Panardinu kojas į šaltą ežero vandenį. Truputį gelia. Tačiau gelia tik iš pradžių, kai dar sušilusios kojos nežino, kaip greitai pripras prie vėsumos. Kad ir kaip būtų keista, šiemet mano toks gražus pavasaris yra šiek tiek geliantis. Tačiau net jei dabar patiriu gėlą ar geliantį liūdesį, tyliai galvoju, kad jis yra laikinas. Juk vanduo, kaip meilė ar džiaugsmas, nuolat sugrįžta – jo niekada nebus per mažai... Ko tik nenutinka pavasarį: pirmiausia sninga kruša, vėliau – žiedlapiais. Nereikia stebėtis. O dabar aš – lediniame vandenyje.
Ežero vanduo nuolat bangelėmis atsimuša į krantą. Jis tarsi myluoja, bučiuoja, skalauja ir apgaubia mano kojas. Tai – kaip nuolatinė ežero meilė ir ramybė. Pasikartodamos bangos be galo ritmingai apgaubia ir paleidžia. Jos tai kartoja ritmiškai: vėl ir vėl. Pavasario tyla skverbiasi į širdį – tampa vėl ramu kaip kadais. Bangos – tarsi vaikas, kuris pirmiau bėga į artimųjų glėbį, o vėliau išsiveržia iš jo – bet tik tam, kad galėtų vėl saugiai sugrįžti vis kitoks, su nauja patirtimi.
Ritmiškame pasikartojime staiga ežeras prabyla į mane:
– Pailsėk dar, nepabėk, – tempia jis mane už kojos. – Aš tave pasupsiu, išmyluosiu, sugersiu tavo gėlą į save. Juk pavasarį aš būnu labiausiai geliantis... Tačiau juk tau nešalta? Tiesa?
– Nešalta. Man gaila to medžio, kurį nupiešiau pernai savo piešinyje. Dabar jo jau nebėra. Tai ir gelia širdelę.
– Gėla susigers į smėlį kaip mano vanduo vasarą, kai aš atslūgsiu – net duobutės nebeliks, kurią išrausei savo kojomis... O tu jau suradai kitą medį, gerai, kad senasis ant tavęs nenuvirto.
– Dar man gaila savosios rožės, kuri per žiemą beveik nušalo. Aš ją turėjau visai nukarpyti iki pat žemės...
– Tačiau tavoji rožė tikrai gyva, ji greitai vėl ataugs. Pavasarį lietus tyliai merks sodą, ežeras kvėpuos migla, rožė ataugins mažą stiebelį, dar net ne lapą, dar net ne žiedą, bet gyvybė užkoduota jos nukirptose kasose, tai slaptas gyvybės pažadas, besislepiantis jos kūne...
Kiek patylėjęs ežeras tarė:
– Aš esu ežeras, aš gi nuolatos tave gaivinsiu ir atgaivinsiu. Niekas niekada neužgesins rusenančio dagčio, nenulauš ir palūžusios nendrės...
Po minutėlės ežeras vėl rūpestingai klausia:
– Na, ar gelia dar?
– Jau nebe, – pameluoju, – bet šiandien turbūt turiu ilgėliau pasėdėti.
– Šiandien tu kaip niekad tyli, nė žodelio neištrauksi, – vėl bando mane prakalbinti ežeras.
– Ir vėl viskas iš naujo? – klausiu ežero.
– Ir vėl... kiekvienais metais tu vis su nauja gėla pas mane ateini. Ir kaip tau pavyksta kasmet vis naujų gėlų prisigalvoti? Tu išradinga! – ežeras šypteli savo šelmiška šypsena.
– Tai žmogiškas nerimas, kurį gali jausti tik žmogaus širdis. Kol ji dar jaučia, žinau, kad esu gyva.
– O aš pats geriausias gėlų malšintojas! Pažiūrėk: pernykščių gėlų nebeskauda!
– Tiesa, pernykščių nebeskauda...
– Todėl, kad taip moku kojas išbučiuoti...
– Nepieši šiandien, tik stebėsi?
– Tik stebėsiu tavo bangeles, – slapta išsitraukiu sąsiuvinį.
Rašau savo ežerui eilėraštį ir tyliai šnabždu:
Ir aš jaučiu tą pačią tylą, kuri yra ežere...
Ežero paviršius laiko dangų
Gylis laiko dugną
Maža nendrelė laiko veją
Rankos laiko kūną
Kvėpavimas laiko tylą
Laikymas nėra tik stipriųjų darbas
Ir aš esu laikoma
Dangaus mėlynės
Pasaulio grožio
Kuris gyvena mano mintyse...
O kažkas dar tyliau
Laiko viską kartu
Matau, kaip bitė ištraukia pienės nektarą, rūpestingai patikrina kiekvieną žiedą, tada skrenda toliau.
– Nė vieno žiedelio nepraleido.
– Nė vieno, – atsako ežeras, – ir tavo nė vieno kojos pirštelio nepaliksiu nesuskaičiavęs...
– Jeigu būčiau gėlės žiedas, kaip šauniai manimi būtų pasirūpinta!
– O jeigu esi žmogus, tavimi pasirūpins ežeras. Nors tu iš kito pasaulio, mes priimsime į savo karalystę... Tik neateik tokia gelianti daugiau, nes visai ežerą užšaldysi savo geliančia širdimi. Kaip man reikės sušilti vasarą? – pajuokauja ežeras. Ir aš pralinksmėju.
Ežeras ritmiškai ir pasikartojančiai kaitalioja savo bangeles, ir man beveik nebeskauda. Šis ritmas kiek panašus į širdies plakimą. Tarsi šiuo momentu ežero vanduo galėtų pakilti iki pat širdies, ir vandens raibuliavimas susivienodintų su jos plakimu.
Dabar ežeras skverbiasi iki mano širdies, tarsi mokėtų per kojas tai padaryti. Jaučiu, kaip apšąla ir apsąla gelianti širdis, tarsi kažkoks neapsakomas saldumo jausmas smelktųsi į krūtinę, kur pradeda teliūskuoti ežero vanduo, kylantis iki pat širdies.
Netikėtai aš girdžiu skambant bažnyčios varpą. Tarsi būčiau tolimoje vaikystėje, ir močiutė, paėmusi už rankos, vestųsi mane kartu. Varpo garsas skamba ir plečiasi aplink mane, sklinda į visas puses, apima visą ežerą, o ties riba, kur jis nutyla, girdžiu besiplečiančią tylą.
Nutyla ir nuščiūva ežeras, nes dabar viskas išnyksta.
– Ar tau jau mažiau gelia?
– Taip.
Medis, po kuriuo sėdžiu, slapta numeta man žirginėlį į plaukus. Jis padabina mane puošmena prie pat ausies. Ežeras šypsodamasis žvelgia į mane ir žino, kad nežinodama naująją plaukų segę parsinešiu į namus. „Kažin ar ji supras, kad tai medžio dovana ir mano palaiminimas?“ – mąsto jis.
– Pasidžiauk pienių žiedais, – sako ežeras, – nes rytoj nematysi jų prasiskleidusių.
Matau, kaip saulė juda vakarop už horizonto ir lėtai lėtai vienas po kito susiskleidžia pienių žiedai, tarsi būtų mažyčiai išvirkšti skėčiai.
– Kodėl nematysiu žiedų? Juk rytoj bus vėl diena?
– Jiems trūks saulės, nebus nuotaikos išsiskleisti. Žiedlapiai bus taip kietai susispaudę vienas prie kito, kad tu jų nė nepastebėsi. Jie bus panašūs į miegančius, sušalusius ir susivėlusius paukštelius, po sparneliu slepiančius savo galveles.
Matau aukštai padangėje paukštį. Skaičiuoju, kiek kartų jis danguje sumosuoja sparnais: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt... Paskui kelias sekundes sklendžia ore.
– Rytoj bus lietaus, visą dieną gėlių taurelės bus uždarytos. Kai ateisi, žiedų nepamatysi, nebus ir bitučių. Kai gėlės nemato saulės, jos neišsiskleidžia.
– Gėlių gėla labai panaši į žmonių gėlą, – sakau aš, – mano rožei patiks pavasarinis lietus, kažin ar ji dar atsigaus?
– Atsigaus, – užtikrintai ir guodžiančiai prabilo ežeras. – Kaip kažkada sakė garsi tapytoja Agnes Martin: net jei rožės nematai, jos grožis egzistuoja tavo mintyse...
– Taip, šią istoriją papasakojo galeristas Arne Glimcher, – jau džiugiau prabilau aš po ilgos tylos. – Agnes paėmė rožę iš mergaitės rankų, paslėpė už nugaros ir paklausė: „Ar rožė vis dar graži, jei jos nematai?“ Kai mergaitė pasakė „taip“, A. Martin tarė: „Matai, grožis yra tavo mintyse, ne rožėje.“
– Pavasarį lietus turi garsą. Kažin ar jis moka kalbėti kaip tu, ežere? – klausiu ežero.
– Taip, moka. Pavasarį lietus šniokščia šnabždėdamas: viskas atauga, viskas atauga...
Stebėsime tyliai:
Kaip lietus ją prausia,
Kaip rytai ją budina,
Kaip saulė moko nebijoti augti.
Ir vieną dieną rožė išsiskleis
Ne todėl, kad buvo verčiama žydėti,
O todėl, kad jai buvo leista ramiai ataugti.
Įsivyrauja trumpa pauzė. Žvelgiu į pienių žiedus, tarsi matyčiau juos pirmą ir paskutinį kartą.
– Tau labai tinka mano palaiminimas, – gudriai taria į mane žvelgdamas ežeras. Jis mato ypatingąją segę mano plaukuose. – Dabar tu mūsų ekosistemos dalis, nešiojanti sėklas.
– Kokias sėklas?
Ant atversto sąsiuvinio nukrinta dar vienas žirginėlis.
Ežeras ima kalbėti keistai:
– Vieną dieną tavo galva pasidarys skaidri kaip mano vanduo ir nebebus susidrumstusi. Kartais ir mano vanduo susidrumsčia per audras. O sėklos, kurios sudygs tavo galvoje, bus mano medžio palaiminimas. Svarbu, kad galvoje sudygtų mintys. Reikės palaukti, kol sudygs tavoji meilė.
– Ežere, ir vėl viskas iš naujo?
– Taip, tai pavasaris – viskas iš naujo, viskas taip pat, vėl viską reikia užauginti iš nieko. Aš beveik toks pats, tu tokia pati, tik kasmet vis su nauja gėla ateini, – ežeras nusijuokė:
– Kad tavo kūryba išsiskleistų kaip gėlė.
– Kad užaugtų bebras ir bitutė rastų žiedų.
– Užaugtų tavo vaikai žmonėmis, – pratęsė ežeras.
– Kad žuvys išnerštų ikriukus, kad lydeka pabustų.
– Kad paukštelio nesudraskytų katinas.
– Ežere, ar tu žinai, kas aš esu?
– Tu – dvikoje undinė geliančia širdimi, mėgsti vėsą kaip gėlavandenė žuvis. Mano žuvys mėgsta gėlą, joms vėsumas patinka. Jei vieną dieną išdžiūsiu, tu pamatysi, kas slepiasi mano dugne… Vis tiek tai būsiu aš, atlikęs savo darbą. Vis tiek tai būsi tu, atlikusi savo paskirtį.
– O kas tu esi?
– Aš teliūskuojantis tavo veidrodis, gėlos malšintojas, moku ištraukti gėlą kaip bitė nektarą iš gėlės.
– Ežere, ar tu žinai, kas aš esu? – vėl klausiu ežero.
– Tu – Dievo kūrinio atspindys, išnykstantis laike.
– O kas tu esi?
– Aš legendą nugyvenęs ežero dugnas, susimaišęs su smėliu, išdžiūvusiu dumblu ir tavosiomis dulkėmis.
– Bet tu vis tiek esi. Tikrai esi, nors esi tik mano atspindys?
– Esu.
Aš esu.
(be temos)