Idėjų dar turi sočiai

Prieš dešimtmetį E. Ožeškienės gatvėje esantį kiemelį pradėjo puoselėti čia gyvenantis menininkas Vytenis Jakas. Iš pradžių ant sienų atsirado keli piešiniai, užrašai „Bendra būtis“. Netrukus tai išaugo į Kiemo galeriją, kurioje kaskart užsukus galima rasti vis naujų akcentų.

Ir dabar įžengus į Kiemo galeriją pasitinka numargintos sienos, ant kurių nutūpė čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių istorijos, jų likimo vingiai. Piešiniai nutapyti kone ant kiekvieno Kiemo galerijoje esančio namo, žmonių istorijos atsiveria iš visų aukštų. Gimtadienio šventėje kalbintas šios erdvės įkūrėjas tikino, kad idėjų per tą laiką buvo gausybė, dar tiek pat jų norėtų įgyvendinti ateityje.

„Dešimt metų, manau, labai daug. Jei ši idėja išsilaikė dešimt metų, tai rodo, kad ji turi pagrindą gyvuoti. Per tą laiką įvykęs didžiausias pokytis yra tai, kad kaimynai pradėjo bendrauti. Dabar kiekvienas gali padėti, prisidėti. Į Kiemo galeriją žiūriu labai plačiai, čia daug kontekstų, pasakojimų. Ir apie žydus, kiek turėjau, tiek papasakojau savo darbais, tačiau vis dar kas nors atsiranda. Idėjų tikrai užtenka, kaip dar galeriją užpildyti“, – kalbėjo V. Jakas.

Vytenis Jakas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Taikos kiemas

Kiemo galerijoje – gausu žydų gyvenimo istorijų. Viena jų siejasi su čia gyvenančia Bella Shirin. Moteris pripažino, kad ši vieta jai labai brangi, o sunkiu momentu čia gali rasti palaikymo, kuris reikalingas ne tik jai, bet ir į karą įsitraukusiam Izraeliui.

Šis kiemas yra tarsi tiltas tarp žmonių.

„Šiame kieme gyvenu jau septynis metus, o visa Kiemo galerija gyvuoja jau dešimt metų. Vytenis yra ir mano kaimynas, ir labai geras draugas. Šioje erdvėje vyrauja bendruomeniškumas, nes čia buriasi žmonės, kaimynai, visi kartu gali kurti.

Dabar man tikrai reikia palaikymo, nes mano šeima – sūnus ir anūkės – yra Izraelio ugnyje. Kaune yra nuostabūs žmonės, esu sugraudinta, nes draugai, pažįstami nuolat siunčia palaikymo žinutes. Kai aš atvažiavau čia gyventi, nusprendžiau, kad šis kiemas bus taikos vieta, į kurią atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Šis kiemas yra tarsi tiltas tarp žmonių“, – kalbėjo visuomenininkė B. Shirin, ilgą laiką Izraelyje gyvenusi, o dabar sugrįžusi į gimtąjį Kauną.

Bella Shirin. Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbi vieta

Į Kiemo galerijos jubiliejų susirinko ne tik čia gyvenantys kauniečiai, tačiau ir garbūs svečiai. Dėmesį parodė Japonijos ambasada Lietuvoje. Taip pat sveikinimo žodžiai perduoti ir iš Izraelio ambasados Lietuvoje.

Į šventę pakviesti ir Kauno visuomenininkai, puoselėjantys kultūros gijas ir pasakojantys mieste gyvenusių žmonių istorijas. Kiemo galerijos gimtadienyje sutiktas kultūros ministras Simonas Kairys taip pat pažymėjo, kad tokios vietos labai svarbios.

„Šiuolaikiniame pasaulyje svarbu būti įdomiam. Tie miestai, kurie turi tokių vietų kaip Kiemo galerija, kurios traukia ateiti ir pamatyti kažką neįprasto ir nepaprasto, veikia kaip magnetas. Matome, kiek lankytojų iš įvairiausių pasaulio kraštų šis kiemas suburia. Kalbant apie žydiškąją istoriją, ji labai svarbi tiek Kaunui, tiek Lietuvai.

Vertinant tai, kas pastarąją savaitę vyksta Izraelyje, tokių vietų reikšmė tik išauga, nes suprantama, kad viskas yra labai trapu. Tačiau, nors ir yra sunkus metas, žmonės vis tiek kartu kuria bendrą pasaulį, dalijasi istorijomis, skleidžia meną ir kultūrą. Tokie taškai, kurie susiję su istorija, priverčia sustoti, įsiklausyti ir jie iš tiesų daro įtaką visuomenei suprasti, kas iš tiesų vyksta pasaulyje“, – dar daug idėjų įgyvendinti linkėjo S. Kairys.

Nuolat pildoma galerija

Kad ir kiek lankyčiausi Kiemo galerijoje, kiekvienas kartas man čia tarsi pirmas – tai naują veidrodžio šukę ant namo sienos, kur skleidžiasi seserų Dapkevičiūčių žiedai, randu prikibusią, tai dar vieną akmenį prie durų su įkvepiančiu priminimu, kad netgi neturtingas žmogus turi saulę ir žvaigždes.

„Nuo pat pradžių norėjau pasakoti šio kiemo istoriją. Namui, kuriame gyvenu, – jau 130 metų, o Kiemo galerijai – dešimt“, – persisvėręs per trečiojo aukšto balkono turėklus, mus sveikino menininkas, kiemo senbuvis Vytenis Jakas.

Ilgai užvertus galvos stovėti nereikėjo – žymusis namo kaimynas drauge su savo augintine Meška nusileido laiptais žemyn ir pakvietė trumpai pasivaikščioti po valdas, kurias geriausiai apibūdina užrašai: „Bendra būtis“, „Mano Tėvo namuose daug buveinių“.

„Šis kiemas yra savotiška meno bažnyčia, pasauliui ir mums visiems siunčianti žinutę ne tik apie materialius, bet ir apie dvasinius dalykus. Biblijoje juk sakoma, kad ten kur trys žmonės – prasideda Bažnyčia, o mūsų yra kur kas daugiau. Pažiūrėkite, kiek langų aplinkui“, – plačiai, tarsi norėdamas ką apkabinti, rankas išskėtė V. Jakas.

Paslapčių kambariai

Trumpai šnektelėjęs su keliais kaimynais, menininkas stabtelėjo prie paslapčių sienos, pasakojančios skirtingas čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių istorijas. Vienos jų džiaugsmingos, kai kurios – apie liūdnus dalykus.

Antai, pirmajame aukšte, pačiame centre, įsitaisęs Albertas. Besišypsantis kaimynas su šluota rankose į Amžinuosius sodus iškeliavo kovą, tačiau dar spėjo pamatyti eskizą. Šis jam labai patiko, todėl V. Jakas sulaukė ne tik sutikimo perkelti atvaizdą ant sienos, bet ir Alberto palaiminimo. Pirmojo aukšto paslapčių kambariuose vietą rado ir V. Jako anūkė. Apsigaubusi šiltu, akmenėliais nusagstytu pledu, mergaitė šnekučiuojasi su gera Vytenio bičiule, viso kiemo istorijų kuratore Saule Juzelėniene.

Šis kiemas yra savotiška meno bažnyčia, pasauliui ir mums visiems siunčianti žinutę ne tik apie materialius, bet ir apie dvasinius dalykus.

„Saulė dalijasi vaikystės prisiminimu fotoateljė. Norėdami, kad mergaitė sėdėtų ramiai ir šeimos nuotrauka pavyktų, tėvai pagudravo – pasakė, kad pas ją atskris paukštelis“, – V. Jakas pasakojo, kad nei didelis, nei mažas paukštelis tąkart taip ir neatskrido. Ant mergaitės, kuri užaugusi tapo profesore, delno, paukštelis nutūpė jos atvaizde, kurį nutapė V. Jakas.

„O štai čia Sveta. Maždaug dešimt metų ji rūpinosi negalią turinčiu vyru ir savo rankose nešė visą gyvenimą. Kartą ji man pasakė: žinai, Vyteni, nebeturiu rankų... Maždaug po mėnesio ji mirė. Netrukus iškeliavo ir jos vyras, nes nebuvo kam juo rūpintis. Paskutiniai Svetos žodžiai padiktavo man kūrinio idėją, – taip, anot V. Jako, šalia kaimynės atsirado Milo Venera – grožio deivė, neturinti rankų. – Milo Venera neturi rankų, kitaip negu kaimynė. Turiu omenyje, kad rankos gali daug kam padėti. Be to, tai tarsi priminimas, kad visi mes nesame tobuli, tačiau esame gražūs.“

Šalia Saulės, besikalbančios su menininko anūke ir Svetos stryktelėjo kultūros sostinės ambasadorė Bella Shirin. Vytenis pasakojo, visai neseniai ant pedagogės, muzikės ir visuomenininkės liemens nutapęs lanką.

„Bella sakė, kad ji čia tarsi šoka savo gyvenimo šokį. Visiškai su ja sutinku“, – šypsojosi menininkas.

Namas:  paslapčių kambariuose apsigyveno buvę ir esami namo gyventojai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Spalvingi gyventojai

Svetos vyro likimas – trečio aukšto paslapčių kambariuose. Čia vandens hidrantas, vaikystės prisiminimai ir gaisro pėdsakai, kurį, neatsargiai rūkydamas lovoje, jis sukėlė.

„Pamenu, kvietėme gaisrinę gesinti liepsnas. Turbūt įsivaizduojate, kaip turėjo atrodyti antras aukštas po tiek vandens“, – nors išgelbėtas kaimynas buvo dėkingas visai bendruomenei, antrajame aukšte po jo butu gyvenusi moteris, V. Jako teigimu, po kurio laiko išsikėlė. Kitame trečiojo aukšto kampe, Vytauto Didžiojo paminklo šešėlyje, susitiko pats Vytenis, jo mokytojas, Marcelis Duchampas ir Salvadoras Dali.

„Ar žinote, kokią istoriją pasakoja Vytautas?“ – V. Jakas mintimis grįžo į 1990-uosius, kai buvo atstatyta 1932 m. Lietuvos karo akademijos užsakyto ir Panemunėje, uždaroje karinėje teritorijoje, stovėjusio, vėliau nugriauto Vytauto Didžiojo paminklo kopija. Skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas turėjo auklėti ir įkvėpti karius svarbiam žygiui – Vilniaus išvadavimui.

Nors jau daugiau nei 80 metų Vilnius priklauso Lietuvai, tačiau paminklo ikonografijoje, anot menininko, vis dar atsispindi konfliktas, kurio seniai nėra.

„Taigi, kaip matote, tos istorijos yra bendros. Ne tik kiemo, bet ir viso miesto“, – savo pasakojimą V. Jakas užbaigė svajingu žvilgsniu į buvusią šio namo gyventoją Ditą, iš antrojo aukšto žvelgiančią į priešais esančio namo langus.

Kaip netrukus sužinojome, anksčiau ten gyveno jai patikęs vaikinas, kurį ji smalsiai stebėdavo.

„Dita man pasakojo, kad būdama jauna įsimylėjo vaikiną iš kito namo. Vakarais išjungusi šviesą pro langus žiūrėdavo, ką jis veikia, todėl piešinyje jos lange tamsu. Ji pasakojo, kad tas vaikinas sportuodavo ir ruošdavo pamokas“, – dar vieną namo paslaptį atskleidė piešinio autorius V. Jakas.

Prašymas: dalis akmenų jau panaudota kiemo grindiniui, tačiau riedulių reikia dar daugiau. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Prašo akmenų

Rožine spalva dažytų langinių bute, kaip pasakojo V. Jakas, gyveno seserys Dapkevičiūtės. Jos turėjo savo darželius, kuriuose sodino ir augino gėles. Dabar šioje vietoje stovi automobiliai, o gėlės prasiskleidė ant namo sienų. Surinktos iš veidrodžių šukių, gražiausiai jos esą atrodo besileidžiant saulei. Vytenio įsitikinimu, veidrodžiai ne tik gražiai atrodo, bet ir kiekvienam kiemo lankytojui leidžia pasijusti galerijos dalimi.

„Noriu padėkoti Kauno miesto savivaldybei ir „Kauno akcentams“, kad suprato mūsų prašymą. Gausime pinigų ir galėsime baigti puošti šį namą“, – V. Jakas džiaugėsi ne tik gėlynu ant sienų, ne tik žiedais kaimynų languose, bet ir kiemo centre šaknis įleidusiu paslaptingų savybių turinčiu, nuo blogų akių saugančiu, saugumą namams teikiančiu šermukšnio medžiu.

Šalia jo – keli akmenys, atnešti kaimynų ir kitų geradarių. Dalis riedulių, anot menininko, jau virto kiemo grindiniu. Kiti, atnešti Kiemo galerijos lankytojų, su palinkėjimais, guli prie Mažojo princo kojų.

„Spalio 14 d. minėsime dešimtąjį Kiemo galerijos gimtadienį ir Dievo stalo šventę. Vakaras bus skirtas tik namo gyventojams ir jų draugams. Centre bus daug stalų su baltomis staltiesėmis, suneštinės vaišės. Ko prašome dovanų? Akmenų!“ – anot V. Jako, juos į kiemą gali nešti ir nepakviesti į gimtadienio puotą.

Svarbiausia, kad ant akmenų, nenuplaunamais dažais būtų parašyti linkėjimai. Visi akmenys bus panaudoti fontanui, kuris anuomet kieme taškėsi purslais, statyti ir grindiniui kloti.

„Turiu ir daugiau planų“, – atsistojęs po savo namo balkonu, kuriam vis dar ieškomas ir brokeris, ir pirkėjas, menininkas prasitarė, kad, laikui bėgant, prabils namas, kuriame gyveno Ditos simpatija.

Pilkšvas tinkas šalia jo buto langų taip pat pat pasipuoš naujais piešiniais.

Ilgas stalas

Penktadienį vakare įvairios miesto bendruomenės susėdo prie bendro kaimyniško stalo ir pradėjo švęsti Kauno dienas. „Kiemų šventė“ Laisvės alėjoje vyksta nuo 2017-ųjų metų, kuomet šią idėją sugalvojo menininkas Vytenis Jakas. Dalyvių šventėje vis daugėja, bendruomenių stalas ilgėja.

Šiemet stalai išdėlioti atkarpomis: nuo šv. Mykolo Arkangelo įgulos bažnyčios (soboro) iki S.Daukanto gatvės, kita atkarpa – iki Maironio gatvės, ir paskutinė, bet tokia pat žaisminga ir svarbi – iki E.Ožeškienės gatvės.

Organizatoriai skaičiavo, kad Laisvės alėjoje buvo užsiregistravę dešimtys bendruomenių, kurios planavo išdėlioti apie 150 stalų. Nors iš pradžių atrodė, jog lietus nuplaus „Kiemų šventę“, tačiau miestiečiai kritulių neišsigando ir džiugiai pradėjo švęsti, vaišinti kitus gardžiai kvepiančiais pyragaičiais ar rankų darbo skanėstais bei gira.

Susipažinti ir pabūti

Prie stalo prisėdusios ir susipažinti pakvietusios Kauno ponios ir ponai tikino, kad „Kiemų šventei“ labai ruošėsi, specialiai dėliojo gėlių kompozicijas, kepė pyragus, rinko balčiausias staltieses.

Štai bendruomenė „Žemės širdis“ į Laisvės alėjos kaimynų vakarienę atvyko net iš Garliavos. Galvas pasipuošusios gėlių vainikais moterys kalbėjo, kad su šalia sėdinčiais kaimynais dar nespėjo susipažinti, bet tikrai reikės tai padaryti.

Nuotaikos fantastiškos, nes dabar gegužė – žydėjimo metas, tokia graži žaluma, visi šypsosi, skamba muzika, tad tiesiog nuostabu.

„Nuotaikos fantastiškos, nes dabar gegužė – žydėjimo metas, tokia graži žaluma, visi šypsosi, skamba muzika, tad tiesiog nuostabu. Bendruomenė ir yra ta, kai tau ko nors pritrūksta, kažkas tau padeda. Taip ir pas mus. Vieniems pritrūko žydinčių žiedų, kiti iš savo sodų nuskynė ir nupynė vainikus, darbščiomis rankelėmis padaro darbą“, – kalbėjo bendruomenės narė Aurelija.

Netoli Maironio gatvės pasitiko ant stalų sudėto knygos, šalia skaityti kviečiantis slibinas ir aplink stalą susėdusios žaviosios kaunietės.

„Visada kyla klausimas, kaip atrodyti ryškiais kitų organizacijų kontekste ir svarbiausia visada turėti santykį su žmonėmis, kurie eina pro šalį. Mūsų šių metų tema – kas būtų, jei biblioteka būtų jūsų vaikų auklėtoja, todėl šiandien esame kaip Merės Popins ir norime paskatinti visus skaityti ir ateiti į pasimatymą su knyga“, – šventiškai pasidabinusi Kauno apskrities viešąją biblioteką pristatė jos kultūrinių renginių organizatorė Kristina Vainiūtė.

Lėlių teatras prie stalo pasisodino ir savo geriausius draugus – lėles. Šį kartą kompaniją palaikė spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“ herojai.

„Jie labai tiko į temą. Kadangi pas mus dabar vyksta festivalis, tai kiek vėliau prie stalo prisės daugiau svečių. Atsinešam puikią nuotaiką, visi šypsosi, oras puikus“, – prisistatė teatro atstovė Jolanta.

Laisvės alėjoje buvo galima sutikti ir žmonių su negalia bendruomenę, patogiai įsitaisiusi prie šventinių stalų. Buvo ir tokių, kurie tarsi pasidarė vakarienę tik savo šeimai, mat prie nediduko staliuko sėdėjo po kelis žmones.

Dar kiti pabandė pabendrauti su kuo daugiau organizacijų ir bendruomenių narių, tad kaip kokie pakeleiviai keliavo nuo vieno stalo prie kito. Už smagų pokalbį buvo atsidėkota puriu keksiuku ar šviežiomis braškėmis.

Pasirodymų gausa

„Kiemų šventės“ nuotaiką kūrė ne tik patys dalyviai, nesustoję plepėti su kaimynais, bet ir įvairūs atlikėjai, kūrybinės bendruomenės. Specialiai įrengtose scenose pasirodė atlikėjai, vietomis muzika sklido ir iš Laisvės alėjos balkonų. Skaičiuojama, kad Laisvės alėjoje sukurta daugiau kaip 70 pasirodymų.

Muzikos ritmai kaimyniškai vakarienei suteikė tikriausią pozityvo užtaisą. Šventės muzikos virpesiais ir geru skambesiu rūpinosi atlikėjai ne tik iš Lietuvos. Šiemet kaip niekad gausu ir tarptautinių pasirodymų. Mūsų šalyje apsistoję Ukrainos menininkai taip pat pažėrė staigmenų, štai rengti eilių skaitymai, kauniečiai supažindinti su ukrainietiška muzika.

Kokia šventė be šokių. Tarp baltomis staltiesėmis padabintų stalų šokio žingsneliu sukosi Kauno šokio teatras „Aura“, menų mokyklos ar vietos bendruomenių kolektyvai. „Kiemų šventės“ dalyviai galėjo artimiau susipažinti ir su mieste veikiančiais teatrais, kitais šokių kolektyvais, apsikeisti kontaktais su Kauno bendruomenių nariais.

Pirmieji sienos piešiniai buvo anksčiau čia gyvenusių kaimynų portretai. Gerokai vėliau, kai buvo įgyvendinamas menininko Vytenio Jako kiemo scenografijų projektas, čia atsirado ir knygų iliustratorės, menininkės Staselės Jakunskaitės kiemo viduryje sukurtas spalvingas piešinys „Sapnų siuvykla“. Šis kūrinys paskatino ir į kitus pilkus kiemo pastatus pažvelgti spalvingai: vietos menininko Vytenio Jako iniciatyva gimė Juodasis ir Mėlynasis namas. Šiais metais kuriamas Baltasis namas, kuris yra įžanga į 2022 metų bendruomenines veiklas Centro seniūnijoje.

Skatina nebijoti kurti

Liepos mėnesį prie Baltojo namo „Kiemo galerijoje“ vyko atviros kūrybinės dirbtuvės, kurių metu kiekvienas kaunietis ar miesto svečias galėjo sukurti savo gyvenimo gėlę ant vienos iš pastato sienų, panaudojant veidrodžių gabalėlius. Pirmosios veidrodinės gėlės, simbolizuojančios čia gyvenusias tris seseris, sienas papuošė dar 2014 m. vykusio gatvės meno festivalio „Nykoka“ metu. Dirbtuvių „Susikurk gyvenimo gėlę“ tematiką padiktavo viena iš seserų – Kazimiera. Ji puošė kiemelį gėlėmis, o V. Jakas panoro šią idėją pratęsti kūrybiškai. „Negražių gėlių tiesiog nebūna – tokia tezė turėtų paskatinti žmones nebijoti kurti. Kiekvienas sukurtas žiedas atspindi jį kūrusį žmogų, jo istoriją. Aš noriu pratęsti sesers Kazimieros idėją – auginti gėles, puošti kiemą, džiuginti gyventojus ir čia atėjusius svečius. O visų svarbiausia – džiaugtis tuo kūrybiniu impulsu, kuris įvyksta susitikus įvairiems žmonėms prie bendro kūrinio“, – pasakojo Vytenis.

M. Plepio nuotr.

Pagrindinis Baltojo namo akcentas – veidrodžiai. „Kūrinio įgyvendinimui veidrodžius pasirinkau dėl to, jog jie yra mistinis, magiškas dalykas. Aš į veidrodį žiūriu kaip į nebaigtinę realybę, kurioje viskas gali pasirodyti kitu kampu, kitaip. Veidrodis yra toks arčiausiai čia ir dabar realybės egzistuojantis atspindys, kuris tiesiog atspindi tikrovę. Kiekvienas iš mūsų rytą pradeda nuo veidrodžio. Pradžia, čia ir dabar, nuolatinė refleksija su aplinka“, – paklaustas, kodėl Baltojo namo idėjai įgyvendinti pasirinko būtent veidrodžius, atsakė Vytenis Jakas.

Siekia „ištraukti“ iš rutinos

Ne paslaptis, jog menas yra veiksminga priemonė, padedanti atsiverti bei pažinti save ir aplinkinius. V. Jakas pastebi, jog šiuolaikiniai žmonės yra per daug susvetimėję, o šią problemą gali padėti išspręsti kūryba. „Kuo mes esame artimesni vieni su kitais, tuo lengviau mums sekasi spręsti iškilusius iššūkius, problemas. Meno vaidmuo – „ištraukti“ žmogų iš rutininių scenarijų, iš įprasto gyvenimo ritmo. Tai padeda į tą pačią aplinką bei save patį pažvelgti kitaip. Gyventi pasidaro įdomiau, kai savyje vėl atrandi norą kurti.“

M. Plepio nuotr.

Panašią mintį tęsia ir „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė: „Kiemeliai dažnai yra gana uždari, kaimynai nepažįsta vieni kitų. Pastebėjome, kad šiuo atžvilgiu unikali seniūnija yra Centras – renginių gausu, tačiau dauguma jų skirti plačiajai miesto auditorijai, trūksta nedidelių, kamerinių erdvių, kuriose kaimynai galėtų tiesiog susitikti ir artimiau pažinti vieni kitus. „Kiemo galerijos“ pavyzdys įrodė, kokį didelį pokytį gali sukurti sąveika tarp menininko, bendruomenės ir kūrybos. Norisi tokias iniciatyvas plėsti plačiau ir skatinti žmones papasakoti savo kiemo istorijas, dalintis prisiminimais bei patiems tapti menininkais“.

Suburs bendrai muzikos ir istorijų šventei

Bendradarbiaujant su „Kiemo galerijos“ menininkais, atviros galerijos idėja 2022-aisiais pasklis po dar daugiau Kauno Centro ir Senamiesčio kiemų: kaimynai bus kviečiami susiburti ir ieškoti jiems svarbių tapatybės ženklų, istorijų, prisiminimų. Kūriniai gims susitikimų su menininkais metu, o jų idėjiniai autoriai – visa prisijungusi kiemo bendruomenė. Spalvingais akcentais planuojama papuošti šešis Centro seniūnijos kiemus, o 2022 m. liepos 16 d. juos suburti bendrai muzikos ir istorijų šventei kiemuose.

M. Plepio nuotr.

„Kaunas 2022“ komanda kartu su 80 partnerių organizacijų jau baigia rengti 2022-ųjų metų programą Kauno ir Kauno rajono svečiams. Ji išsamiai bus pristatyta jau šį rugsėjį. Europos kultūros sostinės metais renginių bus daugiau nei metuose yra dienų: daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Visi jie – atviri visų Lietuvos ir Europos piliečių nuomonėms, diskusijoms, saviraiškai.

Taip Kauno kamerinio teatro kiemelyje atsirado 6 metrų pločio, 4,7 metro aukščio sieninės tapybos darbas.

„Bandysiu atsikvėpti. Buvo labai sunkios sąlygos darbui. Šis meno kūrinys turėjo atsirasti dar rugpjūtį, kai yra šilta, bet viskas nusikėlė į lapkričio galą ir gruodį“, – kalbėjo V. Jakas.

Meno kūrinys gimė per pusantro mėnesio. Dėl lietaus ir drėgno oro sunkiai džiūvo siena, reikėjo ilgiau nei įprastai laukti, kada galės tęsti darbą. „Atrodo, kad jau išdžiūvo, bet žiūrėk, jau vėl sušlapo. Rudeninės ir žieminės gamtos sąlygos tokiems kūriniams yra labai problematiškos“, – neslėpė kaunietis, vis tik sugebėjęs baigti šį iliuzinį – 3D įvietinto meno kūrinį, kuriame vaizduojama akmenyse augančių gėlių kvapą bandančio pajusti vyro figūra.

V. Jako nuotr.

„Vyriškis vaikščiojo mieste, pateko į vietą, Kauno kameriniame teatre, kur jo dėmesį patraukė... pievelėje augančios gėlės. „Aš tikrai žinau, kad niekada nesilankiau šiame mieste, bet jaučiu…. jau čia buvau“,  – pasakojo piešinio veiksmą V. Jakas ir citavo Francą Kafką. Ši citata yra piešinio dalis.

Menininkas pasakojo kūrinio idėją siejantis su žmogaus išgyvenamu jausmu, kai, atrodo, kad jau esame matę, patyrę tam tikrus įvykius, ir, filosofų aptariamu personažu, įvardijamu kaip bastūnu.

„Šių urbanistinių kelionių tikslas yra pati kelionė, kurią lemia įvairūs vaizduotę skatinantys epizodai: slampinėtojas medžioja įvairius vaizduotę „kutenančius“ įspūdžius, asociacijas ir emocijas“, – dėstė V. Jakas.

Bandysiu atsikvėpti. Buvo labai sunkios sąlygos darbui.

Jis minėjo, kad šis slampinėtojas su skrybėle yra pats F. Kafka, kurio kūrybą labai mėgsta, o dabartinis laikotarpis yra labai tinkamas tam, kad visi dar kartą atkreiptume į šio rašytojo kūrybą.

Piešiniui iš pradžių buvo nusižiūrėta kita vieta – transformatorinė, vėliau  –geležinkelio tilto atrama. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių darbai nebuvo pradėti nei ten, nei ten.

Pagaliau buvo apsistota Kamerinio teatro kiemelyje, kuriame prie sienos buvę akmenys tik dar labiau praturtino pirminę idėją. 

„Dežavu“ projektas yra dalis projekto „Septynios pievelės“. „Turi atsirasti dar šešios pievelės su žmogumi, uostančiu gėles. Šio žmogaus kelionių vietų ieškosime ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“, – pasakojo V. Jakas.

V. Jako nuotr.

„Dežavu“ yra pirmasis darbas iš „Septynių pievelių“, bet pats personažas, tai yra, smalsus vyras su skrybėle, kauniečiams jau yra pažįstamas. Jis figūruoja V. Jako kūriniuose, atsiradusiuose ant Kauno menininkų namų sienos bei „Urme“ („Alyvos vėl žydės“ ir „Inteligentas“).

„Dežavu“ atliktas vadinamojo „sausojo teptuko technika“, tapyba monochrominė. Personažas tapytas degintos anglies, fasadas bei gėlių pievelė – „Vivacolor Hansa Sokkel“ ir aerozoliniais dažais. Gėlės, nurodo autorius, pagamintos iš spalvotų veidrodėlių mozaikos, ji atspindi „natūralią saulės šviesą, automobilių žibintų šviesas, greta esančių namų apšvietimą, įvairių aplinkos objektų spalvinę įvairovę“.

Akcija be pabaigos

Kasdien valandą nuo vidurdienio geltona kėdė laukia visų prie paminklo Vytautui Didžiajam šalia Kauno savivaldybės. "Čia mano akcijų batai. Geltona – mano mėgstamiausia spalva", – šyptelėjo žinomas Kauno menininkas, supratęs, kad jo batai traukia žvilgsnį, ir paragino į paminklą pažvelgti per spalvotus akinius – vienai akiai skirta raudona, kitai mėlyna spalva.

Teko sutikti, kad, žvelgianti tik raudona akimi, paminklas tarsi priartėja. Vis dėlto menininkas ne tik priartėjimo efekto siekia. "Siūlau ant šios kėdės atsisėsti ir žiūrėti per tą raudoną spalvą be minčių, iš arčiau, matyti taip, kaip aš matau šitą aplinką, kurioje šis paminklas stovi. Visada galvojau, kaip padaryti taip, kad žmonės pamatytų taip, kaip aš matau, pasidalyti matymo fenomenu", – lūkesčio neslėpė V.Jakas.

45 min., akademinę valandą, kasdien ryški geltona kėdė stovės prie Vytautui Didžiajam skirto paminklo šalia Kauno savivaldybės. Be nustatyto akcijos pabaigos laiko V.Jakas ragins visuomenę susiburti diskusijai dėl šio paminklo ir jam skirtos vietos.

Menininkas V.Jakas viliasi užkurti žmones diskusijai dėl paminklo vietos tinkamumo.

Menininkas įsitikinęs, kad dažnai vaikščiodami Laisvės alėja, ar kokia kita vieta, įprantame ir nematome detalių. Daiktai tampa tarsi nematomi, nepastebimi. O užsienio turistai tuos dalykus, detales mato. "Kodėl taip teigiu? Esu daręs pusės metų tyrimą, kalbinęs užsienio turistus, tad susidariau įspūdį, kad užsienio turistai mato tai, ko nematome mes. Susidariau įspūdį, kad mes kenkiame savo miesto įvaizdžiui. Todėl noriu pakviesti visus pasižiūrėti, ką mes čia turime, kuo dalijamės su turistais", – meninės akcijos idėją apibūdino menininkas.

Trumpa ekskursija

V.Jakas tiki, kad šia iniciatyva skatins gyventojus ne tik domėtis savo miesto istorija, bet ir kartu ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl skulptorius Vincas Grybas sukūrė, o mes atstatėme ir pačiame miesto centre eksponuojame paminklą, kuriame žeminamos keturios tautos – rusai, totoriai, lenkai ir vokiečiai?

Siūlau ant šios kėdės atsisėsti ir žiūrėti per tą raudoną spalvą be minčių, iš arčiau.

"Teko pasivaikščioti aplink paminklą?" – pažinčiai pakvietė V.Jakas. Menininkas atkreipė dėmesį į kryžių, jo supratimu, kalbantį apie krikščioniškąsias vertybes, ant Vytauto Didžiojo karūnos. Menininkas tęsia, kad, pažvelgus į paminklo apačią, atsiranda prieštaravimas.

V.Jakas klausia: "Bažnyčia kviečia mylėti kitus kaip artimą savo, tačiau paminklo apačia visiškai neatitinka tų vertybių. Aš didžiuojuosi šiuo mūsų valstybės kūrėju. Tik keliu klausimą, ar šitaip jį simbolizuodami nekenkiam jam ir galime išaukštinti? Ar žemindami kitus galime išaukštinti jį?"

V.Jakas tęsė pasivaikščiojimą aplink paminklą. Pasiūlė atkreipti dėmesį į Rusiją simbolizuojantį kampą. Į šį kampą kunigaikštis įrėmęs kardą. Menininkas neabejoja, kad Rusijos turistai tokioje akivaizdoje jaučiai nejaukiai. Pasak V.Jako, ne mažiau nejaukiai jaučiai lenkai turistai.

"Turistai iš Lenkijos prie Lenkijai skirto kapo kartais padeda gėlių. Tuo leisdami suprasti, kad jie pastebi šią emociją", – tęsė menininkas. V.Jakas jau ne pirmą kartą siekia atkreipti dėmesį į šį galimai ne vietoje stovinti paminklą.

Turi idėją

"Mes ruošiamės tapti kultūros sostine, skatiname visus laikytis tolerancijos, o šis paminklas – atviro šovinizmo demonstravimas viešoje erdvėje yra labai diskutuotinas dalykas, – įsitikinęs V.Jakas. – Kviečiu pasvarstyti, ar neatėjo laikas šiam paminklui tapti ne vertybe, o eksponatu."

Akcijai prie Vytauto Didžiojo paminklo V.Jakas pasirinko mėgstamiausią geltoną spalvą.

V.Jakas tiki, kad Kovo 11-ąją pradėta akcija paskatins dar kartą įvertinti Vytauto Didžiojo paminklo užkoduotą ideologiją ir jo dabartinio eksponavimo vietos reikšmę. "Viena vertus, šia menine akcija kvestionuojamas Žalgirio mūšio mitas, kuris trukdo visuomenei pamatyti tikrąsias paminklo prasmes, kita vertus, siekiama parodyti, kad dėl nežinojimo, Laisvės alėjoje 1990 m. buvo pastatytas visai ne tas paminklas Vytautui Didžiajam", – tvirtina menininkas.

V.Jakas siūlo dabartinį paminklą garbingai iškelti į Karo muziejų ir paversti unikaliu bei vertingu tarpukario Lietuvos monumentaliosios skulptūros eksponatu.

„Jau rodos žinia, kad „Kaunas tvarkosi!“ nieko nenustebinsi, tačiau Kauno miesto centre esančios „Kiemo galerijos“ kiemo gyventojai suglumo geltonąjį ženklą liepos mėnesio viduryje išvydę savo kieme“, – toks laiškas pasiekė portalo kauno.diena.lt redakciją. 

Anot rašiusiųjų šį laišką, gyventojai kuždasi, kas čia, kaip čia, bet niekas nežino.

„Kraipo galvas, svarsto, ar čia Kauno miesto savivaldybė pagaliau nusprendė pašalinti pavojingus griuvėsius iš lankytinos miesto vietos. Ženklas atrodo lyg ir oficialus Kauno savivaldybės atliekamų darbų simbolis, o gal čia kažkas užsiima saviveikla?“ – klausiama laiške. 

Tuose griuvėsiuose turėjo būti įvairių gražių dalykų padaryta.

Stebėjosi, ką reiškia dekoratyvinė lenta, skelbianti apie renkama paramą, aukas. „Nuo kada savivaldybė renka aukas privačiuose kiemuose? Kaip jos panaudojamos? Kas čia tuo užsiima? Kas gi čia vyksta Kauno miesto galerijoje?“ – domėjosi gyventojai.

Kiemo galerijos įkūrėjas Vytenis Jakas portalui kauno.diena.lt teigė, kad savivaldybė su tuo neturi nieko bendro. „Šitą ženklą radau gatvėje, parsinešiau namo. Visokiais būdais bandau apsaugoti tuos griuvėsius, kad turistai neliptų. Turime tiek problemų su tais turistais, kad jie užknisa, jau nežinau, ką daryti, gal vartus reikės dėti“, – pasakojo V. Jakas, kaip ženklas su užrašu „Kaunas tvarkosi!“ atsidūrė Kiemo galerijoje.

Jis pasakojo, kad jaunimas lipa nežiūrėdami į grandinėmis užtvertus praėjimus. „Vis tiek jie lipa į griuvėsius, į lovą, į vonią, nežinau, kaip gintis“, – apie aukštai  lauke įkurdintus objektus, į kuriuos pažvelgta su menine išraiška, pasakojo V. Jakas.

„Kauno dienos“ skaitytojo nuotr.

Kiemo galerijos iniciatorius ir įkūrėjas pasakojo, kad jis su bendraminčiais yra rašę ne vieną projektą, kaip būtų galima sutvarkyti griūvančius kiemo Ožeškienės g. statinius, tačiau finansavimo negauta.

„Tuose griuvėsiuose turėjo būti įvairių gražių dalykų padaryta“, – aiškino menininkas ir visuomenininkas. Toje vietoje galėtų būti sukurta bendruomenės erdvė. „Būtų labai nuostabu, jeigu tokia atsirastų, ir galėtume kažkokius dalykus ne tik sau, bet ir miestui daryti.  Mūsų tikslas ir yra dalytis. Dalytis idėjomis, požiūriu į bendruomeniškumą, bendravimo kokybę“, – vardijo V. Jakas.

Įgyvendinimą apsunkina tai, kad dalis statinių yra penkių savininkų nuosavybė, o likęs turtas – bešeimininkis. Didžiausia, anot jo, bėda yra ta, kad nėra suformuotas sklypas. Tik tuomet bus galima kalbėti apie kokius nors remontus ar statybas. Dalis kaimynų nenori prisidėti prie sklypo suformavimo išlaidų, tad visa tai kol kas yra pakibę ore.

„Aš asmeniškai, ką galiu, tą darau“, – sakė visuomenininkas.

„Taip gerai tas dramblys ant tų griuvėsių įsitaisęs...“ – gėrėjosi V. Jakas, nenorintis, kad statiniai būtų griaunami, nors, anot jo, iš seniūnijos gautas jau ne vienas raginimas su grasinimais baudomis tą padaryti. Jis patikslino, kad įspėjama, kad gyventojai turi renovuoti, susitvarkyti arba nugriauti.

Reaguodamas į tokius seniūno laiškus V. Jakas su bendraminčiais ir užtvėrė griuvėsius, pakabino įspėjamuosius ženklus, kad toliau eiti yra pavojinga.   

„Turime daug idėjų, kaip ten viską sutvirtinti, kas ten galėtų būti, tik neturime lėšų“, – konstatavo V. Jakas. 

E. Ožeškienės gatvėje esančios „Kiemo galerijos“ steigėjas menininkas Vytenis Jakas portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad „Menų kalvės“ atstovų sukurtas trimatis dramblys atkeliavo iš Vilniaus, kur anksčiau puošė vieną prekybos centrą, o vėliau jam imta ieškoti naujų šeimininkų.

„Esu jau tapęs rožinį dramblį, jis man kelia asociacijas su meilės dalykais. Šis dramblys – apie tą patį, tik kitokia išraiška. Ne piešinys, o skulptūra“, – kodėl nusprendė priglausti skulptūrą aiškino menininkas.

Jis buvo planavęs dramblį paversti vienu akcentų, neseniai praūžusios „Kaimynų šventės“, kurios yra vienas sumanytojų. „Kodėl dramblys? Tai susiję su meile, su dydžiu. Norėjome šventės dalyvius pakviesti dalyvauti žaidime, pakviesti nusipirkti didžiulį dramblį“, – aiškino V. Jakas.

Tačiau nepakako lėšų rožinį gigantą iš „Kiemo galerijos“ nugabenti iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, o po šventės – atgal.

Dramblio skulptūra – keturių metrų aukščio, šešių metrų ilgio ir dviejų metrų pločio bei sveria apie 200 kg, tad jai pajudinti reikėtų specialaus transporto.

Kieme įkurdinta skulptūra gerbėjų nestokoja. „Patinka ir vaikams, ir suaugusiems turistams“, – sakė V. Jakas, kuris yra piešinio „Rožinis dramblys“, esančio Ožeškienės g. ant 18-18a pastatų tvoros-sienos.

„Dabar Deimarūnas turės brolį“, – konstatavo menininkas, prisiminęs istoriją, kaip gimė akį itin traukiantis piešinys. Jis įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą, populiarus tarp asmenukių mėgėjų, prie jo atvykstama net ir vestuvių fotosesijoms.

Idėją sukurti šį „Rožinį dramblį“ V. Jakui padiktavo ant sienos buvęs užrašas „Deima + Arūnas“. „Įsigilinus į žodžių reikšmę, galima numanyti, kad užrašo atsiradimą ant sienos padiktavo dviejų jaunuolių meilė. Šiuo atveju žodžiai „Deima + Arūnas“, kuria mitą apie didelę meilę ir rožinius jausmus, kurie inspiravo „Rožinio dramblio“ atsiradimą ir tapo viena kitą harmoningai papildanti dviejų dalių kūrinio visuma“, – taip kūrinį apibūdino menininkas.

Gimtadienis visiems – kieme

"Kviečiu į gimtadienį. Mūsų kieme", – likus daugiau nei savaitei iki šventės virtualioje erdvėje atskriejo Vytenio kvietimas. Netrukus jis patikslino telefonu: "Galite atsivesti ir draugų – šventėje laukiami visi. Išbandysime žiemišką kiemų šventės variantą."

Tai, kad į gimtadienį renkasi ne tik asmeniškai pažįstantieji 55-erių metų gimtadienį švenčiantį V.Jaką, buvo galima suprasti antradienio vakarą užsukus į po atviru dangumi veikiančią "Kiemo galeriją". "Kur ta galerija ir kur tas menininkas?" – svarstė į E.Ožeškienės g. 21 ir gretimų daugiabučių supamą kiemą atėjusios dvi vidutinio amžiaus damos.

Gerai žinoma erdvė šįkart atsiskleidė kitokiomis spalvomis ir paslaptinga nuotaika: kiemą apšvietė laužų šviesa, su suneštinėmis vaišėmis – karšta sriuba, arbata, tortais, pyragais ir užkandžiais – sukinėjosi įvairaus plauko publika. Juos linksmino cirko artistai, gatvės muzikantai. Prie namo sienos rikiavosi ant žemės sustatyti paveikslai.

Kitoks būdas švęsti

"Čia toks prancūziškas gimtadienio variantas išėjo", – prisipažino V.Jakas. Metus gyvenusiam Prancūzijoje menininkui paliko įspūdį, kad ir asmeninės šventės šioje šalyje švenčiamos kartu su kaimynais, prie bendrų tiesiog į kiemą išneštų stalų, su ilgai besitęsiančiomis diskusijomis.

Čia toks prancūziškas gimtadienio variantas išėjo.

"Kaune gyvenu jau dvylika metų. Kai atsikrausčiau į šį namą, Kaune beveik neturėjau draugų. Pasižiūrėkit, kiek dabar jūsų čia", – kreipdamasis į susirinkusiuosius nuo vadinamojo Bellos balkono (viename šio kiemo daugiabučių gyvena "Kaunas 2022" ambasadorė Bella Shirin) pasidžiaugė Vytenis Jakas.

Tarpukariu iškilusių daugiabučių supamas kiemas E.Ožeškienės gatvėje žinomas ne vienus metus – nuo tada, kai Vytenis pradėjo burti kiemo bendruomenę, organizuodamas čia meninius projektus. Daugiabučių vidinius fasadus ir erdvę tarp namų puošia V.Jako ir kitų menininkų darbai: čia gyvenusių žydų portretai, literatūros kūrinių personažai, vitražai ir kiti.

"Šis kiemas veikia kaip balzamas ant skaudžių praeities žaizdų, – pastebėjo Lietuvos ir Izraelio patriotė B.Shirin. – Ne tik Izraelyje – ir kitose šalyse žmonės žino, kad šis kiemas – viena gražiausių vietų Kaune. Linkiu Vyteniui sukurti dar daug projektų, kurie viešintų Kauną visame pasaulyje."

Gali atgimti ir žiemą

Kita šio kiemo gyventoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė Saulė Juzelėnienė dėkojo Vyteniui už tai, kad jis išplėtė namų sąvoką: "Namus suvokiame kaip vietą, į kurią sugrįžę ir uždarę duris jaučiamės saugūs. Ten ir gyvename – viduje. O Vytenis namų vidų išnešė į lauką. Jei apsidairytume, šiame kieme pamatytume daugybę dalykų, kuriuos mes saugojame namuose: fotografijos, paveikslai, kiti kūriniai. Kiekvienas jo kūrinys verčia susimąstyti. Tai nėra šiaip ant sienos sukurtas paveikslas – jis visada turi kažkokią idėją, kuri nori šį tą pakeisti stebinčiojo širdyje ir visoje aplinkoje, visame mieste."

Gimtadienio metu pristatytas ir naujausias V.Jako kūrinys – nutapytais nėriniais apmegztas šio kiemo daugiabutis. "Mes jį vadiname Baltuoju namu. Nepaisant to, kad jo dominuojanti spalva – juoda. Iš tiesų, šio namo spalva buvo balta. Juodą spalvą naudojau tam, kad labiau išryškinčiau tikrąją namo spalvą, kuri bėgant metams buvo nublukusi, aptriušusi", – paaiškino Vytenis.

"Miestų kiemai gali atgimti ir žiemą – jei tik pažadini jų sielą. Šiandien Kiemo galerija Kaune švenčia Vytenio Jako gimtadienį – menininko, kuris atkūrė savo kiemo istorijas ir bendruomeninius ritualus, taip pat įkvepia gyvybes kitoms miesto erdvėms ir objektams, ir dar siūlo suburti miestus Kaimynų dienai", – tokį įrašą feisbuke po šventės paliko viena jos dalyvių kuratorė, miesto tyrėja Jekaterina Lavrinec.

"Ar nebūtų puiku, jeigu ir kiti kiemai taptų gyvomis vietomis susitikimams, menams, žaidimams, jaukioms vakarienėms, o ne tiesiog vieta pasistatyti automobilį?" – retoriškai klausė J.Lavrinec.