Šis įvykis turėjo tapti laidos, apie situacionistų ir G.Debord'o kūrybą įvadu. Savaime suprantama, savižudybės įrašas laidoje parodytas nebuvo, bet neabejoju, jei tuo metu būtų egzistavę socialiniai tinklai ar "YouTube", vaizdas būtų "nutekėjęs" ir dar dabar galėtume patogiai lovose stebėti mirties spektaklį. Garsiojoje knygoje "Spektaklio visuomenė" G.Debord'as rašė: "Už parodomųjų prieštarų kaip tik ir slepiasi skurdo vienybė. Skirtingos paties susvetimėjimo formos tarpusavyje kovoja, prisidengdamos visuotinio pasirinkimo kaukėmis." Ir savižudybę perteikiant kaip dar vieną performatyvią žmogaus būtį, tarsi ją dekonstruodamas bei pateikdamas gabalais. Tarsi pateikdamas prieštarų ir susvetimėjimo rezultatus mirties priemonėmis.
Jau nieko nebestebina nuolat kartojami faktai, kad gyvename vaizdinių (o gal vaizduotės?) pasaulyje. Ne vienas populiarus postmodernizmo filosofas tai primygtinai pabrėždavo, o Jean'as Baudrillardas savo apokaliptiniuose tekstuose asmenuodavo hipertikrovės, reklamos visuomenės, arba, paties žodžiais tariant – mus ištikusios pasaulio pabaigos realijas. Realybė tapo siurreali, netekusi laiko, vietos vientisumo, sudužusi į šukes ir šiuo metu tikra yra tik tai ir tik tiek, ką mes tariamai pateikiama kaip tikrovę. Kitaip tariant, nebelieka skirtumo tarp simuliuotos ir tikros realybės, nes visa kas skęsta simuliaciniame rūke. Todėl gyvename reklamos klestėjimo epopėjoje. Visos kūrybinės, kultūrinės ir kitokios industrijos, gausus vadybininkų (arba prašmatniau skambančių – antreprenerių) būrys, mokosi, kaip parduoti ne prekę, o patį gyvenimo būdą. Pagaliau kaip patiems tapti patraukliomis prekėmis, būti aistrų ir įgeidžių objektu. Argi ne paradoksas – įvairiausios socialinių tinklų žvaigždės, kurios populiarios dėl vargiai suvokiamų priežasčių. Buvimas eksponatu – bene trokštamiausias siekinys spektakliškoje visuomenėje.
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog laisvalaikio, prekybos ir pramogų centras – mūsų namai. Žinoma, nereiškia, jog kiekvienas kas dieną praleidžiame kokiame nors prekybos centre. Toli gražu. Prekybos, laisvalaikio ir pramogų centrai it koks kalnas patys įsitvirtino visuomenėje kaip jos būties norma.
Konstruojant prekybcentrio kultūrą, rodos, jau neturėtų kelti nuostabos tai, kad elementarus parduotuvės atsidarymas tampa šalies bumu. Tai ne šiaip įvykis, svarbus reklamos aukų miniai, tai nacionalinės žiniasklaidos svarbos objektas, visą savaitę nesitraukęs iš naujienų antraščių. Galėtume stebėtis, kad šalyje kuriam laikui svarbiausia tampa bananų kaina, eilėje praleidžiamas laikas ar (intrigai sukuriama tyla) kokie slapti pokalbiai įrašomi prie garsiųjų eilių (?!) į prekybos centrą. Kažkur stovima prie "iPod", "iPad", "Hario Poterio" naujos knygos ar "Teslos" automobilių, kažkur grūdamasi prie naujo prekybos centro ženklo, pigesnių maisto prekių ir pan. Esmė tesikeičia per materialumo formas. Žinoma, kažin ar maistas yra (bei ar turėtų būti) prabangos preke.
Tad skubėdami susispiesti į vienokią ar kitokią eilę, prie dar vieno "lankytino" objekto mūsų kasdienybėje, patys tampame nuolatinio performanso atlikėjais. Jei nespėjome įkelti asmenukės, pavyzdžiui, kaip laukiame prie kokių nors pažadų durų, tai čia mus pralenkia žiniasklaida, keldama įrašytus pokalbius, atsiliepimus ir tas pačias nuotraukas. Ką reiškia gyventi Veidrodžių karalystėje dabar mums atsakytų nebe Alisa. Ji tebūtų pradinukė prieš mūsų abiturientišką veidrodžių patirtį.
Tad kas gi dar, jei ne gyvenimo viešumas, pasėja daugybę baimių? Juk daugelis yra girdėję apie aktoriaus kūno patiriamą stresą scenoje spektaklio metu. Ne veltui egzistuoja įvairūs prietarai, kad netyčia nepamirštum žodžių, judesių, vietoje rastum rekvizitą, atsistotum į tašką ir galėtum atsikvėpti nuaidėjus plojimams. Ką jau kalbėti apie baimes būti nesuprastam, neišgirstam. O jeigu plojimai neaidi? Jei būsi nušvilptas ar iškoneveiktas dar vieno recenzento? Regis, tai profesiniai dalykai, kuriuos jaunuoliai sąmoningai pasirenka tapdami savo srities profesionalais, gebančiais suvaldyti stresą. Gaila, bet kartais pasirinkimas būna per sunkus ar klaidingas. Juk atsimename nuaidėjusią akademijos istoriją po studento savižudybės. Straipsniuose, buvusių studentų atsiliepimuose imta kalbėti apie streso sukeliamus padarinius, nepasitikėjimą savimi ir esamais autoritetais. Baimė stipri (net jei ir ne visada pagrįsta. Šiandienos visuomenėje baimė nėra tik racionalus savisaugos instinktas, gelbstintis nuo plėšrūno. Šiandien plėšrūnas gali būti ir tave išspjaunanti minia), kaip ir baimės sėjikai.
Patirdami tokią scenos baimę gyvena ne tik aktoriai, bet i
r spektaklio visuomenės atstovai (kitaip tariant – mes visi). Patiriame nuolatinę būseną tarp Pedro Calderóno de la Barca gyvenimo kaip sapno ir Williamo Shakespeare'o gyvenimo kaip teatro. Nebūdami profesionalūs aktoriai, nesimokę scenos judesio, kalbos pagrindų, ne visada gebėdami susidoroti su stresu, patiriamu pakilus uždangai ir įsijungus apšvietimui, turime tapti profesionalais, neprofesionaliame gyvenimo teatro scenoje. Turėti būtinus kostiumus, papuoštus tam tikrais prekių ženklais, nepamiršti obuoliais padailinto rekvizito ir, be abejo, būti visų populiariausių temų (kad ir kas būtų – mada, alternatyvus kino festivalis, populiarūs kultūros atspindžiai ar dar labiau populiaresnė tariama alternatyvi kultūra) specialistais. Panašiai kaip kad valstybės tarnyboje dažnas darbuotojas apibūdinamas kaip specialistas (turizmo, švietimo, kultūros – esame tiesiog apsupti nesibaigiančio specialistų būrio). Nuolat savo žinias gausindami paieškos laukelio sistemoje, citatas tobulindami socialiniuose tinkluose, nepraleisdami pasisakymų apie patinkančius ir, žinoma, svarbiausia, niekinamus dalykus.
Anksčiau turgaus aikštėje stovėdavo statinė, ant kurios skardžiabalsiai drąsuoliai galėdavo reikšti savo nuomonę ir rinkti šalininkus. Šiandienos hiperrealybėje viskas yra kur kas paprasčiau.
Kaip ištverti teatrališką realybę apsuptajam baimės būti neišgirstam, nepatinkančiam arba turinčiam alternatyvią nuomonę? Kokiu būdu atsikratyti pačių sukurtos (ne)realybės baubo? Nerimo kultūroje ne veltui klesti psichoanalitikai ir prozakas. Prisitaikymas, priklausymas būriui dažnai yra svarbesnis už visus kitus siekius. Todėl bijome nulipę nuo statinės ar scenos išgirti ne plojimus, o spengiančią tylą. Į švilpimą dar galima atsakyti pykčiu, o ką daryti su tyla? Kaupiame savo simbolinį kapitalą simboliniame gyvenime simboliškai trumpam laikui.
Žūtbūtinėje kovoje su baimėmis postmodernizmas nieko nauja neišmokė, nebent it mantrą kartoti, kad prasmės vis tiek nėra. Viskas parašyta, viskas pasakyta, tegalime perpasakoti senas istorijas, tad baimė yra tokia pati devalvuota, kaip ir bet koks kitas jausmas. Tačiau baimė dažnai tampa spektaklio atributu. Pridengta ironija, perdėtu rūpesčiu ar nuolatiniu bėgimu ir ketinimu spėti su minia, net jeigu ši testovi eilėje prie naujo prekybos centro.
G.Debord'as spektaklio visuomenei metė iššūkį – savo mirtį, kurią tuomet ji atsisakė atremti. Tačiau jis paliko suvokimą, jog "tikrovė staiga atsiveria spektaklyje, o spektaklis tampa tikrove". Ir visiškai nesvarbu, į kurią pusę verstume realybės veidrodžius. Tad jei vasarą pasigesite teatro, pagalvokite, kad iki naujo sezono neabejotinai spektaklį galite aptikti ir gatvėje.
Naujausi komentarai