Gegužės viduryje (gegužės 16 d., jei kils noras paklausyti įrašą) LRT radijo laidoje "Kultūros savaitė" išgirdau pokalbį su muziejininku, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros vedėju dr. Rimvydu Laužiku. Tai buvo šaunus pokalbis – be dejonių, skundų, tiksliai nurodant šiandienes Lietuvos muziejų bėdas ir pademonstruojant priemones, kaip bėdas paversti pozityvumu.
Laidoje buvo aptartos dvi pagrindinės muziejų funkcijos – mokslinis darbas ir rinkinių pateikimas visuomenei bei šių funkcijų kaita šiuolaikiniame kontekste. Pokalbio pabaigoje, paklaustas apie Lietuvos muziejinių vertybių pripažinimą pasaulyje, pašnekovas pasakė, kad globaliam pripažinimui trūksta komunikacijos ir kaip pavyzdį pateikė M.K.Čiurlionio kūrybą.
Žodžiai "globalus pripažinimas" mūsų kontekste turi gana siaurą prasmę, nes, juos ištariant, dažniausiai turimas omenyje ne globalus pripažinimas daugybėje lokalių šalių, o pripažinimas keliuose megapoliuose. Kitaip tariant, pripažinimas, pavyzdžiui Latvijoje ar Lenkijoje nėra globalus. Globalumo nesiekia ir Vokietija, net Berlynas vertinamas atsargiai. Galų gale, atmetus neakivaizdžius variantus, geriausiai globalumo kriterijų atitinka du miestai: Niujorkas ir Londonas.
Istoriją, įvykusią pastarajame didmiestyje ir prisiminiau išgirdęs pavyzdį apie M.K.Čiurlionio kūrybos sklaidą. Mano draugas tuo metu ten dirbo ir, turėdamas tam tikrų sprendimų teisę, ryžosi parengti dirvą didelės M.K.Čiurlionio parodos eksponavimui dideliame Londono muziejuje. Jis norėjo, kad menininko paveikslai būtų eksponuojami ne išnuomotoje salėje (tokių, nepaprastai įspūdingų, Jungtinės Karalystės sostinėje yra daug) ar universitetinėje galerijoje, o muziejuje su dideliu simboliniu kapitalu, tokiu, kuriuo neabejoja profesionalai. Tokiame muziejuje, į kurį stovi ne tik žiūrovų, bet ir turinio siūlytojų eilės. Šie besisiūlantieji visuomet pasiruošę sumokėti už galimybę rengti ekspozicijas tuose muziejuose, bet pinigai ten beveik niekada nelemia sprendimo, nes muziejų kuratoriai atsirenka tik tai, kas svarbu, reikšminga ir įdomu. Na, o tuomet gali suveikti ir finansinis elementas.
Mano draugui kelias į vieno iš tokių muziejų vadovo kabinetą truko porą metų. Teko kalbinti daugybę žmonių, megzti pažinčių tinklą, vaikščioti į varginančius priėmimus, rašyti laiškus ir nuolat kam nors priminti jų pažadus. Galų gale susitikimo laikas buvo paskirtas. Ant vadovo stalo gulėjo atverstas M.K.Čiurlionio albumas – demonstratyvus ženklas, kad pašnekovas žino, apie ką bus kalbama.
Britas buvo sąžiningas ir iš karto pasakė, kad M.K.Čiurlionio kūryba, kurią jis mato pirmą kartą, yra neaprastai intriguojanti, talentinga ir šiaip, cool, bet, būdama ypač specifinė, niekada negalės tapti personaline paroda jo muziejuje. Žinoma, tęsė vadovas, dabar, kai jis M.K.Čiurlionį įtraukė į savo patirties lauką, beveik neabejotina, kad jis bus įtrauktas į apžvalgines laikotarpio parodas. Tuomet, kada nors, kai tokios parodos bus rengiamos. Norėdamas sušvelninti nuosprendį, muziejaus vadovas nusprendė duoti mano draugui kelis ekspertinius patarimus:
– Aš manau, kad jūs galėtumėte pasiūlyti Čiurlionį Škotijos meno...
– Pasiūlėme. Bus ten paroda, – atsakė draugas.
– Aha. Taip pat XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia domisi Paryžiaus muziejus...
– Ten jau buvo, – niūriai pranešė mūsiškis.
– Arba, – nepasidavė britas, – galite pasiūlyti japonams. Jiems labai...
– Irgi padaryta.
Muziejaus vadovas patylėjo, skėstelėjo rankomis ir gūžtelėjo:
– Na, jūs ... – vadovas metė atsargų žvilgsnį į albumo viršelį, – su Čiurlioniu padarėte viską, kas yra įmanoma.
Ši senstelėjusi istorija nėra apie tai, kaip Lietuva šauniai rodo M.K.Čiurlionį pasaulyje. Ji – apie trečią muziejaus funkciją. Nepriklausomybės pradžioje, 1922-aisiais, tuometė švietimo ministerija už 65 000 vokiškų aukso markių iš Sofijos Čiurlionienės nebūtų įsigijusi visų menininko kūrinių, dabar M.K.Čiurlionio kūrybos sklaida būtų tapusi gerokai sudėtingesniu procesu. Vertybių kaupimas, trečioji funkcija, yra vienas svarbiausių lokalios kultūros (kartu – ir sąmoningo egzistavimo) išlikimo faktorių. Šiandien su mikroskopinėmis išlygomis galima teigti, kad trečioji funkcija nebevykdoma ketvirtį amžiaus ir tai jau tapo kada nors skausmingai užsitrenksiančiais spąstais.
Naujausi komentarai