Į pasaulį žiūrėjęs kitu kampu

V. Šontos kūryba pristatyta Kauno fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“, kurios pavadinimą įkvėpė 1962-aisiais Bobo Dylano sukurta daina. Parodą kuruoja fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė ir fotomenininkas, Kauno fotografijos galerijos vadovas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentas Gintaras Česonis.

Atspindžiai

Ekspozicijoje pereinant nuo vienos fotografijos prie kitos vis atrandama tai, kas prikausto dėmesį. V. Šontos kadrai įtraukia. Vieni – dėl pasirinktų įdomių asmenybių tipažų, kiti – dėl netikėtos situacijos sugavimo, dar kiti – dėl kvapą gniaužiančio gamtovaizdžio fragmento ar su papildomu rekvizitu sukurto įtaigaus miražo.

Vaizdams fotografijose sąveikaujant su individualia žiūrovo patirtimi, kūriniai įgyja subjektyvią reikšmę, kelia skirtingų asociacijų, žadina emocijas.

Kad ir kokios tematikos serijai fotografija priklausytų, kiekvienas atskiras kadras turi savo svorį, gelmę, į kurią norisi pasinerti ir joje ieškoti V. Šontos pasaulio atspindžių.

Atspindys buvo vienas iš pasikartojančių fotografo kūrybos motyvų. Tikriausiai šį pasirinkimą lėmė menininko siekis peržengti kasdienės tikrovės ribas. „Jis kūrė peizažo peizaže, atspindžio atspindyje fenomeną. Veidrodis fotografui suteikė galią matyti, apčiuopti ir išreikšti daugiau nei viena kryptimi žvelgiančios akys ir objektyvas“, – taikliai apibūdinama parodą lydinčiame tekste.

Tai atskleidžia vieną esminių V. Šontos kūrybos principų – fotografinio vaizdo ribų plėtimą ir žvelgimą į tikrovę ne kaip į statišką objektą, bet kaip į skirtingų žvilgsnio perspektyvų sankirtos tašką. Vaizdams fotografijose sąveikaujant su individualia žiūrovo patirtimi, kūriniai įgyja subjektyvią reikšmę, kelia skirtingų asociacijų, žadina emocijas.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Drąsa kurti ir gyventi

Fotografo kūryboje emocijos reiškiamos intensyviai. Vis dėlto vienos emocijos jis atsisakė – baimės. Susidūrimas su nežinomybe, naujomis aplinkybėmis ar nepažįstamomis patirtimis kelia baimę, bet žmogaus santykis su ja gali būti įvairus: baimei galima pasiduoti arba, priešingai, ją įveikti, pasitelkiant vidinę drąsą.

V. Šontai, gyvenusiam ir kūrusiam laikotarpiu, kai žmogaus pasirinkimus ir kasdienybę varžė sovietinės ideologinės bei socialinės normos, drąsos netrūko. Jis drįso daryti tai, kas kitiems Lietuvos fotografijos mokyklos lauko atstovams buvo neįprasta.

Parodos anotacijoje rašoma: „Savo kūryboje menininkas tyrinėjo kasdienybę, tikrino institucinių ir asmeninių ribų tvarumą, ieškojo būdų išlikti savimi ideologinio spaudimo sąlygomis. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi tarp oficialių institucijų reikalavimų ir individualių pasirinkimų, tarp nutylėjimų, slepiamos tapatybės ir vidinės laisvės siekio.“

V. Šonta kūryboje meistriškai išlaikė pusiausvyrą tarp pažeidžiamumo ir ryžto. Kaip garsusis Philippe’as Petit, kuris 1974-aisiais praėjo plieniniu lynu virš Niujorko Pasaulio prekybos centro dvynių dangoraižių.

Fragmentas

P. Petit pavardę žino visas pasaulis, apie jį kuriami filmai, o V. Šonta – drąsus, savitas, įdomus kūrėjas – dar neįvertintas taip, kaip yra to vertas. Jo kūrybą, paskatinta G. Česonio, prieš dvejus metus pradėjo tyrinėti dr. M. Matulytė.

Tyrimą vainikavo Nacionalinėje dailės galerijoje surengta fotografo retrospektyva, kurią pamatyti buvo galima kovo–birželio mėnesiais Vilniuje. Paroda Kauno fotografijos galerijoje – „tai pristatytos retrospektyvos fragmentas, atskleidžiantis pagrindines menininko kūrybos ir biografijos gaires: analoginę fotografiją, studijas Kauno politechnikos institute, dalyvavimą Lietuvos fotografijos meno draugijos veikloje, slepiamą LGBTQ+ tapatybę, JAV pilietybę ir kelionę į šalį, kurią laikė sava“, – pažymima parodos anotacijoje.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kitu kampu

Kauno fotografijos galerijoje pristatytas didžiosios parodos fragmentas – tai galimybė intymiai pabūti su fotografo kūryba, neieškant atsakymų ar paaiškinimų. Žiūrovas raginamas sustoti, įsižiūrėti ir savarankiškai užmegzti santykį su pasauliu, regimu V. Šontos fotografijose ir jų serijose: „Mokykla – mano namai“, „Šiaurės vėjas“, „Smėlynų burė“, „Plunksna“, „Šuolis“ „Akmenys“, „Vakaro nuojauta“ ir kt.

Ekspozicija perteikia nuolat judantį, tikslingai klaidžiojantį fotografo žvilgsnį, gebantį vienodai atidžiai pastebėti ir kasdienybės detales, ir netikėtus, įprastą regėjimo lauką peržengiančius motyvus. Fotografijos atskleidžia platų V. Šontos interesų lauką – nuo žmogaus ir peizažo iki atspindžių, miražų ir kitų vizualiai palankiai susiklosčiusių situacijų.

Motyvų įvairumas leidžia pajusti fotografo jautrumą ir pastabumą jį supusiai aplinkai. Skirtingi vaizdai jungiasi į pasakojimą, kuriame svarbus ne tik fotografijose fiksuojamas subjektas, objektas ar situacija, bet ir pats žiūrėjimo procesas. Intuityvus pajautimas sustoti akiratyje atsiradus netikėtam motyvui, neįprastos perspektyvos pasirinkimas, įdėmus įsižiūrėjimas į, iš pirmo žvilgsnio, kasdienišką detalę – svarbi V. Šontos kūrybos dalis. Fotografas tarsi kviečia žiūrovą neapsiriboti pirmuoju įspūdžiu, o leisti vaizdui atsiskleisti pamažu, ieškant jame papildomų asociacijų, nuotaikų ir prasminių sluoksnių. Todėl jo fotografijose kasdienybė įgyja kitą matmenį – tai, kas įprasta ir pažįstama, tampa paskata naujam, netikėtam žvilgsniui į aplinką.

Intymumas

Galbūt dėl savito žvilgsnio V. Šonta gebėjo su nuotraukų herojais ar vaizduojamais motyvais kurti ryšį. Fotografuodamas žmogų, prie jo priartėdavo labai arti, įnerdavo į jį supančią aplinką; į įprastus objektus įsižiūrėdavo įdėmiai, o pamatytus netikėtus vaizdus ar situacijas gebėjo tiksliai perteikti fotografijose. V. Šontos priartėjimas prie fotografuojamo žmogaus ar motyvo – intymus, sukurtas iš pasitikėjimo, besąlygiško priėmimo. Tai leido jam nuotraukose kurti savitą pasaulį.

Ar fotografuotų peizažus, ar žmones, ar kurtų abstrakčias kompozicijas – jo darbuose skleidėsi laisvės, gyvybingumo, vidinės stiprybės, jėgos pojūtis, padrąsinantis žiūrovą atverti savo vaizduotę, pasinaudoti asmenine patirtimi ir užmegzti bežodį dialogą su V. Šontos kūriniais.