Milžiniški moliūgai, mėsėdžiai augalai, stulbinančio dydžio voragyvių, šliaužiančių gyvačių ir plazdenančių šikšnosparnių instaliacijos bei tūkstančiai puošnių žibintų kaip tik šiuo metu, artėjant Helovinui, pasitinka lankytojus ne viename Amerikos zoologijos ar botanikos sode.

Pavyzdžiui, Niujorko botanikos sode šiuo metu galima pamatyti itin įspūdingą moliūgų ekspoziciją, kurioje yra egzotiškų veislių moliūgų – nuo mėlynų iki rožinių, taip pat įspūdingo dydžio, sveriančių daugiau nei 2 tūkst. svarų (virš 900 kg).

Moliūgų drožėjas Adamas Biertonas, skulptorius iš Ročesterio, savaitgaliais rengia moliūgų drožimo dirbtuves.

San Diego zoologijos sode lankytojai itin laukia renginių Helovino temomis. Milžiniškų voragyvių demonstravimas pritraukia daug vaikų, instaliacijos pagamintos labai tikroviškai ir mažiesiems leidžia daugiau pažinti gamtą.

Fort Veino zoologijos sode, Indianoje, kiekvieną spalio savaitgalį vyksta skirtingų temų „Laukinio zoologijos sodo Helovino“ renginiai.

Bronkso zoologijos sode Niujorke siūlomas renginys po saulėlydžio – „Moliūgų naktis“.

Žingsniuojant daugiau nei 5 tūkst. šviečiančių moliūgų taku, lankytojai gali daugiau sužinoti apie naktinį gyvūnų elgesį.

San Diego zoologijos sodo darbuotojų teigimu, žmonės geriausiai mokosi, kai linksminasi.

Esą po tokios Helovino šventės jie grįžta namo geriau pažinę gamtą.

„Kritika yra visiškai pelnyta ir teisinga, situacija yra apverktina“, – kalbėjo Aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis.

Organizacijos vadovė atskleidžia liūdną statistiką. Anot jos, nuo 2018 metų nugaišo daugiau nei 120 saugomų rūšių laukinių gyvūnų. Negana to, daugiau nei 40 gyvūnų paprasčiausiai dingo.

„Jie dingsta su tam tikra intencija, nes jeigu mes parašome raštą ir pranešame apie galimai neteisėtai laikomus gyvūnus, tai kitą dieną jie dingsta. Taip pat atsiranda tokios istorijos, kaip nutiko Kalvarijų savivaldybėje esančiame zoologijos sode, kur buvo laikomi penki primatai neturint leidimo juos įsigyti. Patinas uždaužė pateles ir pats užsidaužė į tvorą. Tie gyvūnai dingo su paaiškinimu, kad gyvūnų kūnai buvo sušerti jaguarams. Prieiname prie tokių absurdų, kad valstybinės institucijos po tokių situacijų neatlieka tyrimų“, – pasakojo gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos „G.A.T.O.“ vadovė Brigita Kymantaitė.

Patinas uždaužė pateles ir pats užsidaužė į tvorą. Tie gyvūnai dingo su paaiškinimu, kad gyvūnų kūnai buvo sušerti jaguarams.

Organizaciją labiausiai neramina būtent atsakingų institucijų veiksmų trūkumas. Kai kurie zoologijos sodai – netikrinti dešimtmečiais. Matydama abejingą požiūrį „G.A.T.O.“ kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Jei valstybės narės tinkamai neįgyvendina Europos Sąjungos (ES) teisės aktų, EK gali pradėti oficialią pažeidimo procedūrą prieš šalį.

„Mes laukėme, mums buvo žadama, kad patikrinimai netrukus prasidės, bet jie neprasidėjo. Praėjusią savaitę buvome susitikę su nauja Aplinkos apsaugos departamento (AAD) vadovų komanda. Iš susitikimo išėjome liūdnomis nuotaikomis. Supratome, kad be teisinių priemonių valstybinėms institucijoms įgyvendinti reikalaujamus teisės aktus, kito kelio nėra, todėl formuojame pranešimus teismams, kad atsakingas institucijas įpareigotų vykti tikrinti, ar buvo suteikta veterinarinė pagalba, kiek tiksliai gyvūnų yra dingę bei aiškintis visas aplinkybes“, – tęsė B. Kymantaitė.

„G.A.T.O.“ duomenimis, Aplinkos ministerijai priklausančiame Lietuvos zoologijos sode Kaune per ketverius metus nugaišo virš 70 žinduolių, tarp kurių: liūtas, keturi vilkai, aštuoni primatai, dvi lūšys, keturiolika egiptinių skraidančių šunų, septynios Kamerūno ožkos ir kiti.

Ginamasi, kad gyvūnai gaišta dėl senyvo amžiaus, nors „G.A.T.O.“ tokie pasiteisinimai neįtikina.

„Žinome, kad Lietuvos zoologijos sode gaišta gyvūnai. Per pastaruosius metus gaištamumas zoologijos sode buvo apie 4 proc. Ar tai daug, ar mažai – yra daug aspektų, kuriuos reikia įvertinti. Didžiausia priežastis – senatvė. Šie gyvūnai pas mus gyveno ilgiau, nei išgyventų gamtoje, nes jie turi veterinarinę priežiūrą, kuri užtikrina jų gerovę. Jų net dantys nudyla iki to, kad plėšrūnas jau nebegali atplėšti mėsos, jau reikia jį maitinti smulkinta mėsa“, – kalbėjo Lietuvos zoologijos sodo vyriausiasis biologas Benas Noreikis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvos zoologijos sodas sutinka, kad dažnesni tikrinimai yra reikalingi.

„Yra peno nagrinėti priežastis. Todėl mes jau daugelį metų kiekvienam gyvūnui darome skrodimą. Bandome ieškoti, kur yra priežastis – ar čia genetinė liga, ar mitybos pasekmės. Gali būti net ir ilgalaikės streso pasekmės, netinkamos klimatinės sąlygos ar netinkama mityba. Aspektų labai daug“, – tęsė B. Noreikis.

Visos vietos, turinčius leidimus zoologijos sodo veiklai arba nelaisvėje laikančios laukinius gyvūnus, privalo kasmet teikti ataskaitas apie laikomus, naujai įsigytus, gimusius ar nugaišusius laukinius gyvūnus. Teigiama, kad šių ataskaitų atsakingos institucijos neanalizuoja.

Aplinkos ministerija atsakomybę prisiima ir sutinka, kad situacija yra tragiška.

Dauguma zoologijos sodų dabar naudojasi tuo ir laiko gyvūnus minimaliais reikalavimais: be jokių pastogių, ant saulės.

„Griežtai neigti kritiką būtų labai kvaila. Tai yra visiškai pelnyta kritika, visiškai teisinga. Situacija yra apverktina, pas mus yra akmens amžius, iš kurio mes po truputį ropojame laukan. Šito akmens amžiaus pasekmes mes dabar bandome tvarkyti“, – sakė M. Čepulis.

Ginamasi, kad laukinių gyvūnų laikymo įstatymai Lietuvoje nesulaukia reikiamo dėmesio. Anot Aplinkos ministerijos, prioritetais tampa elektros kainos, laukinių gyvūnų klausimą perkeliant į ateitį.

„Dauguma zoologijos sodų dabar naudojasi tuo ir laiko gyvūnus minimaliais reikalavimais: be jokių pastogių, ant saulės. Už tai jų negali bausti“, – tęsė M. Čepulis.

Aplinkos ministerija sutinka, kad kone visi zoologijos sodai naudojasi įstatymų trūkumais. Pabrėžiama, kad itin trūksta ir laukinių gyvūnų specialistų. Tai viliamasi užtikrinti pradėjus veikti laukinių gyvūnų globos centrui. Iš užsienio perkant specialistus, mokančius pasirūpinti laukiniais gyvūnais.

„Visa bėda yra ta, kad mes esame labai lėti, pilnai prisiimame šią lėtumo kaltę. Visuomet yra daug svarbesnių, labiau prioritetinių klausimų negu laukinių gyvūnų gerovė, bet dabar stengiamės surasti daugiau laiko būtent šiam klausimui“, – teigė M. Čepulis.

Netrukus Aplinkos ministerija žada teikti įstatymo projektą, kuriuo nuo 2024 metų zoologijos sodų ir panašią veiklą vystančių įmonių lauks nauji įsipareigojimai nelaisvėje laikomiems žinduoliams.

Taip pat, jo teigimu, žmonės gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Būtina didinti spaudimą Rytų Azijos šalims

Žemutiniame Manhatane, Niujorke, beveik prieš mėnesį pastatyta bronzinė trijų vienas ant kito vertikaliai sukeltų raganosių skulptūra. Tai Najin ir Fatu, baltųjų raganosių šiaurinio porūšio patelės, bei patinas Sudanas. „Paskutiniai trys“ – taip pavadinta skulptūra, kuria siekiama atkreipti dėmesį į paskutinių šio porūšių raganosių likimą, taip pat kitų raganosių išsaugojimą.

Scanpix nuotr.

Po kelių dienų nuo skulptūros pastatymo pranešta, kad Kenijos draustinyje užmigdytas sunkiai sirgęs 45 metų Sudanas. Liko paskutinės dvi patelės.

Visi šie raganosiai į Keniją atgabenti iš vieno Čekijos zoologijos sodo. Čia dirbantis Janas Stejskalas, paklaustas, kas nutiko, kad šiaurinių baltųjų raganosių liko tiek nedaug, sako, jog Rytų Azijoje žmonės vis dar tiki, kad ragai gali padėti jiems išsigydyti tam tikras ligas, todėl ėmė juos naikinti. Bet, pabrėžia J. Stejskalas, tai didelė problema ir kitoms raganosių rūšims tiek Afrikoje, tiek Azijoje.

8–9 dešimtmetyje didelę dalį šiaurinių baltųjų raganosių Centrinėje Afrikoje išnaikino brakonieriai. Paskutiniai keliasdešimt laukinėje gamtoje gyvenusių raganosių sunaikinti per neramumus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Ragai naudoti ne tik Azijos medicinai, bei ir durklų rankenoms Jemene.

„Vietname ir Kinijoje draudžiama parduoti ar pirkti raganosių ragus, bet šie reguliavimai turi spragų. Viena, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, – prašyti vyriausybių, kad jos didintų spaudimą Rytų Azijos šalims ir priverstų laikytis įstatymų, kad būtų sumažintas ragų poreikis. Kitas dalykas – remti projektus, saugančius raganosius“, – sako J. Stejskalas.

Prireiks milijonų dolerių

Paaukoti projektui, siekiančiam išsaugoti šiaurinius baltuosius raganosius, galima ir dabar. O prieš metus gamtosaugininkai netgi buvo sukūrę Sudano paskyrą pasimatymų programėlėje „Tinder“. Tuomet jis apibūdintas kaip toks, kuris mėgsta kramsnoti žolę ir vėsintis purve.

Skaičiuojama, kad, siekiant išsaugoti šiuos raganosius, mokslininkams gali prireikti milijonų dolerių, nes reikalingos dirbtinio apvaisinimo procedūros labai sudėtingos.

Scanpix nuotr.

„Vienas iš būdų – galėtumėme paimti kiaušinėlius iš paskutinių likusių dviejų patelių. Jos pačios nebėra pajėgios natūraliai reprodukcijai, bet žinome, kad tebeturi ciklą, o tai reiškia, kad gamina kiaušinėlius. Jeigu juos paimtume, nugabentume į laboratoriją ir apvaisintume su jau anksčiau paimta raganosių sėkla, pagamintume embrioną.  Jis galėtų būti perkeltas surogatinei motinai“, – aiškina J. Stejskalas.

Jo teigimu, yra ir kitas, bet sudėtingesnis, būdas – kamieninės ląstelės. Abiem atvejais surogatine motina galėtų būti kito, tačiau artimo – pietinio porūšio baltųjų raganosių patelė.

„Manau, kad Sudano gyvenimas – abiejų procesų simbolis. Viena vertus, nepagarbos gamtai, kurią mes, kaip žmonija, turime. Iš kitos pusės – tai ir šviesiosios žmonijos pusės simbolis. Mes vis dar tikimės, kad turėsime pakankamai stiprybės ne tik padėti gyvūnams, bet ir gerbti laukinę gamtą, leisti jai klestėti“, – mano J. Stejskalas zoologijos sodo tarptautinių projektų vadovas Janas Stejskalas.

Kritika zoologijos sodams nebūtinai pagrįsta

Gamtosaugininkams pranešus apie raganosio Sudano žūtį, žiniasklaidoje vėl pradėta aktyviau diskutuoti ir apie kitas nykstančias rūšis ir jų apsaugą.

Pasaulio gamtos fondo duomenimis, dėl komercinės žvejybos kritiškai nyksta Kalifornijos jūrų kiaulės –  jų suskaičiuota vos 30. Grėsmė išnykti yra iškilusi ir javiniam raganosiui, amūriniam leopardui ar Borneo orangutanui.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms. Nors zoologijos sodai neretai kritikuojami, kad gyvūnai juose laikomi netinkamai, pasak Lietuvos zoologijos sodo vyriausiojo biologo Beno Arūno Noreikio, dažnai rūšys, kad visiškai neišnyktų, apsaugomos būtent zoologijos soduose. Jo teigimu, zoologijos sodai iš gamtos laukinių gyvūnų beveik nebeima, nes jų atstovų pasaulio zoologijos soduose jau yra.

„Zoologijos sodai nelaisvėje vykdo veisimo programas. Pavyzdžiui, kritiškai nykstančios tamarinos, labai mažos beždžionytės, gyvena Pietų Amerikoje, bet jų buveinės beveik sunaikintos, smulkios populiacijos izoliuotos, nėra kur plėstis, todėl tamarinos eina į miestus, parkus.

Bet jų tiek mažai, kad net per visus pasaulio zoologijos sodus jų vienetu daugiau nei gamtoje. Todėl gauname signalų iš koordinatorių, kad jau užtenka, yra geras genofondas, pakanka atstovų ir nereikia veisti jų iki begalybės“, – pasakoja biologas.

Ko nori visuomenė?

Pasak B. A. Noreikio, būtent dėl zoologijos soduose išlikusių stumbrų pavyko jų populiaciją atkurti ir Lietuvoje.

„Stumbrai Lietuvoje gyveno nuo seno ir turėtų gyventi – jie natūrali fauna. Visoje Europoje beveik išnykusi populiacija (buvo likę tik keli vienetai) buvo atgaivinta tik zoologijos sodų darbuotojų dėka. Bet dabar stumbrais ne visada patenkinta visuomenė – esą jie pridaro žalos“, – pastebi biologas.

Be to, pasak B. A. Noreikio, visuomenė gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Kol mintys ruduosius lokius sugrąžinti į Lietuvos miškus dar tik svarstomos, ir vėl nusikelkime kiek toliau.

Kaip vienas iš sėkmingų populiacijos atkūrimo pavyzdžių neretai pateikiamas didžiųjų pandų atvejis. Kinija pradėjo taikyti griežtas priemones prieš prekybą kailiais, taip pat išplėtė saugomų miškų teritorijas. Prieš pusantrų metų paskelbta, kad didžiosios pandos vienu laipteliu nutolo nuo išnykimo ir dabar priskiriamos jau nebe nykstančioms, o pažeidžiamoms rūšims.

Tiesa, kai kurie net ir saugojimo projektuose dalyvaujantys gamtosaugininkai pastebi, kad tai gali būti tik trumpojo laikotarpio pergalė. Anot jų, nelaisvėje gimusias ir auginamas pandas labai sunku perkelti į laukinį gyvenimą. O ir natūralios jų buveinės dėl žmonių veiklos toliau sparčiai naikinamos.

Didžiosios pandos ir baltieji šiauriniai raganosiai – rūšys, kurios sulaukia didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. O kai kurios mažiau pastebimos rūšys nyksta tyliai.

Lietuvoje veikia bent keturi privatūs mini zoologijos sodai, kuriuose auginami ir laikomi laukiniai žvėrys. Dar šimtuose namų ūkių laikomi įvairūs egzotiniai ropliai, paukščiai. Kas skatina žmones mielus naminius kačiukus ir šuniukus iškeisti į ne visada draugiškai nusiteikusius, o neretai ir baimę keliančius egzotinius gyvūnus bei kokį poveikį tai turi patiems gyvūnams, aiškinamasi žurnalo „National Geographic Lietuva“ balandžio mėnesio numeryje.

Išskiriami keli žmonių tipai ir priežastys, kodėl jie pasirenka savo meilę ir rūpestį dalinti egzotiniams augintiniams. Pasak JAV organizacijos „Gimę laisvi“ atstovo Adamo Robertso, vieniems gyvūnai, ypač primatai, atstoja vaikus – jie rengia šiuos vaikiškais drabužiais, keičia vystyklus ir moko naudotis tualetu. Kiti egzotinius augintinius įsigyja kaip statuso ir galios ženklą, nes šie yra vienu laipteliu aukščiau nei dobermanas ar pitbulis. Yra impulsyvių pirkėjų, kurie paprasčiausiai negalėjo susilaikyti nenusipirkę mielo egzotinio jauniklio. Dar yra kolekcininkai, kaip, pavyzdžiui, Brendanas Teris, gyvenantis Veiko apygardoje Šiaurės Karolinoje vieno kambario bute su 15 gyvačių, iš kurių trys yra nuodingos. Galiausiai yra laukinių gyvūnų mylėtojai, kurie iš pradžių galėjo būti laukinių gyvūnų prieglaudos savanoriais, o vėliau pasiėmė išgelbėtą namų neturintį gyvūną.

Esama žmonių, kurie laukinius gyvūnus augina siekdami susilieti su gamta. Jie mano, kad egzotiniai gyvūnai patvirtina jų išskirtinumą, o tarpusavio ryšį dar labiau sustiprina nelaukta socialinė izoliacija, kuri dažnai atsiranda auginant tokius nenuspėjamus žvėris. Kiekvienas gali auginti šunį ar katę, tačiau egzotinių gyvūnų savininkai didžiuojasi augindami žvėris, kurių šimtus tūkstančių metų niekam nepavyko pažaboti. Tokie žmonės demonstruoja savo galią šiuos laukinius gyvūnus padarydami sociumo dalimi.  

Visoje JAV amerikiečių kiemuose, garažuose ir svetainėse, jų lovose, rūsiuose bei voniose kartu su žmonėmis gyvena daugiau egzotinių gyvūnų nei Amerikos zoologijos soduose. Prekyba jais – pelningas verslas, sukėlęs ir gyvūnų gerovės gynėjų, ir laukinės gyvūnijos saugotojų nepritarimą.

„Komercinis nykstančių rūšių importas į JAV apribotas nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios. Daug didžiųjų egzotinių gyvūnų – liūtų, tigrų, beždžionių ir lokių – laikomų kiemuose įrengtuose žvėrynuose, yra veisti nelaisvėje. Dabar internete galima rasti parduodamų zebrų, kupranugarių, pumų ir kapucinų – iš ekrano žiūri jų meili snukučiai, beždžionės protingomis akimis ir rusvakailės didžiosios katės. Šie gyvūnai nebėra visai laukiniai, bet ir neprijaukinti, – jie gyvena kitame pasaulyje, kuriame intriguojantys klausimai ir dilemos yra neišvengiami“, – įsitikinusi žurnale „National Geographic Lietuva“ spausdinamo straipsnio autorė Lauren Slater

Manoma, kad vien tigrų nelaisvėje gyvena mažiausiai 5 tūkst., tačiau daugelį šių didžiųjų kačių laiko ne akredituoti zoologijos sodai, o privatūs asmenys. Ir nors dauguma savininkų egzotinius augintinius rūpestingai prižiūri ir tam skiria nemažai lėšų, kiti savo augintinius laiko ankštuose narvuose varganomis sąlygomis. Be to, visuomet išlieka tokio gyvūno žmogui keliamas pavojus.

Gyvūnų jaunikliai atrodo ramūs, tačiau ramus ir prijaukintas – skirtingi dalykai. Iš visų Žemėje gyvenančių didžiųjų sausumos žinduolių sėkmingai prijaukinti pavyko vos per tuziną. Kad ir kiek neprijaukintas gyvūnas buvo sutramdytas ar pripratintas prie žmonių, jo laukinė prigimtis vis tiek išlieka.