Gimė jis veikiausiai 1939 m. spalio 18 d. Likus porai mėnesių iki jo gimimo, mirė Lee biologinis tėvas Robertas Edwardas (1896–1939), kurį galimas dalykas siejo tolimi giminystės ryšiai su konfederatų (siekusių atsiskyrimo nuo JAV ir vergovės išsaugojimo) generolu Robertu Edwardu Lee (1807–1870).

Lee motinai Marguerite (1907–1981) tai buvo ne pirma ir ne paskutinė santuoka. Ji dažnai keitė darbus ir gyvenamąją vietą, o be Lee ir jo vyresnio brolio Roberto (1934), į pasaulį buvo paleidusi dar ir Johną Edwardą (1932).

Ankstyvosios vaikystės metu Johnas Edwardas ir Robertas netgi leido laiką Betliejaus vaikų namuose, o Lee rūpinosi įvairios nepažįstamos moterys. Spalvingąją šeimą vargu ar buvo galima pavadinti laiminga, tad nereikia stebėtis, kad gyvenimo keliu žengiančiam Lee kilo daug problemų su švietimo ir teisėsaugos institucijomis.

Taip pat nereikėtų atmesti prielaidos, jog veikiausiai 1953 m. gegužę jo dėmesį patraukė už šnipinėjimą baustų Juliaus (1918–1953) ir Ethelės (1915–1953) Rosenbergų istorija. Veikiausiai būtent jie paskatino Lee susidomėjimą Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ir kitų panašių mokslinės fantastikos autorių kūryba.

1956 m. spalio 24 d. 17-metis Lee įstojo į JAV jūrų pėstininkų gretas. Manoma, jog to paties spalio 3-iąją jis spėjo susisiekti ir su viena K.H.Marxo gerbėjų Amerikoje draugija. 1957 m. birželio 17 d. Lee turbūt baigė oro transporto priemonių operatoriaus kursus, o tų pačių metų rugpjūčio 22 d. buvo išsiųstas į Tekančios Saulės šalį.

Į Japoniją jis atvyko 1957 m. rugsėjo 12 d. Čia Lee buvo paskirtas į Acugio mieste (Kanagavos prefektūra) esantį jūrų pėstininkų oro kontrolės eskadroną. Tais laikais buvo daug kalbama ne tik apie laisvosios rinkos ekonomikos ir demokratijos vertybėms atstovaujančių JAV bei K.H.Marxo idėjas praktikuoti bandančių sovietų konfliktą, bet ir apie naują vienvietį lėktuvą "Lockheed U-2".

Vieni tikino, kad ši itin dideliame aukštyje skraidanti transporto priemonė buvo skirta meteorologiniams stebėjimams, kiti teigė, jog naujuoju U-2 piktosios JAV siekia šnipinėti gerąją Sovietų Sąjungą.

Kildavo naujoji skraidyklė dažniausiai iš bazių Vysbadene (Vokietija) ir Acugyje, o dėl akylo saugojimo ji vis labiau neduodavo ramybės ne tik vietiniams smalsuoliams, bet ir sovietų grietinėlės raugui. Juk turėdami U-2 amerikiečiai galėjo nesunkiai pastebėti, kad sovietai nė velnio neturi daugiau pranašesnių lėktuvų ar raketų ir kad komunistinės darbo bitelės tik suka oru per paradus tas pačias skraidykles arba perdažo lėktuvų serijų numerius, siekdamos įpiršti priešui tariamą savo pajėgų gausumą.

Ar Lee patiko Japonijoje? Veikiausiai taip, mat dar 1957 m. spalio 27 d. jis sąmoningai ir nesunkiai susižalojo nelegaliai įsigytu ginklu, kad tik galėtų kuo ilgiau likti Tekančios Saulės šalyje (jis turėjo būti išsiųstas į kitą valstybę).

Taip pat net žmonės, abejojantys Lee kaltumu, pripažįsta, kad 1958 m. spalį, grįžęs į Japoniją, jis gydėsi venerinę ligą. Veikiausiai vieną 1957 m. rugsėjo ar spalio vakarą likimas nuobodžiaujantį ir tuštumos jausmo kamuojamą Lee atvedė į paslaptingumu pulsuojantį, "Mizu shobai" (jap. vandens prekybos) pasaulį, kuriame nuo seno vargšės, ramybės nerandančios sielos gauna laikiną paguodą.

Čia galima rasti ir triukšmingus salonus ar kabaretus, ir kabukio teatrą, ir vadinamąsias geišas (kurios pašoks, padainuos, išklausys), ir viešąsias pirtis, ir masažo paslaugas (kuriose bus išmasažuota ne tik skaudanti nugara, bet ir kitos kūno vietos), ir visų lyčių bei formų prostitutes.

Veikiausiai būtent čia Lee sutiko simpatišką vietinę merginą, paprastai dovanojančią savo draugiją tik aukšto rango JAV karininkams ir U-2 pilotams. Lee draugai turbūt neskaitė Jane Austen (1775–1817) romanų, tvirtinančių, jog socialiniai ir kultūriniai skirtumai nėra riba meilei, tad vėliau stebėjosi, kaip tokio kalibro profesionalė staiga galėjo atkreipti savo dėmesį į visiškai žemo rango neišvaizdų vargetą.

Matyt, jau pirmojo susitikimo metu Lee ir mergina suprato vienas kitą be žodžių, kaip yra įprasta Japonijoje. Lee žvilgsnis tarsi sakė, jog jam reikia ko nors naujo ir įdomaus gyvenime, ko nors prasmingo, o mergina savuoju tarsi atrėžė: "Mano draugija nėra pigi, Lee san, tačiau jūsų laimę globoja angelas sargas, apmokantis visas šio pasaulio sąskaitas, įskaitant ir šią. Dabar prašau atsisėsti ir atsipalaiduoti."

Tai savo žvilgsniu perdavusi mergina išsitraukė kažkokį daiktą, kurį greitai sukišo į Lee ausį. Staiga Lee pajuto, jog tas daiktas gyvas, jis turi daug galūnių ir netgi juda. Mergina priartėjo prie Lee, priglaudė prie jo ausies savo veidą ir staiga įpūtė oro jam į ausį, tarsi išspjaudama iš šiaudelio drėgną servetėlės gabaliuką.

Lee ėmė jausti, kaip nenustatytos rūšies padaras atsiduria jo galvoje ir ima ropoti po smegenis. Jo vyzdžiai išsiplėtė, Lee atsistojo ir išėjo. Kitą vakarą jis grįžo pas merginą ir nuo tada jų susitikimai tapo vis dažnesni. Pasirodė, kad mergina, kaip pridera pavyzdingai jos profesijos atstovei, taip pat labai domisi K.H.Marxo idėjomis. Kartais ji netgi imdavo keikti amerikiečius.

Vieną dieną ji pareiškė Lee, kad su juo labai norėtų susipažinti keli jos draugai. "Kokie draugai?" – be žodžių paklausė Lee. "Geri draugai, geri žmonės, paprasti", – žvilgsniu atsakė mergina.

1960 m. gegužės 1 d. virš SSRS pagaliau sudužo U-2 lėktuvas, jo pilotas Francis Gary Powersas (1929–1977) pateko į sovietų nelaisvę, o nomenklatūros grietinėlė pagaliau gavo progą išgerti.

"Geresnės dovanos Nikitai Sergejevičiui gegužės 1-osios proga negalima nė sugalvoti", – kalbėjo jie. "Pakelkime taurę ir už mūsų seržantą", – pasiūlė vienas. "Tai, kad jis nebuvo nė seržantas", – atrėžė kitas.