Aštriašnipių eršketų metinukai paleisti tęsiant šių karališkų žuvų išteklių atkūrimo ir gausinimo Lietuvos upėse darbus. Kita dalis žuvų į šalies upes bus išleista rudenį.

Įžuvinti aštriašnipiai eršketai Vakarų regiono žuvivaisos skyriuje Rusnėje paauginti iš lervučių, kurias pernai Žuvininkystės tarnybai dovanojo Vokietijos valstybinis žemės ūkio ir žuvininkystės tyrimų institutas.

Pasak pranešimo, šiemet iš Vokietijos vėl planuojama atsivežti apie 100 tūkst. aštriašnipių eršketų lervučių.

Vidutinis šią savaitę į šalies upes išleistų aštriašnipių eršketų svoris siekia apie 550 gramų. Praėjus 15–20 metų, šių žuvų svoris gali siekti net iki 100 kilogramų. Tikimasi, kad subrendę aštriašnipiai eršketai grįš į Lietuvos upes neršti.

Kol tai įvyks, Rusnėje toliau formuojama motininė banda tolimesniam dirbtiniam aštriašnipių eršketų veisimui Lietuvoje. Didžiausias šiuo metu skyriuje užaugintas reproduktorius sveria 47 kilogramus, jis yra 10 metų amžiaus. Ikrus iš lytiškai subrendusių eršketų specialistai tikisi išgauti po 4–5 metų, nors natūraliai gamtoje aštriašnipiai eršketai subręsta per dvigubai ilgesnį laiką.

Visos šiemet į laisvę išleistos žuvys buvo pažymėtos išoriniais žymekliais, ant kurių yra šalies kodas, identifikacinis numeris ir kontaktinis telefono numeris. Sugavus aštriašnipį eršketą prašoma paskambinti nurodytu numeriu. Suteikta informacija žuvivaisos specialistams ir mokslininkams padeda stebėti žuvų kelionę į Baltijos jūrą, sužinoti, kur ir kokiu greičiu migruoja ženklintos žuvys, kaip jos auga.

Šios rūšies eršketų atkūrimu Baltijos jūroje jau ne vienerius metus rūpinamasi tarptautiniu mastu. Išteklių atkūrimo darbus inicijavo Vokietijos Leibnico vidaus vandenų ir ekologijos instituto Berlyne specialistai, vėliau prie jų prisijungė Lenkijos žuvininkystės specialistai, o nuo 2011 metų – Žuvininkystės tarnyba.

Šiemet į Lietuvos upes numatyta įveisti apie 21 tūkst. įvairaus amžiaus aštriašnipių eršketų.

Lietuvoje numatyta veisti 21 rūšies žuvis ir 2 rūšių vėžius.

Kasmet į įvairius vandenis planuojama išleisti 7-8 mln. vienetų žuvų mailiaus.

Daugiausiai bus įveista lydekų, ungurių, sterkų, vėgėlių, upėtakių, lašišų ir meknių. 

Žadama įveisti ir retesnes žuvis baltieji amūrai, aštriašnipiai eršketai, baltieji plačiakakčiai, skersnukiai, sterlės, ūsoriai.

Baltijos jūroje ir į ją įtekančiose upėse pieš 50 metų išnykusių eršketų išteklius ėmėsi atkurti prie Baltijos esančios valstybės. Tam parengta bendra Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos ir kitų šalių programa iki 2020 metų.

Kelių mėnesių eršketukai paleidžiami į Neries ir Šventosios upes, kuriose jie neršdavo nuo senų laikų. Šios karališkos žuvys gali užaugti iki kelių šimtų kilogramų, itin vertingi jų ikrai.

Daugiau nei prieš 50 metų išnykusius Baltijos jūros eršketų išteklius Lietuva ėmėsi gaivinti prieš ketverius metus. Daug didesnius darbus atlieka Vokietijos ir Lenkijos specialistai. Lenkų žuvininkai, anksčiau pirkę ikrus iš užsienio, daugiau nei prieš dešimtmetį atsivežė pirmuosius veislinius eršketus ir nemažai jų veisia vietoje.

„Mes per aštuonerius metus išleidome daugiau nei 750 tūkst. eršketų – ir smulkių, ir kiek paaugintų. Šios žuvys upėse išbūna metus, dvejus ir išplaukia į jūrą, 15–17 metų subręsta ir vėl grįžta į upes neršti. Svarbiausia, kad turėtume lėšų stebėjimams, kaip jie išgyvena, kur migruoja“, – sako Lenkijos vidaus žuvininkystės instituto profesorius Rišardas Kolmanas.

Tarptautinės konferencijos dalyviai susipažino ir su Ukrainos patirtimi atkuriant tik upėse gyvenančių sterlių – mažiausių eršketinių žuvų – išteklius. „Kalbėjome apie bendrą projektą, atkuriant sterlių išteklius Rytų ir Centrinės Europos upėse. Ukraina ir Lietuva su Lenkija galėtų kartu dalyvauti šiame projekte“, – mano Ukrainos Černovicų nacionalinio universiteto profesorius Oleksijus Khudyjus.

Vertingoms erškėtinėms žuvims parengta bendra Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir kitų šalių programa iki 2020 m. Už ES programos „Life plius“ lėšas bus perkami ikrai, įranga stebėti eršketų migracijai.

„Žadame tęsti darbus. Iki šiol stebėdavome eršketus, jų kelią iki Kuršių marių. Tačiau norime tuos tyrimus atlikti ir Kuršių mariose – stebėti, kaip jie migruoja, kada išplaukia į Baltijos jūrą“, – sako Lietuvos žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Aidas Adomaitis.

Anot specialistų, į Raudonąją knygą įrašytų Baltijos eršketų išteklių nepavyks atkurti, jei nepadės žvejai. Jų prašoma pagautą eršketą paleisti atgal į vandens telkinį.

Žmonija jau dabar suvalgo daugiau užaugintos žuvies nei jautienos – ir tai tik pradžia. Manoma, kad dėl augančio gyventojų skaičiaus, didėjančių pajamų ir fakto, jog valgyti jūrų gėrybes sveika širdžiai, šios produkcijos poreikis per artimiausius 20 metų išaugs bent 35 proc. Pasaulinis natūralioje aplinkoje pagaunamų žuvų kiekis nedidėja, todėl beveik visą šią paklausą turės patenkinti ūkiuose išaugintos jūrų gėrybės. „Kaip užsiauginti geresnės žuvies?“ – klausiama žurnalo „National Geographic Lietuva“ birželio mėnesio numeryje.

Pramoninio masto žuvų ūkiai dygsta visur. Akvakultūra nuo 1980 m. išaugo net 14 kartų. Jos pasaulinė produkcija – nuo sidabrašonių lašišų iki tikriausiai tik kinų virėjų temėgstamų jūrų agurkų – 2012 m. pasiekė daugiau nei 70 mln. tonų. Ji pirmą kartą akivaizdžiai viršijo jautienos gamybą ir prilygo beveik pusei Žemėje suvartojamos žuvies ir moliuskų kiekio.

Nerimą kelia tai, kad vandenyne bus sukurta dar viena pramonės šaka, galinti turėti neigiamų pasekmių. Nors akvakultūra yra vystoma nuo seniausių laikų, bėdų kyla ne dėl jos pačios, o dėl itin sparčios jos plėtros.

„Melsvoji revoliucija“, dėl kurios maisto prekių parduotuvių šaldikliuose atsidūrė pigios vakuume įpakuotos lašišos, krevetės ir tilapijos, atnešė ir daugybę su žemės ūkiu siejamų bėdų: natūralių arealų sunaikinimą, vandens užterštumą, baimę dėl maisto saugos. XX a. devintajame dešimtmetyje didžiuliai atogrąžų mangrovių sąžalynų plotai buvo sulygintu su žeme ir jų vietoje įkurti ūkiai, dabar tiekiantys nemenką pasaulinės krevečių produkcijos dalį. Akvakultūrinis užterštumas – dvokus azoto, fosforo ir negyvos žuvies kokteilis – šiuo metu kelia itin didelį pavojų Azijai, kur įsikūrę 90 proc. žuvų ūkių. Norėdami išlaikyti gyvas žuvis ankštose patalpose, kai kurie Azijos augintojai griebiasi JAV, Japonijoje ir Europoje uždraustų naudoti antibiotikų ir pesticidų,“ – problemos vardinamos „National Geographic Lietuva“ publikuojamame straipsnyje.

Viena pusė žuvų augintojų įsitikinusi, jog, norint išvengti bėdų, žuvis reikia auginti rezervuaruose sausumoje, o ne ežere ar jūroje esančiuose garduose. Tačiau valdyti tokį fabrikėlį kainuoja nepigiai: reikia vandens valymo sistemos, galingumu prilygstančios nedidelio miestelio sistemai, be to, jai varyti reikalinga elektra. Yra ir kitas būdas, kurio laikosi antrieji, – žuvis auginti toli nuo kranto esančiuose garduose.

„Priežiūros ir eksploatacijos išlaidos toli nuo kranto – didelės. Daugelis lašišų auginamos saugiuose užutėkiuose šalia kranto, o bangos virš B. O‘Hanlono gardų gali siekti daugiau nei 6 metrus. Bet šis srūvantis vanduo ir yra visų svarbiausias: tokia nuolatinė kaita padeda išvengti ligų ir taršos. Jo garduose žuvys laikomos ne taip tankiai, kaip įprastame lašišų ūkyje, be to, giliai į vandenį įleistus gardus nuolat skalauja srovės ir bangos. Kol kas B. O‘Hanlonui ešerių neteko gydyti antibiotikais, o Majamio universiteto tyrėjai nerado aplink jo gardus jokių žuvų atmatų pėdsakų“, – pasakojama apie netoli Panamos krantų įkurtą didžiausią pasaulyje atvirame vandenyne esantį žuvų ūkį.

Tačiau kyla dar viena problema – nesvarbu, kur ir kokiu būdu žuvys yra auginamos, jas reikia maitinti. Nors, palyginti su sausumos gyvūnais, jas šerti reikia gerokai mažiau, tačiau jos suvartoja gana didelę žmonėms skirto maisto dalį.

Nuotraukose:

• Prieš sugaudamas prieaugį viename iš tuzino „Open Blue“ toli nuo kranto laikomų gardų, naras tinklu sugauna 4,5 kg svorio juodąjį ešerį. Šiuose garduose telpa šimtai tūkstančių žuvų, bet jie ne tokie sausakimši ir geriau skalaujami nei pakrantės lašišų gardai, todėl mažiau teršia vandenį. Juodajame ešeryje esama ne mažiau sveikatai naudingų žuvų taukų nei lašišoje.
• Didžiausiame pasaulyje atvirame vandenyne esančiame žuvų ūkyje „Open Blue“, įkurtame už 13 km nuo Panamos krantų, valomi iš vandens iškelti deimanto formos žuvų gardai. Kad narvus būtų galima iškelti, viršuje stovintis naras į centrinę siją pumpuoja suspaustą orą. Toli nuo kranto esantys ūkiai gali tapti nauja maisto gavybos sritimi.
• Didžiosios japoniškosios šukutės – natūralūs vandens filtrai. Misdamos žuvų atmatomis eksperimentiniame Kanados Vankuverio salos ūkyje, jos tiesiog tarpsta. Ūkyje taip pat auginami jūrų agurkai ir rudadumbliai. Jie minta greta garduose laikomų vietinių žuvų –angliažuvių – išmatomis.
• Tilapijų užtvarai didžiausioje Filipinų Bėjaus lagūnoje (Laguna de Bay) dūsta nuo žydinčių dumblių. Užtvarai ir yra šių dumblių atsiradimo priežastis: perpildytoje lagūnoje užauginami didžiuliai žuvų kiekiai, bet papildomos maistinės medžiagos skatina augti dumblius, kurie sunaudoja deguonį, ir žuvys žūsta.