Suintriguota atvirą klausimą keliančio pavadinimo klausytis koncerto ėjau svarstydama, kad rimtumo, o ir liūdesio dabartiniame pasaulyje ir taip per daug. Gal net ne dabartiniame, o visame pasaulyje, ir tikrai ne dėl to, kad dabar mus pasiekia daugiau informacijos ar gyvenimo tempas greitėja.
„Esame įpratinti, o gal išmokyti į daugelį dalykų žvelgti rimtai ir atsakingai. Su raukšlelėmis kaktoje ir primerktomis akimis“, – taikliai teigė G. Prunskus ir E. Kižytė-Ramonienė. Gal tai ir yra to liūdesio priežastis? Skaitydama šias mintis aš nejučia prisiminiau Umberto Eco „Rožės vardą“ ir romane pateiktą juoko koncepciją – iš visų Dievo tvarinių tik žmogus juokiasi. Tik žmogus, nes tik mums duota suvokti savo mirtingumą. Tačiau muzikai nė nesiruošė leisti klausytojams panirti į transcendentinius svarstymus ir pasiūlė: „Jeigu leisi sau į vieną ar kitą problemą pažvelgti ne taip rimtai, tikrai gausi šansą tą problemą išspręsti. Galbūt netikėtu rakursu ar ne visiems priimtinu būdu, bet problema tikrai dings.“ Įdomu, kad šis netikėtas rakursas ar ne visiems priimtinas būdas buvo moters balsui sukurtų kūrinių atlikimas vyrišku. Taigi vėl galima kelti vieną ar daugybę klausimų apie kūrinio neliečiamumą ar ribas, tačiau šiame koncerte svarbiausia ne rimties raukšlelės kaktoje.
Taigi, sudėtingo XX a. penki įvairaus likimo kompozitoriai, apie kuriuos pasakojo G. Prunskus ir E. Kižytė-Ramonienė, klausytojams atskleisdami kūrinių sukūrimo ir atlikimo kontekstą. Būtent tai – autorių ir kūrinių pristatymas – sukuria visai kitokią, jaukią ir autentišką koncerto atmosferą, priartina girdimus kūrinius ir jų autorius paprastai ir natūraliai.
Autorių ir kūrinių pristatymas sukuria visai kitokią, jaukią ir autentišką koncerto atmosferą, priartina girdimus kūrinius ir jų autorius paprastai ir natūraliai.
A. Šenderovo (1945–2019) vokalinis ciklas, kuriam tekstus parašė Sigitas Geda, datuojamas 1985 m. (sopranui ir instrumentiniam ansambliui) ir 1991 m. (sopranui ir fortepijonui). Tai devynių dainų vaikams ciklas: „Karvė“, „Katino galvojimas“, „Jeigu“, „Baltoji pelėda“, „Gera būtų“, „Liūdintis peizažas“, „Gali būti“, „Kodėl“, „Vakarais“. Šis ciklas, kaip teigė solistas, ilgai gulėjo bibliotekų lentynose. Tikrai per ilgai, nes sakralinės tematikos, Šventojo Rašto siužetais ir tekstais kūrusio kompozitoriaus kūrybos kontekste šios daugiau kaip prieš 30 metų sukurtos dainos skambėjo nuoširdžiai ironiškai ir atvirai dviprasmiškai – be abejo, tai lėmė filosofiškos S. Gedos eilės, subtiliai lakoniškas dainų melodikos ir fortepijono partijos audinys, tačiau labiausiai – vyriškas baritono balsas, atskleidęs gilias teksto ir muzikos potekstes.
Antrasis koncerto ciklas – dodekafoninės muzikos kūrėjo A. Schönbergo (1874–1951) „Brettl-Lieder“ („Kabareto dainos“). Tai aštuonios dainos, 1901 m. sukurtos pagal Hugo Saluso, Gustavo Falke, Colly, Gustavo Hochstetterio, Otto Juliuso Bierbaumo, Franko Wedekindo ir Emanuelio Schikanederio tekstus: „Galathea“ („Galatėja“), „Gigerlette“ („Gigerletė“), „Der genügsame Liebhaber“ („Nuosaikus meilužis“), „Mahnung“ („Perspėjimas“), „Einfaltiges Lied“ („Kvaila daina“), „Jedem das seine“ („Kiekvienam savo“), „Nachtwandler“ („Nakties klajūnas“), „Arie aus dem Spiegel von Arcadien“ („Arija iš „Arkadijos veidrodžio“). Tai tuo metu dar jauno, mažai kam žinomo, bet jau sukūrusio garsiąją „Verklärte Nacht“ („Pragiedrėjusi naktis“) kompozitoriaus dainų ciklas Berlyno kabaretui „Überbrettl“.
Melodingos, vylingos, grakštaus ir žaismingo fortepijono akompanimento, dviprasmiškų tekstų dainos nukelia į senąją XX a. pradžios Europą – išoriškai pasitempusią, o viduje linksmą, lengvabūdišką, pašaipią, bet iki kaulų smegenų racionalią. Šiuo atveju naujų spalvų ir prasmių irgi suteikė vyriškas balso tembras.
Pertrauką sukūrė E. Kižytės-Ramonienės atlikti „Sarabanda“, „Invencija“ ir „Bolero“ iš B. A. Zimmermanno (1918–1970) penkių pjesių ciklo „Extemporale“ (1943) fortepijonui solo. Išgarsėjęs opera „Die Soldaten“, šiame koncerte kompozitorius buvo pristatytas vienu ankstyvųjų kūrinių, sukurtų Antrojo pasaulinio karo metais. Santūriai ironiško, neoklasikinio skambesio siuita (dalys „Sarabanda“, „Invencija“, „Sicilijana“, „Bolero“ ir „Finalas“) perteikia mirties šokio apimtą pasaulį, senąją, barokinę, Europą ir visą karo realybės niūrumą. Šią labai specifinę muziką pianistė interpretavo grakščiai ir stilingai lakoniškai. Ji pristatė autorių, kūrinį ir jo sukūrimo istoriją.
B. A. Zimmermanno kūrinys buvo ir savotiškas perėjimas prie kito koncerto kūrinio, F. Bajoro (1934–2026) vokalinio ciklo „Sakmių siuita“ (1968), sukurto pagal lietuvių liaudies tekstus ir išgarsinto Giedrės Kaukaitės. Preliudo, trijų dalių ir postliudo ciklas savo dalių ir dainų pavadinimais, kaip ir A. Šenderovo vokalinis ciklas, galėtų pretenduoti į muziką vaikams, tačiau kiek jame ironijos ir išminties! Pirmoje dalyje „Gyvuliai ir žmonės“ skamba dainos „Kurmis“, „Vėžys“, „Vieversys ir kregždė“, antroje, „Medžiai ir žmonės“, – „Kodėl medžiai nebešneka“, „Uosis neregys“, „Vai ąžuole“, trečioje, „Velniai ir žmonės“, – „Velnio pokštai“, „Šiaučius bebaimis“ ir „Velniams reikia mergų“. Reikia pastebėti, kad vieno populiariausių F. Bajoro kūrinių – „Sakmių siuitos“ – tekstas ir muzika subtiliai balansuoja ties juodojo humoro riba. Šis kūrinys įprastai atliekamas moters balsu, bet šįkart suskambo vyrišku balsu. Tai suteikė kitokių, vienur gilesnių, kitur ironiškesnių prasmių, simboliškai atskleidžiančių senosios lietuviškos kultūros ir šiuolaikinės muzikos dermę sukūrusio kompozitoriaus kalbą.
Tad kuo natūraliausiai koncerto pabaigai suskambėjo „Norai“ iš V. Barkausko (1931–2020) vokalinio ciklo „Trys satyriniai paveikslėliai“ (1962, 1975, ž. Algimanto Pabijūno). Lakoniški, ironiški ir tiesiog tobuli norint atskleisti balsą, artistiškumą ir dueto pojūtį, tad ar galėjo būti parinkta geresnė daina apie vištos meilę šeškui?
Belieka apibendrinti, kad šio (ne)rimtosios muzikos koncerto klausiausi su dideliu malonumu. G. Prunskus ir E. Kižytė-Ramonienė viso vakaro metu išlaikė subtilią lengvos ironijos ir rimtos išminties pusiausvyrą, sukurdami ypatingą atmosferą, kurioje susipynė geras skonis, išmintis ir istorijos. „Begaliniame muzikos vandenyne lietuviškos muzikos sala nėra didelė“, – apie F. Bajoro muziką rašė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė, tad man buvo smagu tarp jo paties pasisakymų rasti prieš daugiau nei 30 metų pasakytą mintį, kad kasmet vertėtų atlikti atlikėjų apklausą siekiant nustatyti, kas daugiausia prisideda prie lietuvių kultūros. Argi ne ironiška, kad šiandien, regis, nė neverta prisiminti prieš beveik 100 metų muzikologo ir kompozitoriaus Vlado Jakubėno (1903–1976) pasakyto teiginio, esą kiekviename koncerte turėtų skambėti bent po vieną lietuvišką kūrinį?
Šiandien net socialiniuose tinkluose reguliariai iškyla klausimų apie XX a. lietuvių muzikos istorijos peripetijas ir kompozitorius. Tačiau muzika yra ne tai, apie ką kalbama, o tai, ko klausomasi. Akivaizdu, kad įprastesnė, ausiai patogesnė XIX a. muzika surinks didesnes sales, o nuoširdi ir kontekstiškai ne tokia patogi muzika, ypač lietuviška ir kamerinė, vis dar yra ne tokia populiari. Be abejo, muzika balsui ir fortepijonui nėra lengvai suprantama ir artima kiekvienam. Vis dėlto šis žanras užima svarbią vietą lietuvių muzikos istorijoje, nes jame itin ryškiai atsispindi mūsų istorija.
Naujausi komentarai