– Ką parodė naujausias dabar paskaičiuotas būsto įperkamumo indeksas?

– Matom, kad būsto įperkamumo dugnas buvo pasiektas praėjusių metų trečią ketvirtį ir metų gale atlyginimai augo sparčiau negu būstų kainos. Būstų kainoms augti dabar sąlygų nėra, atlyginimai vis dar auga pakankamai sparčiai ir tai lėmė, kad būsto įperkamumas šiek tiek pradėjo gerėti, bet kol kas jis išlieka žemame lygyje. Kol kas tos aukštos palūkanos slopina rinkos aktyvumą ir būsto įperkamumą. Čia matysim, kad pagerėjimas bus ryškesnis nuo antros šių metų pusės, kai Europos centrinis bankas pradės mažinti palūkanas.

– Kaip indeksas yra paskaičiuojamas, kas tai per matmuo?

– Mes prilyginam, kad šimto reikšmė yra tai, kad šeima, gaunanti pusantro vidutinio atlyginimo gali įsigyti būstą su paskolos pagalba. Ir jeigu jie gali įgyti 55 kv. m butą, įpirkti su paskola, tada mes laikom, kad būstas yra įperkamas. Jeigu įperka mažesnio dydžio būstą, tada yra problemos kažkokios su įperkamumu. Ir priešingai, kuo didesnį būstą gali įpirkti, tuo indeksas aukštesnis.

– Dabar imant Vilnių ir tą vidutines pajamas gaunančią šeimą, kiek kvadratų gali įpirkti su banko paskola?

– Kalbant apie vidutinę kainą ir vidutinį atlyginimą išeina 45-47 kv. m butas, bet ženkliai mažesnis negu tas vidutinis. Ir mes matome tą ir statistikoje, kad sumažėjo perkami būstai. Matėm, kad 2021 m. pirko gal vidutiniškai apie 65 kv. m būstą, tai dabar jis yra sumažėjęs apie 10 kv. m. Atsispindi tai realybėje, kad pabrangus būstui ar finansavimui, perka mažesnius butus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar čia yra labiau Vilniaus specifika ar ir kituose didmiesčiuose panašios tendencijos su įperkamumu?

– Na, būstas sostinėje yra santykinai brangesnis. Lyginant su pajamomis, įperkamumas prastėja visuose trijuose didmiesčiuose – ir Rygoj, ir Taline – dėl aukštų palūkanų. Bet būstas santykinai yra pigesnis ir kauniečiai, klaipėdiečiai vis dar gali apie 70 kv. m butus įpirkt.

– Kalbant apie būsto kainas, per pastaruosius metus jos lyg ir tam tikroj stagnacijoj. Plėtotojai siūlo daugybę akcijų, kiek tenka matyti skelbimuose. Kiek tos realios būsto kainos šiuo metu yra kritusios ar jos tam pačiam lygy laikosi? Kokios čia tendencijos?

– Dėl besikeičiančios situacijos gana sunku yra užgriebti tą tikrą kainų tendenciją, nes kainų indeksų yra daug ir įvairių. Yra Registrų centro duomenys, faktiniai sandoriai, kurie gan stipriai vėluoja. Rezervacija vyksta vienais metais, o realiai sandoris gali ir po dviejų metų įvykt. Ir ten matom labai didelius vėlavimus. Ir ten vis dar atrodo, kad kainos augtų pakankamai sparčiai, nors centrinėj rinkoj lėtėja tas kainų augimas. Lietuvos banko skaičiuojamas pasikartojančių būsto kainų sandoris rodo apie 4 proc. siekiantį būstų kainų augimą Vilniuje, kas irgi lyg rodytų tam tikrą vėlavimą. Vystytojai, kurie seka kainų tendencijas pirminėje rinkoje, rezervacijose, sako, kad kainos per metus nesikeitė arba kai kuriuose segmentuose net sumažėjo. Vidurkius keičia ir struktūra, daug labiau krenta aktyvumas pirminėje rinkoje.

– Minėjot, kad šių metų antroje pusėje įperkamumas lyg ir turėtų padidėt dėl krentančio EURIBOR, bet ar nebus taip, kad kritus EURIBOR atsiras daugiau norinčių įsigyti būstą ir šiuo atveju kainos kils toliau?

– Gali taip būti, nors čia turbūt situacija yra palankesnė pirkėjams, nes matom, kad dėl nukritusio aktyvumo pavyko atstatyti atsargas Vilniuje, kur tikrai buvo kritiškai maži pastatyto būsto kiekiai. Dabar matom, kad tas neparduotų butų lygis yra grįžtantis link normalaus. Jeigu ir toliau pardavimai bus tokie maži, tai, ko gero, pakils aukščiau ir tai suteiks didesnę perkamąją galią. Bet žiūrint į leidimus, panašu, kad statybų kiekiai sumažės. Ir žiūrint kaip auga Vilnius, po 10-20 tūkst. gyventojų padidėja dėl vidinės ir išorinės migracijos, tai trijų-penkių metų bėgyje gali susidaryti būsto trūkumas, jeigu nepadidės statybų apimtys.

– Kalbant apie nuomą, nuomos kainos lyg ir nepasivijo pardavimo kainų. Ko čia galim tikėtis ateityje?

– Gana palanku yra nuomotis gyventojams. Labai priartėję yra prie to, kad gyventojui neturėtų būt skirtumo. Aišku, pradėjus mažėti palūkanoms, ta situacija vėl pakryps labiau link būsto turėjimo, bet šiuo metu praktiškai nėra skirtumo, ar nuomotis, ar turėti savo būstą.

– Ar galime tikėtis nuomos kainų korekcijų į vieną ar į kitą pusę artimiausiu metu?

– Žiūrint į tai, kad Vilnius pakankamai sparčiai auga ir būtent tai, kad nuoma kaip tik dabar yra patrauklesnė, tai, ko gero, nuomos kainų korekcijos yra sunkiau tikėtis. Labiau tikėčiausi būsto kainų korekcijos.

Desinchronizacija ir anomalijos

Remiantis atnaujinta Pasaulio ekonomikos perspektyvų apžvalga, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet mažės 0,3 proc. (anksčiau prognozuotas 1,1 proc. augimas), Latvijos – didės 0,4 proc. (anksčiau prognozuotas 1,6 proc. augimas), o Estijos BVP menks 1,2 proc. (anksčiau prognozuotas 1,8 proc. augimas).

Dabartiniais TVF vertinimais, kitąmet Lietuvos ekonomika augs 2,7 proc., Latvijos – 2,9 proc., Estijos – 3,2 proc. Žvelgiant į šiuos skaičius, Lietuva tarp Baltijos šalių atrodo kukliausiai, be to, ir infliacija čia numatoma pati didžiausia: šiemet ji sieks 10,5 proc., Latvijoje ir Estijoje – po 9,7 proc. TVF skaičiuoja, kad kitais metais infliacija Lietuvoje sieks 5,8 proc. ir vis dar bus aukščiausia Baltijos šalyse.

Pasak „Swedbank“ ekonomisto Vytenio Šimkaus, spartesnį nei Lietuvoje BVP augimą Latvijoje lemia po pandemijos įvykusi tam tikra verslo desinchronizacija. „Jie tik dabar pasiveja pandemijos metu patirtus praradimus. Latvijos rezultatai 2020–2021 m. buvo gerokai prastesni negu Lietuvos ir Estijos. Latvija nemažai prisivijo būtent pernai. Pakilimų ir nuosmukių būna ne visai vienu metu, todėl Latvija dabar santykinai geriau atrodo“, – aiškina jis.

Pasak ekonomisto, 2021 m. Latvija susidūrė su nemenkais ekonominiais sunkumais, taip pat pernai augo šalies biudžeto deficitas, tačiau valdžia ėmėsi ekonomikos skatinimo priemonių ir tai prisidėjo prie spartesnio BVP augimo.

Vis dėlto šių metų perspektyvoje TVF labiausiai pakeitė Estijos ekonomikos augimo prognozę – nuo anksčiau numatyto 1,8 proc. augimo iki 1,2 proc. nuosmukio. „Mūsų kolegos Estijoje irgi krapšto galvas žiūrėdami į šiuos skaičius, prasti Estijos skaičiai būna labai stipriai peržiūrimi. Dėl tam tikrų didelių užsienio investicijų 2020–2021 m. Estijos augimas buvo itin spartus, o paskui dalis investicijų pasitraukė, neigiamai veikė ekonomiką, bet yra daug klausimų, kiek jos buvo popierinės, kiek – nepopierinės. Yra labai daug statistinių anomalijų, kurios iškreipia paveikslą žiūrint tik į šiuos bazinius skaičius“, – sako V. Šimkus.

Ryšys: V. Šimkus sako, kad Lietuvos baldų pramonei dabartinė situacija yra nepalanki tiek dėl aukštų energijos kainų, tiek dėl aukštų palūkanų, kurios veikia būsto rinką, o mažas būsto rinkos aktyvumas skatina mažesnę baldų paklausą. / „Swedbank“ nuotr.

„Praktiškai Estijos ekonomika laikosi neblogai, labai panašiai kaip ir Lietuvos. Aišku, dėl aukštos infliacijos sumenko perkamoji galia ir yra tam tikras vartojimo susitraukimas, eksportuotojams šiek tiek sunkiau sekasi, nes lėtėja pasaulio ekonomika ir prekyba. Ekonomikos sulėtėjimas yra visose Baltijos šalyse, nes atviros ekonomikos priklausomos nuo pasaulinių vėjų“, – priduria jis.

Didelė inercija

Ne tik TVF, bet ir „Swedbank“ atnaujino savo projekcijas, kuriose šių ir kitų metų Lietuvos BVP prognozių nekeičia: numatoma, kad 2023-iaisiais šalies ekonomika smuks 0,3 proc., o 2024 m. augs 1,8 proc. Tiesa, kitų metų „Swedbank“ prognozės yra šiek tiek santūresnės nei tos, kurias skelbia TVF, tačiau V. Šimkus tikina, kad nedideli procentiniai skirtumai ir svyravimai neesminiai.

Jam pritaria ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorius Rytis Krušinskas. „Būtų galima pastebėti, kalbant apie Baltijos šalių fenomeną visame infliacijos įsuktame rate, kad šitos šalys pasižymi labai didele inercija, jose procesai prasideda vėliau, bet poveikis būna didesnis ir, priklausomai nuo to, kiek šalies ekonomika yra susijusi su išvežama produkcija ir užsienio pinigų kiekiu, taip tai šaliai pavyksta greičiau arba lėčiau atsigauti“, – tęsia R. Krušinskas.

Jei kažkas sujuda Vakaruose, pas mus ateina šiek tiek vėliau, bet lėčiau ir atsigauna. Kadangi iš šių trijų šalių Lietuva su savo gamybos sektoriumi yra pati didžiausia, todėl inercija ir infliacija yra šiek tiek didesnės.

„Lietuva dabar yra labai smarkiai priklausoma nuo eksporto rinkų Vakaruose. Jeigu kalbėtume apie laikotarpį, kuris buvo prieš dešimt metų, buvome labai priklausomi nuo Rusijos, nuo Rytų rinkų – persiorientavome. Jei kažkas sujuda Vakaruose, pas mus ateina šiek tiek vėliau, bet lėčiau ir atsigauna. Kadangi iš šių trijų šalių Lietuva su savo gamybos sektoriumi yra pati didžiausia, todėl inercija ir infliacija yra šiek tiek didesnės“, – aiškina ekonomistas.

Anot R. Krušinsko, TVF ar Pasaulio banko prognozių skaičiavimai iš tiesų vyksta naudojant realius skaičius, tačiau visa tai neidentifikuoja gilių ekonomikos situacijos priežasčių – tai yra matematinis įvertinimas. „Kuo mažesnė šalis, tuo ji turės mažesnį pramonės pagaminamos produkcijos kiekį ir procento dalies skaičiavimas neparodo labai suprastėjusios kokybinės palyginamosios situacijos. Pažiūrėjus, kiek skaičius ar prognozė gali atspindėti mūsų palyginamąją kasdienybę, didelių pokyčių kol kas neįžvelgiu“, – teigia ekonomistas. Anot jo, BVP augimo perspektyvų skaičiavimai svarbūs valstybės įvaizdžiui ir verslo reputacijai.

Grįždamas prie Baltijos šalių specifikos, R. Krušinskas pažymi, kad šalys su nedideliu vidaus vartojimu yra išskirtinai priklausomos nuo užsienio rinkų. „Girdime iš Lietuvos baldininkų, kad užsakymų skaičius sumažėjęs, kai kur lėtinamas visas procesas. Maisto pramonininkai ir prekybininkai jau praėjusių metų pabaigoje signalizavo apie mažėjančius pardavimo kiekius natūrine, o ne pinigine išraiška, nes piniginę išraišką kompensuoja infliacija“, – sako jis.

Realizmas: R. Krušinskas palaiko Europos Centrinio Banko keliamų palūkanų normų idėją, tačiau jos priešininkai sako, kad, padidinus palūkanas, sumažės vartojimas, o tai prisidės prie ekonomikos stabdymo. Vis dėlto KTU profesoriaus požiūriu, varginančios infliacijos stabdys ir yra vartojimo kritimas./ KTU nuotr.

„Vadinasi, reikia mažiau pagaminti ir tai susiję su vidaus vartojimu, nes vidaus vartojimas yra ne tik žmonių perkamoji galia, bet ir kiek jie vartoja, kiek atsideda juodai dienai, o gal ir visai neatsideda, kiek į šalį atvažiuoja turistų, nes jie taip pat yra vidaus vartojimo dalis ir t. t. Čia didelių pokyčių nematau, tendencijos panašios į praėjusių metų“, – tikina ekonomistas.

Reikia gyventi su tiek pinigų, kiek turi, o ne tiek, kiek nori turėti.

Pasak V. Šimkaus, Baltijos šalių pagrindiniai prekybos partneriai yra gana panašūs, todėl regioną išorinės jėgos veikia gana simetriškai. Tačiau skiriasi ekonomikos struktūra, kaip šalys naudojasi susidariusiomis aplinkybėmis. „Estija istoriškai šiek tiek anksčiau pajudėjo link aukštesnės pridėtinės vertės tiek dėl artumo su Suomija, tiek dėl IT sektoriaus ankstesnės plėtros, todėl estų verslo ciklas veikia vienaip“, – sako ekonomistas.

„Lietuva turi šiek tiek daugiau sunkesnės ir energetiškai intensyvios pramonės, baldų pramonę, kuriai dabartinė situacija yra nepalanki, tiek dėl aukštų energijos kainų, tiek dėl aukštų palūkanų, kurios veikia būsto rinką, o kai yra mažas būsto rinkos aktyvumas, maža ir baldų paklausa“, – iš esmės R. Krušinskui antrina jis.

„Situacija per metus gali pasikeisti – kalbant apie trąšas, energijos kainos jau dabar gana palankios“, – tęsia V. Šimkus.

Nuostabos elementas

R. Krušinskas infliacijos šuolius stebi jau kurį laiką, viešai apie juos diskutavo dar 2021-ųjų pabaigoje. Nors ekonomistai vis kalba apie lūžio momentą, kai infliacijos procentinė išraiška Lietuvoje turėtų persiversti į vienaženklį skaičių, TVF prognozuoja, kad šiemet šalyje ji laikysis ties 10,5 proc.

„Dar pasitinkant 2022-uosius sakiau ir stebėjausi, kad Kalėdos tuo metu buvo brangiausios Lietuvos istorijoje. Tada 2022 m. Velykos buvo pačios brangiausios, vėliau – 2022 m. Kalėdos, dabar jau ir 2023 m. Velykos buvo brangiausios. Pamatęs naujas prognozes, sau vėl sakau jau spaudoje nuskambėjusią mano frazę: „Šiame fronte nieko naujo.“ Dabar pridedu ir klausimą: „Kiek dar tai tęsis?“ ir čia atsiranda nuostaba“, – dalijasi R. Krušinskas.

Viena vertus, infliaciją įsuka vartojimas ir turimų pinigų arba išteklių kiekis, esantis rinkoje, tačiau ekonomistą pastaruoju metu stebina vis dar tie patys tempai ir besitęsianti infliacija. „Man tikrai įdomu stebėti, kiek dar tai tęsis, nes tai laužo ekonomikos dėsnius, bet nukrypkime nuo akademinės dedamosios, žiūrėkime į realų gyvenimą“, – siūlo ekspertas.

„Yra infliacijos banga ir ji kažkaip užsitęsė. Jos nebūtų, jei būtų lėtesnis arba mažesnis vartojimas. Tačiau mes girdime, kad atsiranda palaikančių tokią idėją, kad nereikia stabdyti ekonomikos procesų, reikia ir toliau skatinti vartojimą. Tačiau vartojimo skatinimas prie infliacijos stabdymo tikrai neprisidės. Čia ir supranti, kad yra interesų grupių tam tikri karai ir tai irgi yra ekonomikos politika“, – požiūrį pateikia R. Krušinskas.

Jis pripažįsta esąs konservatyvesnės ekonomikos politikos šalininkas. „Reikia gyventi su tiek pinigų, kiek turi, o ne tiek, kiek nori turėti, – teigia KTU profesorius. – Palaikau Europos Centrinio Banko keliamų palūkanų normų mintį, o yra tos minties priešininkų, kurie sako, kad, padidinus palūkanas, sumažės vartojimas, žmonės neturės už ką pirkti, didesnę dalį turės atiduoti bankams. Tada kyla klausimas, kur ir kada mes sustosime?“

Ekonomistas primena, kad žmonija per visą istoriją daugeliu atvejų pasitikėjo taupymu ir kaupimu, o skatinimas vartoti nubraukia santaupų dedamąją. „Turime suprasti, kad mūsų visuomenė sensta ir didesnė dalis žmonių jau neturės galimybės papildomai užsidirbti. Taip, jaunimas turės tokią galimybę, bet mes kalbame apie sidabrinę ekonomiką ir su tuo susijusius iššūkius, kaip įdarbinti pinigus, kad jie neprarastų vertės. Šis klausimas ateityje spaus galvas ekonomistams, valstybių vadovams, socialinius ūkius prižiūrintiems asmenims“, – neabejoja R. Krušinskas.

„Noriu tikėti, kad pastarieji metai išmokys mus sumaniau vartoti savo sunkiai uždirbamus pinigus. Tikiuosi visuomenės finansinio raštingumo augimo“, – priduria jis.

Ekonomistas prabyla ir apie biudžetų balansą, deficito mažinimą. „Tai reiškia – neišleiskite daugiau negu uždirbate, o tai taip pat yra susiję su taupymu. Dažna valstybė skolinasi išorinėse finansinėse rinkose, kartais skolinasi tam, kad einamaisiais metais patenkintų savo poreikį, – tai įprastas momentas. Mažinti deficitą – vadinasi, peržiūrėti savo išlaidas ir pagalvoti, kur jos yra būtinos, o kur jų galima atsisakyti“, – žinutę Lietuvos sprendimų priėmėjams siunčia R. Krušinskas.

Toliau link Pietų

Nuo Baltijos šalių, Lietuvos perspektyvų persikeliant į kitą Europos pusę, TVF prognozuoja, kad žemyno ekonomikos galiūnės Jungtinė Karalystė (JK) ir Vokietija gali panirti į recesiją. Anot „Swedbank“ ekonomisto V. Šimkaus, didesnį poveikį Lietuvos ekonomikai turi situacija Vokietijoje.

„Didelė dalis Europos vienaip ar kitaip yra integruota į Vokietijos pramonę. Vokietijos ekonomika labai susijusi ir su Lenkija, ir su Centrine Europa, taip pat Baltijos šalimis. JK svarbi dėl mūsų diasporos, bet migrantų perlaidos, augant Lietuvos ekonomikai, turi vis mažesnę reikšmę, t. y. mažesnės vertės pajamų srautas. Prekyba su JK taip pat svarbi, bet gerokai mažiau negu su Vokietija“, – teigia jis.

Tačiau šiuo metu Europoje būtent Ispanija išskiriama kaip šalis, kuri artimoje perspektyvoje gali kilstelėti euro zonos ekonomikos augimą. „Turime tokią divergenciją, kad pastaraisiais metais Pietų Europai geriau sekėsi negu Šiaurės Europai. Viena vertus, buvo šiek tiek atleisti fiskaliniai varžtai. Tos šalys ilgą laiką taupė ir per pandemiją laisviau išlaidavo, o tai padėjo padaryti dalį labai naudingų investicijų, paskatinti ekonomiką“, – sako V. Šimkus.

„Kita vertus, jų ir energetikos situacija yra daug geresnė nei Šiaurės Europoje, nes buvo mažiau priklausomos nuo Rusijos, joms nereikia žiemą tiek daug šildytis ir energijos kainos tiek Italijoje, tiek Ispanijoje buvo gerokai patrauklesnės“, – priduria „Swedbank“ ekonomistas.

„Kitas svarbus veiksnys – turizmas. Aišku, atrodo, kad pandemija buvo labai seniai, bet vis dar jaučiami jos padariniai. Kinija tik metų pradžioje atsidarė, ir, tikėtina, jos turistų srautai patrauks į Pietų Europą ir ten, kur yra dažniausios turizmo kryptys, – tai irgi suteiks papildomo postūmio šioms ekonomikoms“, – numato V. Šimkus.

Anot R. Krušinsko, kalbant apie Pietų Europą, svarbu suprasti, kad Baltijos šalims pasiekus augimo stadiją, ES Pietų šalys jau buvo ją praėjusios ir ten vystymasis buvo sulėtėjęs, ūkio šakos nusistovėjusios. Pavyzdžiui, Italija ilgą laiką gyveno turėdama didelę užsienio skolą ir ne tokią gerą ekonomikos perspektyvą kaip Baltijos šalyse.

„Pietų Europa mums visą laiką atrodė kaip prabangos šalys, ten išvystytas turizmas, mada, bet iš tiesų mes patys per pastaruosius dešimt metų labai stipriai paaugome tiek savo atlyginimais, tiek pragyvenimo lygio požiūriu. Jau turėtume žiūrėti kitomis akimis, ne iš prasčiokų pozicijos, o tokių pačių ir gal net ir geriau gyvenančių – kalbu apie vidurkį, ne atskiras asmenų grupes“, – sako R. Krušinskas.

Antradienio naktį sutarta, kad embargas būtų taikomas jūra gabenamai rusiškai naftai, šia išimtimi naftotiekiams siekta sulaukti naujoms sankcijoms nepritarusios Vengrijos ir kitų nuo šių išteklių priklausomų šalių paramos.

„Manau, kad didesnė problema yra pakankamai ilgas pereinamasis laikotarpis, per kurį Rusija gali nukreipti srautus, organizuoti laivus ne į Europą, kur įprastai parduodavo savo naftą, o į kitas šalis, Aziją, Afriką. Pusė metų yra pakankamai ilgas laiko tarpas surasti alternatyvius kelius rusiškai naftai, dėl to sankcijų veiksmingumas, mano supratimu, mažėja“, – antradienį LRT radijui sakė V. Šimkus.

Europos Komisijos duomenimis, lyderių sutartas embargas leis atsisakyti 90 proc. naftos iš Rusijos importo iki šių metų pabaigos.

Anot V. Šimkaus, ribojimai laivybai būtų veiksmingesni, nes jie užkirstų kelią Rusijai rasti alternatyvių kelių savo naftos išvežimui į naujas rinkas.

„Čia, ko gero, praleista proga įgyvendinti kitus labai svarbius žingsnius, apie kuriuos kalbėta šeštojo paketo pradžioje laivybai ir laivų draudimui, nes dėl europiečių dominavimo laivybos industrijoje, kuri labai veiksminga priemonė neleisti Rusijai rasti tų alternatyvių kelių, nes būtų neįmanoma tos naftos plukdyti kitur“, – kalbėjo jis.

Šeštuoju sankcijų paketu, be kitų ribojimų, iš tarptautinės tarpbankinių atsiskaitymų sistemos SWIFT bus pašalintas didžiausias Rusijos komercinis bankas „Sberbank“.

V. Šimkus sako, jog tai užkerta papildomas galimybes Rusijos ekonomikai gali turėti kontaktų su Vakarais, nors šios sankcijos ir ne tokios reikšmingos, tačiau yra svarbus žingsnis.

„Tai turi reikšmės ir sukuria papildomų trikdžių vykdyti paprastą prekybą Rusijai, vartoti prekes. Jau kurį laiką „Sberbank“ galioja amerikietiškosios sankcijos ir tos europinės sankcijos dabar turės mažesnės įtakos, bet tai svarbus žingsnis ir tuos žingsnius reikia tęsti“, – teigė „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.

Septintuoju ES sankcijų paketu ketinama taikyti embargą likusiai naftai ir gamtinėms dujoms, jeigu tai pavyktų pasiekti, jos ateityje galėtų netgi sunaikinti Rusijos naftos gavybos pramonę, sako V. Šimkus.

„Trumpuoju laikotarpiu neturėtų įtakos Rusijos galimybėms vykdyti karą, agresiją, bet kalba eina apie ilgojo laikotarpio ekonominio potencialo sunaikinimą. Žinoma situacija iš energetikos sektoriaus stebėtojų, kad jos saugyklos yra pilnos, nes daug kas atsisako pirkti naftą, o tai reiškia, kad jiems reikės stabdyti naftos gavybą, o ją sustabdžius pradėti iš naujo yra labai sudėtinga pasitraukus Vakarų energetikos bendrovėms. Kuo labiau spaudžiame Rusiją, tuo mažėja galimybė gręžti naftą ateityje ir galbūt amžiams sunaikinama ta galimybė“, – sakė V. Šimkus.

„Nors pastarąsias dvi kovo savaites karantinas ir užšaldė būsto rinką, ypač stipri metų pradžia nusvėrė šį stabtelėjimą − būsto rinka buvo aktyvi, sandorių skaičius ir būsto kainos toliau augo. Dėl gana sparčiai brangusio būsto jo įperkamumas mažėjo daugelyje šalies miestų“, − sako „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus.

Sostinėje lūžis – naujų butų parduota daugiau nei senų

Pasak ekonomisto, iki prasidedant karantinui Vilniuje būsto rinka buvo ypač aktyvi. Įprastai metų pradžia būna lėta, tačiau dėl šiltos žiemos bei geros finansinės padėties vilniečiai sausio ir vasario mėnesiais butus pirko ypa aktyviai.

„Jei būsto rinka nebūtų užsivėrusi paskutinėms dviem ketvirčio savaitėms, tikėtina, kad sostinėje būtų buvęs pasiektas naujas būsto rinkos aktyvumo rekordas“, − teigia V. Šimkus.

Šis aktyvumas atsispindėjo ir kainose − būstas Vilniuje brango 12 proc. per metus. Tam didelės įtakos turėjo besikeičianti pardavimų struktūra, nes pirmą kartą nuo 2008-ųjų naujų butų Vilniuje buvo parduota daugiau nei senų.

„Išnykus pernai metų mokesčių pakeitimų poveikiui, atlyginimų augimas pastebimai sulėtėjo, bet visgi išliko spartus ir viršijo 9 proc. Būsto įperkamumas per metus šiek tiek traukėsi, bet išliko gana arti istorinių aukštumų. Vidutines pajamas uždirbantis vilniečių namų ūkis galėjo įpirkti 75 kv. m. būstą“, − komentuoja „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.

Kaune būsto pardavimai augo 40 proc.

V. Šimkus pažymi, kad panašios tendencijos buvo fiksuojamos ir Kaune – būsto rinka šiame mieste buvo gana aktyvi, sandorių skaičius augo, o naujų butų buvo parduota net 40 proc. daugiau nei prieš metus.

Vytenis Šimkus. „Swedbank“ nuotr.

„Būstas Kaune brango identišku 12 proc. tempu kaip ir Vilniuje, tačiau atlyginimai čia augo lėčiausiai iš trijų šalies didmiesčių miestų, apie 8 proc. Didesnis atotrūkis tarp būsto kainų ir pajamų augimo nulėmė, kad įperkamumas per metus Kaune traukėsi labiausiai, bet vis dar išliko didžiausias iš trijų miestų. Kauniečių gaunamos pajamos jiems leido įsigyti net 112 kv. m. dydžio būstą“, − sako ekonomistas.

Klaipėdos rinka – pasyvi

Klaipėdos būsto rinka pirmąjį metų ketvirtį buvo mažiausiai aktyvi, sandorių šiame mieste buvo sudaryta beveik 15 proc. mažiau nei prieš metus.

„Būstas uostamiestyje brango mažiau nei kituose miestuose, ir kvadratinio metro kaina didėjo šiek tiek mažiau nei 5 proc. Tuo tarpu atlyginimai Klaipėdoje augo panašiu tempu kaip ir kitur – daugiau kaip 8 proc. Dėl silpnesnio būsto kainų augimo efekto Klaipėdoje, vienintelėje iš šalies didžiųjų miestų, būsto įperkamumas augo“, − komentuoja V. Šimkus.

„Swedbank“ skaičiuojamas būsto įperkamumo indeksas Klaipėdoje siekė 198 punktus arba, kitaip tariant, klaipėdiečiai uždirbo dvigubai daugiau pajamų nei minimaliai riekia įpirkti vidutiniam būstui.

„Apskritai, pirmojo šių metų ketvirčio pabaigoje kilusi pandemija būsto rinkos nesukrėtė. Balandžio mėnesį, pačiame karantino įkarštyje, sandorių skaičius, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, krito maždaug ketvirtadaliu. Vis tik daugėja ženklų, kad būsto rinka neliks sukaustyta, ir atsigavimas bus gana spartus“, − sako V. Šimkus.

Kokių pokyčių tikėtis būsto rinkoje?

„Swedbank“ ekonomistai, stebėdami butų pardavimo ir nuomos skelbimų kainas, didelių pokyčių ir panikos neįžvelgia. Vidutinė būsto nuomos kaina sostinėje Vilniuje per du mėnesius sumažėjo maždaug 7 procentais, o Kaune ir Klaipėdoje išliko beveik nepakitusi.

„Nuomos kaina labiausiai krito Vilniaus senamiestyje, kur nemaža dalis butų buvo skirta trumpalaikei nuomai. Turistų srautui išsekus ir nesitikint greito atsigavimo, nuomotojai pradėjo ieškoti ilgalaikių nuomininkų, todėl vidutinė nuomos kaina per du mėnesius nukrito apie 11 proc.“, − sako „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Pasak jo, pardavimo kainos išlieka šiek tiek inertiškesnės, nes pardavėjų, skubančių parduoti už bet kokią kainą, neatsirado daug.

Nerijus Mačiulis. D. Labučio / ELTOS nuotr.

„Pardavimo kainos labiausiai krito Vilniaus senamiestyje, maždaug 5 proc. Dėl šių pokyčių nuomos pajamingumas Vilniuje nukrito iki 5,6 proc., o tai yra žemiausias lygis per beveik dešimtmetį. Šis rodiklis rodo, kokią dalį buto kainos nuomininkas sumoka per metus“, − komentuoja N. Mačiulis.

Vis tik „Swedbank“ ekonomistai neprognozuoja ženklaus tolimesnio nuomos ir pardavimų kainų mažėjimo, o tam mato ne vieną priežastį.

„Būsto įperkamumo indeksas, net ir šiek tiek sumažėjęs, išlieka arti rekordinių aukštumų, todėl nejaučiantys baimių dėl savo pajamų pirkėjai išlieka aktyvūs. Pandemija ir laikinas ekonomikos nuosmukis taip pat sustiprino pirkėjų derybinę galią. Be to, daugelio gyventojų pajamos nesumažėjo, nedarbo lygis nebedidėja, o žemos palūkanos ir ekonomikos skatinimo priemonės netrukus pakaitins ir būsto rinką“, − prognozuoja N. Mačiulis.

Pasak jo, didelės valstybės investicijos į infrastruktūrą ir renovacijas gali sukelti statybų kainas. O  santaupų turintys gyventojai matys dar mažiau alternatyvų įdarbinti savo pinigus ir nuo nekilnojamojo turto rinkos turbūt nenusisuks.

Kone pati pavojingiausia frazė, kokią gali pasakyti ekonomistas − šįkart viskas yra kitaip. Tačiau žvelgiant į šį Lietuvos ekonomikos ciklą, panašu, kad labai tyliai ir atsargiai galima pasidžiaugti, kad šįkart iš tiesų viskas kitaip. Lietuvos ekonomika nesusikrovė disbalansų ir auga nepalyginamai tvariau nei prieš dešimtmetį.

Ekonomikos perkaitimas yra būklė, kai vidaus paklausa viršija pasiūlą – vartojama ir investuojama daugiau nei su turimais ištekliais galima pagaminti. Dėl to dažnai kyla didelis spaudimas kainų augimui, formuojasi turto burbulai, atsiveria tarptautinės prekybos deficitas, netvariai skolinamasi.

„Swedbank“ ekonomistų skaičiuojamas ekonomikos temperatūros indeksas rodo, kad Lietuvos struktūriniai rodikliai yra arti istorinio vidurkio ir esminių perkaitimo ženklų nėra.

Spartus atlyginimų augimas kelia paslaugų kainas

Nedarbo lygis pastaruoju metu laikosi gana žemame 6 proc. lygyje. Ilgas ekonomikos ciklas, augantis vidaus vartojimas ir stipri išorės paklausa palaiko darbo rinką. Tačiau panašu, kad dėl neapibrėžtumo pasaulyje nedarbo lygis nebekrenta ir netgi šiek tiek pakilo.

Nepaisant to, spartus atlyginimų augimas rodo, kad darbuotojų įmonėms trūksta ir jos yra pasirengusios kelti atlyginimus tam, kad pritrauktų ir išlaikytų darbuotojus. Nors atlyginimai ir auga sparčiau nei produktyvumas, tačiau atotrūkis nėra grėsmingas.

Spartus atlyginimų augimas sukelia spaudimą didėti kainoms, ypač paslaugų, nes ten atlyginimų dedamoji sąnaudų struktūroje yra didesnė. Per metus pagrindinė infliacija, atmetus nepastovias maisto ir energijos kainas, yra padidėjusi nuo 1,7 iki 2.7 proc., ir tai signalizuoja vidaus ūkio šiltėjimą. Kita vertus, šis procesas yra neišvengiamas vejantis vakarų Europos atlyginimų lygį.

Gyventojų lūkesčiai – suvaldyti

Ilgas ekonomikos ciklas, panašu, per daug neišpūtė gyventojų lūkesčių. Perteklinio skolinimosi nefiksuojama, bendras gyventojų ir įmonių paskolų portfelis auga šiek tiek lėčiau nei šalies ūkis.

Praėjusio ekonomikos ciklo pabaigoje dėl būsto kainų burbulo ir nepamatuoto vartojimo buvo atsivėręs didžiulis prekybos balanso deficitas. Šiandien matome visiškai kitokią situaciją − nepaisant  krentančios pasaulinės prekybos, pernai Lietuva buvo sukaupusi vieną didžiausių prekybos perviršių savo istorijoje. Būsto kainos irgi neatitrūko nuo realybės, netgi priešingai, būsto įperkamumas dėl spartaus atlyginimų augimo mušė rekordus.

Ar pas kaimynus žolė žalesnė?

„Swedbank“ ekonomistų skaičiavimai rodo, kad kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje situacija labai panaši.

Estijos ekonomiką šildė žemas nedarbas, spartesnis kreditavimas ir išaugusi infliacija. Tuo tarpu Latvijos ekonomika buvo pirmoji Baltijos šalyse, kurią paveikė pasaulinės prekybos sulėtėjimas.

Praėjusiais metais Latvijos ekonomika augo dvigubai lėčiau nei 2018 m. Nepaisant to, dėl stiprios vidaus paklausos, aktyvios būsto rinkos ir žemo nedarbo Latvijos temperatūros indeksas per metus praktiškai nepasikeitė ir laikėsi arti istorinio vidurkio.

Ar esame pasiruošę iššūkiams?

Mažos ir atviros Baltijos šalių ekonomikos yra labai jautrios ekonomikos sukrėtimams iš išorės, todėl yra ypatingai svarbu vengti reikšmingų disbalansų susidarymo, kurie galėtų sustiprinti išorinio sukrėtimo poveikį.

Euro zonos pramonė vis dar traukiasi kartu su pasauline prekyba. Kyla rizika, kad JAV prezidentui D. Trumpui pasiekus susitarimą su Kinija, jo muitų taikiklis nukryps į Europos Sąjungą, o tai neabejotinai neigiamai paveiktų ir Lietuvą.

Ilgus metus trunkanti skatinanti pinigų politika išpūtė JAV ir Kinijos įmonių skolas, kurios ateityje gali sukelti finansinę krizę, jei susvyruotų investuotojų pasitikėjimas ar būtų padaryta ekonomikos politikos klaidų.

Šiuo metu augimas yra tvarus, tačiau situacija gali gana greitai keistis. Tokie faktoriai, kaip mobilumo paketas, gali greitai ištirpdyti prekybos perviršį, kuris pastaraisiais metais remiasi neįtikėtinai sparčiai augusiu transporto paslaugų eksportu. Sparčiau nei produktyvumas augantys atlyginimai taip pat ilgainiui gali mažinti Lietuvos gamintojų konkurencingumą.

Tačiau bent jau šiuo metu Lietuvos ūkis atrodo gerai pasirengęs pasitikti viską, ką atneš šie metai.

Visų pirma, „Brexit“ yra toks įtraukiantis ir tiek dėmesio reikalaujantis procesas, kad dienotvarkėse abiejose Lamanšo sąsiaurio pusėse nelieka laiko daug svarbesniems reikalams. Britų parlamentas jau daugiau nei metus keliauja nuo vienos konstitucinės krizės iki kitos ir šviesos tunelio gale dar nematyti. Daugelis iš pastaruoju metu vykusių ES vadovų tarybos susitikimų irgi buvo okupuoti „Brexit“ dramos, todėl laiko migracijos, mokesčių, finansinės integracijos, ES biudžeto ir kitiems labai svarbiems klausimams tiesiog neliko.

Didžiulis neapibrėžtumas jau savaime yra ekonominės žalos šaltinis. Negalėdami žinoti, ko tikėtis rytoj ar po pusės metų, žmonės nebeperka didelių pirkinių, stengiasi papildomai taupyti, įmonės atideda ar atšaukia planuotas investicijas ir plėtros planus. Visa tai veikia ir šiandienos ekonomikos augimą, ir pakreipia žemyn ateities augimo trajektoriją, nes investicijos į plėtrą ir technologinį atsinaujinimą yra stabdomos.

Jungtinė karalystė nėra vienintelė, kuri moka „Brexit“ kainą.

Iki „Brexit“ referendumo Jungtinė karalystė (JK) buvo sparčiausiai auganti G7 klubo narė, o po referendumo jos ekonomikos augimas nusirito į pačią pabaigą. Pastaruosius trejus metus JK pastebima visiška produktyvumo ir perkamosios galios augimo stagnacija.

Dalis finansų analitikų net pastebi, jog JK dėl didžiulės politinės rizikos ir plačių svaro vertės svyravimų tampa vis labiau panaši į besivystančią, o ne išsivysčiusią ekonomiką. Jungtinė Karalystė savo rizikų profiliu tam tikrais aspektais tampa panašesnė į Azijos ar pietų Amerikos ekonomikas, nei į pažangią vakarų Europos valstybę.

Maža to, Jungtinė karalystė nėra vienintelė, kuri moka „Brexit“ kainą. Vokietijos ekonomika ir taip išgyvena gana prastus laikus šalies automobilių ir chemijos pramonei bandant dorotis tiek su vienkartiniais, tiek su struktūriniais iššūkiais ir prisitaikant prie naujų aplinkosauginių standartų. O „Brexit“ ir sumažėjusi paklausa iš britų, panašu, kad gali būti paskutiniu stumtelėjimu į recesiją.

Nors pavasarį visos Europos eksportas į JK buvo šoktelėjęs, kai JK bandė užpildyti visus savo sandėlius išsigandusi išstojimo be susitarimo galimybės, antrąjį ir trečiąjį šių metų ketvirčiais Vokietijos eksportas į JK traukiasi dviženkliu tempu. Skaičiuojama, kad šią vasarą Vokietijos ekonomikai „Brexit“ turėjo daug didesnę įtaką nei Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimas ar JAV prezidento Trumpo prekybos karai.

Jei vis tik nutiktų blogiausias scenarijus, Lietuva neabejotinai patirtų neigiamą poveikį.

Būdama labai atvira ekonomika, Lietuva, panašu, neliks nuošalyje. Iki šiol mūsų šalis rodė ypatingą atsparumą pasaulio ekonomikos sulėtėjimui, tačiau yra signalų, rodančių, jog ir mūsų ūkis yra paveiktas išorinių sukrėtimų. Pastarųjų trijų mėnesių Lietuvos apdirbamosios pramonės augimas nukrito į žemiausią lygį nuo 2013 metų. Nors bendras užsakymų lygis pramonėje ir išlieka aukštumose, bet naujų užsakymų apimtys nustojo augti.

Jei vis tik nutiktų blogiausias scenarijus, Lietuva neabejotinai patirtų neigiamą poveikį. Į Jungtinę karalystę keliauja apie 4 proc. viso Lietuvos prekių eksporto. Kol kas šiemet Lietuvos eksporto dinamika buvo panaši į likusios Europos – didžiulis šuolis pavasarį bei stagnacija vasarą. Tikėtina, kad reikšmingo eksporto augimo į JK šiemet nebebus, nes po pavasario užsipirkimo šiai šaliai trūksta sandėliavimo galimybių.

Jei JK ir Europos sąjungai nepavyks pasiekti susitarimo, „Swedbank“ ekonomistai skaičiuoja, kad vien dėl naujų muitų ir procedūrų žala Lietuvos ekonomikai pirmaisiais metais galėtų siekti 0,4 procentinio punkto. Be to, prisidėtų šalutiniai efektai, sulėtėtų kiti svarbūs prekybos partneriai, būtų paveiktos gamybos tiekimo grandinės. Visas poveikis Lietuvos ekonomikai, tikėtina, atsiskleistų per keletą metų.

Nei vienas iš eksporto sektorių nėra ypatingai priklausomas nuo Jungtinės karalystės, nes Lietuvos prekių eksportas yra gana diversifikuotas. Paslaugų sektorius daugiau eksportuoja į JK, ir nors paslaugoms nėra taikomi muitai, dėl pasikeitusios reguliacinės aplinkos ir trikdžių poveikis gali būti ypatingai pastebimas transporto ir finansinių paslaugų srityse.

Aišku, „Brexit“ yra ne vien grėsmės, bet ir galimybės. Tikėtina, jog neapibrėžtumas JK prisideda prie „fintech“ sektoriaus įmonių pritraukimo į mūsų šalį, taip pat paskatina dvejojančius lietuvius apsispręsti grįžti į Lietuvą.

Nors JK parlamentui ir pavyko apriboti premjero B. Johnsono siekius išvesti šalį iš Europos Sąjungos be susitarimo, tačiau politinis „patas“ Britanijoje lemia, kad blogiausio scenarijaus tikimybė išlieka aukšta.

Tiesa, vyrauja bendra nuomonė, kad ES suteiks dar vieną „Brexit“ datos atidėjimą, ir britams pavyks rasti konsensusą, kaip judėti pirmyn. Kita vertus, Europoje jaučiasi vis didesnis nuovargis, be to, tikėtina, kad Europos pasiūlytos pratęsimo sąlygos britams gali pasirodyti nepriimtinos.

Išstojimas be susitarimo JK, o kartu ir keletą ES valstybių panardintų į recesiją dėl didelių prekybos sutrikdymų. Akivaizdu, kad niekas tokio scenarijaus nenorėtų, tačiau jis įvyktų automatiškai – tai būtų pritrūkusios valios ir noro susitarti rezultatas. JK išstojimas būtų tik šios istorijos pradžia, nes po to prasidėtų derybos dėl ilgalaikių Europos sąjungos ir Jungtinės karalystės santykių ateities.

Naujoji Europos komisija, vedama Ursulos von der Leyen, atrodo pakankamai palanki tolesnei ES integracijai ir tai teikia vilties, kad būtinos pinigų sąjungos reformos pagaliau bus įgyvendintos. Christine Lagarde, būsimoji  Europos centrinio banko vadovė ir ilgametė Tarptautinio valiutos fondo vadovė, turi daug politinio kapitalo ir gali rasti pakankamai paramos vadovų taryboje imtis veiksmų, kuriuos reikėjo įgyvendinti kuriant eurą prieš 20 metų.

Reikalinga kapitalo ir bankų sąjunga

Nors ES integracija yra gana gili kalbant apie prekių judėjimą, tačiau paslaugų rinkos integracija yra nebaigta. Dažnu atveju egzistuoja nemažai barjerų, vietinių reglamentavimo ar teisinių skirtumų, kurie neleidžia be trukdžių teikti paslaugų kitose šalyse narėse. Tai galioja ir finansų rinkoms.

Barjerų panaikinimas padidintų konkurenciją, ir tai reikštų geresnės kokybės ir, tikėtina, pigesnes finansines paslaugas ES piliečiams. Tai taip pat atvertų kelią paprastesniems finansinių institucijų susijungimams ir padėtų sustiprėti Europos bankiniam sektoriui, kuris po finansų krizės išlieka silpnas, neefektyvus ir nestabilus. Be to, laisvesnis kapitalo judėjimas Europos viduje labiau suvienodintų kreditavimo sąlygas tarp skirtingų šalių, o tai subalansuotų ekonominį ciklą.

Ką duotų bendras ES indėlių draudimas?

Gilesnė bankų rinkos integracija yra nelabai įmanoma be bendro indėlių draudimo ES lygiu. Tai gali sukelti nepasitikėjimą institucijomis, kurios vykdo veiklą įvairiose šalyse, kai kurioms šalims gali užkrauti neproporcingą finansinę atsakomybę ir taip užprogramuotų bankines krizes ateityje.

Kitas svarbus argumentas už bendro indėlių draudimo steigimą būtų tiesioginio ryšio tarp valstybių vertybinių popierių ir viešųjų finansų būklės ir bankinio sektoriaus suardymas. Ne vienoje ES šalyje matyta situacija − problemos bankiniame sektoriuje dėl tiesioginių valstybės įsipareigojimų iškart neigiamai paveikia šalių skolinimosi kainą. Ir atvirkščiai, suprastėjus valstybės fiskalinei padėčiai bankai susiduria su problemomis, nes nemaža dalis jų valdomo turto yra valstybių obligacijos, kurių vertė krenta. Turint bendrą ES indėlių draudimą šios problemos būtų mažiau užkrečiamos ir lengviau valdomos.

Ar ECB dar turi nepanaudotos amunicijos?

Tampa akivaizdu, kad dabartinė pinigų politika tikrai nebegali išspręsti visų euro zonos ekonomikos bėdų, tad reikalingos efektyvios fiskalinės priemonės. Panašu, kad Europos centrinis bankas išaudė didžiąją dalį savo arsenalo ir nebelabai turi, kaip toliau stimuliuoti ekonomiką ir pasiekti norimą infliacijos lygį. Vargu, ar palūkanų sumažinimas nuo -0,4 proc. iki -0,5 proc. arba papildoma kiekybinio skatinimo programa duotų reikšmingų pokyčių.

Dabartinės fiskalinės drausmės taisyklės dažnu atveju įvaro šalis į kampą apribodamos jų galimybes koordinuotai imtis veiksmų krizės akivaizdoje. Vis daugiau kritikos sulaukia struktūrinio biudžeto deficito rodiklis − jis yra labai priklausomas nuo prielaidų ir tiesiogiai nepamatuojamų rodiklių. Nors jų apskaičiavimas dažnu atveju yra netikslus, tačiau tai turi realių ir svarbių pasekmių šalims.

Be to, Europa susiduria su dideliu finansavimo trūkumu gynybai ir infrastruktūrai. Jei ES siekia išlikti konkurencinga ir pasiekti išsikeltų klimato kaitos bei gynybos finansavimo tikslų, artimiausiu metu bus reikalingos milžiniškos investicijos. Tačiau akivaizdu, kad tai nėra įmanoma, atsižvelgiant į dabartines fiskalines taisykles ir reikšmingo bendro ES biudžeto trūkumą.

Visgi turint omenyje, kad nemaža dalis euro zonos valstybių šiuo metu skolinasi praktiškai nemokamai arba net už neigiamas palūkanas, reikėtų nepraleisti progos investuoti į ateitį.

Kodėl tai svarbu Lietuvai?

Kaip euro zonos dalis, Lietuva irgi yra labai suinteresuota, jog bendra valiuta ir jos ekonominė erdvė būtų kaip įmanoma stipresnė. Jei per kelerius ateinančius metus Europos komisijai bei vadovų tarybai pavyktų pasistūmėti su reformomis, mūsų šalis neabejotinai taip pat būtų naudos gavėja.

Tikėtina, jog mūsų šalies finansų sektorius taptų dar atsparesnis, ir tai yra ypatingai aktualu puoselėjant ambicijas tapti regiono „fintech“ centru. Dėl didesnio finansinio stabilumo, tikėtina, galėtume skolintis dar palankesnėmis sąlygomis, sparčiau galėtų vystytis kapitalo rinkos, ir tai atvertų daugiau galimybių vietos įmonėms pritraukti kapitalo investicijų.

Finansinės rizikos pasidalinimas tarp euro zonos valstybių veiktų kaip draudimas, ir tokia finansinė krizė, kokia užgriuvo kaip prieš dešimtmetį, būtų mažai tikėtina.

Žinoma, ne viskas absoliučiai priklauso nuo reformų Europos lygiu ir dažnai ekonominės problemos būna lokalios. Todėl šalys neturėtų pamiršti apie namų darbus − produktyvumą skatinančias ir konkurencingumą didinančias reformas.

Labai sparčiai augantys atlyginimai persvėrė būsto brangimą ir šiek tiek padidėjusias palūkanas. Banko ekonomistai prognozuoja, kad dėl spartaus atlyginimų augimo bei aukštų vartotojų lūkesčių būsto rinka turėtų išlikti aktyvi.

„Mokesčių reforma kilstelėjo atlyginimų atskaičius mokesčius augimą į senokai regėtas aukštumas ir tai turėjo įtakos dideliam būsto įperkamumo šuoliui. Tiesa, žymi atlyginimų augimo dalis tenka pensijų kaupimui, todėl realus būsto perkamosios galios augimas gali būti kiek mažesnis“, − sako „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus.

Būstas brango visuose trijuose didmiesčiuose

Pasak „Swedbank“ ekonomisto, Vilniuje būsto rinka išliko labai aktyvi. Per metus sandorių skaičius sostinėje augo beveik 21 proc., o naujų būtų pardavimai šoktelėjo net 43 procentais. Naujos statybos būsto dalis pardavimuose ir toliau augo ir viršijo 40 procentų.

„Aukšta būsto paklausa ir spartus atlyginimų augimas atsispindėjo ir Vilniaus būsto kainose. Būsto kainos Viliuje pirmąjį šių metų ketvirtį vidutiniškai augo 5 proc. per metus ir siekė 1529 eurus už vieną kvadratinį metrą“, − komentuoja V. Šimkus. 

Jis pastebi, kad Kaune būsto kainas į viršų tempė didelis naujo būsto rinkos aktyvumas. Per metus būstas Kaune brango 10 proc., senos statybos būstas augo lėčiau, tačiau naujų butų sandorius skaičius pirmą ketvirtį augo net 38 proc. Kita vertus, naujos statybos butai Kaune užima dvigubai mažesnę dalį lyginant su Vilniumi – jų dalis siekia apie 23 proc. visų parduodamų butų.

„Klaipėdoje vyravo panašios tendencijos − būstas uostamiestyje per metus brango 9 proc., sandorių skaičius tuo pačiu laikotarpiu išaugo beveik 12 procentų. Naujas būstas Klaipėdoje brango dvigubai sparčiau nei senos statybos butai, atitinkamai, 11 proc. ir 5 proc. Per metus Klaipėdoje patrigubėjo naujos statybos butų pardavimai, tačiau Klaipėda pasižymi seklia nekilnojamo turto rinka, ir keli nekilnojamo turto projektai gali smarkiai koreguoti statistiką“, − sako V. Šimkus.

Kokios didmiesčių gyventojų galimybės įsigyti būstą?

Pasak „Swedbank“ ekonomistų, 15 procentų siekiantis atlyginimo atskaičius mokesčius augimas kaip ant mielių augino būsto įperkamumą Vilniuje.

„Per metus būsto įperkamumo indeksas padidėjo 8 punktais ir užbrėžė dar vieną naują rekordo liniją. Lyginant su praėjusių metų pradžia, laikotarpis, reikalingas sutaupyti pradinei įnašai, sutrumpėjo 2,5 mėnesio. Vilniečiai vidutiniškai galėjo įpirkti 77 kvadratinių metrų būstą“, − sako V. Šimkus.

Pasak jo, Kaune būsto įperkamumas ir toliau išliko aukščiausias tarp didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau jis augo lėčiau nei Vilniuje. Tam įtakos turėjo gana sparčiai augusios būsto kainos, nors atlyginimų augimas buvo panašus kaip ir Vilniuje. Kauniečiai pradiniam įnašui taupo trumpiausiai iš didmiesčių gyventojų − 21 mėnesį, ir per metus šis laikas sutrumpėjo vienu mėnesiu.

„Klaipėdoje būsto įperkamumo indeksas per metus sumenko 0,5 procentinio punkto. Nors kainų augimas Klaipėdoje buvo panašus į Kauno, tačiau neto atlyginimai Klaipėdoje augo 11 proc., tai yra, net 5 proc. punktais lėčiau nei Kaune. Visgi lyginant su praėjusiu ketvirčiu, būsto įperkamumas uostamiestyje šoktelėjo 7 punktais“, − komentuoja „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.

Nuomos pajamingumas − stabilus

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pastebi, kad visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuomos pajamingumas išlieka arti istorinio vidurkio. Tai rodo, kad, priešingai nei prieš dešimtmetį, būsto rinka vystosi tvariai ir perkaitimo ženklų nėra.

Pasak N. Mačiulio, nuomos pajamingumas rodo, kokią buto įsigijimo kainos dalį sudaro metinės jo nuomos pajamos. Vilniuje šiuo metu nuomos pajamingumas siekia apie 6 proc., Klaipėdoje 6,7 proc., Kaune – apie 7,7 procento. Panašiu tempu didėjančios butų ir jų nuomos kainos rodo, kad kainų pokyčius lemia ne spekuliacijos, o reali būsto paklausa.

„Tolimesnį butų sandorių skaičiaus ir kainų augimą skatina ne tik sparčiai didėjančios gyventojų pajamos, bet ir gerėjančios demografinės tendencijos. Šiemet į Lietuvą atvyko beveik 3 tūkst. daugiau gyventojų nei išvyko iš šalies, ir teigiamos migracijos tendencijos nustelbė neigiamas natūralias gyventojų kaitos tendencijas. Pastaruosius du mėnesius po labai ilgos pertraukos gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo didėti“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Būsto kainoms įtakos turės išoriniai veiksniai, palūkanos išliks žemos

Pasak N. Mačiulio, vertinant gyventojų pajamų ir demografines tendencijas, galima tikėtis, kad sandorių skaičius išliks arti istorinių aukštumų, o kainos toliau pamažu didės.

„Vis tik pagrindiniu būsto rinkos tendencijų veiksniu tampa nuo mūsų nepriklausantys procesai. Didėjanti įtampa tarp JAV ir Kinijos gali toliau slopinti ne tik pasaulinę prekybą ir Lietuvos eksporto augimą, bet ir gyventojų lūkesčius bei norą įsigyti būstą“, − pabrėžia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Tačiau jis atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu metu didesnis ekonomikos augimo neapibrėžtumas verčia centrinius bankus atidėti palūkanų didinimo planus ar net ieškoti papildomų ekonomikos skatinimo priemonių.

„Europos centrinis bankas palūkanų žada nedidinti bent iki kitų metų vasaros, todėl skolinimosi sąlygos ir toliau išliks palankios. Šiemet vidutinės būsto paskolos palūkanos Lietuvoje siekė 2,5 procento. Palyginimui, Latvijoje ir Estijoje jos buvo šiek tiek didesnės ir siekė, atitinkamai, 2,9 ir 2,8 procento“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis.

„Swedbank“ būsto įperkamumo indeksas parodo, kaip standartinį 55 kvadratinių metrų butą įperka šeima, kurios pajamos siekia pusantro vidutinio atlyginimo. Šeima butą įperka ir indekso reikšmė lygi 100 tuomet, kai naujai įsigyjamo būsto 30 metų trukmės paskolos, siekiančios 85 proc. buto vertės, mėnesio įmoka yra lygi 30 proc. jos mėnesinių pajamų. Didėjanti indekso reikšmė reiškia, kad būsto paskolos įmokos sudaro vis mažesnę pajamų dalį – būstas šeimai tampa lengviau įperkamas.

„Šiuo metu indeksas nerodo jokių akivaizdžių Lietuvos ekonomikos perkaitimo ženklų. Istoriškai gana žemas nedarbo lygis bei pastaraisiais metais didėjantis atotrūkis tarp atlyginimų ir produktyvumo augimo rodo po truputį kaistančią situaciją darbo rinkoje. Tačiau kiti rodikliai rodo, kad ekonomikos plėtra yra tvari. Šalies einamoji sąskaita ir užsienio prekyba išlieka subalansuotos, infliacija atslūgo, paskolų portfelis auga panašiu tempu, kaip ir nominalus BVP, o santykis tarp būsto kainų ir atlyginimų yra žemiau istorinio vidurkio“, - sako „Swedbank“ ekonomistas Vytenis Šimkus.

Pasak „Swedbank“ ekspertų, ekonomikos perkaitimas yra tokia ūkio padėtis, kai vidaus paklausa smarkiai viršija šalies gamybines galimybes, ir todėl atsiranda stiprus spaudimas kainoms. Įtempta situacija darbo rinkoje gali pavirsti aukštesne infliacija, paklausos perteklius atsispindėtų prastesniame prekybos balanse - importas pradėtų augti sparčiau už eksportą. Neracionalūs lūkesčiai gali paskatinti perteklinį skolinimą, galimai net formuotų turto kainų burbulus.

„Vis tik kol kas daugelis rodiklių rodo, kad Lietuvos ekonomika išlieka subalansuota ir paklausos augimas nevirto į netvarų kainų augimą. Ekonomikos perkaitimo indeksas šiuo metu yra labai toli nuo aukštumų, pasiektų prieš pasaulinę finansų krizę. Pavyzdžiui, einamosios sąskaitos deficitas 2008 metais Lietuvoje siekė apie 15 proc. BVP, o infliacija viršijo 10 procentų“, - komentuoja V. Šimkus.

Pasako „Swedbank“ ekonomisto, svarbus atskaitos taškas yra nulis - jis reiškia ilgalaikį istorinį vidurkį, o pakilimas virš jo signalizuotų apie ekonomikos perkaitimą. Kuo indekso reikšmė didesnė, tuo labiau išbalansuota ir pažeidžiama yra šalies ekonomika. Vis tik svarbiau yra ne konkreti indekso reikšmė, o jo pokyčiai - kaip greitai keičiasi ekonomikos temperatūra.

Indeksas rodo, jog Latvijos ir Estijos ekonomikos yra šiek tiek vėsesnės nei Lietuvos.

„Indeksas rodo, jog Latvijos ir Estijos ekonomikos yra šiek tiek vėsesnės nei Lietuvos. Pagrindinės to priežastys yra lėtesnis kaimyninių šalių atlyginimų bei kreditavimo augimas. Vis tik visose trijose Baltijos šalyse būtent darbuotojų trūkumas ir sparčiai augantys atlyginimai rodo perkaitimo ženklus, tuo tarpu vertinant kitus rodiklius matyti, kad ekonomikos augimas išlieka tvarus“, - Baltijos šalių situaciją komentuoja V. Šimkus.

„Swedbank“ ekonomistų teigimu, šalies ūkio temperatūrai kylant, politikams būtina vengti papildomai skatinti visuminę paklausą. Kitaip sakant, turėtų būti vengiama vykdyti prociklinę fiskalinę politiką.

„Sparčiai augant ekonomikai ir didėjant biudžeto pajamoms politikams neretai kyla pagunda pamaloninti rinkėjus, tad valdžios sektoriaus išlaidos taip pat didėja arba imami mažinti mokesčiai. Tokiu būdu politikai pila dar daugiau žibalo į ugnį, nors jie turėtų elgtis priešingai ir pristabdyti degimą. Lietuvoje matome, kad pernai buvo pradėtas vykdyti prociklinis fiskalinis skatinimas, kuris dėl įgyvendinamų mokestinių pakeitimų ir didinamų viešojo sektoriaus išlaidų, tikėtina, tęsis ir kitąmet“, - komentuoja „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė.

Šalies politikos formuotojams šiuo metu tenka ypač svarbus ekonomikos vaidmuo užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Pasak L. Galdikienės, be atsakingos fiskalinės politikos vykdymo svarbu vengti ir pernelyg spartaus minimalaus atlyginimo didinimo, kadangi tai dar labiau paskatintų netvarų atlyginimų, paklausos ir infliacijos augimą.

„Politikai turi dar vieną svarbų instrumentą ekonomikos temperatūrai kontroliuoti iš esmės nesumažinant ekonomikos augimo tempo - tai struktūrinės reformos. Tokios reformos, nukreiptos į efektyvesnį darbo rinkos veikimą, švietimo kokybės gerinimą, efektyvesnę inovacijų politiką, valstybės valdymą bei institucijų stiprinimą, paklotų tvirtesnį pamatą ilgalaikiam ekonomikos augimui. Besidžiaugiant ekonomikos pakilimu nereikėtų užmiršti, kad ekonomikos pamatus palankiausia ir „pigiausia“ tvirtinti tada, kai už lango dar šviečia saulė“, - reziumuoja „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.

„Swedbank“ ekonomikos perkaitimo indeksą sudaro šeši rodikliai: metinė infliacija (be maisto, energijos, alkoholio ir tabako), einamosios sąskaitos balanso dalis nuo BVP, nedarbas, atlyginimų augimo ir produktyvumo atotrūkis, skirtumas tarp kredito ir nominalaus BVP augimo, santykis tarp vidutinio atlyginimo ir būsto kainos Vilniuje. Istorinis vidurkis prilyginamas nuliui, skalė parodo standartinius nuokrypius - atotrūkį nuo istorinio vidurkio. Bendras perkaitimo indeksas yra sudaromas apskaičiuojant visų šešių rodiklių aritmetinį vidurkį.

Pagal originalų derybų planą, susitarimas dėl pereinamojo laikotarpio ir ateities santykių turi būti priimtas šių metų spalį. Tačiau sprendžiant iš derybų eigos, vargu, ar tai įvyks. Tuomet atsiranda reali vieno iš prasčiausių scenarijų galimybė – Brexit be susitarimo.

Užbaigti derybas tarp ES ir JK ir pasiekti susitarimą trukdo keletas persipynusių klausimų – tai ateities prekybos santykiai, Airijos ir Šiaurės Airijos siena bei Jungtinės Karalystės teisinė nepriklausomybė nuo ES.

Siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos yra ypatingai svarbi ir labai derybas komplikuojanti problema. 1998 m. buvo pasiektas ir dvejais referendumais patvirtintas Gerojo Penktadienio susitarimas (angl. Good Friday Agreement), kuris įtvirtino Š. Airiją kaip JK dalį, tačiau kartu įtvirtino būsimą dviejų Airijų integraciją, abi šalys oficialiai pripažino savo sienas. Vienas kertinių šio susitarimo aspektų buvo laisvas žmonių judėjimas. Šia sutartimi pavyko nutraukti beveik šimtmetį  trukusį kruviną konfliktą dėl Airijos suvienijimo. Ir ES, ir JK yra suinteresuotos pasiekti susitarimą, nes kitu atveju Brexit rytą pasienyje jau turės stovėti abiejų šalių sienų apsauga.

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May pateikė pasiūlymą ES, kuriuo siūloma, jog JK lieka muitų sąjungos prekėms nare (bet ne paslaugoms), JK galėtų valdyti migraciją, būtų galima išvengti sienos tarp dviejų Airijų. ES tokį pasiūlymą vienareikšmiškai atmetė, nurodydama, kad ES vieninga rinka remiasi keturiomis laisvėmis, tai yra, prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo laisvu judėjimu. ES pozicija šiuo klausimu yra aiški − norint naudotis vienos rinkos teikiamomis privilegijomis šias laisves reikia priimti, kaip tai yra padariusios Norvegija ar Šveicarija. Atsakomasis ES pasiūlymas yra įsteigti muitinės postą Belfasto sąsiauryje. Tokiu atveju Šiaurės Airija efektyviai liktų ES muitų sąjungoje atskirai nuo Didžiosios Britanijos.

Brexit scenarijus toliau gali vystytis keliomis kryptimis, tačiau bet kokiu atveju laukia keletas įtemptų mėnesių. Nepavykus pasiekti susitarimo, britai išsiveržia iš ES su trenksmu be jokio pereinamojo periodo. Ja kitą dieną prekyba pradeda vykti pagal daug prastesnes Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Tai reikštų, kad prekėms pradedami taikyti muitai ir sienų patikros, Londono bankams pradedamos taikyti griežtesnės pinigų plovimo prevencijos taisyklės ir panašiai. Tokio scenarijaus žalą sudėtinga įvertinti, nes poveikis būtų ne tik kainoms ar svaro kursui − būtų pažeistos tarptautinės gamybos grandinės, todėl tikėtina, kad dalis gamybos siektų pasitraukti iš JK.

Jei būtų pasiektas Kanados stiliaus susitarimas, ekonominiai santykiai vis tiek patirtų žalos, tačiau  procesas būtų valdomas. Per dviejų metų pereinamąjį laikotarpį vyktų derybos, kurios detaliau apibrėžtų JK ir ES ateities santykius, muitai galėtų būti gerokai palankesni, ekonomika išvengtų šoko ir visuomenė turėtų daugiau aiškumo.

Norvegijos stiliaus susitarimas būtų palankiausias ekonomiškai, bet vargiai įmanomas politiškai. Tokiu atveju JK liktų vieningoje ES rinkoje, bet tektų daugelyje sričių pripažinti ES teisės viršenybę bei užtikrinti keturių laisvių galiojimą, taip pat vis dar reikėtų prisidėti prie ES biudžeto. Vertinant politiškai, tai yra praktiškai neįmanomas scenarijus, nes Brexit šalininkai būtent ir siekia atgauti teisinę autonomiją bei sienų kontrolę. Tokiu atveju JK ne tik prarastų galimybę daryti įtaką ES sprendimams, bet ir privalėtų daugeliui jų paklusti.

Išlieka ir pirmalaikių rinkimų ar antro referendumo tikimybė, kas galutinai sumaišytų visas kortas. Pirmalaikių rinkimų rezultatai būtų sunkiai prognozuojami ir šiuo atveju T. May vyriausybę gelbėja faktas, jog nelabai kas daugiau nenori jos naštos. Dabartinė valdžia atmeta antro referendumo galimybę, o ir apklausų rezultatai nerodo esminio pasikeitimo visuomenės nuomonėje.

Britų vyriausybė, reikšdama kategoriškas pozicijas ir tvirtindama, jog prastas susitarimas yra blogiau negu jokio, įsivarė save į kampą. Stengdamasi suderinti skirtingų Torių partijos flangų pozicijas T. May pateikė pasiūlymą, kurio ES negalėjo priimti saugodama vieningos rinkos vientisumą. Panašu, kad norint pasiekti susitarimą kažkam reikės nusileisti ir tai, turbūt, nebus Europos Sąjunga.