daktaro disertaciją, 1983 metais tapo habilituotu daktaru, o dar po metų jam suteiktas profesoriaus vardas.

Per dvidešimt mokslinio darbo Fizikinių-techninių energetikos problemų institute metų V. Kaminsko atliktų fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatai buvo įvertinti dviem mokslo premijomis – 1980 m. Lietuvos Valstybine premija ir 1987 m. Lietuvos Ministrų tarybos premija mokslo ir technikos srityje.

1990 metais V. Kaminskas tapo pirmuoju VDU Informatikos fakulteto dekanu, o netrukus ir mokslo prorektoriumi. Šios pareigos jam buvo pasiūlytos ir 1993 metais, VDU rektoriumi išrinkus Bronių Vaškelį.

1996 metų pabaigoje jis išrinktas VDU rektoriumi, o 2001 metais – ir antrajai penkerių metų kadencijai.

Rektorius emeritas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Šv. Popiežius Silvestro ordino Komandoro kryžiumi, Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių ordino karininko kryžiumi, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde, Sporto Komandoro garbės ženklu, medaliu, skirtu narystei Europos Sąjungoje ir NATO pažymėti, VDU aukso medaliu, pranešė universitetas.

V. Kaminsko veikla liudija, kad jam rūpėjo tautos materialinė ir dvasinė gerovė, universitetų akademinė laisvė.

Reiškia užuojautą

Užuojautą dėl rektoriaus emerito mirties pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda.

„VDU bendruomenė šiandien neteko šviesaus ir visuomeniško žmogaus, prisidėjusio prie universitetų bendruomenės telkimo bendradarbiavimui su kitomis institucijomis Lietuvos pažangai. Jo lyderystės dėka, VDU sustiprėjo kaip telkianti mokslo bendruomenę aukštoji mokykla. V. Kaminsko veikla liudija, kad jam rūpėjo tautos materialinė ir dvasinė gerovė, universitetų akademinė laisvė“, – teigė šalies vadovas.

Jo teigimu, V. Kaminskas dalyvavo rengiant Mokslo ir studijų bei Aukštojo mokslo įstatymus, Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistemą, kitus svarbius valstybės dokumentus aukštojo mokslo srityje.

Užuojautą dėl rektoriaus emerito mirties savo ir Seimo vardu išreiškė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Netekome itin šviesaus, Lietuvos mokslui ir švietimui nusipelniusio žmogaus. Atkūrus nepriklausomybę V. Kaminskas daug prisidėjo prie šalies aukštojo mokslo ir studijų sistemos pertvarkos, įstatymų leidybos. Jo darbai buvo žinomi ir vertinami tarptautiniu mastu. Nuoširdžiai užjaučiu šeimą, kolegas ir akademinę bendruomenę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Įpareigojimas – nugriauti

Kulautuvos pušų prieglobstis – dažno netoli šio kurortinio miestelio gyvenančio svajonė. Tiek, kiek 70 metų perkopęs Vytautas Kaminskas atsimena save, tiek mena ir Kulautuvą, čia gyvenusius jo protėvius, senelius ir jau išeinančią senųjų Kulautuvos gyventojų kartą.

Tačiau Vytauto šiandienė situacija itin kontrastuoja su Kulautuvos pušynų ramybe. Dėl kategoriškos Valstybinės miškų tarnybos pozicijos. Vyras laiku nesusitvarkė statybos leidimo ir teismo sprendimu yra raginamas nugriauti savo rankomis ant prosenelio namo pamatų pastatytą šeimos pastatą.

"Kažkada padariau dvi klaidas – nedaviau 300 litų, kurių paprašė, nors paslauga buvo nemokama, ir nepasirašiau, kad atsisakau 7 a žemės", – vos ne dešimtmetį trunkančius įvairius bandymus įteisinti namą, teisminius procesus, ne kartą perkratęs kiekvieną praeities detalę mini Vytautas.

2017 m. spalį Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai miško teritorijoje. Niuansas tik tas, kad jei tą dalį, kurioje yra namas ir galima vadinti mišku, ji vis tiek yra Vytauto nuosavybė.

"Pasižvalgykite po Kulautuvą – nėra nė vieno namo, kuris nebūtų miške. Čia visur miškas. Kodėl aš turiu būti kitoks?" – netoli Vytauto sklypo esantys sklypai ir juose pastatyti namai, regis, dar labiau įlindę į mišką, tačiau, anot Vytauto, jie niekam nekliūva. Esą kai kur net nukirstų medžių kelmai likę, tačiau tarnybos to nemato.

Vyras prisiminė, kad prieš keletą metų atsirado nepažįstamieji ir siūlė Kulautuvos pakraštyje esantį sklypą parduoti. "Užsiminiau, kad ne visi dokumentai tvarkingi, bet jie sakė: tik parduok, o mes viską susitvarkysime", – dar vieną išvadą, kad yra būdų "susitvarkyti", daro Vytautas.

Sprendimas: teismas įpareigojo V.Kaminską nugriauti savo rankomis protėvių žemėje šeimai pastatytą namą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Dalybos ir statybos

Vytautas veda gilyn į sodybą. Vizualiai ši vieta labiau panaši į pamiškę nei į mišką. Šeimininkas sako, kad per visą vajų niekas nesiteikė atvažiuoti ir įvertinti situacijos vietoje. Panašiai toks sodybos vaizdas vyro atmintyje išlikęs ir iš vaikystės. "Aš puikiai pamenu, kaip su seneliu čia kviečius sėjome. Čia buvo kviečių laukas, tolėliau buvo bulvių laukas, – vyras rodo į dalį sklypo tarp miško ir namo. – Dabar jau bulvių nebesodiname, sveikatos nebėra."

Vytautas neslepia, kad visos bėdos prasidėjo po skundo, kurį parašė ne šiaip koks prašalaitis, o giminaitis. Nors mama prašė vaikų pasidalyti po lygiai, kai kurie lygias dalis matė savaip. Vytautas pasakoja, kad paveldėtojams grąžinta nuosavybė į beveik 2 ha žemės ir miško buvo padalyta į keturias dalis. Vytautui šiuo metu priklauso 80 a žemės ir miško.

Anksčiau Vytautas su mama gyveno kitoje vietoje Kulautuvoje, Tulpių gatvėje. Senoji vieta matoma ir iš dabartinės Vytauto sodybos. Namas buvo prastos būklės. Anot Vytauto, jau nebuvo prasmės jo remontuoti. Ne ką geresnė buvo situacija ir prosenelio sklype, atitekusiame Vytautui. Šeimininkas prisimena, kad Kulautuvos ambulatorija ten buvo padariusi šiukšlyną. Mažučių buteliukų nuo penicilino buvo pilna Vytauto prosenelio sodyba.

Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti.

Vytauto brolis ėmė rūpintis prosenelių žemės reikalais, o Vytautas, išvalęs sodyboje šiukšlyną, 2005 m. ėmėsi statyti pastatą ant prosenelio namo pamatų. Kaip pats sako – gyventi kažkur jam su žmona ir senyva mama juk reikėjo.

Parengtus sklypo ir jame esančių statinių dokumentus Vytautas nusiuntė į Registrų centrą. Savivaldybėje vyrą informavo, kad reikės atlikti taksaciją – miško apskaitą ir įvertinimą. Parašė pareiškimą, o jį priėmęs valdininkas liepė sumokėti 300 litų. Buvo 2014 m. "Neturėjau tiek pinigų, todėl paprašiau koridoriuje laukusios žmonos. Tačiau žmona pasakė, kai pasirašys, tada ir sumokėsime. Žmona pasakė – turiu klausyti. Laukiame laukiame – jokio atsakymo. Jau ir terminas praėjo, o jų vis dar nėra", – pasakojo V.Kaminskas.

Teko dar kartą rašyti prašymą dėl taksacijos. Tada ir paaiškėjo, kad už šią paslaugą nereikia mokėti. Dėl valdininkų delsimo Vytautas negalėjo išsiimti statybos leidimo. Meškos paslaugą padarė Vytautui talkinęs architektas, pasakęs, kad ramiai statytų namą, o jis suderins visus reikiamus leidimus ir dokumentus.

Sakoma, pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo. Architekto gyvenimo vingiai nubloškė jį į Didžiąją Britaniją, o Vytautas liko su netesėtu pažadu ir be statybos leidimo.

Istorija: V.Kaminskas mena, kad miško pakraštyje visada buvusi ariama žemė, kur su seneliu sėjo kviečius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Valstybei ant galvos?

Jau įsisukus teismams ir su Valstybine statybos inspekcija dėl pastatyto namo, ir su Valstybine miškų tarnyba dėl miško ir sklypo apskaitos, sodybos šeimininkas rinko ne tik istorinius liudijimus, senas nuotraukas apie šią vietą, o ir aplinkinių sklypų savininkų parašus.

"Niekam nekliudau, parašų pririnkau, kad niekas neprieštarauja, iš seniūnės jokių priekaištų, kaimynai pasišovė eiti kartu ir raštu paliudyti. Rinkau senas nuotraukas, kuriose aiškiai matyti, kad čia ne joks miškas, o tokia pati vieta, kaip ir daugelio Kulautuvos sklypų. Atrodo, kad valstybinės institucijos užsisėdo ir demonstruoja jėgą", – svarstė Vytautas.

Valstybinė miškų tarnyba teismuose aiškina, kad "sklypas, kuriame yra neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, priskiriamas miško žemei pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir dėl to ginčo nėra". Tačiau Valstybinis miškotvarkos institutas šį teiginį yra paneigęs dar 2014 m.

Jei namo statymo metu 2005–2006 m. būtų naikinamas miškas, valstybinės tarnybos, tikėtina, būtų sureagavusios, tačiau to neatsitiko. Nebuvo pažeisti nei seniūnijos, nei Kauno rajono savivaldybės interesai. Priešingai – pastarosios išreiškė valią – sutinka, kad statiniai būtų įteisinti.

Iš esmės kalbama apie 10 a, traktuojamo kaip miško žemė, paverčiant ją kitomis naudmenomis. Nereikėtų pamiršti, kad Vytauto nuosavybė lieka dar 70 a miško. Taip pat akivaizdu, kad Vytauto savo rankomis pastatytas namas stovi atokiau nuo miško maždaug 2 a plote. Ar tikrai valstybei geriau benamiais palikti du pensininkus ir pasirūpinti jų apgyvendinimu valstybiniame būste?

"Mes rašome, verkdami prašome teisingumo, bet jo nėra. Turiu gerti brangius vaistus dėl širdies ir kraujospūdžio, dėl trombų. Žmona serga onkologine liga. Kur mums dėtis? Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė", – emocijų dėl pastangų iš taksacinio sklypo išbraukti 10 a žemės, kuri niekada nebuvo mišku, neslėpė Vytautas.

Čia kaip Lukašenkos režimas – nesumokėjai duoklės, tai prieš tave demonstruoja jėgą. Bet juk čia mano žemė, mano protėvių žemė.

Kraštutinis prašymas

Iš didelės dokumentų krūvos vyras traukia du teritorijos planus. Vienas išduotas 2003, kitas – 2013 m. "Pasižiūrėkite, per dešimt metų miško teritorija pasistūmėjo į, mano manymu, ne miško teritoriją. Neatmesčiau, kad tai įvyko dėl to, kad kitose vietose buvo suformuoti sklypai", – vyras baksnoja į nubraižytas ir aprašytas ribas.

Tačiau Valstybinė miškų tarnyba dėl Vytauto sodybos pasisako kategoriškai: "Atkuriant nuosavybės teises 2005 m., buvo suformuotas miškų ūkio paskirties sklypas." Ir taškas. Tarnyba remiasi Vyriausybės nutarimu, kuris nenumato atvejų, kad Lietuvos miškų valstybės kadastro duomenys galėtų būti koreguojami, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį.

"Sklypas atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, išbraukti šio sklypo iš miškų plotų tarnyba neturi teisinio pagrindo", – nurodo Valstybinė miškų tarnyba. Vytautas neslepia apmaudo, kaip kadaise buvusi ariama žemė tapo mišku, kaip niekas nelygina ankstesnių ir dabartinių teritorijų planų neatitikimo.

Vis dėlto Vytautas ryžosi dar vienam žingsniui – kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimo vykdymo tvarką – sustabdyti minėto sprendimo vykdymą iki jo mirties.

"Kaip ir mano miškas, ir sodyba, taip visi Kulautuvos gyventojai gyvename miške. Aš čia gimiau ir užaugau. Šitos pušys, – Vytautas mosteli į sodyboje augančius aukštus medžius. – Aš buvau mažas ir jos buvo mažytės."

Situacija: liudininkai patvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Niekam netrukdo

Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė taip pat užstojo vietos gyventoją. "Mes teisme pasisakėme, kad neprieštaraujame, jog viskas liktų taip, kaip yra. Jo sodyba pakraštyje, niekam netrukdo. Aplinkiniai kaimynai taip pat neprieštarauja. Tačiau vėliau mūsų į teismus jau nebekvietė", – pasakojo D.Šiušienė.

Seniūnė patvirtino visokeriopas kulautuviškio pastangas pasiekti, kad jam priklausanti prosenelio sodyba būtų įteisinta, pagalbos kreipėsi ir į Seimo narius, Prezidentą, tačiau Vytauto prašymai taip ir liko neišgirsti.

"Jis iš pat pradžių padarė klaidą. Patikėjo architektais, dar kažkuo, o dabar situacija sudėtinga. Juk ne paslaptis, kad metų metais žmonės gyvena nesusitvarkę statybos leidimų, ir nieko", – užuojautos neslėpė seniūnė.

Vytauto akys kiek prašviesėja kalbant apie vaikus, šešis anūkus, vieną proanūkį. "Kai šeima suvažiuoja, tai vietos ir mažoka", – sako Vytautas. – Tokia neteisybė – užsimanė, nupiešė 380-ą kvartalą ir esi sunaikintas."

Remiantis liudininkų ir Kulautuvos istoriją rašiusio gyventojo pasakojimu, Vytauto prosenelio sodyba buvo Jučionių kaime. Plečiantis Kulautuvai kaimas buvo prijungtas. Anot liudininkų, sodybą valdant Vytauto seneliui minėtoje vietoje miško nebuvo, buvo ariama žemės ūkio paskirties žemė. Sodybą sudarė daug pastatų: trys kluonai, rūsys, tvartas, du namai. Liudininkai tvirtino, kad dabar Vytauto pastatytas namas yra toje vietoje, kur miško nebuvo.

Komentaras

Algimantas Antanas Palijanskas

Advokatas

Situacija neeilinė. Labai gaila, kad jauni teisėjai gal nesupranta, kaip senovėje atrodė ūkiai, kad šalia namo per saugų atstumą dėl gaisro būdavo kiti ūkiniai pastatai. Mes negalėjome pateikti juridinio fakto apie tai, kur stovėjo Vytauto Kaminsko senelio namas, nes nėra išlikusių dokumentų. Anuomet ir pamatai buvo kitokie – kelios eilės akmenų, ant kurių statydavo namą. Tačiau šį faktą apie gyvenamojo namo vietą liudijo ne vienas liudininkas. Deja, teismas į liudininkų parodymus neatsižvelgė. Byloje taip pat liko prieštaravimas dėl miško paskirties žemės. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo vieta yra miškas, galimai išnykęs dėl žmogaus veiklos. Galimai. Tai reiškia, kad jie patys nėra tikri. Valstybinis miškų institutas pritarė, kad turėtų būti skirta ekspertizė, kuri panaikintų šį prieštaravimą. Tačiau teismas atsisakė skirti ekspertizę. Civilinio proceso kodeksas ir Civilinis kodeksas įpareigoja teismą laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo. Tai šiuo atveju teisingumo ir protingumo principai pažeisti. O rezultatas labai liūdnas. Juk V.Kaminskas savo lėšomis, savo paties darbu pastatė namą, kuriame garbios senatvės sulaukė jo mama. Jis su žmona yra pensininkai, turintys negalią. Ta žemė juk buvo nacionalizuota esant socialistiniam režimui, vėliau atkurta nuosavybės teisė, o dabartiniai veiksmai ir vėl labai panašūs į siekį nacionalizuoti. Galų gale, juk namas buvo pastatytas 2006 m., o ginčas kilo 2012 m. Tai šešerius metus nei statybos inspekcijai, nei miškų tarnybai nekliuvo tas namas. Teismas neatsižvelgė ir į Kulautuvos seniūnijos, Kauno rajono savivaldybės poziciją, kad V.Kaminsko namas niekam netrukdo ir nėra prieštaravimo jį įteisinti. Kada įsigilini į situaciją, imi galvoti apie tai, kaip mūsų teisingumo vykdytojai nenori įsigilinti į kieno nors žemės likimo istoriją.

Filosofas Džordžas Santajana yra pasakęs: „Tie, kurie neprisimena savo praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Žvelgiant į mūsų aukštąjį mokslą, panašu, kad mes savo praeitį pamiršome, todėl ją ir kartojame. Tiek tarpukariu, tiek dabar aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai išgyveno tokią pačią evoliuciją: nuo visiškos universitetų laisvės iki pažangą varžančios kontrolės „iš aukščiau“. Verta prisiminti, kokius žingsnius nuėjome, ir pasimokyti iš to, kur suklupome.

Mokslo ir studijų įstatymas paklojo pamatus universitetų autonomijai

Pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymą nepriklausomoje Lietuvoje Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas, į kurį buvo išrinkta daug mokslo ir kultūros žmonių, priėmė neprabėgus nei mėnesiui po Sausio 13-tosios nakties, t.y. 1991-ųjų vasario 12 d. Nuo to laiko beveik dešimtmetį, net ir radikaliai besikeičiant Seimo daugumoms, nebuvo pakeistas nei vienas šio įstatymo straipsnis, nepadaryta nei viena pataisa. Jį iniciavo tuometis Mokslo ir studijų departamento direktorius prof. Rimantas Šližys, o tarp rengėjų buvome mes su Kalifornijos universiteto Los Andžele profesoriumi, VDU rektoriumi Algirdu Avižieniu, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis ir daugelis kitų akademinės bendruomenės atstovų.

Šio įstatymo pamatiniai principai buvo autonomija, akademinė laisvė, Senato kaip aukščiausios savivaldos institucijos vaidmuo, mokslo ir studijų vienovė, tripakopė studijų sistema, bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai bei daktaro mokslo laipsnis.

Pasinaudodami įstatymo suteikta laisve dauguma tuomečių Lietuvos aukštųjų mokyklų per keletą metų pertvarkė savo studijų programas į universitetines – atsisakyta siauros specializacijos, atnaujintas turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, studijų kreditų sistema. Taip pat buvo įvesta tripakopė studijų sistema – ketverių metų bakalauro studijos, dvejų metų magistrantūra ir ketverių metų doktorantūra. Tai leido universitetams sėkmingai įveikti šalies ekonominio ir socialinio nuosmukio bei jaunimo „gariūnizacijos“ metus, kai studentų skaičius per penkerius metus buvo sumažėjęs nuo 67 tūkst. iki 51 tūkst. Kitaip sakant buvome „įstoję“ į Europos valstybių su mažiausiu studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų draugiją.

Taigi, 1995-aisiais Lietuvos universitetai ir akademijos jau turėjo sukurtą studijų ir mokslo sistemą, apie kurią kitos Europos valstybės pradėjo mąstyti tik 1999 m. pasirašydamos taip vadinamą Bolonijos deklaraciją. Per kitus penkerius metus universitetuose ne tik atsistatė, bet ir išaugo jaunimo, norinčio įgyti universitetinį išsilavinimą, skaičius: 1999–2000 mokslo metais juose studijavo daugiau nei 82 tūkst. studentų.

Dar po penkerių metų į Europos Sąjungą įstojome kaip viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių, kurios universitetuose ir akademijose studijavo daugiau nei 134 tūkst. studentų, o studentų skaičius tūkstančiui gyventojų viršijo penkiolikos senbuvių vidurkį.

Aukštojo mokslo įstatymas – posūkis valstybinio reguliavimo link

1992 m. rudenį po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą Seime turėjo kairieji – Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėl to šiam Seimui, į kurį buvo išrinkta nemaža dalis žinomų mokslo ir kultūros žmonių, o švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs prof. Bronislovas Genzelis, buvo priimtinos pamatinės Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. 1994 m. buvo įkurta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pirmieji du jos ministrai Lietuvos mokslų akademijos nariai prof. Vladislavas Domarkas ir prof. Zigmas Zinkevičius (nuo 1996 m.) nepalaikė besiformuojančios mokslo valdininkijos „iniciatyvų“ riboti universitetų autonomiją.

Situacija pasikeitė, kai 1998 m. švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas poetas ir eseistas Kornelijus Platelis, neturintis darbo patirties mokslo ir studijų sistemoje. Ministerijos valdininkai, įvertinę penkerių metų „patirtį“ bandant revizuoti Mokslo ir studijų įstatymą, „įsiūlo“ ministrui idėją rengti naują Aukštojo mokslo įstatymą. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudaro įstatymo projekto parengimo grupę, į kurią įtraukiami ir dviejų universitetų rektoriai – aš, tuometinis VDU rektorius, ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas.

ŠMM valdininkai šiuo įstatymu siekė įteisinti dvi pagrindines nuostatas. Pirmąją pavadinčiau „visa valdžia taryboms“. Jos esmė – apriboti universitetų autonomiją, perduodant senatų, kaip aukščiausių akademinės bendruomenės savivaldos institucijų, pagrindines funkcijas taryboms, kurių daugumą narių skirtų ministras. Tuomet pavyko įtikinti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką dr. Žibartą Jackūną, kad tai visiškas „akibrokštas“ ne tik pirmajam Mokslo ir studijų įstatymui, bet ir LR Konstitucijai. Matyt, ir pati frazė „visa valdžia taryboms“ dar „erzino“ tuometės konservatorių daugumos ausis. Galiausiai, taryboms buvo priskirtos ne valdymo, bet visuomeninės kontrolės ir globos funkcijos.

Antrąją nuostatą būtų galima pavadinti „paverskime technikumus aukštosiomis mokyklomis“. Jos esmė – dar nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą (apie 70 buvusių technikumų ir kitų aukštesniųjų mokyklų) „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. Pati idėja buvo priimtina su sąlyga, kad kolegijos koncentruosis regionuose, kur jaunimas galėtų įgyti profesinį išsilavinimą, o nedygs „kaip grybai po lietaus“ universitetiniuose miestuose. Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!). Kolegijose mokėsi daugiau nei 52 tūkst. arba vienas ketvirtadalis Lietuvos studentų, dauguma universitetiniuose miestuose. Dabar, minint įstojimo į ES 15-ąsias metines, kolegijose profesijos bakalauro siekia 30 proc. studentų, o regioninės kolegijos „sunyko“ – šiais metais į Vilniaus ir Kauno kolegijas priimta per 80 proc. pirmakursių.

Taigi, nors 2000 m. spalį priimtame Aukštojo mokslo įstatyme buvo išsaugota universitetų autonomija, jame buvo ženkliai sustiprintas aukštojo mokslo valstybinis reguliavimas. Įstatymas kas keletą metų ir toliau vis buvo „tobulinamas“, Švietimo ir mokslo ministerijai vis daugiau „uzurpuojant“ universitetų teisių.

Ministerija, vykdydama mokslo ir studijų sistemos valstybinį reguliavimą, privalėjo atsižvelgti bent į Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK), Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir kitų ekspertinių institucijų nuomonę bei siūlymus. Švietimo ir mokslo ministrai dr. Algirdas Monkevičius ir dr. Remigijus Motuzas, atstovavę socialliberalus ir socialdemokratus, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo biurokratijos „radikalų“ ir universitetų rektorių konferencijos skirtingų požiūrių į universitetų autonomiją bei senatų ir tarybų įgaliojimus. Rektorių konferenciją palaikė ir tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas, intelektualas, buvęs Vilniaus universiteto Rolandas Pavilionis. Kitais klausimais – savo lėšomis studijuojančiųjų pirmos pakopos dieninėse studijose atsisakymas, įvedant įmokų už studijas sistemą, aukštojo mokslo kokybės vertinimo sistemos plėtra kviečiant užsienio ekspertus – buvo abipusis universitetų ir ministerijos sutarimas.

Dar 2004 m. Europos universitetų asociacijos (EUA) ekspertai atliko Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų vertinimą. Tais pačiais metais LURK parengė ir įteikė ministerijai projektą, kuriuo buvo siekiama didinti studijų programų kokybę atsisakant jų dubliavimo ir siauros specializacijos. Švietimo ir mokslo ministre paskyrus socialdemokratų atstovę Romą Žakaitienę, kuri iki tol keletą metų kuravo kultūros sritį, šis projektas taip ir „nugulė“ ministerijos valdininkų stalčiuose. Nors naujoji ministrė priklausė socialdemokratų elitui, ministerija nesugebėjo deramai atlikti ir vienos iš svarbiausių jai paskirtų valstybinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti valstybės lėšas mokslo ir studijų sistemai.  Tuo metu valstybės skiriamos lėšos vienam studentui pagal perkamosios galios paritetą buvo beveik keturis kartus mažesnės nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkis. Todėl universitetai, iš valstybės gaudami apie 60 proc. jų veiklai būtinų lėšų, buvo privesti plėsti mokamas studijas. Vis dėlto, iki 2008-ųjų buvo bent jau išlaikyta dar 1991-ųjų vasarą priimta daugmaž pagal mokslinės kompetencijos lygį subalansuota dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimo sistema.

„Krepšelių reforma“: nuo universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio iki akcinės bendrovės

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią sugrįžo jau pradėję „modernėti“ konservatoriai, ŠMM vairą atidavę liberalui ministrui Gintarui Steponavičiui ir viceministrei dr. Nerijai Putinaitei. Abu tuoj pat „griebėsi reformuoti“ aukštąjį mokslą pagal savąją ideologiją, siekiant paversti universitetus verslo bendrovėmis. Jos esmė – universitetai ne mokslo ir kultūros židiniai, kuriuose kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir skleidžiamos naujos žinios ir idėjos, bet akcinės bendrovės, kurios teikia „paslaugas“ studentams ir verslui neoliberaliomis studijų ir mokslo rinkos sąlygomis. 2009 m. priimtame naujajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendinamos dvi pamatinės nuostatos. Pirmoji – jau minėta „visa valdžia taryboms“, kuri suvaržė universitetų autonomiją, ir atvėrė vartus neproporcingai verslo grupių įtakai. Antroji – universitetų finansavimas per krepšelius, kurie „keliauja“ paskui studentą. Tuo buvo pakirstos ne tik universitetinės bendruomenės vienybės šaknys, bet ir įteisinta „skaldyk ir valdyk“ moralė.

Pirmoji „krepšelių reformos“ grėsmę pajuto Lietuvos veterinarijos akademija, kuri jau po pirmųjų dviejų metų „prisiglaudė“ prie stipresniojo – Kauno medicinos universiteto. Taip gimė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kai matau gęstantį Klaipėdos universitetą, prisimenu, kad 1990–1991 m. palaikiau šio Lietuvai geopolitiškai svarbaus universiteto įkūrimo idėją: buvau laikinosios Klaipėdos universiteto įkūrimo tarybos narys, vėliau – ir Senato narys. Vien per pastaruosius penkerius metus priėmimas į universiteto bakalauro studijas smuko tris kartus – jame nori studijuoti vos 2 proc. pirmakursių, jūrinės studijų programos nesurenka studentų. Po šių metų priėmimo turėtų baigtis jau keletą metų besitęsianti ir Šiaulių universiteto „agonija“. Kažin, ar išgyvens Lietuvos sporto ir Mykolo Riomerio universitetai, kurių „gyvybę“ palaiko tik mokantys už studijas studentai. Iki „krepšelių reformos“ šiuose universitetuose ir akademijoje studijavo apie trečdalis Lietuvos studentų.

„Krepšelių reformos“ dešimtmetį vainikavo Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų įsijungimas į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors tai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pradėtos reformos, bet jo ištakos glūdi „krepšelių reformoje“. Kaip ir Kauno technologijos universiteto, kuris anksčiau prilygo Vilniaus universitetui, daugiau kaip dvigubas „susitraukimas“. Ar buvo galima laukti kitų rezultatų, kai tuometės Švietimo ir mokslo ministrės „profesionalės“ Jurgitos Petrauskienės retorika – „iššūkiai“, „pokyčiai“, „proveržiai“ – labiau priminė sovietmečio vadų kalbas.

„Krepšelių reforma“ „sutraukė“ studentų potencialą ir valstybės skiriamas lėšas į sostinę. Jei iki jos pusė valstybės finansuojamų vietų buvo skiriama Vilniaus, o kita pusė – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, tai po šių metų priėmimo jau du trečdaliai abiturientų apsistos sostinėje. Tai reiškia, kad ir toliau nyks regionai, augs socialinė atskirtis, nors pagal šį rodiklį ir taip jau esame ES valstybių „dugne“.

Suprantamas didesnės dalies gyventojų noras gyventi Vilniuje – ten aukštesnis gyvenimo lygis, vidutiniai atlyginimai pusantro karto didesni nei daugumoje kitų savivaldybių, geresnės karjeros, ypač viešajame sektoriuje, perspektyvos. Trauka jau yra, o jei ji dar ir paskatinama – regionai traukiasi. Jei toks ir buvo „krepšelių reformos“ tikslas – gerovė vienam miestui, kuriame sukuriama 40 proc. bendrojo vidaus produkto, ar vienam universitetui, kuris surenka 40 proc. krepšelių – jis pavyko su kaupu. Kaip sakoma, „kas galėtų tai paneigti“, jei nei buvusi, nei esama Vyriausybė „nepastebėjo“ šių tendencijų.

Šių metų priėmimas dar kartą patvirtino tai, kad beliko tik penki pilnaverčiai – du Vilniuje ir trys Kaune – universitetai, kurie ne tik „surenka“ beveik 90 proc. valstybės finansuojamų pirmakursių, bet ir tarptautiniuose reitinguose patenka į pirmąjį tūkstantuką arba tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų.

Vėl kryžkelėje: ar tapsime gerovės valstybe?

Ateities istorikai vertins šį dešimtmetį ne tik kaip Lietuvos „išsivaikščiojimo“, bet ir universitetų „tuštėjimo“ metą – 2018–2019 mokslo metais universitetuose ir akademijose beliko 77 tūkst. studentų, o ateinančiais metais jų bus dar mažiau. Tai šiek tiek daugiau nei pusė to, ką turėjome iki „krepšelių reformos“. Kitaip tariant „sugrįžome“ į 1998-uosius. Kuri kita ES valstybė gali pasigirti tokiu „pasiekimu“? Ar Lietuva, į kurios universitetus pasirengę įstoti vos trečdalis tų metų laidos abiturientų, bus pajėgi tapti gerovės valstybe?

Juolab, kad Damoklo kardas, kaip „kabėjo“, taip ir „tebekaba“ virš mokytojų rengimo sistemos. Nors iš aukštų tribūnų girdime, kad per penkerius metus bus atstatytas mokytojo profesijos prestižas ir į mokyklas plūstels naujos kartos mokytojai, kelių metų priėmimo rezultatai byloja ką kita. Tik Vytauto Didžiojo universitetui, vieninteliam iš trijų mokytojų rengimo centrų, šiemet pavyko surinkti gausesnį būrelį norinčiųjų tapti dalykų mokytojais: biologais, fizikais, geografais, istorikais, lituanistais ar matematikais. Atrodo, kad tik darželiai ir pradinės mokyklos sulauks pedagogų.

Be to, tik esminis lūžis link „tiksliukų“, dabar moderniai vadinamų STEAM (gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika), bendrojo lavinimo mokyklose paliks viltį, kad valstybės su aukštos pridėtinės vertės verslu ir paslaugomis, inovacijomis, ketvirtąja pramonės revoliucija ar fintechais vizija dar gali tapti tikrove. Jau dabar trūksta abiturientų, kurie tenkintų bent minimalius konkursinio balo reikalavimus valstybės finansuojamoms studijoms inžinerijos ir technologijų, tarp jų ir informacinių, kryptyse. Ir kaip jų netrūks, jei beveik 3000 šių metų abiturientų „neįkando“ net ir penktos klasės lygio valstybinio matematikos egzamino užduočių.

Galbūt šioje „kryžkelėje“ teisinga kryptimi pasuks „labiau patyręs“ dr. A. Monkevičius, į Švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdę sugrįžęs iš Mykolo Riomerio universiteto rektoriaus pozicijos? Juolab, kad viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą, pakviestas žinomas mokslininkas prof. Voldemaras Razumas, dešimtmetį vadovavęs Lietuvos mokslų akademijai, o Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku tebėra akademikas Eugenijus Jovaiša. Tiesa, laiko iki kitų Seimo rinkimų liko nedaug...

Ar istorija kartojasi? Istorija nesikartoja, bet jos žinojimas padeda atskleisti pasikartojančias tendencijas, kartais net dėsningumus. Maždaug per dešimtmetį valstybėje įsigali „biurokratijos kultūra“ – susiformuoja valdininkų elitas, persipina politikų, partijų, verslo ar net mokslo grupių interesai, išsikeroja nepotizmo „voratinklis“, didėja valdžios alkis. Universitetai, kurie turi ne tik intelektualinį potencialą, bet ir patrauklią infrastruktūrą ir „geistiną“ geografinę lokaciją, pirmieji, kaip ir švietimo ar sveikatos apsaugos sritys, tampa reformų „audrų“ aukomis. Matyt, tik stipri pilietinė visuomenė, kurios branduolį sudarys aktyvios mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bendruomenės, gali tapti atsvara „biurokratijos kultūrai“, kuri beveik po kiekvienų Seimo rinkimų pražysta vis naujomis spalvomis.

Pasak buvusio Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus V.Kaminsko, turnyras vyksta pagal įprastinį formatą – keletą savaičių skirtingų aukštųjų mokyklų profesoriai aikštyne aiškinasi lemiamų kovų dalyvius, o penktadienį jų laukia finalo etapas. Tiesa, šiemet bus ir naujovių. Didžiausia jų – debiutuos moterų varžybos, kuriose jėgas mėgins keturios Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorės.

Turnyro dalyviai skirstomi į „Juniorų“ ir „Senjorų“ amžiaus grupes.

„Metams bėgant plėtėsi žaidėjų ratas, tad tapo sudėtinga 70-mečiams kovoti su 40-mečiais. Todėl dalyvius padalinome į „jaunimą“ - iki 60 metų, ir senjorus. Taip aplyginame tenisininkų jėgas ir jiems suteikiame daugiau azarto“, - šypsojosi V.Kaminskas.

Jo žodžiais, ko gero, ilgiausią istoriją Lietuvoje skaičiuojantis turnyras turi ir savo rekordininkus. Vienas tokių – Vilniaus universiteto (VU) profesorius, ekonomistas Jonas Mackevičius, laimėjęs net 10 čempiono titulų. Pats V.Kaminskas laurus nuskynė 7 kartus. Trečias nugalėtojų rikiuotėje –  LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, triumfavęs keturiuose turnyruose. Varžybų rengėjai didžiuojasi ir kitu faktu – jose jėgas bandė kelios dešimtys profesorių, mokslų daktarų ir net aštuoni Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai.

Anot vieno varžybų rėmėjų, "Ąžuolyno sveikatingumo centro" savininko Roberto Jociaus, šiemet renginys dar vyks Kauno „Žalgirio“ sporto komplekso teniso aikštyne. Tačiau apdovanojimai numatyti "Ąžuolyno sveikatingumo centre", o vėlesni turnyrai, matyt, jau ilgam kelsis į šį aikštyną.

"Ąžuolyno sveikatingumo centras" yra pagrindinis rėmėjas ir šio turnyro globėjas.

„Malonu, kad su “Profesorių taurės“ organizatoriais sutarėme, jog "Ąžuolyno sveikatingumo centras" taps nuolatiniu šio turnyro globėju. Nemokamai turnyrui suteiks teniso kortus, vaišins šventiniu banketu bei kiekvienais metais pirmos vietos laimėtojui, kiekvienoje kategorijoje, įteiks unikalų rankų darbo prizą“, – pasakojo R.Jocius.