Mokytis kartu

Kai patys augome, tokių stovyklų nebuvo.

Idėja vaikus mokyti kino stovyklos vadovei, režisierei K. Milašiūtei kilo, nes šalyje trūko kino edukacijos, o ir nebuvo kokybiškai organizuojamų tokio tipo stovyklų. Pirmąją stovyklą ji kartu su kitais studentais ėmėsi organizuoti dar studijuojant LMTA.

„Kai patys augome, tokių stovyklų nebuvo. Aš pati įstojau į akademiją nedaug žinodama apie kiną, tuo metu kino edukacijos mokymosi galimybių buvo labai mažai. Norėjome sukurti kažką tokio. Aš turėjau tikslą toms jaunoms mergaitėms, kurios yra paauglės, kaip aš kažkada buvau, suteikti galimybę pradėti mokytis kino meno anksčiau, turėti erdvę nagrinėti temas, kurios įdomios, jaustis saugiai“, – teigė K. Milašiūtė.

Šiais metais Kanų kino festivalio konkursinėje programoje trumpametražį filmą „Uogos“ pristatantis režisierius, operatorius V. Katkus prie stovyklos prisijungė antrais jos metais ir iki šiol joje moko vaikus. Kaip Vytautas teigia, pradėję organizuoti stovyklas, jie mokėsi kartu su pačiais mokiniais ir tai vyksta iki šiol.

„Būnant studentais neaišku, kiek mes turim tų žinių ir galim jų adekvačiai duoti moksleiviams. Bet mes kvietėmės daug įvairiausių svečių, kurių mums patiems būtų įdomu klausytis. Kiekvienais metais stovykla šiek tiek keitėsi. Kaip stovyklos vadovas galvojau, kaip duodamas žinias moksleiviams dar galėčiau pats daugiau jų įgyti. Ypatingai pirmais metais jaučiau, kiek daug naujų dalykų išmokstu kartu“, – sakė V. Katkus.

V. Katkus / Organizatorių nuotr.

V. Katkui pritarė ir stovyklos koordinatorė E. Poškevičiūtė, kuri pradėjo savo kelionę stovykloje kaip dalyvė, o dabar studijuoja kino dramaturgiją LMTA ir moko moksleivius vystyti savo istorijas.

„Kaip Vytautas ir sakė, jie pradėjo, kai buvo studentai, tai dabar aš jaučiuosi tokioje pozicijoje. Esu studentė ir bendraujant su moksleiviais, vedant paskaitas, jaučiu, kad dar pati turiu daug ko išmokti ir sužinoti. Su tokiu nusiteikimu, kad pati nežinau visko, yra labai smagu dirbti su moksleiviais, nes tuomet mes esame lygūs. Mes kartu mokomės. Aš prisiimu atsakomybę už šį procesą, bet mes viską darome kartu, mokomės kaip dirbti komandoje, rašyti scenarijų“, – pasakojo E. Poškevičiūtė.

Tikslas – supažindinti su kinu

Neužtenka mokėti nufilmuoti „TikTok'o“ ir tada kurti filmą. Dabar reikia atskirti, kas yra kinas, tai paaiškinti mokiniams.

Kaip daug metų vedantis kino stovyklas V. Katkus pastebėjo, kad sustiprėjusios socialinės medijos pakeitė kino suvokimą jaunimo tarpe, todėl dabar viena iš edukacinių užduočių tampa moksleiviams apskritai paaiškinti, kas yra ši meno šaka.

„Atrodo, kad stovykla reikalinga dėl video higienos. Dabar yra tiek daug visokių „TikTok'ų“, „Youtube“, „Instagram“, kur atrodo kiekvieną dieną ten viską filmuoji, bet reikia suprasti, kad kinas ir „tik tokai“ yra skirtingi dalykai. Kartais jie susijungia. Neužtenka mokėti nufilmuoti „TikTok'o“ ir tada kurti filmą. Dabar reikia atskirti, kas yra kinas, tai paaiškinti mokiniams“, – teigė režisierius. – „Anksčiau važiuodavusiems moksleiviams, atrodė labai aišku, ko jie važiuoja. Jiems nereikėdavo pasakoti, kas tai yra. Dabar yra tokių, kurie važiuoja galvodami apie visokius nuomonės formuotojus ir apie socialines medijas, kas irgi yra gerai, bet stovykla nėra apie tai. Praėjusiais metais net su tokia baime važiavau, nes galvojau, kiek reikės aiškinti vaikams, kad kinas nėra „TikTok'as“. Turėjau jauniausią vaikų grupę, tai jie labai sąmoningi buvo ir suprato viską.“

E. Poškevičiūtės pastebėjimu stovykla taip pat labai naudinga jaunimo emociniam augimui.

„Visas procesas iki įėjimo į aikštelę, reikalauja labai didelio konkretumo. Visas savo idėjas – ar tai vizualines, ar istorinės – turi labai sukonkretizuoti. Tai labai padeda paauglio emociniam augimui. Tu turi apsispręsti dėl labai daug dalykų: istorijos, vizualo, stiliaus, ir sukurti kūrinį, kuris yra tavo asmeninis sprendimas. Man atrodo, svarbu mokyti priimti sprendimus, pasitikėti savo idėjomis“, – teigė E. Poškevičiūtė.

E. Poškevičiūtė (kairėje) / Organizatorių nuotr.

Dažnai paaugliai stovykloje dalyvauja ne vienerius metus, o kai kurie po to renkasi ir kursus kino mokykloje. Organizatoriai stovyklos metu stengiasi supažindinti mokinius su įvairiomis kino profesijomis ir parodyti, kuo jos yra įdomios ir svarbios kino kūrime.

„Kiekvienas vaikas turi užpildyti anketą. Joje yra klausimas, ar jie įsivaizduoja, ką norėtų joje veikti: filmuoti, režisuoti, vaidinti ir pan. Mes į tai atsižvelgiam, bet ne aklinai. Daug vaikų nežino tokių specialybių kaip prodiusavimas, kino dailė ar kinematografija. Dauguma žino, kas yra aktorius ir viskas. Dauguma nori būti aktoriais. Vadovo ir koordinatoriaus tikslas ir yra nenuskriausti vaiko ir parodyti, kad ir kita specialybė yra įdomi. Todėl taip pat turime ir skirtingų profesijų vadovus“, – pasakojo V. Katkus.

Organizatorių nuotr.

Dėmesys lietuviškam kinui

Kiekvienais metais stovykla turi kokią nors koncepciją, kviečiasi skirtingus dėstytojus, organizuoja filmų peržiūras. Kaip pažymi organizatorė K. Milašiūtė, šiemet ratas vėl apsisuko ir dėmesys bus skiriamas lietuviškam kinui, kaip ir pačioje pirmoje stovykloje.

Tai yra viena iš švietimo krypčių – sudominti lietuvišku kinu.

„Pati pirma stovyklos pamaina buvo skirta lietuviškam kinui. Joje dalyvavo režisieriai Marija Kavtaradzė, Andrius Blaževičius, aktorius Marius Repšys ir kiti. Stovykloje apžvelgėme klasikinius ir šių dienų filmus. Praėjusiais metais, kai turėjome stojamuosius į „Youngblood“ mokyklą, dauguma negalėjo įvardinti nei vieno lietuviško filmo, o tai yra jaunuoliai, kurie jau renkasi kažkokią kryptį – Skalvijos kino akademiją ar „Youngblood“ mokyklą ir jie nežino lietuviško kino. Nusprendėme, kad tai mums yra svarbu. Ypač, kai Lietuvos kino kūrėjai pastaruoju metu pelno aukščiausius kino apdovanojimus. Tai yra viena iš švietimo krypčių – sudominti lietuvišku kinu“, – sakė K. Milašiūtė.