Žino pergalių receptą
Šeštadienį 17 val. Dohos arenoje „Khalifa International“ akistatoje dėl trečiosios vietos ietis sukryžiuos pasaulio čempionato pelene tapusi Maroko rinktinė ir pavyzdinį racionalumą demonstruojanti Kroatija.
Sekmadienį 89 tūkst. vietų stadione „Lusail Iconic“ dėl teisės ketverius artimiausius metus vadintis stipriausia pasaulio rinktine susikaus Argentina ir Prancūzija.
Čempionės titulą ginanti Prancūzijos rinktinė Katare yra stabilumo etalonas. Nors „Les Bleus“ („Mėlynieji“), kaip ir argentiniečiai, pralaimėjo mačą grupėje, tačiau jie tai padarė tada, kai rezultatas nieko nebelėmė. Pirmose dviejose akistatose nukovę Australiją (4:1) ir Daniją (2:1) prancūzai užsitikrino pirmąją vietą D grupėje, tad etapo pabaigtuvėse išleido rezervinę sudėtį ir 0:1 nusileido Marokui.
Legendinio Didier Deschamps’o muštruojama komanda aštuntfinalyje 3:1 nepaliko šansų lenkams, ketvirtfinalyje nelengvai, bet pelnytai 2:1 parklupdė talentingą Anglijos rinktinę, o pusfinalyje 2:0 išsklaidė Maroko kerus.
„Les Bleus“ vaikinams tai bus ketvirtas planetos pirmenybių finalas. Tai kur kas mažiau nei argentiniečių, tačiau prancūzai gali pasigirti laimėję net du iš trijų bandymų. Pirmą sykį Aukso taurė jų rankose suspindo namuose vykusiame turnyre 1998-aisiais, antrą – 2018-ųjų pirmenybėse.
Prognozė pasitvirtino
Argentiniečiai iki finalo dardėjo akmenuotu keliu. Startiniame susitikime sensacingai 1:2 pralaimėję Saudo Arabijai, Lionelio Scalonio auklėtiniai vėliau atsitiesė vienodu rezultatu 2:0 palaužę Meksikos ir Lenkijos futbolininkus ir tapo C grupės nugalėtojais.
Aštuntfinalyje „Albicelestes“ („Žydrai baltųjų“) jėgą 2:1 pajuto ir Australijos ekipa. Sunkiausias jiems buvo ketvirtfinalio barjeras, kuriame tik po 11 m baudinių serijos 3:2 buvo palaužti Nyderlandų futbolininkai. Pusfinalyje argentiniečiai netikėtai lengvai 3:0 nušlavė Kroatijos komandą.
Argentinos vienuolikė planetos pirmenybių finale laimę bandys jau net šeštąjį kartą. Dėl aukso ji kovojo dar pirmajame istorijoje Pasaulio taurės turnyre 1930-aisiais ir lemiamame mače 2:4 nusileido Urugvajui. Pirmąjį auksą Pietų Amerikos futbolo milžinai laimėjo 1978-aisiais. Vėliau tą patį pakartojo su Diego Maradona 1986-aisiais. Pastarąjį sykį lemiamą aukštumą Lionelis Messis ir kompanija šturmavo 2014 m. Brazilijoje, kur 0:1 suklupo akistatoje su Vokietijos futbolininkais.
Nesiseka: vokiečiai tapo didžiausiu turnyro nusivylimu, o jų vartininkas M.Neueris iškart po čempionato slidinėdamas patyrė sunkią traumą./ Scanpix nuotr.
„Dar iki čempionato pradžios spėjau, kad jame gali triumfuoti Argentina. Smagu, kad prognozė pasitvirtina. Kas netiki mano įžvalgumu, gali patikrinti mano išsakytus žodžius žiniasklaidoje“, – šypsojosi Valdas Trakys.
Buvęs daugkartinis Lietuvos čempionas ir šalies rinktinės puolėjas, dabar treniruojantis Klaipėdos „Neptūno“ futbolo komandą, iš anksto įžvelgė giedras argentiniečių perspektyvas.
Simpatijos – Argentinai
– Kodėl jums pasirodė, kad 2022-ieji bus L. Messio gaujos triumfo metai?
Pietų Amerikos komandos jau du dešimtmečius nelaimi pasaulio pirmenybių, nors turi paties aukščiausio lygio žaidėjų. Atėjo metas jiems nutraukti Europos dominavimą.
– Prieš čempionatą nujaučiau, kad Katare sužibės Argentina. Prie favoritų priskyriau ir kitą Pietų Amerikos atstovę Braziliją. Įvertinau, kad Pietų Amerikos komandos jau du dešimtmečius nelaimi pasaulio pirmenybių, nors turi paties aukščiausio lygio atlikėjus. Manau, atėjo metas jiems nutraukti Europos dominavimą. Tiesa, brazilams kiek pritrūko sėkmės ir racionalumo (ketvirtfinalyje po baudinių serijos 1:2 nusileido kroatams – aut. past.).
– Kas taps šios arabiškos pasakos finalo nugalėtoju?
– Sunku prognozuoti, nes finale jėgos atrodo visiškai lygios. Neaišku, kokių sudėčių žais komandos, nes teko girdėti, kad į finalą gali atvykti Karimas Benzema. Po traumos pasveikęs puolėjas yra geriausias 2021–2022 m. sezono pasaulio futbolininkas. Tokio žaidėjo faktorius negali būti nereikšmingas, net žinant tai, kad jis treniravosi tik individualiai, o prancūzai turi ir kitą geriausią pasaulio puolėją Kylianą Mbappé. Šalia jo ryškiai žiba saugas Antoine'as Griezmannas, puikiai skirstantis perdavimus.
Argentina sulig kiekvienomis rungtynėmis taip pat vis gerina savo žaidimą. L. Messis žaidžia geriausią čempionatą savo karjeroje. Tikrai neatrodo, kad šiam genijui jau 35-eri. Manau, jis pajėgus ištempti savo komandą į pačią viršūnę. Bent jau linkėčiau, kad jis iškeltų taip trūkstamą Pasaulio taurę ir atsistotų į vieną gretą su kita Argentinos legenda Diego Maradona.
Mažajame finale norėčiau, kad bronza atitektų Maroko futbolininkams. Jie tapo pirmaisiais istorijoje Afrikos atstovais, patekusiais į pusfinalį, tad būtų gražu, kad šis žygis baigtųsi ir pirmaisiais medaliais. Juolab kad Katare už juos serga didžiulė minia atvykusių jų tėvynainių, palaiko ir visas arabiškas, musulmoniškas pasaulis.
– Marokiečiai visiems tapo maloniu turnyro atradimu. Kas labiausiai nuvylė?
– Vokiečiai. Kas galėjo patikėti, kad tokia rinktinė antrą čempionatą iš eilės neįveiks grupės barjero? Į Katarą jie atvyko pasitelkę užgrūdintus futbolininkus, stiprų vyriausiąjį trenerį Hansą-Dieterį Flicką, kuris iki tol daug pasiekė ir rinktinėje (kaip Joachimo Löwo asistentas 2014 m. tapo pasaulio čempionu – aut. past.), ir Miuncheno „Bayern“ klube (laimėjo UEFA Čempionų lygą). Tačiau šį kartą net jam nepavyko atgaivinti komandos.
Prie didžiausių nusivylimų priskirčiau ir belgus. Praėjusiame pasaulio čempionate 2018 m. pusfinalį pasiekusi komanda, ir šiemet turėjo labai talentingus žaidėjus. Spėju, kad jai koją pakišo pašlijusi psichologinė atmosfera (čempionato metu sklido gandai apie žaidėjų rietenas – aut. past.). Pats esu rungtyniavęs Belgijoje, tad žinau, kad šioje šalyje tarp žaidėjų yra kalbinių ir etninių skirtumų, rinktinėje yra ne tik iš Europos kilusių futbolininkų. Kartais šie aspektai ne trukdo, o papildo kolektyvą, bet būna, kad ir skaldo. Ypač, kai nesiseka laimėti.
Viltys: Maroko sirgaliai laukia, kad šiandien „Atlaso liūtai“ atliktų dar vieną stebuklą – laimėtų pirmąjį istorijoje medalį Afrikos žemynui./ Scanpix nuotr.
– XXII Pasaulio taurės turnyras įeis į istoriją, kaip pirmasis vykęs ne vasarą, o žiemą. Kuo jums, neminint žaidimo ir rezultatų, įsimins pirmenybės Katare?
– Katare pirmą kartą imta labai tiksliai skaičiuoti žaidimo laiką. Beveik visos rungtynės trukdavo ne 90 minučių, o beveik šimtą. Mano nuomone, tai – teisingas požiūris. Taip skatinamas sąžiningesnis elgesys, o stipresnės komandos turi daugiau laiko įrodyti savo pranašumą. Skaičiuojant apytiksliai, silpnesnė komanda, jei rezultatas ją tenkindavo, imdavo vilkinti žaidimą imituodama traumas, ginčydamasi su teisėjais ir t. t. Dabar taip elgtis nebėra prasmės, nes arbitrai kompensuoja visą sugaištą laiką.
– Kiekvienas pasaulio čempionatas atneša kažką savito, atskleidžia naujų žaidimo tendencijų ir pan. Ar jūs, kaip treneris, pasisėmėte idėjų iš turnyro Katare?
– Pasaulio čempionatas trunka vos kelias savaites, kiekvienų rungtynių kaina čia labai didelė. Todėl treneriai vengia eksperimentų, kažkokių didelių naujovių pasitaiko retai. Žinoma, išanalizavus varžybas, peržvelgus „Instat“ pateikiamus statistinius duomenis, dabar populiarią xG kategoriją (kuriamų progų įvarčiui įmušti koeficientas – aut. past.), galima pamatyti įdomių momentų, tad kažką pasižymiu. Atrodo, žinai įvairiausių gynybos, puolimo strategijų, bet įdomu stebėti, kaip jas taiko aukščiausio lygio komandos. Akivaizdu, kad taktinis pasirengimas progresuoja daugelyje šalių, todėl ne tik elitinės rinktinės, bet ir, pavyzdžiui, Marokas ar kitos lanksčiai taiko taktinius sprendimus, moka persigrupuoti rungtynių metu.
Man patiko Ispanijos rinktinė, nors ir iškrito po grupių etapo. Turėdami techniškus saugus ispanai nuosekliai konstruodavo pozicines atakas, kantriai bandydavo pralaužti masyvią varžovų gynybą. Jautėsi trenerio Luiso Enrique ranka ir stilius. Kita vertus, pamatėme, kad ispanų arba portugalų demonstruoti dideli kamuolio valdymo procentai toli gražu ne visada lemia palankų galutinį rezultatą.
