Stovėjau prieš Lauros paveikslus, o mano mintyse dar tik mezgėsi būsimo teksto sakiniai. Jie padriki, neišbaigti, taip nedrąsiai ieškantys savo vietos. Mintimis liečiau jos tapybą ir aptikau kažką neapčiuopiamo.
„Ar įmanoma nutapyti tylą? Ne jos nebuvimą, ne tuštumą, o tą ypatingą būseną, kai tyla tampa kupina prasmės, kai žmogus nebeieško žodžių, nes ima girdėti tai, kas slypi už jų?“ – tyliai mintyse klausiau savęs. Visai netyčia, gal net pirmą kartą gyvenime, ramiai pasitikau savo nežinojimą.
Girstučio centro antrajame aukšte daug erdvės. Atsargiai ir atidžiai stebėdama, bandžiau tiek fiziškai, tiek dvasiškai žengti pirmuosius žingsnius. Kartais – labai lėtai, bet žvilgsnis bėgiojo po fojė, ieškodamas paveikslo, spalvų derinio, o gal jausmo. Kartais žingsniavau per greitai, tarsi kažko ieškočiau. Dar visai nežinojau, ką parašysiu... Kojos tarsi medinės, pinasi, o mintys stringa – gal ir jos įaugo į grindis? „O gal nebemoku vaikščioti? – tyliai pagalvojau. – Gal tiesiog einu per neatpažintą subtilios tapybos lauką, kurį bandau patirti, prisijaukinti ar pamilti...“
Lauros poezijoje atrandu jautrumo ir dangaus šviesos motyvus, kurie netikėtai susišaukia su jos tapyba:
Kyla mintis.
Plaukia žodis it debesis giedrą dieną.
Iš tavo lūpų pražysta meilė man ir visai kūrinijai.
Įsipainioja jautrumo tinkluos – mano širdis plakdama vis stipriau.
Kodėl nepadovanojau tau prisilietimo rankos mylimos – lengvos,
kaip prisilietimo vaiskios žemės, kaip prisilietimo iš dangaus?
Skliautu nurieda ašara taikaus dangaus, prisilietimo... iš dangaus.
Viena akimirka pilnatvės galėjo trukti ir ilgiau.
Dangus juk buvo už dviejų colių ar dar arčiau. (1)
Apie poeziją ir šventumą
Iš viso eilėraščio atmintyje lieka vienas žodis – „prisilietimas“. Jaučiu, kaip šis eilėraštis ir visa regima tapyba pradeda liestis prie mano širdies, susipindami į vieną pojūčių sintezę, o mano žingsniai vis rimsta.
Laurai labai svarbi dvasingumo tema. Pati menininkė savo kūrybos ištakas nusako paprastai: „Darbai gimė iš įsiklausymo į tylą, per kurią patiriame maldą ir meditaciją.“ Tapyba ir poezija tampa dviem skirtingomis tos pačios temos variacijomis, kur vienoje kalba spalva, kitoje – žodis, tačiau abi ieško prisilietimo prie to, kas jai svarbu ir šventa.
Kodėl staiga prakalbau apie šventumą? Vertikalios spalvinės struktūros Lauros paveiksluose kyla iš autentiškų bažnytinių stulų ornamentikos, kurią ji kruopščiai tyrinėjo savo tapybos magistro studijų metu ir kuria nuoširdžiai žavisi iki šiol. Jos tapybiniai ieškojimai peržengia bažnyčios apeiginių drabužių ornamentų dekoratyvumo ribas: liturginės atminties ženklai drobėje įgyja šiuolaikiniam menui būdingą minimalistinę išraišką.
Šios menininkės plastinė kalba kai kuriais principais susišaukia su amerikiečių abstrakcionistės Agnes Martin kūryba (1912–2004). A. Martin tapyboje geometrinė forma padeda priartėti prie žodžiais sunkiai nusakomo dvasinio išgyvenimo. „Manau, kad mūsų protas atsiliepia į dalykus, esančius anapus šio pasaulio“, – yra sakiusi ši menininkė. (2) Abi tapytojos, nors jų dvasinės tradicijos skirtingos, ieško to, kas pačiame regėjime pranoksta regimybę: A. Martin – abstrakčių linijų ir subtilių spalvinių santykių ritme, L. Steponavičiūtė – sakralinių ženklų, atminties ir spalvos sluoksniuose.
Kartojamas motyvas išryškina skirtumą ir leidžia jį pastebėti. „Gamtoje niekur nėra vienodumo. Nėra dviejų vienodų akmenų, dviejų vienodų dienų, net dviejų vienodų akimirkų“, – yra sakiusi A. Martin. (3) Liturgija juk taip pat grindžiama pasikartojimu. Juk maldos kartojasi, metai grįžta į tas pačias šventes, eucharistija švenčiama vėl ir vėl.
Drįsčiau pastebėti, kad tai, ką atranda Laura, persmelkia ir ją pačią. Stula – ne šiaip dekoratyvinė juosta. Katalikų liturgijoje stula yra kunigiškos tarnystės, o šventoji ostija – Eucharistijos ženklas. Šiuose paveiksluose slypi gilesnės reikšmės. Juk menininkė kuria su tokiu nuoširdžiu tikėjimu.
L. Steponavičiūtės kūryba – daugiasluoksnė ar daugiabriaunė sielos kalba, atsiskleidžianti per skirtingas suvokimo ir matymo perspektyvas. Tapyba pasižymi plastine ir spalvine derme, kurią dešifruojant atsiskleidžia vis nauja sąmonės gelmė: patyrimas eina pirma suvokimo. Pirmą kartą čia galima įžvelgti tik ornamentų derinių ar raštų žaismą; antrą kartą toje pačioje vietoje aptinku kunigo drabužių (stulos ar arnoto) spalvų sąskambius, trečią kartą apmetus žvilgsniu, visa išnyksta. Trumpai šmėsteli aureolė, o gal pojūtis... Tuomet sąmonė minkštai panyra į tirštą saugų apvalkalą. Atrodo, kad tuo momentu visos mano mintys ramiai ilsisi beribėje amžinybėje. Būtent taip apibūdinčiau tai, kas kilo žiūrint į jos kūrinius. Bandžiau ir aš ilsėtis tame jausmingame atodūsyje, kosmoso ritme, išsiliejančiuose kontūruose, išnykstančiame švytėjime.
Gylyn į tylą
Laura ieško to kažko, kai dažo liejimasis tampa kontempliatyviu pasikartojimu. Linijos ir juostos išnyra vėl ir vėl... Žvelgdama į darbus, bandžiau atspėti, kaip jie gimsta. Pačios žodžiais, jos rankose volelis tiesiog juda aukštyn. Šiame judesyje pradingsta žodžiai ir mintys. Volelio judesys primena maldą. Tarsi daugybę kartų tartum: „Sveika Marija“. Sąmonė panyra į monotonišką garsą. Žodžių reikšmės trumpam pasitraukia, mintys pradingsta ritmiškame kartojime. Tarsi pamirštum, kodėl vėl ir vėl tari tą patį, kada tai prasidėjo ir kada tai pasibaigs.
Kaip liturgijoje sugrįžtanti malda kiekvieną kartą gali atsiverti nauju dvasiniu išgyvenimu, taip ir Lauros tapyboje pasikartojantys šiek tiek vienas į kitą panašūs ženklai, simboliai ar juostos nepraranda gyvybės. Jie kinta, susitinka su kitomis spalvomis, įgyja naują ritmą. Juostos virsta tarsi užsklandomis. Panašiai kaip ir Marko Rothko paveiksluose, žvilgsnis čia neaptinka konkretaus atvaizdo, todėl pamažu krypsta į paties žiūrovo vidinį pasaulį.
M. Rothko (1903–1970), vienas žymiausių XX a. amerikiečių abstrakčiosios tapybos atstovų, garsėjęs monumentaliais, minkštų kontūrų spalviniais laukais, yra sakęs: „Žmonės, kurie verkia priešais mano paveikslus, patiria tokį patį religinį išgyvenimą, kokį aš patyriau juos tapydamas.“ (4) Šie žodžiai leidžia kitaip pažvelgti į abstrakčios tapybos paviršių. Regis, prieš akis tik spalva, jos plotas, vos pastebimas virpėjimas. Tačiau ilgiau žvelgiant regimoji forma ima trauktis, užleisdama vietą pačiam žiūrovui. Lieki akis į akį su savo mintimis, jausmais, vidine tyla. O gal ir su tuo, ką tikintysis atpažįsta kaip Dievo artumą.
Panašų pojūtį man sukėlė Lauros tapybinės užsklandos. Jos ne tiek slepia, kiek kviečia žvelgti giliau. Už spalvinių juostų neieškau konkretaus atvaizdo – veikiau pajuntu erdvę, kurioje galiu susitikti su savimi. Gal būtent čia regimas paveikslo paviršius tampa nematomos patirties pradžia.
Vertikalių linijų sąskambiuose gimsta ornamentų, spalvinių santykių ir ženklų variacijos. Kiekvienas sugrįžimas prie panašios kompozicinės schemos atveria kitokią tapybinę būseną: vienur paviršius virpa nuo smulkių ženklų gausos, kitur nurimsta, palikdamas erdvės šviesai ir tylai. Kaip muzikiniame kūrinyje pasikartojanti tema įgyja vis naujų harmoninių atspalvių, taip ir šiuose paveiksluose atpažįstamas motyvas niekada negrįžta visiškai toks pat koks buvo prieš tai. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo panašu, atidesniam žvilgsniui atsiveria kaip subtili variacija. Tarsi gamtoje, kur kiekvienas žiedas priklauso tai pačiai augalo prigimčiai, tačiau kiekvieną kartą pražysta vis kitaip.
Sąsajos su L. Truikiu
Svarbus atspirties taškas Lauros kūryboje – lietuvių scenografo ir tapytojo Liudo Truikio (1904–1987) meninis palikimas. Šis menininkas siekė muzikos ir vaizduojamojo meno sintezės, ieškojo formų, linijų ir spalvų sąskambių, o ritmišką pasikartojimą laikė vienu svarbiausių meninės raiškos principų: „Imu tik gryną architektūros konstrukciją ir ją kartoju. Monotonijos aš nebijau...“ – yra sakęs L. Truikys. (5) Jo scenovaizdžiuose kompozicija virsta savita vizualine muzika, kurioje atsiskleidžia harmonijos, kosminės pusiausvyros siekis.
Pati Laura pasakoja, kad L. Truikio retrospektyvinėje parodoje išvystos linijos tapo vienu svarbiausių kūrybos impulsų. Vertikali, nuolat sugrįžtanti linija jos paveiksluose ima priminti stulą, kurti dviejų juostų ritmą.
Stebuklingas trapumas
Peržvelgus paveikslus su pasikartojančiomis juostomis, mano žingsniai vedė link kito šios tapytojos paveikslų ciklo. Mane pasitiko virpėjimo, plazdėjimo ir judančio oro srovės, ir mano eisena išsilygino, lėtai eidama apžvelgiau tobulą apskritimų grožį.
Šiuose paveiksluose ornamentai sudaro ažūrinius paviršius. Smulkūs, šviesūs raštai susitelkia į apskritus, beveik permatomus pavidalus. Jie primena ploniausius nėrinius, kartais – vos juntamą šviesos žaismą. Monumentalesnė vertikalių tvarka susitinka su gležnu, beveik efemerišku ženklu.
Persišviečiantys sluoksniai sukuria neapčiuopiamo lengvumo pojūtį. Kontūrai pamažu dyla, tartum prarasdami savo medžiagiškumą. Į tinklelius panašūs deriniai atveria begalybę, kai forma yra ir čia pat nebėra. Žvelgiau į debesis, paklūstančius savam judėjimui. Smulkūs taškeliai jungiasi į vis mažėjančius ratus, kreipdami žvilgsnį centro link.
Persišviečiantys sluoksniai sukuria neapčiuopiamo lengvumo pojūtį. Kontūrai pamažu dyla, tartum prarasdami savo medžiagiškumą. Į tinklelius panašūs deriniai atveria begalybę, kai forma yra ir čia pat nebėra.
Ostija labai trapi. Ji ir beskonė, ir su skoniu. Materiali, bet kartu nežemiška. Matau, kaip palaipsniui tirpstantis jos kontūras nyksta – tarsi burnoje tirpstanti plotkelė. Viskas mainosi ir juda, keičiasi kaip šviesa ant sienos bažnyčioje, kaip atsirandantis saldumo skonis beskonėje patirtyje, kaip saulė debesyje, kaip žinojimas apie ramybę, kuri neskuba išeiti. Ši stebuklinga patirtis išlieka dar ilgai.
Ostija ne tik juntama, bet, regis, pažadina ir kvapų atmintį. „Mano darbuose irgi dalyvauja uoslė“, – sako tapytoja. Prisimindama bažnyčios smilkalų, eglės ir kitų liturginėse apeigose naudojamų augalų kvapus, ji mini Žolinės žolynus, lelijas, Verbų sekmadienio kadagius, bažnyčios garsus – vargonus, fleitas, violončeles ir smuikus.
Taip regimoji tapybos kalba išsiplečia į kitų pojūčių pasaulį. Trapios ostijos, spalvų švytėjimas ir kvapų atmintis susilieja į daugiasluoksnį sakralumo išgyvenimą. Žvelgiant į paveikslus, rodos, galima pajusti ne tik šviesą, bet ir tylų eglės šakelių kvapą bažnyčioje. Malda atsiveria visu beribės amžinybės gyliu. Šioje gelmėje pasikartojimas virsta grožiu, tampa ne mechaniniu formos dauginimu, o savitu vizualinio suvokimo būdu.
Tyliai apžvelgdama paveikslus, tarsi atsisveikinau su šia slėpininga patirtimi. „Tuomet dar nežinojau, ką parašysiu, – tyliai kuždu sau. – O tyla, pasirodo, turi ką pasakyti.“
1. L. Steponavičiūtės eilėraštis, menininkės parodos „Tylos kuždesiai“ pristatymo tekstas (autorės pateikta medžiaga).
2. Agnes Martin: interviu su Joan Simon, „Perfection Is in the Mind“ (1995–1996), ištrauka iš „The Christian Science Monitor“ (2014). https://www.csmonitor.com/Arts-Culture/Arts/2014/0322/Agnes-Martin-She-painted-with-her-back-to-the-world.
3. Agnes Martin: „In nature there is no sameness anywhere...“, citata iš Guggenheimo muziejaus parodos „Marking Time“ medžiagos. https://www.guggenheim.org/wp-content/uploads/2020/09/guggenheim-marking-time-digital-wall-text.pdf.
4. Markas Rothko: pokalbis su Seldenu Rodmanu, „Conversations with Artists“ (1957); citata iš Chrysler Museum of Art. https://chrysler.org/exhibition/mark-rothko-perceptions-of-being/.
5. Liudas Truikys: cit. iš Vytautas Tumėnas, „Vydūno pasekėjas“, „Krantai“, 1991, Nr. 11–12, p. 15; MO muziejaus kultūros istorijos archyvas. https://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/scenografija/19561968-meninio-vaizdo-paieskos/muzikiniu-spektakliu-scenografija/7820.

Naujausi komentarai