Tarybos narė Violeta Boreikienė tvirtino, kad svarbu užkirsti kelią žvyro kasėjams, kurie čia turi verslo interesų ir jau vykdo naudingųjų iškasenų žvalgybą. Politikė taip pat pabrėžė, kad dėl didelės rekreacinės ir gamtinės vertės Pakarklės miškas daug metų turėjo rekreacinio miško statusą, tačiau Vyriausybė 2016 m. jį panaikino ir priskyrė IV ūkinių miškų kategorijai.

Meras Valerijus Makūnas taip pat pabrėžė, kad Pakarklės miškas yra unikalus, todėl jį būtina išsaugoti. „Tokių miškų Lietuvoje išlikę labai mažai“, – tvirtino meras. Jis taip pat rėmėsi iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ Kauno rajono savivaldybei perduotu 2 919 gyventojų pasirašytu prašymu apsaugoti šį mišką nuo planų jame vystyti smėlio ir žvyro kasybos veiklą.

Pakarklės miškas – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, esantis šilas, tik 26 km nutolęs nuo Kauno miesto. Pakarklės miške ir aplink jį įsikūrę Tolivardžiai, Paštuva, Bubiai, Batniava, Brūžė, Naujiena, Jaučakiai, Antalkiai, taip pat Kriemalos kaimas, kuriame vasaras leisdavo ir poilsiaudavo prezidentas Antanas Smetona. Čia itin gausu archeologijos ir istorijos paveldo: Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis, Jaučakių holokausto aukų vieta, Svirkalnis, Žvirgždės dvarvietė.

Vietos unikalumą patvirtina Paštuvos botaninis ir Karklės ichtiologinis draustiniai, Nemuno intakai: Upys (Tamsė) su Palaidžiupiu, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies upelis, Piliakalnio upelis, įspūdingas reljefas ir čia aptinkamos retų augalų ir gyvūnų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Miške rengiami kasmečiai pėsčiųjų žygiai, stovyklos, palei Nemuną nuo Kulautuvos link Vilkijos tiesiama dviračių trasa.

Kauno rajono savivaldybė 2021 m. balandžio 20 d. jau yra nepritarusi planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose teritorijose.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. patikslino Kriemalos senovės gyvenvietės ir kapinyno, Brūžės senovės gyvenvietės ir dvarvietės, Jaučakių holokausto aukų vietos, Žvirgždės dvarvietės, Antalkių kapinyno teritorijų ribas ir iš naujo apibrėžė apsaugos nuo fizinio poveikio zonas.

Tačiau Kauno rajono savivaldybė prašo Vyriausybės tvirtesnių teisinių saugiklių. „Negrąžinus Pakarklės miškui II B miškų grupės statuso ir ūkio subjektams įgyvendinus galimybę miško teritorijoje vykdyti ūkinę veiklą, būtų padarytas ilgalaikis neigiamas ir negrįžtamas poveikis gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, biologinei įvairovei, apylinkių bendruomenių gyventojams ir jų sveikatai, sunaikintas poilsiui skirtos aplinkos išskirtinumas, prarastos dar neištyrinėtos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, kultūrinis sluoksnis ir kraštovaizdis“, – rašoma Kauno rajono savivaldybės kreipimesi.

Tarybos narė Violeta Boreikienė tvirtino, kad svarbu užkirsti kelią žvyro kasėjams, kurie čia turi verslo interesų ir jau vykdo naudingųjų iškasenų žvalgybą. Politikė taip pat pabrėžė, kad dėl didelės rekreacinės ir gamtinės vertės Pakarklės miškas daug metų turėjo rekreacinio miško statusą, tačiau Vyriausybė 2016 m. jį panaikino ir priskyrė IV ūkinių miškų kategorijai.

Meras Valerijus Makūnas taip pat pabrėžė, kad Pakarklės miškas yra unikalus, todėl jį būtina išsaugoti. „Tokių miškų Lietuvoje išlikę labai mažai“, – tvirtino meras. Jis taip pat rėmėsi iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Pakarklės mišką“ Kauno rajono savivaldybei perduotu 2919 gyventojų prašymu apsaugoti šį mišką nuo planų jame vystyti smėlio ir žvyro kasybos veiklą.

Pakarklės miškas – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje dešiniajame Nemuno krante esantis šilas, tik 26 km nutolęs nuo Kauno miesto. Pakarklės miške ir aplink jį įsikūrę Tolivardžiai, Paštuva, Bubiai, Batniava, Brūžė, Naujiena, Jaučakiai, Antalkiai, taip pat Kriemalos kaimas, kuriame vasaras leisdavo ir poilsiaudavo prezidentas Antanas Smetona. Čia itin gausu archeologijos ir istorijos paveldo: Kriemalos senovės gyvenvietė ir kapinynas, Brūžės senovės gyvenvietė ir dvarvietė, Paštuvos kapinynas, Vilkijos senovės gyvenvietė, Jaučakių piliakalnis, Jaučakių holokausto aukų vieta, Svirkalnis, Žvirgždės dvarvietė.

Vietos unikalumą patvirtina Paštuvos botaninis ir Karklės ichtiologinis draustiniai, Nemuno intakai: Upys (Tamsė) su Palaidžiupiu, Karklė, Upesnis, Medinka, Tebeškupis, Prakupis, Pilies upelis, Piliakalnio upelis, įspūdingas reljefas bei čia aptinkamos retų augalų ir gyvūnų rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miške rengiami kasmetiniai pėsčiųjų žygiai, stovyklos, palei Nemuną nuo Kulautuvos link Vilkijos tiesiama dviračių trasa.

Kauno rajono savivaldybė 2021 m. balandžio 20 d. jau yra nepritarusi planams plėtoti ūkinę veiklą į Pakarklės miško teritoriją patenkančiose teritorijose.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2022 m. patikslino Kriemalos senovės gyvenvietės ir kapinyno, Brūžės senovės gyvenvietės ir dvarvietės, Jaučakių holokausto aukų vietos, Žvirgždės dvarvietės, Antalkių kapinyno teritorijų ribas ir naujai apibrėžė apsaugos nuo fizinio poveikio zonas.

Tačiau Kauno rajono savivaldybė prašo Vyriausybės tvirtesnių teisinių saugiklių. „Negrąžinus Pakarklės miškui II B miškų grupės statuso ir ūkio subjektams įgyvendinus galimybę miško teritorijoje vykdyti ūkinę veiklą, būtų padarytas ilgalaikis neigiamas ir negrįžtamas poveikis gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, biologinei įvairovei, apylinkių bendruomenių gyventojams ir jų sveikatai, sunaikintas poilsiui skirtos aplinkos išskirtinumas, prarastos dar neištyrinėtos kultūros paveldo objektų vertingosios savybės, kultūrinis sluoksnis ir kraštovaizdis“, – sakoma Kauno rajono savivaldybės kreipimesi.

Sužinoję apie bendrovės "Rizgonys" planus, sunerimo ne tik Naujienos, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Mat ši įmonė, toje pačioje seniūnijoje valdanti Kvesų karjerą, pasitikėjimo limitą jau seniai yra išeikvojusi. Jokie rekultivavimo darbai karjere nevyksta, o veiklą, palikus išdarkytą kraštovaizdį, planuojama perkelti į naują vietą. Apie neigiamą karjerų veiklos praktiką ir daromą negrįžtamą žalą aplinkai liudija ir kiti – Vilemų, Drąseikių – Kauno rajono teritorijoje esantys karjerai.

Spjauna į kultūros paveldą

Vietovė, į kurią nusiteikė kasėjai, yra šalia Karklės ichtiologinio draustinio, kultūros paveldo objektų, turinčių kultūros paveldo vertybių: Antalkių kapinyno, Žvirgždės ir Kvesų dvarviečių, žydų žudynių vietos. Atstumas nuo jų iki būsimo karjero tėra nuo 0,76 iki 1,44 km.

Tačiau Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programoje, kurią parengė UAB "GIK projektai", nėra nagrinėjama, kaip planuojama ūkinė veikla paveiks Karklės ichtiologinio draustinio hidrografinį tinklą, nenumatyta atlikti jokių mokslinių tyrimų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Planuojama ūkinė veikla neigiamai veiks unikalų šios vietos kultūrinį kraštovaizdį, trukdys lankyti ir pažinti aplink esančius kultūros paveldo objektus. Tikėtina, kad, neatsakingai pradėjus vykdyti tokią ūkinę veiklą, gali būti sunaikinti dar neatrasti archeologiniai kultūros paveldo objektai ir negrįžtamai sunaikinta krašto istorijos dalis", – mano Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Černiauskienė.

Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėja Jurgita Rakauskaitė pabrėžė, kad planuojamo karjero teritorija patenka į miškų ūkio teritoriją, kurioje pagal dabar galiojančio Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nuostatas nėra prioriteto vykdyti smėlio ir žvyro kasybą įrengiant karjerą. "Šioje teritorijoje turi būti išlaikomas ir saugomas esamas natūralus miškingo kraštovaizdžio pobūdis, vyrauja tausojantis bioprodukcinis naudojimas, palaikomas ir didinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas, didinamas estetinis kraštovaizdžio potencialas. Numatoma karjero veikla nesusijusi su ekologiška gamyba, o reljefo performavimas suardytų kraštovaizdžio vizualinę struktūrą. Tai akivaizdžiai paveiks tradicinio kraštovaizdžio identitetą, suformuos naujo tipo kraštovaizdį – pramoninį technogeninį karkasą, tai neigiamai ir negrįžtamai turės įtakos tiek planuojamo karjero, tiek ir gretimoms teritorijoms", – sakė J.Rakauskaitė.

Planuojama ūkinė veikla neigiamai veiks unikalų šios vietos kultūrinį kraštovaizdį, trukdys lankyti ir pažinti aplink esančius kultūros paveldo objektus.

Panašiai kalbėjo ir Urbanistikos skyriaus vedėjas Mindaugas Kruopis. Jo teigimu, įvertinus vietovės rekreacinę, aplinkosauginę, kultūrinę ir socialinę reikšmę, ūkinė veikla Pakarklės miške negalima.

"Remiantis teisės aktais ir vadovaujantis Lietuvos geologijos tarnybos pateikta informacija apie išžvalgytas naudingųjų iškasenų teritorijas, Kauno rajono bendrojo plano sprendiniuose naudingųjų iškasenų vietos yra pažymėtos, tačiau tai nereiškia, kad čia jas galima kasti", – tvirtino M.Kruopis.

Verslininkų užmojams nepritaria ir Valstybinės miškų urėdijos direktorius Valdas Kaubrė. Jo nuomone, mažėjant žaliesiems plotams, paversti mišką žvyro karjeru nėra pati geriausia išeitis. "Jei galima kasti žvyrą laukuose, tai ten ir kaskim. Šiuo atveju mes būsime su gyventojais ir mišku", – savo poziciją išsakė V.Kaubrė.

Vartus atkėlė prieš kelerius metus

Lietuvos miškininkų sąjungą (LMS) nustebino faktas, kad prieš keletą metų Pakarklės miškas Aplinkos ministerijos sprendimu buvo priskirtas eksploatacinių IV miškų grupei. "Lietuva įsipareigojusi Europos Bendrijai saugoti vertingas gamtines teritorijas ir didinti savo šalies saugomų teritorijų plotus. Prašome paaiškinti, kokiais motyvais remiantis, Pakarklės miškui buvo panaikinta II b (parkinio miško) grupė", – tokio turinio kreipimąsi Aplinkos ministerijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir Aplinkos apsaugos agentūrai LMS prezidiumo vardu adresavo sąjungos prezidentas Vidmantas Verbyla.

LMS taip pat paprašė grąžinti Pakarklės miškui saugotinos teritorijos statusą. Pasinaudoję Aplinkos ministerijos sprendimu šį mišką priskirti eksploatacinių IV miškų grupei, bendrovė "Rizgonys" artimiausiu metu planuoja iškirsti 10 ha miško ir pradėti eksploatuoti žvyro karjerą, o vėliau jį plėsti. "Taip bus negrįžtamai prarandamas aukštos vertės rekreacinių savybių šilas. Apie šilo vertę rekreacijai rodo ir tai, kad Kauno regione yra vienas didžiausių – 96 gyventojai 1 kv. km – gyventojų tankis", – argumentavo V.Verbyla.

Kratosi tokios kaimynystės

PAV programoje nurodyta, kad, vykdant planuojamą ūkinę veiklą, būtų naudojami įvairūs didelių pajėgumų ekskavatoriai, buldozeriai ir žaliavos perdirbimo įrenginiai. Per metus "Rizgonys" planuoja iškasti 300 tūkst. kub. m smėlio ir žvyro, o karjerą eksploatuoti trejus ketverius metus. Darbai būtų vykdomi viena pamaina, penkias darbo dienas per savaitę.

Minėtoje programoje neatskleidžiama, kokiais vietinės reikšmės keliais judės transportas į karjerą, kaip šiuose keliuose bus mažinimas dulkėtumas, kaip numatoma juos prižiūrėti, minima tik vidaus kelių priežiūra.

Pradėjus kasti žvyrą, gyventojams tenka kęsti triukšmą, dulkes arba išsikelti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Prašydami apginti jų teises, į Kauno rajono savivaldybę ir kitas valdžios institucijas raštu kreipėsi Kriemalos kaimo gyventojų bendruomenė, sodų bendrijos "Kriemala", "Paštuva" ir "Batniava". Surinkta 1 323 gyventojų, išreiškusių pagrįstą neigiamą nuomonę dėl planuojamos ūkinės veiklos neigiamo poveikio aplinkai, žmonių gyvenimo sąlygoms ir negrįžtamojo poveikio kraštovaizdžiui, parašai.

Be dirbančios technikos keliamo triukšmo, didesnio dulkėtumo, gadinamų kelių, išdarkyto kraštovaizdžio, gyventojai baiminasi ir dėl vandens. PAV programoje pažymėta, kad požeminis gruntinis vanduo slūgso 9–14 m gylyje, tačiau neaišku, ar kasyba neturės tiesioginio ar netiesioginio poveikio požeminiams vandenims. Neatmestina galimybė, kad kastiniuose šuliniuose nukris geriamojo vandens lygis, bus žymus poveikis sodininkų įrengtiems rekreaciniams tvenkiniams ir vandens šuliniams. Batniavos seniūno Šarūno Pikelio teigimu, jei "Rizgonių" planai būtų įgyvendinti, Kriemalos kaimo ir sodų bendrijųgyventojams tektų išsikraustyti.

Komentaras

Valerijus Makūnas, Kauno rajono savivaldybės meras

Reguliuojant ūkinę veiklą turi būti laikomasi privačių, atskirų gyventojų, bendruomenės ir suinteresuotos visuomenės interesų derinimo principo, o ne siekiama atskirų asmenų gerovės.

Žvyro ir smėlio reikia statyboms. Tačiau abejoju, ar įrengus karjerą, ekonominė nauda atpirks gamtai padarytą žalą. Juk dėl žvyro planuojama iškirsti didžiulį brandaus miško plotą, be to, neišvengiamai nukentėtų aplinkinių kaimų gyventojai, turistai. Mes privalome būti žmonių ir gamtos pusėje.

Tokia ūkinė veikla negrįžtamai suardytų ir pažeistų per ne vieną šimtmetį susikūrusią natūralią kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą. Vietoj brandaus miško ir kitos šiuo metu teritorijoje esančios biologinės įvairovės "Rizgonys" žada dirbtinai suformuoti vandens telkinį, kurio krantai būtų apsėti žole ir apsodinti kitais miško želdiniais. Tai nėra lygiavertis dalykas dabartiniam kraštovaizdžiui. Ar verslininkai iš tiesų tesės pažadą? Tegul jie pirmiausia sutvarko išdarkytą senųjų Kvesų karjerų teritoriją.