Jungtinė Karalystė pasitiko lietumi, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamais pilkais atspalviais ir spūstimis. Pirmoji stotelė Lutonas–Barkingas, įveikta kiek daugiau nei per valandą, klausantis romantiškų vietinės radijo stoties melodijų (gal dėl to, kad buvo sekmadienis).
Taigi, Barkingas. Priemiesčio laikas teka kitaip. Vietomis jis sustoja. Tai ypač justi masinėse susibūrimų vietose: kelių aukštų prekybos centras, iš išorės primenantis senovinę traukinių stotį ar turėjęs pretenziją būti sakralia erdve (jei vietoje langų būtų įstatyti spalvoti vitražai). Ne architektūros šedevras, tačiau greito vartojimo įstaigai – gana nestandartinis. Centro pažiba – jo turinys, verčiantis pasijusti viešnia iš ateities: plati, baltomis plytelėmis išklota alėja, vedanti eskalatoriaus link, keliančio į antrąjį ir trečiąjį centro aukštus, daugybė arkų, masyvių, kabančių šviestuvų, stiklinis stogas. Ir parduotuvės. Lyg rekvizitų saugyklos, norint pasijusti 9-ajame dešimtmetyje: suknios su raukiniais, perlamutriniai karoliai, kaulinės apyrankės, klipsai, skrybėlės su gėlėtomis medžiaginėmis juostomis, smailianosiai, truputį purvinų spalvų bateliai, kelių centimetrų pakulne. Viskas, ko dabar nebereikia.
Barkingas – tarsi būtojo laiko kapsulė: turgūs centrinėje priemesčio aikštėje su garsiai šūkaujančiais prekeiviais, savo daiktus saugančiais po polietileninės plėvelės dangalais, smulkios krautuvėlės ryškiomis iškabomis, kuriose padoriai telpa tik prekystalis, o prekės sugrūdamos taip, kad tampa neatskiriamu spalvingu dariniu (čia tikriausiai rastum visko, ko tik gali prireikti), yranti arcitektūra šalia, kurios nauji stikliniai statiniai atrodo tarsi ateivių erdvėlaiviai. Vaikščiojimas po Barkingą priminė žaidimą "Klasės": viena koja strykt – tu 2016-uose, kita koja stryk – "back to the nineties", atgal į dešimtąjį XX a. dešimtmetį.
Laikinas susižavėjimas praeities radiniais išsisklaido kaip debesys, nes apsilankymo metu užpučia "Brexit" vėjai. Gąsdinantys pranešimai per žinias apie sumuštus kitataučius nuteikia baugiai, tačiau baimė greitai dingsta. Lietuvių, emigravusių į šią šalį, nusiteikimas veikia optimistiškai. Visi atsipalaidavę, tikintys, kad net tokiame megapolyje yra nepakeičiami darbuotojai, geriausi iš visų. O kol yra darbas – yra ir namai. Vadinasi, net ir tokioje situacijoje nėra ko nerimauti.
Užsidedu rožinius akinius ir aš. Man juk vacation (atostogos - red. past.).
Londonas įdomiausias tuo, kad man tapo savęs patyrimo miestu. Gali būti šiuolaikine gražuole, turtingo bankininko mūza; gali būti pačiu bankininku, valgančiu pietus ant pievos šalia 111 m aukščio Šv.Pauliaus katedros ar gatvės dainininku, klajūnu, pusę dienos siurbčiojančiu kavą vienoje iš jaukių Grinvičo kavinių, žvilgsnį skandinant Temzės vandenyse. Gali būti net knygos herojumi (kurį overgroundo – miesto ir priemiesčių susisiekimo traukinio – keleivė įdėmiai nužiūrinėja, galvodama, kad būtinai apie jį dar parašys), animacinio filmo personažu, kompiuterinio žaidimo veikėju – įkūnyti gali bet ką, nes niekas į tave neatkreips dėmesio. Nebent aštresni turistų žvilgsniai, laikantys tave miesto panoramos akcentu. Daugybė skirtingų patirčių, požiūrių, nuomonių, priimtų sprendimų, praleistų progų, lūkesčių, svajonių, – visa tai susimaišo tarpusavyje. Laisvė saviraiškai ir tikrojo "aš" paieškoms. Laisvų minčių potyris būdingais visiems megapoliams, tačiau Londone jis apima iš karto.
Miestas sugėręs įvairias patirtis, jo istorija rašoma čia ir dabar. Įvairiabriaunis Londonas atsiveria kiekvienam skirtingai, priklausomai nuo to, kuriame savo gyvenimo taške atvykėlis yra atsidūręs. Kiekvienas gali būti dalimi pasakojimo, įvesdamas savo siužetinę liniją. Šis potyris pranyksta gimtajame mieste, kuriame pats tampi briaunų dalimi, ant kurių stovi tavo miestas. Prarandi perspektyvos suvokimą. Už 2000 km nebebijai nepritapti, žvelgdamas priešinga kryptimi.
Naujausi komentarai