Kai peizažas nustojo būti tik gražus

Kintantis žvilgsnis

Peizažas keičiasi ne tik tada, kai transformuojasi fizinis kraštovaizdis – pirmiausia jis keičiasi tuomet, kai pasikeičia žmogus, kuris į jį žiūri. Meno istorijoje tas pats medis, kalnas ar upė skirtingais laikotarpiais galėjo reikšti visiškai skirtingus dalykus. Gamta buvo Dievo sukurtos tvarkos įrodymas, žmogaus mažumo akivaizdoje atsiveriantis didingumas, gimtinė, tautinės tapatybės ženklas, vidinės būsenos projekcija, prisiminimas ar prarasto pasaulio liudininkė. Keisčiausia, kad žanras, kuriam šiandien galime suteikti tiek daug prasmių, kadaise meno pasaulyje užėmė anaiptol ne garbingiausią vietą.

XVII a. Prancūzijos akademinėje tradicijoje įsitvirtinusioje žanrų hierarchijoje aukščiausia meno forma buvo laikoma istorinė tapyba – bibliniai, mitologiniai, alegoriniai ir istoriniai siužetai. Žemiau rikiavosi portretas, žanrinės scenos, peizažas ir natiurmortas. Tokia tvarka nebuvo vien skonio reikalas. Už jos slypėjo tam tikras pasaulio suvokimas. Aukščiausio meno vertas buvo žmogus – jo veiksmai, moraliniai pasirinkimai, istorija. Gamta galėjo būti graži, didinga ar meistriškai nutapyta, tačiau dažniausiai ji likdavo vieta, kurioje vyksta žmogaus istorija.

Nacionalinis peizažas mokė konkrečiame miške, lauke ar upės vingyje pamatyti ne bet kokią vietą, o savą žemę, net jei tai buvo išreikšta netiesiogine menine kalba.

Vėlesniais amžiais ši hierarchija pradėjo byrėti. Romantikai gamtoje atrado didingumą, grėsmę ir žmogaus mažumą. Realistai – kasdienę aplinką. Impresionistams peizažas tapo šviesos, atmosferos ir paties matymo laboratorija. XX a. senoji akademinė žanrų sistema apskritai prarado savo galią. Todėl būtų netikslu sakyti, kad šiandien peizažas tiesiog pakilo iš hierarchijos apačios į jos viršūnę. Nebėra pačios viršūnės. Tačiau nutiko kai kas įdomesnio. Peizažas kažkada buvo laikomas žemesniu žanru, nes jame esą buvo per mažai žmogaus idėjos ir minties. Šiandien jis įdomus būtent todėl, kad per jį tiek daug galime pasakyti apie žmogų.

Lietuva, pamatyta per peizažą

Lietuvos dailės istorijoje šis žanras įgauna ypatingą prasmę. Mums peizažas niekada nebuvo tik antraeilis gamtos vaizdavimas. Ypač XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, modernios lietuviškos kultūros formavimosi laikotarpiu, kraštovaizdis tapo vienu iš būdų įsivaizduoti pačią Lietuvą.

Miškas, lyguma, upė, ežeras, kelias, sodyba, kryžius horizonte – tai buvo ne vien tapybiniai motyvai. Jie pamažu virto priklausymo ir tapatybės ženklais. Tai svarbu prisiminti kalbant apie tautą, kuri ilgą laiką neturėjo savo valstybės ir kuriai reikėjo ne tik politiškai, bet ir kultūriškai atsakyti į klausimą – kas yra Lietuva?

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra bene akivaizdžiausias pavyzdys, kiek toli gamtos motyvas gali nutolti nuo paprasto vietovės atvaizdo. Jo miškai, jūros, kalnai ir horizontai nėra topografiškai tikslūs Lietuvos vaizdai. Gamta čia transformuojama į simbolinę, metafizinę erdvę, kurioje galima kalbėti apie laiką, pasaulio sandarą, žmogaus vietą, pradžią ir pabaigą.

Antano Žmuidzinavičiaus kūryboje peizažas įgauna kitą santykį su gimtuoju kraštu. Vėliau Justino Vienožinskio, Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos ir kitų lietuvių tapytojų darbuose gamtos vaizdas vis labiau persmelkiamas individualaus menininko temperamento. Todėl Lietuvos dailės istoriją sunku įsivaizduoti be peizažo. Per gamtą pasakojome, kas esame. Ir galbūt būtent todėl iki šiol taip lengvai atpažįstame tam tikrą vaizdą kaip lietuvišką – net tada, kai jame nėra nė vieno aiškaus ženklo, nurodančio konkrečią vietą.

Mes linkę manyti, kad gamtos grožis yra savaime suprantamas. Kad žmogui tiesiog gražus saulėlydis, tolumoje nykstantis kelias, ežero paviršius, miško tankmė ar atviras horizontas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Šimtmečius tapyba, literatūra ir vėliau visa vizualioji kultūra mokė žmogų, ką gamtoje verta pastebėti. Romantizmas išmokė žavėtis tuo, kas laukiniška, grėsminga ir didinga. Impresionizmas paskatino pastebėti atmosferą, besikeičiančią šviesą, rūką, atspindį, akimirką.

Nacionalinis peizažas mokė konkrečiame miške, lauke ar upės vingyje pamatyti ne bet kokią vietą, o savą žemę, net jei tai buvo išreikšta netiesiogine menine kalba. Todėl peizažas niekada nėra vien tai, ką matome. Galbūt dėl to vienas žmogus gali pravažiuoti pro lauką jo beveik nepastebėjęs, o kitam jis primins vaikystę, paveikslą, eilėraštį ar vietą, kurios jau nebėra.

Įdomu tai, kad laikui bėgant požiūris į meną ir mūsų prisiminimai kinta. Senas peizažas po 100 metų yra visai kitas kūrinys nei tą dieną, kai buvo nutapytas. Menininkas galėjo tapyti medžius dėl jų spalvos, lauką dėl kompozicijos ar upę dėl šviesos. Tačiau šiandien žiūrėdami į tą patį paveikslą pradedame ieškoti kitų dalykų: ar ši vieta dar egzistuoja? Kas joje pasikeitė? Kur dingo sodyba? Ar tebėra tas miškas? Kaip atrodo upės krantas? Kas atsirado už horizonto? Galų gale, kokius jausmus jaučiu žvelgdamas į šį vaizdinį? Peizažas, sukurtas kaip meno kūrinys, netikėtai tampa istoriniu liudininku.

Peizažas iš dekoratyvaus objekto vėl tampa asmeninio santykio erdve.

Lietuvoje šis aspektas ypač svarbus. XX a. mūsų kraštovaizdį keitė ne mažiau dramatiškai nei politinį gyvenimą. Karai, okupacijos, kolektyvizacija, melioracija, kaimų nykimas, industrializacija ir miestų plėtra keitė ne tik abstrakčią gamtą, bet ir konkrečias vietas. Todėl šiandien galime kitaip žiūrėti ir į senesnę peizažo tapybą.

Tai, kas kažkada buvo tiesiog laukas, medis ar kaimo kelias, dabar gali būti vaizdas pasaulio, kurio nebėra. Šia prasme peizažas tampa savotiška atminties saugykla. Čia slypi keistas laiko paradoksas. Tradiciniame peizaže gamta dažnai primindavo žmogui jo laikinumą, koks žmogaus gyvenimas trumpas, o kalnai, miškai ir upės lieka. Šiandien senas paveikslas kartais pasako ką kita – laikina gali būti ir pati vieta.

Šiuolaikinėje humanistikoje ir mene vis dažniau atsisakoma žmogaus kaip vienintelio pasaulio centro pozicijos. Kalbama apie „more-than-human“ („daugiau nei žmogaus“) – pasaulį, kuriame svarbi ne tik žmogaus patirtis, bet ir augalai, gyvūnai, vanduo, dirvožemis, klimatas, metų laikai ir daugybė tarpusavyje susijusių procesų.

Vaizdas keičia mūsų pasaulėvaizdį?

Kad vaizdai nėra vien pasyvus mūsų santykio su gamta atspindys, rodo ir šiuolaikiniai empiriniai tyrimai. 2021 m. analizuotos 883 žiūrovų reakcijos į 37 klimato tematikos meno kūrinius, pristatytus Paryžiaus COP21 kultūrinių renginių metu. Tyrėjai nustatė ryšį tarp meno sukeltų emocijų, vėlesnio problemos apmąstymo ir požiūrio į klimato politikos priemones.

2024 m. Bostone atliktas viešojo meno tyrimas taip pat nagrinėjo, kaip meninė jūros lygio kilimo vizualizacija veikia žmonių suvokimą ir žinias apie gamtos kaitą. Šių tyrimų nereikėtų suprasti kaip įrodymo, kad paveikslas savaime gali pakeisti žmogaus įsitikinimus. Jie įdomūs dėl kitos priežasties – primena labai seną meno savybę: mes ne tik kuriame vaizdus pagal tai, kaip matome pasaulį.

Vaizdai savo ruožtu dalyvauja formuojant tai, kaip suvokiame pasaulį. Ir tai galioja ne vien klimato kaitai. Galbūt todėl prieš 100 metų nutapytas Lietuvos laukas iki šiol gali veikti mūsų supratimą apie tai, kaip atrodo mūsų kraštas.

Žanro sugrįžimas

Įdomu, kad šiandien peizažas sugrįžta ne tik į menotyros diskusijas, bet ir į galerijų kasdienybę. Šiuolaikinius menininkus pristatančių galerijų praktikoje galima pastebėti vis didesnį jaunesnių žiūrovų susidomėjimą peizažu. Tai ypač įdomu prisiminus, kad dar visai neseniai į šį žanrą neretai buvo žvelgiama su tam tikru nepasitikėjimu.

Ilgą laiką šiuolaikinio meno lauke didesnio dėmesio sulaukė abstrakcija, konceptualios praktikos, o tradicinis peizažas lengvai galėjo būti nustumtas į dekoratyvaus meno teritoriją – gražaus, tinkamo interjerui, tačiau neva stokojančio aktualaus meninio turinio. Vien atpažįstamas gamtos motyvas kartais jau keldavo įtarimą, kad kūrinys pernelyg tradicinis. Tačiau šiandien keičiasi ne tiek pats peizažas, kiek būdas, kuriuo į jį žiūrime. Jaunesniam žiūrovui tapytas miškas, laukas ar vandens horizontas nebūtinai reiškia nostalgiją tradicinei dailei.

Vis dažniau svarbu ne vien tai, kas pavaizduota, bet ir tai, ką tas vaizdas žmogui kalba. Vienam, tarkime, miško vaizdinys gali būti vaikystės vieta, kitam – vasarų pas senelius prisiminimas, trečiam – vienatvės, saugumo ar net praradimo patirtis. Tas pats, regis, paprastas gamtos motyvas skirtingiems žmonėms ima pasakoti visiškai skirtingas istorijas. Galbūt todėl peizažo sugrįžimas nėra sugrįžimas atgal. Šiuolaikinis žiūrovas nebūtinai ieško paveiksle gražaus vaizdo, kurį būtų malonu pakabinti virš sofos. Jis gali ieškoti atpažinimo – vietos, jausmo ar patirties, kuri atliepia jo paties gyvenimą. Peizažas iš dekoratyvaus objekto vėl tampa asmeninio santykio erdve. Ir čia netikėtai susijungia visa peizažo istorija. XIX a. gamtos vaizdas galėjo padėti atpažinti savo kraštą ir tėvynę, XX a. – perteikti individualią menininko būseną, o šiandien tas pats motyvas vis dažniau tampa susitikimo vieta tarp menininko patirties ir žiūrovo atminties.

Paveiksle nebūtinai turi būti ekologinė katastrofa, istorinė nuoroda ar sudėtinga situacija. Kartais pakanka medžio, lauko, vandens ir horizonto. Tik mes į juos jau žiūrime kitaip. Lietuvos dailės istorijoje peizažas jau buvo daugybė dalykų: gimtojo krašto vaizdas, tėvynės ženklas, metafizinė erdvė, menininko vidinės būsenos projekcija, atminties saugykla, prarastos vietos liudininkas. Ir kiekviena epocha tame pačiame miške, upėje ar horizonte sugebėjo pamatyti kažką kita. XVII a. akademinėje hierarchijoje peizažas buvo žemiau žmogaus istorijos. Šiandien tokia perskyra atrodo beveik neįmanoma. Žmogaus istorija yra įrašyta į vietas, o vietos – į mūsų atmintį. Galbūt todėl didžiausias peizažo pokytis įvyko ne drobėje, o priešais ją stovinčio žmogaus žvilgsnyje. Ir šiandien, sustoję priešais nutapytą medį ar lauką, mes ieškome veidrodžio, kuris padėtų suprasti, kas esame šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje.