Žiūrovai keliaus per televizijos studiją, buvusių darbuotojų kabinetus, garažą. Į šią kelionę vienu metu leisis vos 24 žmonės.
Lapkričio 20–22 d. premjera „Eteris“ bus rodoma netradicinio teatro festivalyje „Namas Nr. 6“.
Jos režisierius Paulius Markevičius pasakoja, kaip radijo istorija, pastato erdvės ir čia dirbusių žmonių prisiminimai virto spektakliu apie balsus, kurie laukia, kol kas nors atsilieps, ir kasdienius ženklus, iš kurių atpažįstame, kad kam nors rūpime.
– Festivalio komandos kvietimas kurti LRT Kauno studijoje iškart nustatė labai konkrečias kūrinio aplinkybes. Nuo ko pradėjote: nuo pačios vietos, jos istorijos, čia dirbančių žmonių ar nuo temos, kurią ši aplinka pasiūlė?
– Pradėjome nuo temos. Gavę festivalio kvietimą, pirmiausia susipažinome su radijo transliacijų Lietuvoje istorija ir paties pastato praeitimi. Prieš įžengiant į tokią vietą svarbu suprasti, į kokią erdvę ir kokį kontekstą įžengi. Tuomet, jau užėjus, pirmą kartą kampai, durys, kėdžių atkaltės ima šnibždėti istorijas.
Mane patraukė tai, kad per pirmąją Lietuvos radijo transliaciją 1926 m. skambėjo prašymas: „Kas girdite mus – atsiliepkite.“ Jame telpa ir technologinis bandymas, ir labai žmogiška viltis. Paleidi balsą į erdvę ir lauki patvirtinimo, kad kitame gale kažkas yra. Per 100 metų išmokome perduoti nepalyginti daugiau informacijos, tačiau pats laukimas ir atsakymo viltis liko tokie patys.
Radijo istorijoje radome labai skirtingų būsenų: pradžios entuziazmą, priespaudos cenzūrą, nepriklausomybės gynimo neapibrėžtumą ir net pasiaukojimą, kuriame kartu buvo nepaprastai daug vilties ir bendrumo. Šios patirtys atveria ir žvilgsnį į ateitį: ką norime perduoti toliau, kokius balsus išsaugoti?
Su šiais klausimais aplankėme studijos pastatą – svarbiausią mūsų kūrybinį partnerį. Jo mastelis, praėjimai ir atstumai pradėjo dėlioti pasakojimo virsmus ir dramaturginius posūkius. Vėliau susitikome su čia dirbusiais žurnalistais. Taip prie datų, archyvų ir istorijas menančių sienų prisidėjo gyvų žmonių atmintis.
– Kaip LRT pastatas veikė jūsų kūrybos procesą – ar jis diktavo sprendimus, ar veikiau atvėrė galimybes, kurių iš anksto nebuvote numatę?
– Pirmą kartą atvykę neturėjome tikslaus scenarijaus ar sprendimų, kuriuos būtume užsispyrę žūtbūt įgyvendinti. Turėjome žinių, klausimų ir leidome vaizduotei juos jungti su tuo, ką radome vietoje. Bandėme pajusti, kokios istorijos čia galėtų atgyti, kokiu atstumu jas reikėtų stebėti, kaip vienas susitikimas nuvestų į kitą.
Pastatas nustato labai konkrečias taisykles: kiek žmonių telpa kambaryje, ką jie mato pro duris, kiek užtrunka pakilti laiptais. Architektūra turi unikalią savybę į režisieriaus argumentus nereaguoti, tad tenka klausytis jos pačiam.
Tačiau tokie architektūriniai rėmai padeda. Čia erdvės labai skirtingos: didelė garažo erdvė leidžia kurti vienokį mastelį, kabinetas prašo artumo, o žvilgsnis į televizijos studiją iš balkono sukuria visai kitą perspektyvą. Pati vieta siūlo pasakojimo ritmą. Mūsų darbas – išgirsti jos pasiūlymus ir atrasti, kas juos sujungia.
– Žiūrovai spektaklį patirs keliaudami per skirtingas pastato erdves, o viename pasirodyme jų dalyvaus tik 24. Kaip judėjimas ir nedidelė grupė keičia žiūrovo santykį su kūriniu, atlikėjais ir kitais žiūrovais?
– Nedideles grupes iš dalies padiktavo architektūra: dauguma erdvių tiesiog nepritaikytos didelei auditorijai. Tačiau ši aplinkybė labai tiksliai sutampa su mums svarbia tema – ryšiu. Norint kalbėti apie artumą, verta sudaryti sąlygas jį patirti.
Dalį kelionės žiūrovai eina grupėmis po šešis. Tokioje grupėje kiekvienas atsiduria šalia veiksmo, galima pastebėti jo reakciją, palaukti, kreiptis asmeniškai. Norisi, kad žmogus jaustųsi laukiamas ir kartu turėtų laisvę pasirinkti, kiek atsiverti. Nepaisant tokio artimo kontakto, bilietas į spektaklį nėra slapta registracija į aktorystės egzaminą – ką nors daryti ar vaidinti žiūrovams nereikės.
Judėjimas keičia ir patį klausymąsi. Vienaip girdi balsą didelėje erdvėje, kitaip – atsisėdęs priešais žmogų prie stalo. Šalia keliaujantys nepažįstamieji pamažu tampa pažįstamais veidais. Dar nežinai jų vardų, bet jau prisimeni, kas nusijuokė toje pačioje vietoje kaip tu. Tai mažos detalės, tačiau jos – visai tikro bendrumo pradžia, kai ir gimsta ryšys.
Judėjimas keičia ir patį klausymąsi. Vienaip girdi balsą didelėje erdvėje, kitaip – atsisėdęs priešais žmogų prie stalo.
– Kalbinote LRT darbuotojus, tarp jų – Vidą Mačiulį ir Jurą Jankevičių. Kaip jų asmeniniai prisiminimai ir patirtys pakeitė Jūsų pirminį sumanymą? Ar jų balsai ir pasakojimai tapo kūrinio dalimi?
– Susitikimai su žmonėmis, kurie vietą pažįsta gyvai ir nuodugniai, yra labai brangūs. Jie atveria detales, kurių neaptiksi skaitydamas bendrą, archyvinę istoriją. Tai, kas iš šalies atrodo svarbus įvykis, jo dalyviui gali būti susiję su visai mažu, labai konkrečiu prisiminimu. Su juo staiga atsiveria visas laikotarpis.
Iš kiekvieno susitikimo į kūrinį perkėlėme tam tikrų detalių. Jos padėjo patikslinti mūsų įsivaizduojamą pasaulį, suteikė jam gyvos patirties. Autentiški pašnekovų balsai spektaklyje neskambės. Jų pasakojimai įsilieja per situacijas, veikėjų elgesį, atmosferą. „Eteris“ nėra dokumentinis pasakojimas, todėl nesiekiame atkurti pašnekovų biografijų ar tiksliai suvaidinti jų prisiminimų.
Svarbu, kad istorija išlaikytų žmogišką mastelį. Žvelgdami atgal, dažnai jau žinome, kurie įvykiai buvo lemtingi. Tuo metu gyvenę žmonės tokio patogumo neturėjo. Jie dirbo, sprendė, dvejojo, juokavo. Tas kasdienybės ir didelės istorijos susitikimas žadina smalsumą.
– „Eteris“ vyksta radijo studijoje, čia tampa svarbūs balsai, pranešimai ir laukimas. Kaip kūriate spektaklio garsų pasaulį – ką norite papasakoti garsu, o ką palikti žiūrovui patirti pačioje erdvėje?
– Šiuo metu garsinis darbas dar vyksta studijoje kartu su kompozitoriumi Matu Samulioniu. Čia mūsų pagrindinis tikslas – žiūrovo patirties kūrimas, kad garsas taptų natūralia dalimi to, ką jau randame pastate. Atsisakome iliustratyvaus pasakojimo, koncentruojamės į simbolišką, įvairių medijų stimuliuojamą žiūrovo patirtį.
Svarbus mums patiems sluoksnis atsivers, kai sukurtus garsus įkurdinsime pastate ir išgirsime, kaip jie veikia konkrečiose patalpose. Įdomu, kaip jais prabils erdvės, ką jos sustiprins, kaip pradės kalbėtis tarpusavyje. Tas pats garsas, skambėdamas prie pat ausies ir tolimame koridoriuje, gali perteikti visai skirtingus pojūčius, istorijas.
Žodis „eteris“ leidžia aprėpti platų lauką: nuo senovės graikų įsivaizduotos dangiškosios erdvės iki radijo eterio ir šiuolaikinės buities. Todėl jungiame plačius, abstrakčius garsinius peizažus su kasdieniais transliacijų stoties garsais. Gyvai kuriami garsai, atliekami tekstai ir vaidybinės situacijos susipins su muzikiniais ir vokaliniais įrašais. Galima trumpam pasijusti beveik kosmose, o tada išgirsti labai dalykišką nurodymą, kur atsisėsti, arba atpažinti besikeičiantį laikmetį.
Skirtingi laikotarpiai leidžia keistis ir paties balso reikšmei. Vienur svarbiausia – džiaugsmas, kad apskritai galime transliuoti. Kitur atsiranda klausimas, ką leidžiama pasakyti. Dar kitur pats nenutrūkstantis balsas tampa ženklu, kad nesame vieni. Norime, kad šiuos pokyčius žiūrovas galėtų pajusti.
Kiekvienai erdvei kuriame savitą charakterį. Vienas žiūrovas galbūt atpažins šalies istorijos fragmentus, kitas – savo patirtį, pažįstamą intonaciją, istorinį laikotarpį ar santykį. Garsas gali atverti įvairių perspektyvų.
– Komiška radijo stoties kasdienybė spektaklyje pamažu atsiveria kaip jautrus pasakojimas apie rūpestį, vienatvę ir ryšio ilgesį. Humoras ir jautrumas papildo vienas kitą?
– Humoras ir jautrumas gyvenime nuolat yra šalia. Kartais iš juokingiausių situacijų vėliau prisimename ką nors skaudaus, o sunkiomis aplinkybėmis būtent juokas leidžia išbūti. Todėl man atrodo natūralu, kad jie susitinka ir šiame kūrinyje.
Man artimas humoras, kylantis iš labai rimto žmogaus santykio su savo darbu. Mikrofoną būtina patikrinti dar kartą. Dokumentas turi gulėti tinkamoje vietoje. Spontanišką pasisakymą, žinoma, reikėtų suderinti iš anksto. Iš šalies tai gali atrodyti absurdiška, tačiau tam žmogui už kiekvieno veiksmo slypi priežastis.
Jautrumas atsiranda, kai tą priežastį pradedi matyti. Gal jis bijo suklysti. Gal šis darbas leidžia jaustis reikalingam. Gal ilgai ruošiamas sakinys jam kainuoja daugiau drąsos, negu galėjai numanyti. Mane jaudina žmogaus trapumas ir neteisybė – tai, kaip lengvai galima nuvertinti kieno nors pastangą. Norisi palikti vietos juokui ir kartu išsaugoti veikėjo orumą. Tada emocinis poslinkis įvyksta žiūrovo žvilgsnyje: tas pats žmogus staiga tampa artimesnis.
– Spektaklyje klausiama, ką iš gyvenimo verta išsaugoti – juoką, receptą, svarbų pareiškimą ar paprastą prašymą pranešti grįžus. Ar radote atsakymą į šį klausimą kurdami „Eterį“?
– Vis labiau abejoju, ar iš anksto mokame atpažinti, kas mums vėliau bus brangu. Svarbų pareiškimą paprastai pasirūpiname įrašyti. Žmogaus juoką, keistą posakį ar būdą ištarti tavo vardą lengva praleisti, tuo metu atrodo, kad dar girdėsi tai tūkstantį kartų.
„Pranešk, kai grįši“ gali ilgai skambėti kaip visai nebūtinas priminimas. Tik vėliau kartais supranti, kiek daug jame buvo: kažkas laukė, kažkam rūpėjo. Sakinys lieka toks pats, o mes imame įžvelgti, išgirsti daugiau.
Žvilgsnis į ateitį čia prasideda nuo dabarties: ką šiandien laikome vertu dėmesio, kam leidžiame prabilti, ką iš tiesų išklausome. Pradėjome nuo radijo siunčiamo prašymo atsiliepti, o kelionės pabaigoje norisi paklausti savęs: į kieno kvietimą dar galiu atsakyti?
Kas? Netradicinio teatro festivalis „NAMAS Nr. 6“. Spektaklis „Eteris“.
Kur? LRT Kauno studijoje (S. Daukanto g. 28A).
Kada? Lapkričio 20–22 d.
Naujausi komentarai