Kai perskaičiau, kad visiems norintiesiems studijuoti aukštosiose mokyklose reikės laikyti stojamuosius matematikos egzaminus, skubiau paieškojau naujos taisyklės išimčių ir jas radau: matematikos nereikės stojantiesiems į mokamas vietas ir būsimiesiems menininkams. Pirmoji išimtis mane šiek nustebino, o antroji nuvedė tolyn.
Mokykloje tikslieji mokslai mane domino tik šaunumo ir grožio lygiu – padauginti 111 111 111 iš 111 111 111, susprogdinti vandenilį cinko ir rūgšties kolbos kaklelyje ar, kiekvieną kartą nustembant, mėtyti žemėn įvairaus sunkumo daiktus, šitaip tikrinant laisvo kritimo pagreičio formulės teisingumą. Kitaip tariant, baigiant mokyklą tikslieji mokslai sekėsi labai sunkiai. Ši būsena manęs ypatingai negąsdino, nes žinojau, kad, studijuojant tuomečiame Dailės institute meno istoriją, man skaičiuoti bent per egzaminus nereikės.
Ir koks buvo mano pasipiktinimas, kai vėliau viskas susiklostė šiek tiek kitaip, nei tikėjausi. Paaiškėjo, kad meno istorija yra turbūt universaliausias pasaulio mokslas. Aš, žinoma, buvau pasiruošęs, kad, be grynosios meno istorijos studijavimo, man teks kelerius metus tobulinti akademinio piešimo, tapybos ir akvarelės įgūdžius, bet nemaloniai nustebau pamatęs chemijos formules meno kūrinių restauravimo kurse, matematiką – bibliotekininkystėje ir katalogizavime, o geometriją ir braižybą – architektūros matavimo praktikoje.
Solidžią atgaivą nuo netikėtai užgriuvusių skaičių rasdavau kituose gausiuose menotyros kursuose, ypač bendravimo įgūdžių lavinimo laboratorijoje – per ekskursijų praktiką. Vesdamas ekskursijas išmokau pagrindinio šios profesijos triuko – jei grupė pradeda nuobodžiauti, ją reikia nedelsiant vesti į požemius, kriptas ar rūsius arba tempti kur nors viršun – į palėpes, varpines, bokštus, ant stogų. O Vilniuje dar galima pervesti per pereinamuosius kiemus.
Iki maždaug dešimtojo dešimtmečio vidurio, kai Vilniaus senamiestyje gyveno skurdžiausi miestiečiai, maršrutai kiemais buvo ypač vaizdingi ir ilgi. Užteko žinoti kelerius vartus, porą durų ir vieną kitą tarpą tarp namų, kad pereitum per pusę senamiesčio beveik neišeidamas į pagrindines gatves. Kelionėje tereikėdavo laiku palenkti galvą žemesnėse tarpuvartėse, išsisukti nuo šlapio skalbinių antausio ir į ką nors neįminti.
Keičiantis vietinių gyventojų statusui, maršrutai pradėjo dingti – skersvėjuotos bromos, fanera apkaltos durys ir tabaluojantys varteliai buvo kruopščiai restauruoti ir patobulinti įvairiomis, puikiai veikiančiomis spynomis, o paslaptingų erdvių fragmentus smalsuolis gali pamatyti tik prikišęs nosį prie virbų.
Ir tai nėra blogai. Sutvarkyti ir užrakinti savo kiemus yra bet kurio miestiečio pareiga. Kiemų izoliacijos niekaip negalima susieti su įsivaizduojamu lietuviško bendruomeniškumo dingimu ar, atvirkščiai, su įsivaizduojamu lietuvišku uždarumu. Tvarkingas ir uždarytas kiemas yra miesto disciplinos rodiklis, bendras visiems Europos miestams.
Iš kitos pusės žiūrint, disciplinuotas miestietis, be pareigų, turi ir privilegijų, iš kurių pagrindinė – esant bet kuriai situacijai girtis ir girti savo miestą, o Vilniaus senamiesčio kiemai yra ypač puikus pagyrų objektas, vertas lokalaus urbanistinio paminklo statuso. Telieka išspręsti problemą – kaip privačias, bet visuomenei reikšmingas teritorijas ištraukti iš izoliacijos ir gauti naudos, nepakenkiant savininkų interesams? Vienintelis variantas – šalia pareigų ir privilegijų prisiminti prievolių egzistavimą. Senamiesčio gyventojai jų turi nemažai – prievolę nesiskųsti vakariniu triukšmu, prievolę nesavivaliauti statant ir rekonstruojant būstus, prievolę nekreipti dėmesio į virtuvių kvapus – na, ir dar keliolika panašių. Jei šalia jau išvardytų atsirastų prievolė, sakykim, šeštadieniais nuo 10 iki 19 valandos atrakinti visus visų kiemų vartus, didelės bėdos nebūtų. Bėda atsirastų tuomet, jei naujoji prievolė negautų institucijų paramos – kiemų maršrutų žemėlapių, popierinių, internetinių ir telefoninių, gražių emaliuotų ženkliukų su specialiu numeriu, rodančių galimybę įeiti į kiemą. Aišku, būtų dar blogiau, jei privačių kiemų prievolės nepalaikytų valstybinės senamiesčio įstaigos – nes yra kur pavaikštinėti ir Krašto apsaugos ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos, ir prezidentūros su Arkivyskupija kiemuose.
Matematika būtina ir čia – Vilniaus tyrinėtojas per valandą klaidžiojimo išleidžia penkis litus. Kuo daugiau laiko praleidžiama mieste – tuo daugiau pajamų. Atidarius kiemus teritorija padidėtų keleriopai, vadinasi, padidėtų turizmo paslaugų paklausos ir pasiūlos elastingumas...
Tiek to, nebeapsimetinėsiu – aš tiesiog noriu vėl pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš vidaus.
Naujausi komentarai