Į duris po truputį pradeda belstis rudeniška melancholija. Norisi nusipurtyti skepsį, pamiršti kariuomenės pirkinius, Lietuvos įtakingiausiuosius, užsimerkti prieš nesibaigiančias reklamas, siūlančias gražesnę princesės ar voro kuprinę. O visos šios pirkimo ir kultūrinės bėdos, pasūdytos rinkimų propaganda, atrodo tokios paprastos, tačiau kažkodėl labai svarbios, vertos disputo lauko. Dar viena intelektualinė variacija arba, kaip teko garbė būti nominuotai, pseudointelektualiniai pasvarstymai ar kažkas panašaus. Na, svarbu, kad yra žodžio dalis "pseudo", tada tarsi iš karto žinai, kad štai į tavo lauką užklydo dar vienas intelektualas.
Ir šalia kita realybė. Važiuodama iš vaikų darželio pamačiau šalimais tipenančią kompaniją. Visų bendras amžiaus vidurkis – aštuoneri metai. Visi jau vyrai ir ėjo ne mokyklos link. Visi su cigaretėmis rankose, kaip dideli pučiantys dūmų kamuolius. Ir tada atsitrenki į sieną. Į tą, kuri kartais primena, kad kultūra yra gerai, tačiau kurias duris reikėtų atidaryti, kad pasiektum ne tik besiputojančių (arba bediskutuojančių, betapšnojančių per petį ir t.t., ir pan.) šiltai namuose prie ekranų sėdinčių jaunųjų (ir ne tik) intelektualų lauką. Nes čia skepsio nėra, čia yra ta realybė, kurios arba nematome, arba sakome, kad kalti visi kiti, o dažniausiai – patys. Kiekvienam pagal galimybes. Kaip numylėti koldūnų veidai mėgsta reikšti juodąją kritiką. Visi, kas neturi, vadinasi, ir nenusipelno. Kiekvienas viską gali pasiekti pats. Šioje šalyje nėra vietos empatijai.
Bet yra vietos socialiniams projektams, savaitėms prieš patyčias ir žinoma, viešųjų ryšių skyriaus darbuotojams, kurių sukurtos reklamos pavirpintų ir sudrebintų kiekvieno širdį. Dar išskirtiniai straipsniai apie kai kuriuos sergančiuosius (kurių, be abejo, gaila) ir vienadienės aukojimo akcijos.
O kaip socialiai atsakinga kultūra? Galima mesti pirštinę ir sakyti, kad nei kultūra, nei menas neprivalo būti prieš nieką atsakingi. O juk ir šiaip mes atsakingi tik prieš darbą ir po jo. Nors kartais atsiranda prošvaisčių, pavyzdžiui, spektaklių kurtiesiems ar akliesiems. Kartais mes tampame truputį jautresni ir ne tik draskomės dėl eilinio nuomonių skirtumo. Bet tik kartais ir tik tiems, kurie vienaip ar kitaip patogūs. Kokį spektaklį, parodą ar koncertą parodytume rūkančiam aštuonmečiui? Kas išdrįstų prisiimti atsakomybę dirbti su tais paribio žmonėmis arba skambiai vadinamomis socialinės rizikos grupėmis? Ir ne tik dar viename skambiame vienkartiniame projekte arba kas mėnesį išmokamoje pašalpoje.
Ruduo. Melancholijos metas. Ruduo tinka A.Škėmai, o A.Škėma rudeniui: "Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė. Ir už durų buvo kitos durys. Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė. Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris. Tada jis pavargo ir sukrito. Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas, jame ką tik išsiskleidė rožės – galvojo jis, snaudulingai mirdamas. Už durų buvo durys."
Naujausi komentarai