Užsako remiantis spėjimais

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prof. habil. dr. Vytauto Usonio, situacija greičiausiai ir nepasikeis, kol nepradėsime į skiepijimą ir skiepus žiūrėti kitaip ir nepakeisime skiepų politikos.

„Pas mus dažniausiai viskas vyksta spėliojimo būdu: atsakingos institucijos apklausia kitas institucijas kiek šiemet panaudota skiepų, pridedama kažkoks procentas daugiau ir vykdomas užsakymas. Tačiau tuomet turime tai, ką turime dabar – padidėjo skiepų poreikis ir sėdime be skiepų. Ypatingai tai aktualu kalbant apie skiepus prieš gripą, nes tai kiekvienam sezonui specialiai gaminami skiepai, kurių pagaminama tiek, kiek užsako valstybės ir nėra galimybės jų pagaminti papildomai, jau prasidėjus skiepijimo kampanijai“, – sako profesorius.

Jei būtų sukurtas įprotis skiepytis, tokių „proginių“ žmonių, kuriems prireiktų skiepų, būtų gerokai mažiau.

Ypatingai skaudžiai skiepų trūkumą pajutome šiemet, mat iškilus COVID-19 pavojui gerokai didesnis skaičius žmonių panoro skiepytis, tad pagal praėjusio gripo sezoną numatytas skiepų nuo gripo poreikis visiškai neatitiko realaus poreikio. 

Pagal medikų rekomendacijas, siekiant apsisaugoti nuo COVID-19 sunkios formos, rekomenduojama pasiskiepyti nuo gripo ir kitų plaučių ligas galinčių sukelti virusų. Tačiau jei kitų skiepų netrūksta, su skiepais nuo gripo situacija daug sudėtingesnė. Kodėl?

Gaminamas tik reikiamas skiepų kiekis

Pagrindinė priežastis – dauguma mikroorganizmų kasmet nekinta, o gripo virusas kasmet būna kitoks. Paprastai gripo pokyčius stebintys mokslininkai pagal einamąjį gripo sezono viruso tipą sausio-vasario mėnesiais nustato, koks viruso tipas, tikėtina, bus kito gripo sezono metu. Būtent tos viruso padermės naudojamos vakcinų gamybai. Kasmet kitokie. Vasario pabaigoje – kovą visos šalys vakcinų gamintojams pateikia užsakymus kiek planuoja įsigyti skiepų. Pagal šias paraiškas planuojamos gamybos apimtys.

„Žinoma, gamintojai pagamina šiek tiek daugiau. Bet tas kiekis nedidelis, nes kitais metais ši vakcina nebetiks, o vaistų utilizavimas – labai brangus. Reikia suvokti, kad gripo skiepai nėra tas gaminys, kur galima paleisti stakles ir greitai pagaminti papildomą kiekį. Pavyzdžiui, jų gamybai naudojami specialūs, specialiose fermose auginamų vištų kiaušiniai. Vištoms neįsakysi greitai padėti jų daugiau. Ir tai tik viena maža gamybos proceso detalė“, – pasakoja V. Usonis.

Pasak profesoriaus, Lietuvai dar pavyksta laviruoti dėl savo dydžio – pasauliniu mastu mūsų poreikiai labai nedideli, tad dažnai pavyksta nupirkti papildomą kiekį vakcinų iš atsargų, kartais pasinaudojame tuo, jog didžiosios šalys nesunaudoja savo užsakyto kiekio.

„Mes ne tik maži, bet ir skiepijamės labai nedaug. Jei Europoje dažnoje šalyje pasiskiepyja apie pusė ir daugiau gyventojų, o rizikos grupėms priklausančių žmonių vakcinacija prieš gripą siekia daugiau kaip 70 proc., Lietuvoje pasiskiepija mažiau nei 10 proc. žmonių, gal tik nemokamai skiepijamų 65 ir vyresnių asmenų, nėščiųjų bei lėtinėmis ligomis sergančiųjų asmenų grupė labiau saugosi. Bet esant tokiai situacijai, net nedidelis procentinis skiepų poreikio augimas labai juntamas ir skiepų pritrūksta“, – pasakoja V. Usonis.

Reikia keisti skiepų politiką

Žmonės nesiskiepija, o kai išgirsta, kad skiepai nuo kažko apsaugos, puola skiepytis, nors užsakymai jau prieš daugiau nei pusmetį padaryti ir nėra galimybės juos koreguoti.

Profesoriaus manymu, reikėtų keisti pačią skiepijimo politiką. „Visų pirma reiktų labiau komunikuoti skiepų naudą. Lietuvoje, ypač apie gripo skiepus, prikurta labai daug mitų, melo. Tačiau nėra valstybinės politikos, kuri teiktų adekvatų atsaką ir paaiškintų apie šių skiepų naudą. Tad žmonės nesiskiepija, o kai išgirsta, kad skiepai nuo kažko apsaugos, puola skiepytis, nors užsakymai jau prieš daugiau nei pusmetį padaryti ir nėra galimybės juos koreguoti. Jei būtų sukurtas įprotis skiepytis, tokių „proginių“ žmonių, kuriems prireiktų skiepų, būtų gerokai mažiau“, – svarsto mokslininkas.

Taip pat skiepijimo procedūros galėtų būti geriau organizuotos, nepaliekant to savieigai. Šiuo metu rizikos grupėms priklausantys žmonės Lietuvoje skiepijami nemokamai, tačiau tik tie, kurie išreiškia tokį pageidavimą patys. „Tai reiškia, kad žmogus turi pats sugalvoti, sužinoti ir ateiti skiepytis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, kitose šalyse tie, kam priklauso nemokamas skiepas, atėjus laikui skiepytis gauna žinutę, kad konkrečiu laiku yra laukiami gydymo įstaigoje ir bus paskiepyti. Taip pirminės sveikatos priežiūros įstaigos turi daug aiškesnius skaičius, nustatytą ir planuojamą skiepijimo tvarką, o ir sveikatos apsaugos sistemai tenka mažesnis krūvis, nes gerokai sumažėja sunkių ligų atvejų“, – sako V. Usonis.

Tad, profesoriaus manymu, norint ateityje išvengti „netikėto gripo“, mums jau dabar reikėtų pradėti galvoti ne tik apie būsimą vakcinų užsakymą, bet ir apie švietimą bei skiepų sistemos sukūrimą, kuri leistų daug tiksliau žinoti skiepų poreikį ir padidinti skiepijimo apimtis.

Prasidėjo Kinijoje

Kinijoje protrūkį sukėlęs koronavirusas (COVID-19) yra naujos struktūros koronavirusas, kuris niekada anksčiau nebuvo sukėlęs infekcijų žmonėms.

Apskritai koronavirusai yra didelė grupė virusų, kurie gali sukelti įvairių ligų. Dažniausiai koronavirusai sukelia lengvas ar net besimptomes infekcijas, tačiau gali sukelti ir sunkias kvėpavimo takų infekcijas, tokias kaip Artimųjų Rytų respiracinio sindromo (ARRS) ar sunkaus ūminio respiracinio sindromo (SŪRS) koronavirusines infekcijas.

Naujojo koronaviruso COVID-19 sukeltos ligos protrūkis buvo užfiksuotas praėjusių metų gruodžio pabaigoje Kinijos Uhano mieste, kuriame gyvena 12 mln. žmonių.

Vasario pabaigoje buvo skelbiama, kad nors koronavirusas turi potencialo tapti pandemija, jis dar nebuvo paplitęs po daugelį pasaulio šalių. Tai pasikeitė po to, kai išaugo šalių, kurios kovoja su koronaviruso protrūkiu, skaičius. Pasaulio sveikatos organizacija kovo 11 d. pripažino jį pandemija.

Europa delsė

Šeimos gydytojas, Vilniaus universiteto prof. Vytautas Kasiulevičius apie COVID-19 grėsmę pradėjo kalbėti dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuvoje dauguma net negalvojo ar nenorėjo tikėti, kad virusas pasieks mūsų šalį.

"Čia moksliniai dalykai – tai susiję su tam tikru epidemiologijos supratimu, – sako gydytojas. – Yra infekcijų, kurios plinta labai greitai, kurioms būdingas didelis užkrečiamumas, nuo jų neapsaugo jokios sienos, užtvaros, – tai reikia suprasti. Ši infekcija priklauso tam tipui. Atsižvelgdamas į tai, aš tuos nuogąstavimus ir išsakiau. Buvo tik laiko klausimas, kada virusas pasieks Europą, nepaisant visų Kinijos taikytų priemonių."

Prof. V.Kasiulevičius apie koronaviruso grėsmę pradėjo kalbėti dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuvoje dauguma nenorėjo tikėti, kad jis pasieks mūsų šalį.

V.Kasiulevičiaus teigimu, reikia įvertinti tai, kad kinų pastangos buvo beprecedentės. Valstybės niekada nemobilizuoja tiek resursų ir nedaro tiek veiksmų be reikalo, jeigu nemato didelės problemos. Tad tokie sprendimai, kuriuos darė Kinijos vyriausybė, buvo pirmą kartą jų valstybės istorijoje. Žinoma, Kinija neviešino daug informacijos, bet tie veiksmai, kurių jie ėmėsi, nebuvo šiaip sau, ne todėl, kad autoritarinis režimas nori pademonstruoti raumenis ar panašiai. Jie gana anksti suprato pavojų, didelę infekcijos išplitimo grėsmę ir bandė ją suvaldyti. Tačiau vis dėlto nepavyko jos suvaldyti taip, kad infekcija neišplistų į kitas pasaulio šalis. Europa neįvertino šios grėsmės, ir galiausiai matome viso to padarinius.

"Mūsų valstybėje, galima sakyti, egzistuoja sisteminės problemos – jau nuo seno pasirengimas tokioms epidemiologinėms, biologinėms grėsmėms yra labai menkas, – paprašytas įvertinti situaciją Lietuvoje, sako V.Kasiulevičius. – Vadovaujamės mąstymu, kad jeigu bus koks nedidelis židinys, jis turės būti lokalizuotas. Yra tam tikras resursų skaičius, skirtas nedideliam židiniui, todėl kovoti su tokiu masiniu protrūkiu yra labai sudėtinga. Ir veiksmų reikėjo imtis jau sausio pabaigoje. Taip, kai kas buvo daroma, tačiau sprendimai buvo priimami labai sunkiai, ir tai situacijos suvaldyti nepadėjo."

Tiesa, šia prasme Lietuva neišsiskyrė iš kitų Europos šalių – ir kitos šalys delsė. Profesoriaus teigimu, net galima sakyti, kad Lietuva reagavo dar gana adekvačiai, nes kai kurios kitos šalys, tokios kaip Belgija ar Didžioji Britanija, ilgą laiką iš viso ignoravo problemą. Lietuvos veiksmams, laimė, didelės įtakos turėjo aplinkinių šalių pozicijos. Pirmiausia – Lenkijos, kurios vyriausybė situaciją suprato labai adekvačiai. Belieka tikėtis, kad ta Lietuvos ir Lenkijos partnerystė padės išvengti ir milžiniško masto tragedijos.

Karantinas būtinas

Ar iš tiesų pirmas Lietuvoje užfiksuotas atvejis buvo pirmas, V.Kasiulevičiaus teigimu, dabar tikrai negalime žinoti ir tokių klausimų nėra prasmės kelti. Kaip neįmanoma ir tiksliai suskaičiuoti, kiek visuomenėje yra COVID-19 infekuotų asmenų.

Pasaulio mokslininkų svarstymai labai įvairūs. Manoma, kad, norint įvertinti realų infekuotumą, prie registruotų atvejų skaičiaus reikia pridėti dar 40–50 proc. neregistruotų, o kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad neregistruotų yra dešimt kartų daugiau nei registruotų.

"Tai natūralu įvairių infekcijų protrūkių metu, ir tai nėra svarbiausia, – sako gydytojas. – Svarbiausia suvokti, kad registruoti atvejai ir jų skaičiaus didėjimas rodo tam tikrą infekcijos plitimo raidą, ir ką mes pradžioje labai gerai matėme, kad didžiausias infekcijos srautas – įvežtinis, o tik vėliau po truputį virusas pradėjo plisti ir šalies viduje, kai užsikrečiama jau nuo esančių Lietuvos teritorijoje gyventojų. Tai parodė, kaip sunku atsekti kontaktus ir valdyti tą krizę. Todėl ir reikalingos karantino priemonės – tam, kad būtų sulėtintas infekcijos plitimas. Kaip sako Vakarų epidemiologai, tai yra viruso supresijos terapija ir padarinių švelninimas – štai ką mes galime dabar daryti. Tik tai gali padėti išvengti sveikatos sistemos perdegimo ir nebegebėjimo teikti pagalbą Lietuvos žmonėms. Jeigu taikysime išmintingas priemones, galbūt sumažinsime padarinius sveikatos sistemai ir išgelbėsime kuo daugiau gyvybių."

Aš paprastai esu optimistas ir norėčiau tikėti, kad vasarą tikrai sulauksime atokvėpio. Bet kad ruduo bus blogas, tai jau tikriausiai niekas neabejoja.

Atsipalaiduoti negalima

Prognozuoti, kaip ir kada ši pasaulinė krizė baigsis, kokie bus jos padariniai Lietuvai, V.Kasiulevičiaus teigimu, kol kas labai sudėtinga.

Geriausia, ko galima tikėtis, – jei tai baigtųsi bent jau vasaros pradžioje, blogiausia – kad protrūkis baigsis po aštuoniolikos mėnesių, kaip prognozuoja britai. Geriausiomis prognozėmis galime prarasti kelias dešimtis ar kelis šimtus gyvybių, blogiausiomis – 10 ar 20 tūkst. Tad atsipalaiduoti tikrai negalima, o kartu reikia stengtis išsaugoti šalies ekonomiką. Kaip sako medikas, šioje kovoje reikia naudoti kuo tikslesnį skalpelį, o ne kirvį.

"Aukštesnė oro temperatūra lėtina viruso plitimą – bent jau tikėtina, kad taip turėtų būti – manoma, kad, esant 30 laipsnių ir didesnei temperatūrai, virusas plinta lėčiau. Pastebimas viruso plėtros lėtėjimas jau nuo 15 laipsnių šilumos, tačiau tas lėtėjimas nėra didelis, nereikia jo pervertinti. Jeigu bus didelis užkrečiamumas, gali būti, kad virusas nugalės tą temperatūros poveikį ir infekcija vis tiek plis. Mes nežinome, kaip bus, – sako V.Kasiulevičius. – Aš paprastai esu optimistas ir norėčiau tikėti, kad vasarą galėsime atsikvėpti. Bet kad ruduo bus blogas, tai jau tikriausiai niekas neabejoja. Vakcinos iki rudens tikrai nebus, vaistai gali būti sukurti, jeigu seksis sutelkti viso mokslo pajėgas ir Europa imsis lyderystės, kad būtent ji neliktų be vaistų."

Dvi pavojaus rūšys

Kad tokio masto pandemijos šiuolaikinėje visuomenėje dar nebuvo, teigia ir habilituotas medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos prof. Vytautas Usonis.

"Pirmiausia – tai visiškai naujas virusas. Antra – nepavyko to viruso užgniaužti židinyje, kur jis atsirado, Kinijoje. Nors kinai labai stengėsi ir tikrai daug padarė, prilaikė, tad laiko visi laimėjome, tačiau galutinis tikslas – užgniaužti, kad neišplistų, nebuvo pasiektas, – sako specialistas. – Trečias dalykas – tai, kad XXI a. tokia pandemija išplito, mums parodė, koks tas mūsų šiuolaikinis pasaulis yra jautrus ir trapus. Tai jau ne tik užkrečiamųjų ligų ir epidemiologijos problema, tai ir visos visuomenės gyvenimo problema, nes kenčia įvairiausios sritys – ekonomika, visuomenės moraliniai, etiniai santykiai. Tai tarsi toks didžiulis kamuolys, kad ir kur kokį siūliuką patempsi, viskas plečiasi į dideles istorijas. Tokios situacijos dar nėra buvę."

Kalbėdami apie virusą, V.Usonio teigimu, turime išskirti dvi pavojaus rūšis: pavojus asmeniui ir pavojus visuomenei.

Kalbant apie pavojų asmeniui – tai tikrai labai tvirtai šiandien žinome – kad virusas pavojingiausias 65 metų ir vyresniems asmenims. Rizikos veiksnys taip pat yra ir lėtinės ligos. Tačiau žinant, kad diabetu, lėtinėmis širdies ligomis dažnai serga ir jaunesnio amžiaus žmonės, gydytojo teigimu, nereikėtų akcentuoti vien vyresnio amžiaus žmonių – ir jauniems virusas gali pridaryti labai daug bėdų. Nors ūmiuoju periodu sunkiai sergančių jaunų žmonių procentas nedidelis, bet jis didesnis už nulį. Tad jauni žmonės turėtų galvoti ir apie save, ir apie vyresnius.

Dar labai sunku kalbėti apie tolimus padarinius, nes nežinoma, kokios jos bus, turi praeiti tam tikras laikas. Tačiau jau dabar kalbama apie tai, kad ir persirgus santykinai nesunkiomis ligos formomis, plaučių liekamieji reiškiniai gali būti labai įvairūs.

Vis daugiau gydytojų kalba apie plaučių fibrozę, kaip liekamuosius reiškinius po persirgtos koronavirusinės infekcijos, – tuos reiškinius, kurie gali pasireikšti gerokai vėliau, po dešimtmečio, šiandien jauniems žmonėms.

Vadovautis protu ir logika

Kalbant apie visuomenę, yra klasikinis epidemiologijos dėsnis, kad visuomenei pavojingiausi yra ne sunkiai sergantys asmenys, o sergantys lengvomis formomis ir besimptomiai viruso nešiotojai. Šie žmonės gali būti labai sąmoningi ir atsakingi, bet jei žmogus nežino, kad yra infekuotas, jis gyvena savo įprastą gyvenimą, ir skleidžia užkratą visuomenėje.

"Dabar Lietuvoje mes kiekvieną dieną skaičiuojame naujus diagnozuotus atvejus. Tačiau po to, kai šalies viduje pirmą kartą žmogus užsikrėtė nuo kito žmogaus, tebuvo laiko klausimas, kada tokių atvejų atsiras daugiau. Ir ta dviejų savaičių izoliacijos logika, kai vyko didysis mūsų tautiečių grįžimas iš kitų šalių, buvo labai teisinga, – sako medikas ir įvardija dar vieną problemą: – Nesunki koronavirusinės infekcijos forma labai panaši į gripą, o dabar Lietuvoje yra dar ir gripo sezonas."

Ar ne per vėlai Lietuvoje ėmėmės priemonių? "Jeigu Lietuvoje iki šiol nebūtų nė vieno infekuoto, tada būtų kalbama, kad keliama nereikalinga panika. Čia sunku rasti pusiausvyrą, – sako V.Usonis. – Faktas, kad turime kalbėti ir elgtis ramiai, daugiau vadovaudamiesi protu ir logika nei emocijomis."

Gana anksti paskelbta ekstremali situacija ir karantinas, gana ilgai visi atvejai buvo įvežtiniai, o tai, kiek tų klasterinių atvejų bus, parodys, ar pakankamų priemonių ėmėmės, kad virusas neplistų visuomenėje.

"Blogiausia tai, kad kai kurie žmonės, žinodami, kad jie priskirtini rizikos grupei ir turėtų imtis saviizolacijos priemonių, to nedaro. Todėl nuolat kartojame – visuomenė turėtų elgtis taip, lyg už kiekvieno kampo būtų po dešimt tų neatsakingų asmenų. Pirmiausia kiekvienas turime stengtis apsisaugoti patys. Taip, labai egoistiškas požiūris – apsisaugoti yra mano ir mano šeimos interesas, bet kartu pasitarnausime ir visuomenės saugumui. Esant šiai situacijai, grėsmės akivaizdoje, mes labai daug vertybių turime pergalvoti ir jas įvertinti", – ragina gydytojas.

Prof. V.Usonis konstatuoja, kad COVID-19 – jau ne tik užkrečiamųjų ligų ir epidemiologijos, tai ir visos visuomenės gyvenimo problema.

Prognozėms trūksta duomenų

Pasak profesoriaus, dar reikia laiko, kad galima būtų atsakyti į klausimus dėl viruso cirkuliavimo visuomenėje. Faktas, kad COVID-19 invazija yra daug didesnė, lyginant su 2002 m. SARS ar 2012 m. MERS koronavirusu.

Dar neturima pakankamai duomenų apie poinfekcinį imunitetą koronavirusui, nėra ilgalaikio stebėjimo tų žmonių, kurie persirgę, rezultatų – neatsakyti klausimai, koks jų imunitetas, kokia jo trukmė, kiek jis bus apsauginis, ar galimi pakartotini susirgimai. Tad bet kokioms prognozėms nėra objektyvių duomenų, kad užtikrintai galima būtų pasakyti – ateis vasara ar po mėnesio viskas pasibaigs ir panašiai.

Sunku prognozuoti ir tai, kokia dalis visuomenės turėtų persirgti koronavirusu, kad susiformuotų visuomenės imunitetas. Anot profesoriaus, nėra visoms infekcijoms universalaus rodiklio, kokia dalis visuomenės turi persirgti, kad galima būtų sakyti, jog visuomenė turi imunitetą tam virusui – kalbant apie kiekvieną infekciją, tie skaičiai yra kitokie.

Kalbant, pavyzdžiui, apie tymus, sakoma, kad 95 proc. visuomenės turi turėti imunitetą, kad infekcija neplistų. Poliomielito atveju – 80 proc. yra minima šios ligos likvidavimo programoje. Apie COVID-19 dar nieko tiksliai pasakyti neįmanoma – įvairūs modeliai tikrinami, bet vėlgi reikia laiko. Tokie tyrimai dabar tik pradedami.

Vakcina – laiko klausimas

V.Usonį džiugina pats faktas, kiek daug mokslo, pastangų ir dėmesio pasaulyje skiriama šiam viruso protrūkiui.

Kada nors mes tikrai turėsime vakciną, kuria galėsime pradėti skiepyti pirmiausia rizikos grupės asmenis, vėliau galbūt – ir visą visuomenę. Tik štai klausimas, ką tada sakys vadinamieji antivakseriai.

"Pažiūrėkite – praėjus maždaug dešimčiai dienų ar dviem savaitėms, kas yra neįtikimai trumpas terminas po pirmųjų patvirtintų atvejų Kinijoje, buvo išaiškintas viruso genomas. Tai atvėrė duris įvairiausiems kitiems tyrimams visame pasaulyje tiek vakcinos, tiek ir vaistų kūrimo kryptimis. Nuo pirmųjų susirgimo atvejų praėjus vos trims mėnesiams jau buvo kalbama, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėti labai aukštų technologijų vakcinos pirmos fazės klinikiniai tyrimai. Ką tai reiškia? Tai yra mokslui labai imlūs darbai, ir jie yra padaryti. Tačiau tam, kad įsitikintume ir jų veiksmingumu, ir saugumu, daug darbo dar reikia padaryti, ir tai užtruks", – nedalija nepagrįstų pažadų profesorius.

Šiandien jau minimos bent kelios vaistų klasės – antivirusiniai vaistai, monokloniniai baltymai, kurie vieną ar kitą taikinį turėtų paveikti. Yra perspektyvių rezultatų, bet tai yra tik tolesnių darbų kryptys, pirminiai rezultatai, pirminės viltys. Iki šiol nėra nė vieno bent jau ES  užregistruoto preparato šiai virusinei infekcijai gydyti.

"Be abejo, jie atsiras. Ir čia vėl reikia kalbėti apie laiką, kurio mes turime laimėti, – sako V.Usonis. – Kada nors mes tikrai turėsime vakciną, kuria galėsime pradėti skiepyti pirmiausia rizikos grupės asmenis, vėliau galbūt – ir visą visuomenę. Tik štai klausimas, ką tada sakys vadinamieji antivakseriai. Anot jų, vakcinų ir chemijos nereikia. Tai imkitės iniciatyvos, stokite į pirmąsias gretas, gydykite žmones, prisiimkite atsakomybę. Kažkodėl jų negirdėti."

Tiek vakcinos, tiek vaistai, profesoriaus įsitikinimu, atsiras – tai tik laiko klausimas. Ir jeigu galėsime sunkiausiai sergančius gydyti, pasieksime rezultatą, infekcija bus suvaldyta. Kiek pasaulinei visuomenei tai kainuos, kol kas niekas pasakyti negali, nes tokio masto problemos XXI a. dar nėra buvę, tad tai yra didžiulis iššūkis.

Kas yra pandemija?

• Kaip nurodoma PSO tinklalapyje, pandemija įvardijama liga, plintanti visame pasaulyje arba apimanti visą šalį.

• Pandemijos labiau tikėtinos, jei virusas yra visiškai naujas, geba lengvai užkrėsti žmones ir gali efektyviai ir nuolat plisti tarp žmonių.

• Pandemija – terminas, kuriuo apibūdinamas vienu metu visame pasaulyje vykstantis epidemijų plitimas. Nepaisant baimės, kurią neišvengiamai kelia šis žodis, pandemija nusako ligos plitimo mastą, o ne jos sukeltų mirčių skaičių.

• Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad pandemija – "naujo patogeno proveržis, lengvai persiduodantis žmogaus žmogui pasauliniu mastu". Tai reiškia, kad liga vienu metu sparčiai plinta skirtingose valstybėse.

• 2017 m. duomenimis, Pasaulio sveikatos organizacija įvardija keturias pandemijos fazes: tarppandeminė fazė – laikotarpis, skiriantis dvi pandemijas; pavojaus fazė – fazė, kai įvardijamas naujas virusas, atliekamas rizikos vertinimas visais lygiais: regioniniu, valstybiniu ir pasauliniu; pandemijos fazė – viruso išplitimas po visą pasaulį. Ekspertai teigia, kad šiuo metu būtent tai vyksta su naujuoju koronavirusu. Galiausiai – pereinamoji fazė, kai pasaulinė rizika mažėja, šalys pradeda atsigauti.

• Pandemijos neretai skiriasi tiek mastu, tiek potencialu, tačiau kaip pavyzdžius galime įvardyti ŽIV, kiaulių gripą ir 1918 m. ispaniškąjį gripą. Viena iš daugiausia aukų pareikalavusių pandemijų – juodoji mirtis, arba buboninis maras, viduramžiais pražudęs per 200 mln. žmonių, bei raupai, XX a. nusinešę maždaug 300 mln. gyvybių.

• Paskutinį kartą pandemija įvyko 2009 m. dėl kiaulių gripo, kuris, ekspertų manymu, nužudė šimtus tūkstančių žmonių.

• Nuo XX a. pradžios – keturios pandemijos

1918–1920 m. – ispaniškasis gripas (mirė daugiau kaip 20 mln. žmonių).

1957–1958 m. – Azijos gripas (mirė daugiau kaip 1 mln. žmonių).

1968–1969 m. – Honkongo gripas (mirė daugiau kaip 1 mln. žmonių).

2009–2010 m. – naujasis A gripas (mirė iki 400 tūkst. žmonių).

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) informacija

„Dalyvaujant susitikime išaiškėjo, kad klausimas ne apie pediatrų išlikimą, o kad pediatrai dirbtų atskirai nuo šeimos gydytojo komandos“, – po medikų susitikimo su politikais antradienį Seime žurnalistams sakė A. Kubilienė.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei A. Kubilienė antradienį kylančių problemų susitiko aptarti su Vaikų ligų klinikos konsultantu-gydytoju Vytautu Usoniu ir Lietuvos pediatrų draugijos valdybos nariu Vaidotu Urbonu.

Lietuvos pediatrų draugijos valdybos narys V. Urbonas siūlo, kad pediatrai galėtų dirbti savarankiškai, o ne šeimos gydytojo komandoje, kaip yra šiuo metu.

„Problema yra ta, kad poliklinikoje, ambulatorinėje grandyje pediatras gali dirbti, bet ne atskirai, o šeimos gydytojo komandoje, kurią sudaro chirurgas, akušeris, terapeutas ir pediatras. Problema yra ta, kad jei komanda nepilna, pvz., trūksta chirurgo, pediatras vienas negali dirbti, Ligonių kasos su juo nesudaro sutarčių“, – po susitikimo sakė V. Urbonas.

Toks reguliavimas dabar reiškia, kad didžiuosiuose miestuose vaikų sveikatą paprastai prižiūri gydytojai pediatrai, o mažuosiuose miesteliuose tai gali būti šeimos gydytojas. Tuo atveju, jei šeimos gydytojas čia nesuformuoja komandos, pediatras negali dirbti savarankiškai, nes Ligonių kasos nekompensuoja jo paslaugų.

„Gydytojas V. Urbonas nori, kad gydytojai pediatrai pirminiame lygyje dirbtų atskirai, dabar yra formuojama šeimos gydytojo komanda, t. y.  gydytojas ginekologas, chirurgas, terapeutas ir pediatras. Gydytojas mano, kad pediatrai turėtų dirbti atskirai, tuo tarpu klausimų, kad kažkaip eliminuojami gydytojai, jie nekėlė ir nekelia“, – apie situaciją sakė A. Kubilienė.

Ji teigė, kad mažuose miesteliuose, kur yra nedaug žmonių, dirba šeimos gydytojai ir „tai visiškai adekvatu“.

„Didesniuose miestuose, kur didelis gyventojų skaičius ir tuo pačiu vaikų skaičius, yra formuojamos šeimos gydytojo komandos, ir jos stiprinamos praplečiant kitomis specialybėmis“, – aiškino Seimo komiteto vadovas.

Vaikų ligų klinikos konsultantas-gydytojas Vytautas Usonis sakė, kad mažiau gyvenamose vietovėse šeimos neturi galimybės pirminiame lygyje, t. y. poliklinikoje, vesti vaiko pas pediatrą, kai didmiestyje vaiką gali gydyti tiek šeimos gydytojas, tiek pediatras, nes sudarytos šeimos gydytojų komandos.

„Mes turėtume pažiūrėti iš vaiko pozicijų, iš to, kad valstybė įsipareigoja vaikų sveikatai skirti dėmesį ir būtent sveiko vaiko augimui, kas yra vaiko pediatro darbas, ir turime tai daryti“, – sakė V. Usonis.