Kaip skelbia Lietuvos nacionalinis muziejus, autentiškas pasakojimas „Atsiminimai“ lietuviškai bus išleistas pirmą kartą. Tai – pataisyta ir papildyta anksčiau išleistos knygos lenkų kalba versija.

„Atsiminimus“ į lietuvių kalbą išvertė istorikė Tamara Bairašauskaitė, o knygos leidimą parėmė Vasario 16-osios fondas.

„A. Sierakauskienės atsiminimai nėra nei perdėm emocingi, nei perkrauti kasdienybės aprašymais. Jų herojai – nepaliaujami kovotojai už laisvę ir nepriklausomybę – Apolonijos broliai Aleksandras, Pranciškus, Konstantinas ir Titas Dalevskiai bei vyras Zigmantas Sierakauskas. Pati Apolonija, jos motina ir seserys minimos tiek, kiek yra prisidėjusios prie jų veiklos, dėl ko visos Dalevskių šeimos moterys patyrė tremtinio dalią“, – rašoma muziejaus pranešime.

Sukilimo vado žmona pasakojime daug dėmesio skiria herojų gyvenimo aprašymui, jų politinei veiklai bei pačiam sukilimui, taip pat atskleidžiamos detalės apie herojų privatų gyvenimą, pasakojimas stiprinamas brolių ir vyro laiškais.

„Visgi „Atsiminimai“ nėra vientisas ir nuoseklus pasakojimas. Jame esama neišvengiamų pasikartojimų, nes vaizduojamų herojų likimai persipynė, tekstas rašytas atskirais skyriais ir atskiromis biografijomis. Tačiau autorė rašė kaskart kiek kitaip. Todėl knygoje pateikiamas visas originalaus rankraščio tekstas be trumpinimų ir pakeitimų“, – teigiama pranešime.

Jame teigiama, kad rengiant leidinį nemažai istorinių įvykių komentarų ir biogramų pakoreguota atsižvelgiant į naujausius 1863–1864 metų sukilimo tyrimus.

Iki sukilėlių palaikų perlaidojimo lapkričio 22 dieną Lietuvos nacionalinis muziejus taip pat ketina pristatyti naujausią archeologų, istorikų ir antropologų parengtą kolektyvinę monografiją „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ bei atidaryti parodą „Pažadinti“, kuria bus supažindinta su sukilėlių asmenybėmis ir jų atradimo Gedimino kalne istorija.

Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1863–1864 metais mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui.

Po egzekucijų palaikai nebuvo atiduoti artimiesiems palaidoti, o slapta užkasti tuomet visuomenei neprieinamoje vietoje – 1831 metais caro įsakymu ant Gedimino kalno įrengtos tvirtovės teritorijoje.

Archeologams Gedimino kalne pavyko atrasti 20 sukilėlių palaikų iš 21. Sukilėlių ir jų vadų Z. Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus palaidoti Rasų kapinėse nuspręsta prieš metus. Sukilėlių vardai bus užrašyti lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.

Archeologams Gedimino kalne nepavyko aptikti pirmosios aukos – kunigo Stanislovo Išoros palaikų, manoma, kad jis galėjo būti palaidotas kitoje vietoje.

1863–1864 metų sukilėliai kovojo prieš Rusijos caro valdžią ir siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę.

„Tikslios datos dar neturime, nes dar šiek tiek dirbame su dabar turimais rezultatais. Gegužės viduryje turime patikrinti apie 30 kvadratinių metrų Gedimino kalno, kuriuos norime ištirti. Sunku gali būti, nes įsikasti gali tekti iki keturių metrų“, – BNS sakė Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Pirmadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje spaudos konferencijoje pristatyti tyrimų Gedimino kalne rezultatai. Iki šiol archeologams pavyko atrasti 20 sukilėlių palaikų iš 21, tarp jų – ir vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus.

Žinoma, kad egzekucijos sukilėliams įvykdytos Lukiškių aikštėje Vilniuje. Devyni buvo sušaudyti, o dvylika – pakarti. Kai kurie sukilėliai palaidoti su už nugaros surištomis rankomis, su maišais ant galvos. Palaikai buvo apipilti kalkėmis.

Beveik prie visų rasta asmeninių daiktų. Ant Z. Sierakausko rankos piršto – vestuvinis žiedas lenkų kalba, prie kai kurių palaikų aptikta kulkų ar jų skeveldrų.

Kaip teigė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, planuojama, rastus sukilėlių palaikus iškilmingai ir su pagarba palaidoti rugsėjo mėnesį.

„Iškilmingas palaidojimas planuojamas šių metų rudenį Rasų kapinėse, centrinėje koplyčioje rengiamame kolumbariume. Prieita prie bendros nuostatos, jog šie vardai ir pavardės būtų užrašomi trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai ir baltarusiškai, taip pabrėžiant sukilimo svarbą visiems šiems kraštams, visoms šioms tautoms“, – teigė M. Kvietkauskas.

Ieškos dar neatrastų palaikų

Vienų palaikų archeologams rasti kol kas nepavyko. Manoma, kad dar nerasti yra Stanislovo Išoros palaikai, kadangi gauti jo genetiniai tyrimai nesutapo su jau atrastais palaikais.

„Nežinome, 100 procentų pasakyti negalime, bet viena iš versijų, kadangi visi jie yra rasti ant kalno, tai ir jo palaikus rasti ten tikimybė yra didelė“, – teigė archeologas Gytis Grižas.

S. Išorai mirties bausmė įvykdyta 1863 metų birželio 3 dieną, kai jam buvo 25-eri. Jis dirbo Vilniaus vyskupijoje, taip pat buvo Žaludko (Lydos apsk.) kunigas vikaras.

Per sukilimą S. Išora buvo Liudviko Narbuto sukilėlių būrio kapelionas. Carinė valdžia S. Išorą sučiupo už viešą Tautinės vyriausybės manifesto perskaitymą bažnyčioje.

Daug sukilėlių rūkė, kai kurie sirgo mažakraujyste

Sukilėlių palaikų antropologiniai tyrimai mokslininkams leido atrasti ir daugiau faktų apie sukilėlių gyvenimą, jų įpročius, ligas. Kaip teigė Vilniaus universiteto antropologė Justina Kozakaitė, ant dantų rastos juodos apnašos rodo, kad bent dešimt sukilėlių rūkė.

„Ne visi 20 sukilėlių rūkė, dabar neprisimenu tikslaus skaičiaus, gal dešimt. Bet būtent pajuodavusios vidinės dantų dalys, pajuodusios apnašos rodo nuolatinį tabako vartojimą, šiuo atveju – rūkymą“, – BNS sakė J. Kozakaitė.

„Būtent pas Z. Sierakauską ir K. Kalinauską rūkymo žymių nebuvo rasta“, – pridūrė mokslininkė.

Anot jos, papildomai be dantų tyrimo atlikti ir kaukolės bei viso skeleto tyrimai, jie padėjo atskleisti dar daugiau detalių apie sukilėlių gyvenimą.

„Vienas iš sukilėlių krūtinėje turėjo mažiausiai tris durtinius sužalojimus, jie patirti dar prieš mirtį. Kiti sukilėliai sirgo mažakraujyste, nemažai infekcinių susirgimų aptikta. Konstatavome ir senesnių traumų, tas pats Z. Sierakauskas turėjo sugijusį sužalojimą kaktoje“, – teigė J. Kozakaitė.

Visų rastų sukilėlių tapatybės yra patvirtintos, tačiau kol kas nepavyko sulaukti oficialaus patvirtinimo iš Baltarusijos dėl K. Kalinausko palaikų, tam reikalingas jo brolio DNR tyrimas.

K. Kalinausko brolis palaidotas Svisločiuje, šeimos kape. Būtent šalia šio Vakarų Baltarusijos miesto, tuometinėje Gardino gubernijoje gimė ir augo K. Kalinauskas.

Baltarusiai K. Kalinauską laiko vienu iš savo šalies nacionalinių didvyrių, jo asmenybė gausiai įamžinta ne tik Baltarusijos miestų gatvėse, tačiau ir mokykliniuose vadovėliuose.

Kaip skelbia „Lietuvos žinios“, atminimo įamžinimu rūpinsis Vyriausybės sudaryta komisija, kurioje be premjero bus penki ministrai, dvi kanclerės ir pora patarėjų, taip pat galės būti pasitelkti istorikai ar kiti profesionalai. Kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas sako, kad siekiama, jog palaikų perlaidojimas „būtų vienijantis, o ne skaldantis dalykas“, todėl visuomenė kviečiama įsitraukti į „ramų, lėtą, konstruktyvų dialogą“ dėl didvyrių pagerbimo.

Z.Sierakausko  palaikai ant Gedimino kalno rasti liepos mėnesį, juos aptiko Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai. Z.Sierakauskui  Rusijos valdžios atstovai 1863 metais Vilniaus Lukiškių aikštėje įvykdė mirties bausmę. Jam buvo 37 metai.

Rugsėjo pradžioje pranešta, kad ant kalno rasti ir kito sukilimo vado - Konstantino Kalinausko palaikai.

Kaip skelbia „Lietuvos žinios“, planuojama, kad sukilėlių palaikai galutinai turėtų būti identifikuoti kitų metų pradžioje.

Taip pat esama pakankamai nuorodų, kad tarp iškastų palaikų gali būti ir Konstantino Kalinausko palaikai.

Politikai savo ruožtu pradeda diskusijas, kur reikėtų juos palaidoti. Šią savaitę Seimo vadovybė svarstė parlamentaro konservatoriaus Emanuelio Zingerio pasiūlymą Z.Sierakausko palaikus palaidoti Antakalnio kapinėse Vilniuje – šalia kitų kovotojų už nepriklausomybę.

Tačiau Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iškėlė idėją, kad tinkamiausia vieta vieno iš sukilimo vadų palaikams atgulti amžinojo poilsio būtų Vilniaus arkikatedra bazilika.

Istorikas abu pasiūlymus kritikuoja ir nurodo, anot jo, dvi idealias vietas sukilėliams palaidoti – istorines Rasų arba Bernardinų kapines Vilniuje.

Pasiūlymų įvairovė

Seimo narys konservatorius E.Zingeris raštu kreipėsi į parlamento valdybą, prašydamas „įvertinti galimybę perlaidoti Z.Sierakausko palaikus Vilniaus Antakalnio kapinėse – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų, Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių aukų kaimynystėje“.

Anot politiko, Z.Sierakauskas kovojo už išsilaisvinimą iš Rusijos imperijos bei Lietuvos ir Lenkijos valstybės atkūrimą.

Be to, jis norėtų, kad prieš perlaidojant palaikus Seimo rūmuose būtų surengta atsisveikinimo ceremonija.

„Taip pat baigus tyrimus dėl tapatybės, siūlau apsvarstyti galimybę Z.Sierakauską ir jo bendražygius pašarvoti Seime, sudarant galimybę visuomenei pagerbti jų atminimą prieš juos perlaidojant. Atkuriamasis Seimas tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir ją laimėjo 1990 metais. Tam tam pačiam tikslui – kovai už Lietuvos laisvę – Z.Sierakauskas ir jo bendražygiai didvyriškai atidavė savo gyvybes. Todėl Seimas yra tinkamiausia vieta juos pagerbti“, – įsitikinęs E.Zingeris.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis BNS sakė, kad tikrai reikia ieškoti tinkamiausios vietos palaidoti carinės Rusijos nužudytiems sukilėlių palaikams, tačiau abejojo, kad tam tinka Antakalnio kapinės.

„Manau, kad su visa pagarba reikėtų elgtis su to žmogaus palaikais ir ieškoti tinkamiausios vietos palaikams ir pagerbti, ir pašarvoti. Manau, kad tai galėtų būti istoriniai mūsų pastatai, susiję su jo paties istorija. Tuo metu Katedra jam taip pat buvo šventovė“, – svarstė parlamento vadovas.

Jis nepritarė sumanymui atsisveikinimo ceremoniją surengti parlamento rūmuose.

„Norėčiau nesvarstyti tokios versijos. Vis dėlto čia ne tam skirta erdvė. Pagarbą galima atiduoti įvairiais būdais, nebūtinai palaikus atnešant į čia“, – sakė V.Pranckietis.

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis teigė, kad šis klausimas komitete nesvarstytas, jis neturi ir asmeninės pozicijos.

„Manau, reikia tikrai visuomenės nuomonės šiuo klausimu atsiklausti, tai yra labai svarbu“, – BNS sakė R.Karbauskis.

Kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas savo ruožtu pabrėžė, kad Z.Sierakausko palaikų atradimo svarba – didelė, ypač valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste, todėl svarbu išsamiai išdiskutuoti, kaip pagerbti vieną iš 1863 metų sukilimo lyderių.

„Manome, kad šiai akimirkai diskusijų etape visos idėjos yra svarstytinos. Svarbiausia, kad pasirinkta idėja telktų, o ne skaldytų, būtent todėl labai svarbu, kad idėjos nebūtų siūlomos vienašališkai, skubotai ir neišdiskutavus“, – pažymėjo jis.

Tinkamiausios kapinės – Rasų ir Bernardinų

Istorijos instituto daktaro istoriko Algimanto Kasparavičiaus teigimu, vis dėlto tinkamiausia vieta didvyriams palaidoti būtų kapinės, o ne bažnyčia.

„Kalbant konkrečiai apie Z.Sierakausko laidojimo vietą, manyčiau, kad ir istoriškai, ir kultūriškai geriausios vietos galėtų būti dvi. Pirmiausia turėtume kalbėti apie kapines. Jokiu būdu ne Antakalnio kapines, bet Rasų kapines – jos yra istorinės, praktiškai yra to paties laikmečio, bendraamžės su Z.Sierakausku, – BNS sakė istorikas. – Antra puiki vieta galėtų būti Bernardinų kapinės Užupyje. Vis dėlto tai buvo lenkų kultūros žmogus, iš esmės lenkas, juo savęs laikęs, taip fiksuota dokumentuose, mes gerbiame jo atminimą.“

„Tai dvi idealiai tinkančios laidojimo vietos: abi yra prestižinės kapinės, abi yra istorinės kapinės, tampriai susijusios su bendra Lietuvos ir Lenkijos kultūrine praeitimi, kultūrine ir istorine atmintimi. Šiuo atveju ieškoti tinkamesnės vietos būtų savotiška politikė erezija“, – sakė istorikas.

A.Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad Antakalnio kapinės susiformavo sovietmečiu, o bažnyčia išvis nėra tinkama vieta buvusio kariškio palaikams.

„Kalbėti apie Katedrą arba kurią nors kitą Vilniaus bažnyčią nelabai tiktų, nes šiuo atveju kalbame apie sukilėlį, apie kariškį, apie politinį veikėją. Praktikos laidoti bažnyčioje, ypač praėjus tokiam laikui, aš tiesą sakant, nelabai matyčiau galimybės. Nežinau, kaip į tai žiūrėtų katalikų Bažnyčia“, – teigė istorikas.

Vilniaus arkivyskupijos kurija neatsakė tiesiai į BNS klausimą, kaip vertina siūlymą Z.Sierakauską palaidoti Vilniaus arkikatedroje. Kurijos komunikacijos koordinatorė Živilė Peluritienė tepasakė, kad „tokių iškilių asmenybių, kaip Z.Sierakausko, palaikų amžinam poilsiui pagal nusistovėjusią tradiciją yra skirtos Antakalnio kapinės“.

Stengiamasi identifikuoti visus

Liepos viduryje pranešta, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, atlikdami archeologinius tyrimus Gedimino kalno aikštelėje, aptiko keletą palaikų. Pirminiais duomenimis, vienas iš mirusiųjų gali būti 1863 metų sukilimo vadas Z.Sierakauskas.

Manoma, kad tai jo palaikai buvo užkasti atskiroje duobėje. Prie jų rastas medalikėlis, o ant dešinės rankos – auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje: „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“. Pasak mokslininkų, būtent šis radinys juo užvedė ant kelio.

Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius Rimantas Jankauskas BNS teigė, kad dėl Z.Sierakausko tapatybės abejonių praktiškai nebėra.

„Iš principo nebėra. Mes naudojame šį atvejį savo metodikoms testuoti“, – tvirtino jis.

Profesoriaus teigimu, jau šiemet gali būti oficialiai paskelbta, kad rasti Z.Sierakausko palaikai.

Kol kas universiteto antropologai yra ištyrę 11-a ant Gedimino kalno rastų palaikų. R.Jankausko teigimu, iš viso jų turėtų būti 21. Stengiamasi identifikuoti visus palaikus.

„Galutinės išvados bus daromos, kai sulauksime paskutinių palaikų, nes ne visi dar iškasti. Dabar turime 11 palaikų, o sąraše yra 21“, – BNS sakė profesorius.

„Stengsimės visus identifikuoti, einame atmetimo keliu. Greičiausiai visų (identifikuoti) ir nepavyks, kai kurių ir fotografijų nėra. Iš viso yra septynių asmenų fotografijos, pagal kurias sugretinimas atliekamas“, – aiškino R.Jankauskas.

Kultūros ministerijos duomenimis, lauko tyrimai turi būti baigti rugsėjo pabaigoje, o laboratoriniai tyrimai – kitų metų pradžioje. Tyrimus vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas.

Manoma, kad ant Gedimino kalno aptikti palaikai užkasti XIX amžiaus antroje pusėje. Atkasti keli griautiniai kapai, kuriuose palaidota po kelis žmones. Dauguma mirusiųjų užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Viename dvigubame kape aptikta kulka. Jau nustatyta, kad tokiu būdu palaidoti 1863–1864 metų sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – interviu su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku ir politologu dr. Antanu Kulakausku.

– Kodėl tuos palaikus reikėjo slėpti?

– Kaip ir sovietiniais laikais KGB slėpdavo partizanų kapus arba užkasdavo kur nors, taip ir tada [Michailas] Muravjovas sugalvojo, kad reikia elgtis panašiai. Beje, jau buvo precedentas, kai Vilniuje buvo nužudytas Simonas Konarskis ir jo kapas paliktas nužudymo vietoje, tai ten rinkdavosi minios žmonių. Čia elgėsi panašiai – uždaryti, valstybinių nusikaltėlių kūnų neatiduoti šeimoms. Iš dalies dėl to tiems laikams, atrodė, ypatingo žiaurumo, M. Muravjovas ir buvo pramintas „koriku“.

– Radau tokią žinią, kad buvo numatyta, jog Z. Sierakauskas turi būti sušaudytas, bet M. Muravjovas pats savo ranka parašė „pakarti“. Ar tai didesnė bausmė, ar ji labiau žeminanti? Kodėl pakarti, o ne sušaudyti?

– Taip, iš tikrųjų teismo sprendimas buvo sušaudyti. Jis buvo kariškis, Rusijos Generalinio štabo kapitonas, gana artimai susijęs su aukščiausia Rusijos karine vadovybe, Rusijos karo ministru. Ir, žinoma, M. Muravjovo akimis žiūrint, tai ypatinga išdavystė – Rusijos karininkas perėjo į maištininkų, kovojusių prieš Rusiją, pusę. Tai šia prasme – didesnė bausmė. Be to, pakorimas turi žeminančios bausmės [įvaizdį] jau XIX amžiuje.

– O kas buvo tie budeliai, kurie kardavo?

– Tai štai, kai M. Muravjovas įsakė pakarti pirmąsias aukas, tai pasirodė, kad pirmiesiems dviem nebuvo įvykdytas M. Muravjovo nurodymas, nes nebuvo, kas pakaria, nebuvo budelio. Bet paskui pasirūpino budeliu iš Varšuvos karinės tvirtovės atsigabenti, ir jau kitus, kuriuos nuspręsdavo karti, kardavo viešai.

– Ar Z. Sierakauskas buvo tiesiog karo vadas, ar jis kartu buvo ir politikas, strategas? Kas jis labiau buvo?

Sukilimo vadovybėje jis buvo tik karinė figūra. Politine prasme jis nebuvo sukilimo politinis vadovas.

– Sukilimo vadovybėje jis buvo tik karinė figūra. Politine prasme jis nebuvo sukilimo politinis vadovas. Ir apskritai, kai jį išsikvietė iš Peterburgo, įkalbėjo, kad reikėtų koordinuoti padrikus partizaninius būrius, tai jis Vilniuje buvo sukilimo vadovybės paskirtas tarsi koordinatoriumi visų Lietuvos sukilėlių karo vadu, bet realiai to meto sąlygomis tai buvo neįvykdoma užduotis. Faktiškai jis buvo Kauno gubernijos karo vadas.

– Z. Sierakauskas – grafų palikuonis. Bežemis, bet vis dėlto išsimokslinęs žmogus, padaręs karjerą Generaliniame štabe, kaip jūs jau minėjote. Ir staiga jis susideda su sukilėliais. Kaip taip gali būti? Kas paskatino jį taip elgtis?

– Šeimos tradicija, nes vis dėlto aišku, kad jau studijų laikais jis dėjosi su revoliucionieriais, pogrindininkais. Tada susipažino su broliais Dalevskiais iš Vilniaus, kurie be reikalo primiršta šeima, nors yra apie juos knyga parašyta lietuviškai Vytauto Merkio.

– Kokį čia vaidmenį vaidino jo sutuoktinė ir jos šeima, nes ji buvo Apolonija Dalevskytė?

– Tai aišku, kad kol nepamatė jos ir nežinojo greičiausiai...

– Bet šeimą jis pažinojo?

– Šeimą jis pažinojo ir važiuodamas sustodavo. Čiagi vyko manifestacijos, kaip Sąjūdžio mitingai, jau 1861 metais, buvo įvesta karo padėtis, su vėliavomis eidavo, giedodavo bažnytines giesmes. Tai per vieną tokį mitingą bute Dalevskių susipažino ir su Apolonija, būsima žmona, kuri krito, ko gero, tą patį vakarą jam į akis, ir jie netrukus susituokė. Tiesa, žmona ji buvo metus tiktai. Visi Dalevskiai – 4 broliai ir visos seserys – nukentėjo. Vienas iš brolių, beje, ar ne dvynys, nes datos tos pačios kaip ir Apolonijos, sušaudytas Lukiškių aikštėje ir, greičiausiai, kalne guli irgi.

Dar kitas brolis Pranas, arba Prancišekas, buvo išsiųstas į Sibirą. A. Sierakauskienė pagimdė dukrą 1863 metų rudenį, kai vyras jau buvo nužudytas. Ji buvo ištremta į Rusiją, kažkur Novgorodo sritį, bet kadangi buvo pažinčių su aukštais pareigūnais, leido išvažiuoti į Varšuvą. Ir ji mirė Varšuvoje 1919 metais jau nepriklausomoje Lenkijoje. Beje, Sierakauskų dukrelė išgyveno trejus metus, Rusijoje ji mirė.

– Bet vis tiek tikimybė tokia, kad ir Konstantinas Kalinauskas turėtų būti Gedimino kalne?

– Taip, pavardės žinomos visų, kurių 21 buvo nužudytas Lukiškių aikštėje. Žinoma ir kiek pakarta, nors čia [skaičius] svyruoja, nes, kaip sakiau, kurie sąraše turėjo būti pakarti, ne visus pakorė, nes nebuvo kam.

– O kaip dėl to, kas lietuviams yra artimiausia – Antanas Mackevičius. Jis buvo pakartas Kaune. Ar jo palaidojimo vieta žinoma?

– Nežinoma. A. Mackevičius pagal etninę kilmę lietuvis. Žinoma, politine prasme jų pažiūros ne kažin kaip skyrėsi. Visi jie deklaravo, kad pritaria LDK tam tikram valstybingumui arba autonomijai bendroje su Lenkija valstybėje. Tai K. Kalinauskas buvo, ko gero, aršiausias šiuo požiūriu lietuviškumo šalininkas. Mūsų dabartinė valstybė nėra tos valstybės tęsinys. Turime suvokti, kad po 1863 metų sukilimo Lietuvos valstybingumo raidoje įvyko lūžis. Jonui Basanavičiui sukilimas buvo „lenkmetis“, niekas jo labai negarbino smetoniškoje Lietuvoje – kairieji geriau į jį žiūrėjo, dešinieji ir tautininkai, tiesą sakant, skeptiškai – ne mūsų tai reikalas, tik pagadinęs mums. Z. Sierakauskas Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“ net nėra paminėtas.

– O jūs, kaip pilietis, ką manytumėte – ar dera dabar tuos atrastus palaikus kažkaip iškilmingai palaidoti tokioje vietoje, kur, kaip sakėte, būtų galima ir ekskursiją atsivesti, ir studentus? Ar čia nereikėtų sureikšminti?

– Kova dėl laisvės ir tautos, valstiečių geresnių sąlygų visais laikais yra universalus dalykas. Ir šitie žmonės aukojosi ir mirė. Tegu ir iliuzijos, ir naivumas... 95 proc. blaiviai mąstančių buvo aišku nuo pat pradžių, kad sukilimas pralaimės. Tai jie yra šiaip ar taip verti atminties ir pagarbos.

Sensacingas radinys

Gedimino kalno aikštelėje mirusiųjų palaikus aptiko Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai.

„Pagal pirminius duomenis vienas iš mirusiųjų yra galimai 1863 metų sukilimo vadas Z.Sierakauskas“, – rašoma ministerijos pranešime spaudai.

Aptiktuose kapuose buvo septyni mirusieji, jie buvo užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Viename kape aptikta kulka. Prie mirusiųjų aptiktadiržų sagčių, darbužių sagų, keletas smulkių darbužių audinių fragmentų, religinio turinio medalikėlių, medalionų, kryželių.

Prie vieno iš vyrų, kuris palaidotas atskirai nuo kitų, ant dešinės rankos rastas auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“.

Z.Sierakauskui Rusijos valdžios atstovai 1863 metais Vilniaus Lukiškių aikštėje įvykdė mirties bausmę. Jam buvo 37 metai.

Anot Kultūros ministerijos, pirminiai duomenys rodo, jog visi rasti mirusieji buvo sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme.

Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas spaudai Arminas Šileikis BNS sakė, kad palaikai rasti ant Gedimino kalno viršaus. Radimvietėjė archeologiniai tyrimai dar turėtų tęstis iki rudens.

„Kad hipotezė pasitvirtintų, ar tai tikrai yra sukilėliai, dar turi būti atlikti tolesni tyrimai“, – sakė A.Šileikis.

Paklaustas, kas leidžia manyti, kad naujai rasti palaikai yra sukilėlių, A.Šileikis paminėjo jų nešiotus religinius medalikėlius.

„Ir prie ankstesnių buvo rasta medalikėlių, ir prie šitų. Medalikėliai datuojami 19 amžiaus antra puse (...). Nėra žinoma, ką tiksliai sukilėliai dėvėdavo, bet būdavo įprasta, kad sukilėliai turi medalikėlį ir ant jo turi būti pavaizduota šventoji Dievo motina, tai buvo einamieji sukilėlių ženklai“, – pasakojo A.Šileikis.

Palaikus perkasoje preliminariai tyrė Vilniaus universiteto antropologė Justina Kozakaitė. Visa antropologinė medžiaga perduodama tolimesniam tyrimui į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antropologijos katedrą.

Pasak A.Šileikio, tam, kad būtų tiksliai pasakyti, jog rasti Z.Sierakausko palaikai, reikės visų pirma atlikti tyrimus dėl palaikų amžiaus, ligų, kuriomis asmuo sirgo, o po to sektų radinių lyginiams su nuotraukomis.

„Tolesni tyrimai turi būti vykdomi su fotografijų tyrinėjimu, lyginant kaukolę su fotografija ir pan., tokie tyrimai užtrunka“, – sakė A.Šileikis.

Per ankstesnius archeologinius tyrimus šių metų sausį buvo aptikti keturių mirusių vyrų palaikai.

Tyrimai, skirti galutinai patvirtinti, kad archeologai Gedimino kalne iš tikrųjų rado 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją vado Z. Sierakausko palaikus, užtruks apie pusę metų, sako kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

„Gali iki pusės metų trukti“, - žurnalistams Gedimino kalno papėdėje trečiadienį sakė viceministras.

Pasak jo, dėl Z.Sierakausko palaikų perlaidojimo bus sprendžiama visiškai identifikavus jų tapatybę.

Laisvės simbolis

1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją vadas Zigmantas Sierakauskas Lietuvai svarbus kaip laisvės simbolis, sako istorikė Zita Medišauskienė.

„Be abejo, didžiausia jo įtaka ir reikšmė yra kaip sukilimo vado, tačiau po to jis ilgai buvo simboline Lietuvos laisvės figūra“, - BNS trečiadienį sakė Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė.

Istorikė teigė, kad didžiąją gyvenimo dalį Z.Sierakauskas gyveno Rusijos teritorijoje, o jo kontaktai su Lietuva dėl cenzūros buvo fragmentiški, riboti ir slapti.

Z.Sierakauskas sukilimui vadovavo kelis mėnesius, tačiau, pasak Z.Medišauskienės, tai buvo pati svarbiausia pasipriešinimo fazė.

„Tai buvo ta kylančioji sukilimo dalis“, - kalbėjo istorikė.

Z.Sierakauskas buvo vienas iš pagrindinių herojų, kurie padėjo palaikyti sukilimo atmintį ir kovos už nepriklausomybę dvasią Lietuvoje.

„Jeigu realiai tas sukilimas kažkokio realaus poveikio situacijai Lietuvoje nepadarė, bet pats pasipriešinimo faktas liko visuomenės atmintyje, ir jis buvo labai svarbus išlaikant tapatybę, kovojant su po sukilimo prasidėjusiu rusinimu“, - pridūrė ji.

„Z.Sierakauskas buvo vienas iš pagrindinių herojų, kurie padėjo palaikyti sukilimo atmintį ir tą pasipriešinimo dvasią, kovos už nepriklausomybę dvasią Lietuvoje“, - sakė Z.Medišauskienė.

Ekspertė teigė, kad Z.Sierakauskas tikriausiai dar iki sukilimo turėjo milžiniškos įtakos demokratiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, vėliau ir dalyvavusiai pasipriešinime.

„Jis buvo tų naujų, modernių idėjų skleidėjas Lietuvoje“, - tvirtino istorikė.

Geologų pasiūlymai

Geologai siūlo atlikti papildomus geologinius ir geotechninius tyrimus, siekiant tiksliai įvertinti Gedimino kalno šlaito stabilumą, kad būtų galima tinkamai įrengti drenažo sistemą ir kitas priemones pašalinti vandeniui iš šlaito grunto.

Lietuvos geologijos tarnyba nurodo, kad preliminarūs Lenkijos geologų atlikti geofizinių kalno tyrimų rezultatai leidžia daryti išvadą, jog pietrytinis kalno šlaitas deformuojasi sparčiau, nei manyta ir todėl būtina jį stabilizuoti. Pasak geologų, būtina išgręžti kelis gręžinius kalno viršuje, pietrytiniame šlaite ir pakilimo take paimant gruntų bandinius, taip pat atlikti geotechninį zondavimą ir laboratorinius gruntų tyrimus.

„Pietrytiniame šlaite reikia atlikti esančių statinių ir konstrukcijų vertinimą, išsiaiškinti konstrukcijų įrengimo gylius ir dabartinę būklę ir įdiegti greitąsias priemones kritulių vandeniui nuvesti nuo aukštutinės pilies pamatų. Reikia atlikti pietrytinio Gedimino kalno šlaito stabilumo modeliavimą, išskirti potencialiai nestabilias šlaito zonas, slysmo paviršius“, - nurodo tarnyba.

Anot geologų, atliekant modeliavimo darbus rekomenduojama patikrinti sąlygas, kai polaidžio ir liūčių metu šlaite išsikrauna požeminis vanduo, tuomet, vadovaujantis gautais tyrimų rezultatus būtų galima suprojektuoti ir įrengti nuolatinę sistemą kritulių vandeniui iš šlaito gruntų pašalinti.

Tokias išvadas Lietuvos geologijos tarnyba teikia atsižvelgdama į Lenkijos valstybinio geologinio instituto ekspertų atliktus tyrimus. Kelias savaites kalnas tirtas įvairiais geofiziniais metodais: elektrine tomografija, konduktyvumo matavimais, georadaru ir mikroseisminiais tyrimais. Išvados teikiamos Vyriausybei, Kultūros ir Aplinkos ministerijoms, Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Taip pat pažymima, kad gavus visus tyrimų duomenis, įvertinus esamas konstrukcijas, būtų galima parengti pietrytinio šlaito tvirtinimo projektą.

Vilniaus savivaldybė yra paskelbusi ekstremalią situaciją dėl kalno, tai leido Vyriausybei liepos pradžioje skubiai skirti beveik 3 mln. eurų skubiems kalno tvarkymo darbams. Kultūros viceministro Renaldo Augustinavičiaus teigimu, kitąmet sistemiškesniam kalno tvarkymui planuojami dar 5 mln. eurų.

Gedimino kalnas yra avarinės būklės, juo ypač susirūpinta po pernai ir šiemet šiaurės vakariniame šlaite susiformavusių nuošliaužų, ekspertai skelbia apie nuošliaužų pavojų ir pietrytiniame šlaite, kur stovi Aukštutinės pilies liekanos.

Kultūros ministerija informuoja, jog antradienį kalno šiaurės vakarų šlaite pradėjo dirbti specialus ekskavatorius, kuriuo įrengiami gruntiniai pagrindai nuošliaužos pažeistame šlaite, vėliau bus montuojama drenažinė, montuojamos tinkladėžės, užpildytos dolomitine skalda, bus atkuriamas buvęs žemės paviršius. Šiuos darbus ketinama užbaigti 2018 metų antroje pusėje.

Praėjusią savaitę kalno Aukštutinių rūmų kiemeliai, teritorija tarp rūmų sienų ir gynybinės sienos, taip pat archeologinių tyrimų vieta užklota lietaus vandeniui nelaidžia plėvele.