„Pabandykim įsivaizduoti, ką jaus žmogus, sumokėjęs baudą nuo 560 iki 1200 eurų. Nemanau, kad jis išeis iš policijos komisariato kupinas meilės policijai, valstybei ir labiau patriotas, negu buvo iki tol“, – V. Sirvydis neslepia kritinio požiūrio į „neapykantos kurstymo“ įstatymą.

Grupė parlamentarų įregistravo įstatymo projektą, kuriame numatoma, kad už neapykantos kurstymo tyrimą bei protokolo surašymą būtų atsakinga policija. Bauda pirmą kartą prasižengusiam būtų nuo 560 iki 1200 eurų, už pakartotinį įstatymo pažeidimą tektų sumokėti iki 2000 eurų. Dalį neapykantos kurstymo veikų siūloma perkelti iš Baudžiamojo kodekso į Administracinių nusižengimų kodeksą, kas leistų pareigūnams skirti baudą be teismo sprendimo. Ar pakaks policininkams lingvistinių žinių sprendžiant, kuris komentaras viešoje erdvėje iš tiesų kurstė neapykantą ir įžeidė kitą asmenį dėl jo lyties, rasės ar seksualinės orientacijos?

„Pagaliau būsime apginti nuo klasikinės frazės „visi vyriai kiaulės“, nes už ją grės administracinė atsakomybė“, – liūdnai juokauja advokatas. Visą pokalbį su advokatu V.Sirvydžiu kviečiame žiūrėti „Kauno dienos“ studijoje.

Į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi H.Daktaro advokatas Vytautas Sirvydis su prašymu palengvinti nuteistojo iki gyvos galvos teisinę padėtį.

Gynėjas prašo sušvelninti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje paskirtąją bausmę, parenkant terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį.

Skundas remiamas EŽTT išaiškinimu kitoje byloje "Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą".

Šioje byloje EŽTT konstatuoja, jog "net tie labiausiai pasibjaurėtinus ir baisiausius nusikaltimus įvykdę asmenys vis tiek išsaugo savo esminį žmogiškumą ir gebėjimą keistis. Nors jų laisvės atėmimo bausmės yra ilgos ir pelnytos, jie išsaugo teisę turėti viltį, kad vieną dieną išpirks savo kaltes. Šios vilties iš jų negalima visai atimti. Atėmus iš jų viltį, būtų paneigtas esminis jų žmogiškumo aspektas, ir tai prilygtų pažeminimui".

Taigi EŽTT sprendime konstatuota, jog nacionalinis reguliavimas, kuriame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūra, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija neprieštaravo tokiam EŽTT išaiškinimui, tačiau konstatuota, jog Seimas dar tik birželį nagrinės Baudžiamojo kodekso 51 ir 97 straipsnių siūlomas pataisas, kuriomis siekiama įgyvendinti EŽTT sprendimą ir sudaryti teisines sąlygas asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Todėl teisėjų kolegija savo sprendime pažymėjo, kad teisinių spragų pašalinimo procesas vyksta.

Be to, akivaizdu, jog turi būti nustatytas bausmės nuteistajam, kuriam paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, peržiūrėjimo institutas, t. y. įstatyme turi būti aiškiai įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar keisti paskirtąją laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau nekalbama tiesiog apie bausmės pakeitimą kitos rūšies bausme vykdymo proceso metu.

Teisėjų kolegija atmetė H.Daktaro advokato skundą. Sprendimas nėra įsiteisėjęs, jis gali būti skundžiamas.

Pirmoji širdies transplantacija pasaulyje atlikta prieš 50 metų.

1987 m. garsus širdies chirurgas profesorius  Algimantas Marcinkevičius, subūręs didžiulę medikų komandą, atliko istorinę, visai Lietuvai reikšmingą operaciją. Tuo metu Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje (dabar – VUL Santaros klinikos) jis vadovavo pirmosioms širdies transplantacijoms šalyje. Su juo kartu pirmoje širdies persodinimo operacijoje dalyvavo  Vytautas Sirvydis, Giedrius Uždavinys, Saulius Miniauskas, Vidmantas Žilinskas, Gediminas Norkūnas, Rimantas Karalius, Alis Baublys, Juozas Ivaškevičius, Vaclovas Jurkuvėnas, Algimantas Matulionis, Gediminas Martinkėnas, Kęstutis Versockas.

Iki ir po operacijos pacientą, kuriam buvo persodinta širdis, gydė kardiologės  Nina Aleksejevna Paliuščinskaja, Loreta Ivaškevičienė, Alicija Dranenkienė, imunologės Nijolė Šekštelienė bei Rasa Pikelytė.

Prisiminimai labai ryškūs ir gyvi iki šiol, nes tai buvo labai svarbus įvykis Lietuvai, medicinai, visai Lietuvos kultūrai. Prof. V. Sirvydis prisipažįsta, jog pirmoji širdies transplantacija Lietuvoje – svarbiausias profesinis jo gyvenimo įvykis. Prisimindamas prieš trisdešimtį metų vykusią operaciją, profesorius pabrėžia, jog tada buvo juntamas ypatingas medikų sutelktumas, noras prisidėti prie istorinio įvykio ir padaryti viską, kad jis būtų sėkmingas. Darbas vyko dviejose operacinėse, kurios dar niekada iki tol nebuvo mačiusios tokios medikų gausos. Kiekvienas jautėsi atsakingas už tai, kas vyko tą rugsėjo 2 d. prieš 30 metų.

Tos dienos įvykiai buvo postūmis pasirinkti širdies chirurgo specialybę ir dar vienam gydytojui – Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovui prof. Kęstučiui Ručinskui. Anot jo, švenčiant Lietuvos 100-metį, tai viena įsimintinų datų, kurios visada išliks tautos sąmonėje.

„Širdies transplantacija iki šios dienos lieka pačiu geriausiu ir efektyviausiu širdies nepakankamumo gydymo būdu. Šiuolaikinėje medicinoje kinta daugelis metodikų, tačiau širdies persodinimas liko tas būdas, kuriuo galima padėti sergantiems žmonėms grįžti į visavertį gyvenimą. Žinoma, mūsų darbas ir pagalba pacientams labai priklauso nuo to, kiek sulaukiame donorų. Šiuo metu Vilniuje širdies transplantacijos laukia 29 pacientai, o laukti prisieina vidutiniškai 18 mėnesių", – pasakoja prof. K. Ručinskas.

Santaros klinikose veikia ir vienintelis Lietuvoje Respublikinis įgimtų širdies ydų koordinacinis centras.

„Įdomu tai, kad pirmoji pasaulyje vaikų širdies transplantacija atlikta irgi prieš 50 metų, praėjus kelioms dienoms po pirmosios suaugusiųjų širdies transplantacijos. Tiesa, vaikų širdies transplantacijos vystymas ir tobulinimas užtruko ilgiau. Sutariama, kad sėkmingas vaikų širdies transplantacijos startas yra 1985 m. Pirmoji vaikų širdies transplantacija Lietuvoje atlikta 2001 m. Mūsų šalyje yra pacientas, kuriam dar vaikui atlikta širdies transplantacija ir jis gyvena jau 12 metų", – patirtimi dalinasi Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojas širdies chirurgas, Respublikinio įgimtų širdies ydų koordinacinio centro koordinatorius dr. Virgilijus Tarutis.

Nuo to laiko VULSK Širdies ir krūtinės chirurgijos centre atlikta 124 širdies transplantacijos. Iš jų – 16 vaikams. Šiuo metu gyvena 55 pacientai su persodinta širdimi, ilgiausiai – 20 metų. Sulaukti donoro organo padeda implantuojami dirbtiniai skilveliai, jų pagalba širdies persodinimo sulaukia 40 proc. recipientų (pacientų). Šiuo metu su dirbtiniais skilveliais gyvena 11 žmonių.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, per 30 metų Lietuvoje yra atliktos 164 transplantacijos. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose – 126, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose – 38 širdies ir 6 širdies-plaučių komplekso transplantacijos. Širdies transplantacijos šiuo metu laukia 40 recipientų, iš jų VUL SK – 32.

Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Audronės Būziuvienės, širdį gabenant į transplantacijos centrus talkino kariniai ar sienos apsaugos tarnybos sraigtasparniai bei lėktuvai. „Jie skrido 76 kartus, saugiai gabendami donorinę širdį: iš Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Rygos, Paryžiaus. 164 transplantacijos – tai penkios abiturientų klasės. Tikrai daug. O sakoma, kad viena operacija paliečia mažiausiai penkis kitus žmones – tai skaičius jau didėja iki 820 arba iki 28 klasių. Skaičiai kalba už save. Pagarba ir padėka visiems, dalyvaujantiems širdies donorystės ir transplantacijos procese, sveikatos linkiu visiems – ir gydytojams, ir pacientams, kurie savo pavyzdžiu gali parodyti, kad transplantacija – tai pratęstas gyvenimas", – sakė ji.

Širdies persodinimo ir dirbtinių skilvelių implantavimo operacijose dalyvauja didelė gydytojų komanda: kardiochirurgai, anesteziologai, imunologai, kardiologai, reanimatologai ir intensyvios terapijos medikai. Anot VULSK Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovo prof. Kęstučio Ručinsko, pastaruoju metu akivaizdžiai padaugėjus transplantacijų, įvairių komandų darbo suderinamumas – neįkainojama vertybė.Širdies transplantacija prieš 30 m.

Už

Zita Šličytė, advokatė:

– Šiuo atveju kalbu ne kaip teisininkė. Tačiau, jei būčiau J.Miliaus vietoje, būčiau iš posto pasitraukusi jau labai seniai. Savo garbę reikia apsiginti teisme ir tada reikalauti sugrįžimo į pareigas. Labai keistai atrodo, kai valstybės vadovas pareiškia nepasitikėjimą valstybinio sektoriaus darbuotojui, o šis ir toliau laikosi įsikibęs savo kėdės. Toks žmogus tikrai negali likti tose pareigose. Tai yra ciniškas ignoravimas tos visuomenės, kurioje jis gyvena. Panašūs dalykai privačioje bendrovėje neįsivaizduojami, joks samdytas direktorius negalėtų šitaip nepaisyti akcininkų nuomonės ir reikalavimų. J.Milius yra labai svarbios valstybinės įstaigos vadovas, kuris kontroliuoja maisto kokybę ir jis pats asmeniškai turėtų būti suinteresuotas, kad mūsų šalies piliečiai valgytų sveiką maistą, kad tokie skandalai nekompromituotų eksportuojamų produktų gamintojų. J.Milius – valstybės žmogus, ir kai šalies Prezidentė pasako, kad juo nepasitiki, kad jam reikia pasitraukti, o jis nesitraukia. Tai yra sukrečiantis amoralus poelgis.

Prieš

Vytautas Sirvydis, advokatas:

– Šiuo atveju vyksta baudžiamasis procesas, ir J.Miliui yra pranešta apie įtarimus. Ir ne dėl to, kad J.Milius bent kažkiek yra kaltas. Nekaltumo prezumpcija galioja, tačiau baudžiamajame procese yra nušalinimo institutas. Jei būtų bent kažkoks pagrindas nušalinti asmenį nuo pareigų, tą galėtų padaryti prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją, ir asmuo būtų nuo pareigų nušalintas. Prokuratūra to nedaro. Kodėl? Atsakymas labai paprastas, pagrindo nėra. Štai tada įsijungia politinis mechanizmas ir asmuo pradedamas spausti politiniais būdais. Mano nuomone, J.Milius elgiasi teisingai, kad neatsistatydina. Nes jeigu jis blogai atliktų savo funkcijas, jį nušalinti nuo pareigų buvo galima žymiai anksčiau ir spręsti jo tarnybinės atsakomybės klausimą. Taip nebuvo padaryta, ir, kiek man žinoma, priešingai, kažkuriais metais jis buvo pripažintas Metų valdininku. Esant tokiai situacijai, manau, kad J.Milius elgiasi teisingai, o politikai, mėginantys jį spausti, jam tik padeda, nes toks spaudimas yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Parengė Asta Dykovienė

Paprašytas prisiminti laikmetį prieš du dešimtmečius, profesorius Vytautas Sirvydis su šypsena pasakoja, kad pradžioje visas transplantacijos biuras tilpo... jo kabinete. Tiksliau, žmonių, kurie tvarkė donorystės reikalus, buvo nedaug – keletas rezidentų ir sesutė – kurie, profesoriui baigus darbą, užimdavo jo vietą. Jie vienas kitą pakeisdavo, sulaukdavo skambučių iš ligoninių, suorganizuodavo donoro pervežimą į ligoninę, kur vykdavo organų paėmimo ir transplantacijos operacijos. Kaip viskas prasidėjo ir kaip atsirado poreikis įkurti įstaigą?  

– Esate įvardijamas kaip vienas iš aktyvių Nacionalinio transplantacijos biuro įkūrimo iniciatorių. Kodėl reikėjo tokios įstaigos? Juk transplantacijos tuo metu jau vyko – ir širdies, ir inkstų.

– Taip, transplantacijos jau vyko. Nuo 1987 iki 1996 metų jau buvome persodinę 7 širdis, tačiau viskas vyko tik gydytojų entuziazmo dėka. Profesorius Balys Dainys buvo ypač entuziastingai nusiteikęs donorystės atžvilgiu – jis vykdavo kalbėtis ir su mirusiųjų giminėmis, ir su reanimacijos skyrių gydytojais.

Tačiau nebuvo nustatytų taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis. Organo transplantacija – pati operacija – techniškai mums buvo aiški. Tačiau visi teisiniai, organizaciniai ir etiniai dalykai buvo nenumatyti. Supratome, kad reikia įstaigos, kuri ir užsiimtų šiais klausimais. Postūmis pradėti organizuoti tokios įstaigos įkūrimą buvo mano vizitas į tarptautinį transplantacijos kongresą 1996 metais Barselonoje (Ispanija). Išklausyti pranešimai, pažintis su Eurotransplant organizacijos atstovais (Eurotransplant organizacija atsakinga už donorų organų paskirstymą Austrijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose bei Slovėnijoje  – Biuro past.) ir jų pasidalinta patirtis apie organizacinių darbų koordinavimą – tai ir buvo pradžia, kai pradėjome mąstyti apie analogiškos įstaigos įkūrimą Lietuvoje.

Daug teorinių žinių apie donorystės ir transplantacijos proceso organizavimą galėjome pasisemti iš Vokietijos gydytojų, kurie suteikė galimybę dalyvauti tuo metu jau didelės patirties turinčiose Hanoverio ir Frankfurto klinikose vykstančiuose praktiniuose mokymuose – ir kaip organizuojama donorystė, ir kaip vyksta pačios transplantacijos. To meto garsus transplantologas Hansas Borstas pats atliko širdies transplantaciją tuo metu, kai aš buvau toje klinikoje pagal Vilniaus ir Frankfurto prie Maino universitetų bendradarbiavimo sutartį. Galėjau stebėti ir mokytis transplantacijos technikos. Tai buvo maždaug 1987 metai.

– Kaip vyko organizaciniai donorystės ir transplantacijos procesai iki įkuriant Biurą?

– Transplantacijos buvo retos, nes teisiniuose dokumentuose nebuvo numatyta, kad reanimacijos gydytojai turi ruošti donorus. Kai mirdavo jaunas žmogus, tuomet prof. B. Dainys vykdavo į tą ligoninę pasikalbėti su mirusiojo giminėmis apie donorystę – kad yra galimybė organus persodinti kitam. Labai gražiai jis mokėjo kalbėti – su pagarba, jautriai. Mokėjo paprastai paaiškinti, įtikinti, kad jų giminaičio jau niekas nebegali išgelbėti, tačiau jo organų transplantacija gal išgelbėti kitą žmogų. Pačioje pradžioje nebuvo dabartinės nuostatos, kad kalbėti su giminėmis dėl organų donorystės turėtų pacientą gydęs gydytojas, nes tik jis geriausiai žino, kaip sekėsi gydyti, kodėl viskas taip susiklostė, kad žmogaus nepavyko išgelbėti.

– Donorų buvo ruošiama ypač mažai, transplantacijų atliekama taip pat vienetai – koks buvo visuomenės ir gydytojų požiūris į donorystę?

– Buvo ir didelių skeptikų, ir entuziastų. Gydytojų bendruomenėje šis susiskirstymas taip pat buvo labai ryškus – buvo galvojančių, kad jei žmogus mirė, vadinasi, viskas su juo yra baigta. Tačiau buvo ir tokių gydytojų, kurie labai aktyviai įsijungė į donorų ruošimo procedūrą, tarkime, Panevėžio ligoninės gydytoja Eugenija Reinikovienė. Tačiau tada tokių gydytojų buvo labai mažai, nes informacijos buvo labai mažai, o ir transplantacijos ne visada buvo sėkmingos, todėl nebuvo jokio paskatinimo ruošti donorus.

Paskelbus nepriklausomybę, specializuotai medicinai prasidėjo palankus laikotarpis – ja buvo didžiuojamasi, modernios gydytojų specializacijos kryptys, tokios kaip transplantacijos operacijos, buvo skatinamos vystytis. Laisvos Lietuvos laikais atsivėrė galimybės gilinti žinias užsienyje, mokytis. Biuro įkūrimas buvo būtinybė – reikėjo nuo gydytojų chirurgų pečių „nuimti“ atsakomybę dėl dokumentacijos pildymo ir organizacinio darbo.

– Kokius matytumėte Biuro tikslus dabar, kai donorystės ir transplantacijos procesas įsibėgėjęs?

– Manau, kad švietėjiška veikla negali sustoti, nes žmonėms reikia informacijos apie šią sritį. Reikia labai aiškaus ir suprantamo išaiškinimo ir apie smegenų mirtį, ir apie patį donorystės procesą. Tai yra labai specifiniai dalykai, juos reikia atskirti nuo kitų medicinos sričių – kaip lytinių ląstelių ar kraujo donorystės. Na ir labai svarbu siekti vis geresnės transplantacijų kokybės, kuo ilgesnio pacientų išgyvenamumo po transplantacijos. Transplantacijos sėkmė prasideda nuo Nacionalinio transplantacijos biuro veiklos, ypač – nuo jo darbo šviečiant visuomenę ir visuomenės teigiamo požiūrio į transplantaciją – kaip kilnų ir būtiną darbą. Toliau sėkmės garantas priklauso nuo transplantacijai pasišventusių gydytojų transplantologų, taip pat – chirurgų, anesteziologų, kardiologų, nefrologų, terapeutų, imunologų  profesionalumo, sutelkto bendro darbo, nuolatinio tobulėjimo ir naujovių diegimo. Be to, ypač svarbus tikėjimas ir meilė pasirinktam darbui ir tarnavimui žmogaus gerovei.