Pastatas  jau pasiruošęs pasitikti rudens darganas ir žiemos šalčius. Iš Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų finansuotas energetinio naudingumo atnaujinimo projektas leido apšiltinti muziejaus sienas, pakeisti langus ir stogą, atnaujinti apšvietimo sistemą. O A. Žmuidzinavičiaus namas atgavo savo tikrąją išorės spalvą bei buvo restauruoti autentiški pastato langai. Iš viso atlikta darbų beveik už 283 tūkst. eurų.

Kol vyko muziejaus pastato renovacijos darbai, pasikeitė ir pati velnių buveinė. Menininkai Saulius Valius ir Rasa Butiškytė kviečia visus į naujai transformuotas šviesos ir paslapties pripildytas erdves. Visuose muziejaus aukštuose išsidėsčiusioje instaliacijoje žiūrovai pateks į chtoniškąjį pasaulį, pajus požemių chaosą ir pamažu, spalvų ir garsų patyriminėje kelionėje, kils link dangiškojo aukščio, kur lauks susitikimas su... angelais.

Velnių muziejaus nuotr. 

Pasisvečiavus pas velnius kviečiama užsukti ir į šios kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus namus ir dirbtuvę. Čia galima susipažinti su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu bei išlikusia 3–4-ojo dešimtmečių aplinka: autentiškais baldais ir įvairiomis interjero detalėmis.

Darbuotojai įspėja, kad muziejus duris lankytojams atveria tik laikinai, nes jau ruošiasi ir ekspozicijos atnaujinimo darbams, todėl verta suskubti ir neatidėlioti apsilankymo.

Pasižymėjęs pedagogas

Lietuvių tapytojas, akvarelininkas, dailės mokytojas gimė Biržų–Pasvalio apskrityje. 1941 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1950 m. baigė Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (dekoratyvinę ir monumentaliąją tapybą) ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno vidurinėje dailės mokykloje.

Labai daug prisidėjęs formuojant realistines piešimo tradicijas, A.Lukštas buvo charizmatiška asmenybė, turinti unikalių pedagogo savybių, ir tapo neatsiejamas nuo Kauno meno mokyklos, buvo nepaprastai mėgstamas jos mokinių, garsėjo kaip labai įdomus, nuoširdus ir nuoširdžiai mokinių problemomis besidomintis dėstytojas, atviras XX a. moderniosios dailės klasikai.

Įamžinęs savo kalną eskizuose, nutarė į jį įkopti... Aukštai, aukštai, ten, kur sustojo Mokytojo širdis, iškilo paprastas lietuviškas kryžius.

Kaip pastebi parodos kuratorius Gintautas Vaičys, tai buvo žmogus legenda, pedagogas, išugdęs šimtus garsių menininkų, tokių kaip Petras Rapšys, Mindaugas Skudutis, Solomonas Teitelbaumas ir kt. Visiems, kurie mokėsi tuometėje Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija) ar Vaikų vakarinėje dailės mokykloje (dabar ji pavadinta Antano Martinaičio vardu), dailininkas paliko gilų pėdsaką jų besiformuojančioje pasaulėjautoje.

"Su mokytoju galėjai susitikti bet kada ir bet kur: per stojamuosius egzaminus, pamokas ir praktikas, šimtadienius ir išleistuves, klasėse, plenere, jo mažame kambarėlyje trečiame aukšte ar net jo namų studijoje, – Kauno dailės gimnazijos puslapyje kdg.lt prisiminimais dalijosi Saulius Mikėnas. – Mokė vaikus lieti akvarelę, piešti, tapyti, komponuoti. Rodė, kaip daryti įvairius plakatus, projektus, rašyti šriftą. "Kad galėtumėte išsilaikyti bet kuriomis aplinkybėmis", – sakydavo jis. Tai buvo ne tik mokytojas, bet ir artistiškos natūros įdomus pašnekovas, vyresnis kolega, kartais užtarėjas. A.Lukšto dėka mokiniams pavykdavo išspręsti ir labai sudėtingas gyvenimiškas situacijas."

Tapybos išskirtinumai

Kaip pastebi parodos kuratorius, A.Lukšto, kaip dailininko, indėlis į meno pasaulį yra akvarelės tapymo išskirtinumas ir meistrystė. Tęsdamas tradicijas, kartu su Kajetonu Sklėriumi ir Česlovu Kontrimu jis papildo savo mokytojų klasikų gretas.

Žalias peizažas, 1981 m

A.Lukštas tapė romantizuotas, dažniausiai įvairias gamtos būsenas, nuotaikas perteikiančias akvareles. Dažnai – vadinamąja šlapia technika. A.Lukšto akvarelės pasižymi preciziškumu, dideliu meniniu meistriškumu.

Daug kas žavėjosi menininko tapybiškai subtiliai perteikiamu Lietuvos krašto grožiu. Meistrystė pasireiškė gebėjime suvaldyti vandenį ir spalvą perteikiant gamtos būsenas, nuotaikas. Dangus virš ežero buvo vienas jo mėgstamiausių motyvų.

A.Lukštas dažnai dalyvavo akvarelių parodose, rengė savo kūrinių ekspozicijas Kaune, Dusetose, Lazdijuose, Zarasuose ir kituose Lietuvos miestuose. Jo darbai puošia ne vieną interjerą. Dailininko eskizai, ypač įvairių praktikų metu sukurti darbai, – labai įvairūs, dažnai derinti su tekstu, trumpais įrašais, betarpiškai perteikiantys įspūdžius.

Paskutinis kalnas

Parodoje pristatomas A.Lukšto kūrinių aukso fondas, kurio didžioji dalis sudaryta iš darbų, saugomų Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kita dalis darbų – iš privačios kolekcijos. Tai eskizai ir dienoraščiai kartu, sukurti per vasaros stovyklas ar keliaujant po Lietuvą.

Artimai pažinusiems A.Lukštą jo eskizai, ypač įvairių praktikų metu sukurti darbai, ir yra patys įdomiausi: labai įvairūs, dažnai derinti su tekstu, trumpais įrašais, betarpiškai perteikiantys įspūdžius. Jie, ko gero, geriausiai išreiškė dailininko natūrą.

Eksponuojami ir paskutiniai jo darbai (kurių net nespėjo pasirašyti), pavyzdžiui, "Gaustos kalnas", sukurtas Norvegijoje, šalyje, kurioje 1992 m. sustojo dailininko širdis.

Debesys virš ežero, 1971 m.

Kaip teigia S.Mikėnas, likimas lėmė, kad menininko gyvenimo kelias baigėsi dėkingiausiu dailininkui ir pedagogui laiku – per vasaros praktiką su mokiniais Šiaurės Norvegijos kalnuose. "Įamžinęs savo kalną eskizuose, nutarė į jį įkopti... Aukštai, aukštai, ten, kur sustojo Mokytojo širdis, iškilo paprastas lietuviškas kryžius", – sako S.Mikėnas.

Kas? A.LUKŠTO PIEŠINIŲ IR AKVARELIŲ PARODA.

Kur? A.ŽMUIDZINAVIČIAUS KŪRINIŲ IR RINKINIŲ MUZIEJUJE.

Kada? Veikia iki balandžio 25 d.

Anot muziejaus atstovų, pastato statybos metai – 1928-ieji (priestato – 1983 metai). Pastato dabartinė energinio naudingumo klasė – F klasė. Prieš keliolika metų muziejus, kuriame šiuo metu dirba 14 darbuotojų, o apsilanko 28–39 tūkst. lankytojų per metus, buvo pertvarkytas.

Naujo projekto tikslas – modernizavus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus pastatą, padidinti jo energetinį efektyvumą, pasiekti jame C energinio naudingumo klasę, mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2) susidarymą bei užtikrinti pastato infrastruktūros atitiktį higienos normoms.

Diegiant energijos taupymo priemones, numatyta pakeisti langus, apšiltinti išorės sienas bei perdangas virš nešildomo rūsio bei po nešildoma pastoge, modernizuoti apšvietimo sistemą bei atlikti kitus projekte numatytus darbus. Visa tai užbaigus, žadama kasmet trečdaliu sumažinti energijos sąnaudas.

Parodoje pristatoma P. Domšaičio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota artimų dainininkės ir vokalo pedagogės Adeleide Armhold giminių. Kolekcijos pagrindu tapo dainininkės sutuoktinio dailininko išeivio Prano Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos pastelės.  

P. Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijos rėmuose, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose su K. Schmidtu-Rotluffu, Ch. Soutine‘u , E. Nolde, M. Chagallu.

Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. P. Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V. Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas.

Išlikusi gausybė motyvų ir siužetinių sprendinių ieškojimų įvairovė kalba apie dailininko darbštumą ir produktyvumą. Kolekcijoje esančios P. Domšaičio pastelės pasižymi žanrine įvairove. Vyrauja religiniai siužetai. Gausiausia Bėgimo į Egiptą grupė, iliustruojanti P. Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: „Aš visada kelyje...“. Skaičiumi šiek tiek mažesnė – Nukryžiavimo scena ir po vieną, Karalių pasveikinimą bei Piemenėlių pagarbinimą.  

Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės vaizduojančios laivus ir viena – naminius gyvūnus. Dvi pastelės nebaigtos, kai kurios – dvipusės. 

Peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P. Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai  formavo  dailininko stilių visuose kūrybos etapuose ir atvedė jį prie vaizdo frontalumo ir išgryninimo.

Beveik visi penki portretai kurti 6-me dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias Čigono ir vaiko eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Šią tautinę grupę P. Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu.

Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. P. Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. Jo kūrinių įsigijo Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai.

1937 m. Nacionalsocialistų kompanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas kilnojamoje parodoje „Išsigimęs menas“. Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai Adelheide Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikoje Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Pietų Afrikos Respublikoje tapo pripažintu šios šalies dailininku: 1963 m. P. Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (Artists of Fame and Promise). P. Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.