Keičiasi valdų skaičius

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo verslo registro ekspertai kiekvienų metų viduryje stebi ūkių padidėjimą, o metų pradžioje – sumažėjimą dėl paskutinę metų dieną vykdomo reikalavimų neatitinkančių valdų išregistravimo. 2021 m. liepos 1 d. duomenimis, Registre įregistruotos 154 674 žemės ūkio valdos. Per ketverius metus (nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) valdų skaičius sumažėjo 19 864. Nuo 2011 m. kiekvienų metų pradžioje atrenkamos Registro nuostatų reikalavimų neatitinkančios valdos. Valdos, kurių valdytojai mirė, o paveldėtojai nesikreipė per Registro nuostatuose nustatytą laikotarpį, yra išregistruojamos. Inicijuojamas valdų, kurių duomenys nebuvo atnaujinti per pastaruosius trejus metus, išregistravimas.

Valdos, kurių duomenys per tokį laikotarpį neatnaujinti, išregistruojamos atitinkamų metų gruodžio 31 d. 2017 m. pradžioje išregistruotinomis pažymėtos 12 448 valdos, 2018 m. pradžioje šis skaičius siekė 10 848, 2019 m. pradžioje – 6 175, 2020 m. pradžioje – 5 532. Pernai metų pradžioje jis buvo mažiausias – 4 397.

Beje, per pastaruosius beveik du dešimtmečius labai pasikeitė mažųjų ir didelių ūkių statistika. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, bendras visų jų skaičius siekė 237 tūkst. Tarkime, 2004 m. daugiausia buvo ūkių, kurių valdoma žemė siekė mažiau nei 5 ha. Tokių ūkių buvo net 134,2 tūkst., visas turimas plotas užėmė 379,5 tūkst. ha naudmenų. Antrą vietą pagal skaičių užėmė 5–9,99 ha žemės valdantys ūkiai, tokių būta 54,8 tūkst., jų bendras plotas – 383,1 tūkst. ha). Trečią – 10–19,99 ha turintys ūkininkai. Tokius plotus 2004-aisiais deklaravo 28,8 tūkst. savininkų ar valdytojų, bendras plotas užėmė 395,2 tūkst. ha.

121,3 tūkst. Iki tiek (beveik dvigubai) nuo 2004-ųjų iki pernai Lietuvoje sumažėjo bendras ūkių skaičius.

Padaugėjo stambiausiųjų

Prieš aštuoniolika metų didžiausius žemės plotus – 399,1 tūkst. ha – valdė smulkūs ūkininkai, deklaravę 20–49,99 ha ūkius. Iš viso tokių ūkių buvo 13,4 tūkst. 50–99,99 ha valdytojų tais metais registruota tik 3,4 tūkst., o jų turimas bendras naudmenų plotas siekė 234,8 tūkst. ha. Stambių ūkininkų, valdančių 100–499,99 ha, buvo 2 tūkst., jų dirbama žemė užėmė 383,3 tūkst. ha. Didžiausių žemvaldžių, turinčių daugiau nei 500 ha tada registruota vos 300, deklaruotas bendras plotas – 373,4 tūkst. ha.

Nuo to laiko pastebima drastiška ūkių mažėjimo tendencija. Bendras ūkių skaičius nuo 2004-ųjų iki pernai sumažėjo beveik dvigubai – iki 121,3 tūkst. Praėjusių metų duomenimis, smulkiausių – 1–4,99 ha – ūkių jau yra tik 56,2 tūkst. (bendras valdomas jų naudmenų plotas – 150,3 tūkst. ha), 5–9,99 ha turėtojų beliko 25,7 tūkst. (183 tūkst. ha), 10–19,99 ha savininkų skaičius susitraukė iki 16,9 tūkst. (237,4 tūkst. ha), 20–49,99 ha deklaravusių ūkininkų sumažėjo iki 11,1 tūkst. (343,9 tūkst. ha). Užtat vidutinių ir didesniųjų ūkininkų daugėjo visose likusiose trijose kategorijose. 50–99,99 ha valdytojų jau yra 5,5 tūkst. (valdo 393 tūkst. ha). Daugiausia žemės naudmenų (1,063 mln. ha) atsidūrė 100–499,99 ha ūkių turėtojų, o jų pačių padaugėjo iki 5,4 tūkst. Didžiausiųjų – valdančių daugiau nei 500 ha – ūkių suskaičiuota 500 (visas jų plotas 555,6 tūkst. ha).

Ne taip seniai atliktos ūkių dydžių pokyčių analizės išvados skelbia, kad vieni ūkiai žemę pardavė, dovanojo, kiti – išnuomojo, treti – pasitraukė iš prekinės žemės ūkio gamybos (likvidavo ūkį arba perleido jį jaunesniems), už tai gaudami ES paramą pagal kaimo plėtros programą.

Žemės ūkio specialistams daugiausia nerimo kelia tai, kad pastaraisiais metais pastebimai mažėja Lietuvoje auginamų gyvulių skaičius.

Nerimas – dėl gyvulių

Žemės ūkio specialistams daugiausia nerimo kelia tai, kad pastaraisiais metais pastebimai mažėja Lietuvoje auginamų gyvulių skaičius. Nuo 2004 m. iki 2020-ųjų net 45,9 proc. sumažėjo kiaulių, 20,5 proc. – galvijų (iš jų 46,3 proc. karvių). Ožkų mažiau 45,2 proc., užtat avių ūkiuose padaugėjo net penkis kartus. Beje, arkliai per tuos metus tapo retenybe, jų sumažėjo beveik 80 proc.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, gyvulininkystės produkcija nesiekia ir 40 proc. šalies žemės ūkio produkcijos (prieš dešimtmetį sudarė daugiau kaip 45 proc.). Suomijoje, Danijoje, Airijoje šis rodiklis siekia 65–75 proc. Palyginti su augalininkyste, didesnę dalį gyvulininkystės produkcijos nei Lietuva taip pat pagamina Lenkija, Estija ir Latvija.

Ūkininkai katastrofišką karvių mažėjimą paaiškina itin mažomis (nuostolingomis) pieno supirkimo kainomis. Tik pastaruoju metu jos šoktelėjo dėl pasaulinių tendencijų. ŽŪIKVC skelbia, kad šeimos ūkiams ir ūkininkams šiemet sausį už 1 t buvo mokama jau bemaž 422 eurai, pernai tuo metu – tik 298 eurai (42 proc. daugiau), o žemės ūkio bendrovėms ir įmonėms – 481 euras vietoj 349 eurų (38 proc. daugiau). Anksčiau kainos ritosi tik žemyn, pieno gamyba daugumai ūkių buvo nuostolinga ir buvo kompensuojama iš kitų veiklos rūšių.

Problema: žemės ūkyje ES išmokų galima gauti ir nieko neauginant; vadinamieji sofos ūkininkai tiesiog deklaruoja plotus, juos du kartus per metus nušienauja, šieną palieka pūti laukuose ir susižeria kasmet po keliolika milijonų eurų.

Kiauliena pigesnė nei kitur

Kiaulių mažėjimą lėmė ne tik užklupęs afrikinis kiaulių maras, bet ir supirkimo kainos. ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, Lietuvoje 2021 m. kiaulių E klasės supirkimo vidutinė kaina sudarė 131,46 euro 100 kg skerdenų ir buvo 13,18 proc. žemesnė nei 2020 m. Kiaulių vidutinė E klasės supirkimo kaina ES rinkoje tuo pačiu laikotarpiu sudarė 142,99 euro, t.y. 10,71 proc. buvo žemesnė nei 2020 m. Ji pernai, palyginti su 2020 m., didėjo tik Švedijoje – 5,62 proc. (iki 198,57 euro), o kitose ES šalyse krito.

Labiausiai per metus nuo 2020-ųjų kiaulių kaina sumažėjo Kroatijoje – 15,04 proc. (iki 139,8 euro), Lenkijoje – 11,57 proc. (iki 135,65 euro), Estijoje – 8,44 proc. (iki 145,41 euro), Latvijoje – 11,54 proc. (iki 139,10 euro) ir tai buvo atitinkamai 3,19 proc., 10,61 proc. ir 5,81 proc. aukštesnės kainos nei Lietuvoje. Vokietijoje ir Ispanijoje, kurios yra didžiausios kiaulių augintojos ES, kiaulių supirkimo kainos 2021 m., palyginti su 2020 m., atitinkamai sumažėjo 14,01 proc. (iki 139,87 euro) ir 6,11 proc. (iki 154,14 euro).

Per šešiolika metų net 45,9 proc. sumažėjo Lietuvoje auginamų kiaulių, 20,5 proc. – galvijų (iš jų 46,3 proc. karvių).

Laukia milžiniški pokyčiai

Dar didesni iššūkiai (nei dabartiniai maisto produktų kainų svyravimai ir ūkių stambėjimas) Lietuvos ir visos Bendrijos žemės ūkio laukia artimiausiais metais. Europos Komisija priėmė pasiūlymų rinkinį, kuriuo siekiama, kad ES klimato, energetikos, transporto ir mokesčių politika iki 2030 m. būtų tinkama sumažinti grynąjį išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 55 proc. (palyginti su 1990 m.). Tai neišvengiamai palies ūkininkus. Ir, be abejo, skirtingose valstybėse nevienodai.

Kaip tvari plėtra pakeis Lietuvos žemės ūkį?

Eglė Dovbyšienė, SEB banko valdybos narė, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorė

Nors žemės ūkio bendrosios produkcijos sukuriama vis daugiau, šio sektoriaus reikšmė pastebimai mažėja. Per pastaruosius 20 metų žemės ūkio sukuriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis susitraukė daugiau negu perpus – nuo 7 iki 2,8 proc.

Ribotos augimo galimybės

Lietuvoje sukuriama žemės ūkio produkcija, nekeičiant pačios specializacijos ir produktų sudėties, turi palyginti ribotas didėjimo galimybes, nes dirbamos žemės plotai nebegali smarkiai didėti, taip pat yra auginamų kultūrų derlingumo ribos – iš 1 ha sudėtinga užauginti gerokai daugiau kviečių ar rapsų. Kadangi kiti ekonomikos sektoriai, ypač eksportuojantys, neturi tokių ribų, žemės ūkio svarba santykinai  mažėja. Siekiant produkcijos didėjimo ilguoju laikotarpiu, būtina didinti sukuriamą pridėtinę vertę ir plėsti kitų produktų, kultūrų gamybą, kad produkcijos apimtis taip nepriklausytų nuo dirbamos žemės plotų. Būtina didinti daržovių, vaisių, grybų auginimą, šiltnamių ūkį, gyvulininkystę, vietinės produkcijos perdirbimą eksportuojant kuo didesnės vertės produktus, o ne pirmines žaliavas.

Iššūkių Lietuvos ūkininkams kelia ne tik orai, globalizacija ir tarptautinė konkurencija, bet ir nūdienos aplinkybių dažnai neatitinkantis veiklos modelis ar žaliavų ir produkcijos kainų svyravimai rinkose. Pasaulio, ypač Europos, ryžtas kovoti su klimato kaita taip pat gali turėti didelę įtaką ūkininkų veiklai ir konkurencingumui. Ką žaliasis kursas reiškia šalies žemės ūkio sektoriui ir kaip pastarasis privalės keistis, kad liktų konkurencinga Lietuvos ekonomikos dalis?

Kuria šiltnamio efektą

Skaičiuojama, kad šiuo metu žemės ūkis atsakingas už maždaug 15 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų ES. Norėdama įveikti grėsmę, kurią kelia klimato šilimas, Europa ėmėsi žaliojo kurso – priemonių, kuriomis siekiama iki šio amžiaus vidurio pereiti prie klimatui poveikio nedarančios ekonomikos.

Per artimiausius kelerius metus ES ketina parengti ir pradės įgyvendinti bendrąją žemės ūkio politiką, kuri bus sutelkta į tvarią plėtrą, socialinių, aplinkos apsaugos ir ekonominių tikslų siekį. Kokie tvarumo reikalavimai bus keliami žemės ūkiui, kol kas tebėra neaišku: šis sektorius vis dar neįtrauktas į ES taikomą aplinkos atžvilgiu tvarios veiklos klasifikavimo sistemą – taksonomiją, tikimasi, kad tai įvyks antroje šių metų pusėje.

Pirmiausia, ES žaliasis kursas skatina pereiti nuo tradicinių žemės ūkio metodų prie pažangesnės, našesnės ir mažiau taršios veiklos.

Vis dėlto tvirtai galime konstatuoti du dalykus. Pirma, žemės ūkis privalės keistis, modernėti ir pereiti prie tvarios veiklos. Antra, šis pokytis bus skatinamas ne tik teisinėmis, bet ir finansinėmis priemonėmis. Bendrajai žemės ūkio politikai 2023–2027 m. finansuoti Europos Bendrija ketina skirti 395 mlrd. eurų, iš kurių 11 mlrd. turėtų tekti Baltijos šalims. Tai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemės ūkiui turėtų suteikti puikių paskatų tobulėti, augti ir keistis.

Mažiau tarši veikla

Pokyčiai turėtų vykti keliomis kryptimis. Pirmiausia, ES žaliasis kursas skatina pereiti nuo tradicinių žemės ūkio metodų prie pažangesnės, našesnės ir mažiau taršios veiklos. Turint omenyje, kad Baltijos šalių, ypač Lietuvos, žemės ūkyje vis dar vyrauja maži ūkiai, paprastai valdomi ir prižiūrimi vyresnio amžiaus žmonių, tikėtina, kad naujovės sektoriuje kurį laiką sunkiai skinsis kelią, neretai netgi patirdamos pasipriešinimą.

Be to, mažesniems ūkiams kur kas sudėtingiau pritraukti investicijų į pažangias technologijas, reikalingas tvariai veiklai užtikrinti. Todėl artimiausiais metais turėtume matyti tolesnę Lietuvos žemės ūkio konsolidaciją. Ją iš dalies skatins ir kartų kaita: paveldėtojai dažnai nutaria nesekti tėvų pėdomis ir trauktis iš žemės ūkio veiklos, ūkius parduoti, o tai taip pat sudarys prielaidas didesnėms žemės ūkio bendrovėms telkti dirbamos žemės plotus.

Tikėtina, kad toks telkimasis ir sektoriuje veikiančių įmonių stambėjimas sudarys prielaidas keistis ir žemės ūkio gamybos struktūrai. Lietuvoje ir kitoms Baltijos šalims Europoje būdingas itin didelis dėmesys augalininkystei: javai sudaro apie 49 proc. Lietuvos žemės ūkio produkcijos, ir šis rodiklis gerokai pranoksta ES vidurkį – 16 proc. Vis dėlto javų auginimas paprastai sukuria mažesnę pridėtinę vertę negu kitos žemės ūkio šakos, tokios kaip gyvulininkystė.

Todėl, atsižvelgdami į tarptautinės konkurencijos keliamus iššūkius, tokius kaip gerokai pigesni javai iš Rytų Europos šalių, ir pasinaudodami ES parama, dalis ūkių pereis prie pelningesnės veiklos, galbūt net ir naujoviškų, alternatyvių maisto šaltinių auginimo taikydami pažangias technologijas, juolab kad gyvulininkystei būdingos itin didelės šiltnamio efektą sukuriančių dujų emisijos.

Greičiausiai stebėsime tolesnę kooperatyvų plėtrą ir žemės ūkio bendrovių, norinčių gaminti maisto produktus, skirtus galutiniams vartotojams, integraciją. Taip žalieji Europos pokyčiai ir kartų kaita sudarys prielaidas konkurencingesniam, didesnę pridėtinę vertę kuriančiam žemės ūkiui Lietuvoje formuotis.