Rezonansinė byla

Iš tarpukario Lietuvos korupcijos skandalų išsiskiria viena byla – kyšio ėmimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi buvo kaltinamas ne šiaip koks eilinis valdininkas, o Vyriausybės vadovas ir finansų ministras Vytautas Petrulis. Jis ilgainiui buvo pripažintas kaltu ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Tai precendento Lietuvos istorijoje neturintis atvejis, kai tokio rango pareigūnas buvo nuteistas kalėti ne dėl politinių motyvų.

Šioje rezonansinėje byloje pėdsakų paliko ir kiti žinomi tarpukario Lietuvos pareigūnai, verslo atstovai. Apie ją "Kauno diena" kalbėjosi su Alvydu Surbliu, dirbančiu Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

Istorikas pasiūlė pažvelgti į rezonansinę V.Petrulio bylą per tarpukariu veikusio Prekybos ir pramonės banko istoriją.

Draugų pareigų rokiruotė

Nacionalinis Prekybos ir pramonės bankas buvo įsteigtas 1918 m. gegužę Vilniuje, o 1919 m. sausį perkeltas į Kauną. Jis įsikūrė pastate, kurio dabartinis adresas Laisvės al. 90. Šis bankas buvo pusiau valstybinis, pusiau privatus, nes, anot istoriko, jo steigėjams nepakako lėšų privataus banko veiklai. Kontrolinį nacionalinio Prekybos ir pramonės banko akcijų paketą tuo metu valdė finansų ministerija, kuriai vadovavo su šiuo banku susiję žmonės.

Steigiant banką, finansų ministru dirbo Martynas Yčas, nuo 1920 m. ministro portfelis buvo patikėtas vienam pagrindinių banko akcininkų Jonui Dobkevičiui, o nuo 1922 m. – buvusiam banko valdybos nariui bei Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos filialo direktoriui V.Petruliui.

Savi žmonės ministerijoje, pasak A.Surblio, padėjo įgyvendinti pagrindinį įsteigto banko tikslą: sutelkti apie jį įvairias verslo įmones, daugiausiai susijusias su M.Yčo ekonomine veikla. Panašūs procesai vyko ir apie brolių Jono ir Juozo Vailokaičių įsteigtą Ūkio banką, kuris taip pat sudarė verslui palankias kreditavimo, finansavimo sąlygas.

Ranka ranką plovė?

Nacionalinio Prekybos ir pramonės banko statusas ilgainiui darėsi neparankus keliems privatiems banko akcininkams, siekusiems įsigalėti banke. Jiems reikėjo daugiau veikimo laisvės. Įsigyti iš valstybės kontrolinį banko paketą nebuvo joks nusikaltimas. Kitas klausimus – kokiu būdu tai buvo daroma.

Sustiprinti savo finansines pozicijas siekę broliai Vaikolaičiai, susidomėjo galimybe įsigyti nacionalinį Prekybos ir pramonės banką. Finansų ministerijoje, kuriai tuo metu vadovavo J.Dobkevičius, buvo susitarta būtent jiems parduoti banko kontrolinį akcijų paketą. Ši informacija, žinoma, pasiekė ir gerą J.Dobkevičiaus draugą M.Yčą. Ir šis suskubo pirmas nupirkti banko akcijas. Maža to, ministerija pardavė jam tas akcijas žemesne nei rinkos kaina (rinkos kaina buvo 1 500–1 800 auksinų už akciją, o M.Yčas mokėjo po 800). Vargu ar tai buvo padaryta už dyką. Deja, įrodymų neišliko.

Švaistė banko pinigus

"Vailokaičiai, aišku, už akcijas būtų mokėję brangiau, – įsitikinęs istorikas. – J.Dobkevičius ir M.Yčas pasinaudojo savo artimais ryšiais. Kas žino, kaip būtų pakrypę banko reikalai, jei jį būtų įsigiję Vailokaičiai. Beje, jie buvo ne tik žymūs verslininkai, įvairių sričių mecenatai, bet ir sėkmingi lobistai, prastūmę Seime, Vyriausybėje keletą jiems palankių projektų, sutarčių."

A.Surblys pasakojo,  kad Seime ir Vyriausybėje buvo priimtas Vailokaičių proteguotas geležinkelio projektas su atšaka į Amalius, kur buvo Vailokaičių įmonė.

"Toks sprendimas greičiausiai buvo priimtas mainais į šių verslininkų dovanotą Vesulavos dvaro 16 ha žemės sklypą VDU Fizikos-chemijos instituto statybai Aleksote. Apie tokius mainus dabar galime tik spėlioti, o štai Prekybos ir pramonės banko, patekusio į M.Yčo rankas, reikalai pradėjo prastėti", – pastebėjo istorikas.

Kai bankas tapo privatus, M.Yčas ir jo partneriai galėjo priimti sau palankius sprendimus. Banko pinigai buvo švaistomi ne tik akcininkų žmonų įnoriams tenkinti, bet ir abejotinam nekilnojamajam turtui, akcijoms įsigyti.

Klastojo buhalterinius duomenis

"Buvo klastojama ir banko buhalterija, akcininkams pateikiant geresnę jo padėtį, nei yra iš tikrųjų. Iš banko kapitalo buvo perrašyta į banko pelną (tai išryškėjo tik teismo procese) 600 tūkst. litų – ši buhalterinė "klaida" ne tik užliūliavo akcininkus, bet ir sudarė sąlygas papildomai išsimokėti dividendus ir tantjemas ne tik banko valdybos nariams, bet ir kitiems aukštiems banko tarnautojams", – aiškino A.Surblys.

Toliau – dar gražiau. 1925 m. tapęs ministru pirmininku ir kartu vadovaudamas Finansų ministerijai ir pagarbiai anuomet vadintas lito tėvu,  V.Petrulis tikrai žinojo apie realią Prekybos ir pramonės banko finansinę padėtį. Deja, būdamas valdžios viršūnėje, nepaisė to – skyrė seno bičiulio bankui net 2 mln. litų neva užsienio valiutai pirkti. To nė neketinta  daryti. Faktiškai tai buvo nuo Lietuvos piliečių gerai paslėptas mėginimas padėti bankrutuojančiam draugo bankui.

Paviešino spauda

Šią 2 mln. litų vertės aferą į viešumą iškėlė spauda. "Štai tuomet Seimą pasiekė dvi valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų interpeliacijos V.Petruliui dėl nepagrįstai išleistų 2 mln. litų, jų sugrąžinimo į iždą ir kaltų asmenų nubaudimo – jos pasibaigė be rezultatų. Maža to, V.Petrulis "nenusižengė" įstatymams ir paėmęs iš valstybės iždo 150 tūkst. litų bei juos investavęs į Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos filialą. Beje, V.Petrulį su šiuo miestu siejo turtiniai reikalai, pagrindiniai jo kyšių ėmimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi epizodai", – kalbėjo istorikas.

Liaudininkų ir socialdemokratų spauda kaltino V.Petrulį, kad, kilus skandalui, jis brangiai pardavė Klaipėdoje turėtus namus, užrašė kitą turtą žmonai. Visa tai buvo aprašyta 1926 m. valstiečių liaudininkų laikraštyje "Lietuvos žinios".

Ėmė kyšius už leidimus

"V.Petrulis įsivėlė ir į kitus nešvarius reikalus. Jo vadovaujama vyriausybė ir Finansų ministerija įvedė draudimą įvežti į Lietuvą tam tikras prekes (papirosus, alkoholį, degtukus, žuvis, javus), tačiau kiekvieną įstatymą, kaip įprasta, galima ir apeiti", – pastebėjo istorikas,

V.Petrulis išduodavo leidimus įvežti kai kurias draudžiamas prekes, imdamas už tai kyšius. "Tokių leidimų jis buvo išdavęs nemažai, bet pasipelnymo suma, lyginant su šiais laikais, tikrai neįspūdinga – apie 20 tūkst. litų per metus. Beje, V.Petruliui sukti leidimų karuselę padėjo jo svainis Stasys Liutkus, vadovavęs Finansų ministerijos Prekybos departamentui", – aiškino A.Surblys.

Tapo pionieriumi

V.Petruliui iš pradžių pavyko išsisykti, tačiau 1932 m. byla vis dėlto ne tik pasiekė teismą, bet ir buvo išnagrinėta. Tuo metu jis jau buvo atsistatydinęs iš ministro pirmininko pareigų, bet ne dėl bylos, o dėl slaptų derybų su Lenkija 1925 m. rudenį.

1932 m. jam už korupcinius ryšius, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi buvo skirti dveji metai laisvės atėmimo. Pritaikius dvi amnestijas, bausmė sumažėjo iki pusės su trupučiu metų. Jis tapo pirmuoju nuteistu ir sėdėjusiu kalėjime ministru pirmininku.

"Jo milijoninę injekciją gavę Prekybos ir pramonės banko savininkai išvengė realios bausmės, suėjus  banko tyčinio bankroto bylos senaties terminui. M.Yčas ir jo kompanionai tik sumokėjo Finansų ir Susisiekimo ministerijų ieškinius", – sakė pašnekovas.

Skaudūs gyvenimo ieškiniai

Gerokai didesnius ieškinius nei ministerijų M.Yčui pateikė pats gyvenimas. Žlugo M.Yčo politinė karjera: negavo jam žadėtų Lietuvos generalinio konsulo Kanadoje pareigų, o ne vienus metus užsitęsusi byla gerokai sutrikdė jo verslą.

Spaudoje buvo vaizduojama, kaip jis iš to juokiasi, tačiau padariniai nebuvo juokingi. Vienintelėje aliejaus bendrovėje "Ringuva" M.Yčas išlaikė savo verslo pozicijas. Iš kitų verslo šakų jam teko teko trauktis.

Beje, Aleksote veikusio jo Tirkiliškių dvaro turtas buvo parduodamas iš varžytinių.

Anot istoriko, ankstesnės ir dabartinės korupcijos schemos yra panašios – skiriasi tik kyšių dydis.