Sunešė po šiaudelį

Moteris, kurios kelias iki šiaudinių dangaus sodų vingiavo per teologijos studijas ir kraštovaizdžio dizainą, magiškoje šiaudo transformacijoje regi ne tik tautinį paveldą, bet ir gilią meditaciją, terapiją, pakylėjančią tylą.

Sulaukusi netikėto pasiūlymo prisijungti prie prasmingos Palangos kultūros centro iniciatyvos, Daiva nė minutės neabejojo, nors, pripažįsta, tai buvęs užprogramuotas iššūkis.

Vos trijų edukacijų metu klaipėdietei teko ne tik mokyti dalyves, kurioms tai buvo pirmoji pažintis su šiaudinukų kūryba, bet ir suspėti sukurti dešimtis Palangos kurhauzo erdvėms skirtų šventinių dekoracijų.

Suprantama, kad į šį projektą įsijungusioms vyresnio amžiaus moterims, tarp jų – ir trečiojo amžiaus universiteto senjorėms, tokios kūrybinės dirbtuvės taip pat tapo savotišku egzaminu.

Pašnekovė atskleidžia, kad, neturint tinkamų įgūdžių, net ir per tris edukacijos valandas vienam žmogui sukurti tokią šiaudinę žvaigždę būtų neįmanoma misija, tad vieną dekoraciją nuspręsta rišti iš atskirai visų dalyvių sukurtų elementų – vadinamųjų reketukų.

„Pagalvojau, kad šis būdas puikiai tiktų ir bendriems šeimų užsiėmimams, kai kiekvienas sujungia elementą į tam tikrą kūrinį“, – įžvalgomis dalijasi klaipėdietė.

Kartu: artėjančios šventės Palangoje įkvėpė edukacijas, kuriose gimė ne tik kalėdinės dekoracijos, bet ir mezgėsi jauki bendrystė. / D. Radzevičiūtės asmeninio archyvo, Palangos kultūros centro nuotr.

Improvizacijos džiaugsmas

Edukacijų metu bendromis jėgomis gimė tik keliolika didžiųjų langų dekoracijų – likusias jau namie pasišovė surišti kelios savanorės.

Daiva neneigia – nors rezultatas džiugina, pats procesas, ypač dirbant su vyresnio amžiaus žmonėmis, ne visada būna lengvas. Šiaudas – itin trapi, įnoringa medžiaga, reikalaujanti kruopštumo, geros motorikos ir kantrybės, o šių savybių senjorams kartais pristinga tiesiog dėl sveikatos problemų.

„Vyresni žmonės turi ir regėjimo, ir kraujotakos sutrikimų, kai kurie jų – galbūt po insultų, su širdies negalavimais, tad norint sugraibyti šiaudą reikia tam tikrų pastangų, – sako edukatorė. – Visada stengiuosi prisiderinti prie sąlygų ir aplinkybių. Šiuo atveju reikėjo rasti priėjimą, kad edukacijų dalyvės patirtų džiugesį bent tą akimirką. Nebūtinai visos vėliau norės tai daryti – šis menas ne visiems patinka. Pabando ir nusprendžia.“

Daivai taip pat teko asmeninis iššūkis – sukurti apie 50 šiaudinių žaisliukų Kalėdų eglutei. Originalios dekoracijos pareikalavo visos savaitės kruopštaus darbo, kasdien jam skiriant po dvi arba tris valandas. Kaip sako kūrėja, tai tapo savotišku eksperimentu.

„Nežinojau, nei kokio dydžio bus eglutė, nei kaip atrodys pati erdvė. Nesinorėjo monotonijos, todėl nerišau vienodų žaisliukų. Ieškojau, kaip padaryti kitaip. Prikūriau lelijų, rombų, kamuoliukų, žvaigždučių... Kūrybinis procesas ir netikėti atradimai mane pačią nustebino. Skirtingi šiaudelių ilgiai, kitas kampas, perveri kitaip – ir žiūrėk, kažkas naujo“, – improvizacijos galimybėmis džiaugiasi pašnekovė.

Šerdis: šiaudas – įnoringa medžiaga, reikalaujanti nemažai kantrybės. / D. Radzevičiūtės asmeninio archyvo, Palangos kultūros centro nuotr.

Šviesioji karantino pusė

Paklausta, kaip šiaudinių sodų, o su jais – ir kitų dekoracijų kūryba išsiskleidė jos pačios gyvenime, Daiva atvirauja, kad sąmoningai šios veiklos neieškojo. Realų impulsą tam suteikė karantino laikotarpis, kai turbūt ne vienas rado nusiraminimą ar saviraišką įvairiuose rankdarbiuose.

„Minčių verti šiaudinį sodą buvo ir anksčiau, bet pirmas konkretus prisilietimas prie to įvyko maždaug prieš penkerius metus“, – pasakoja moteris.

Kita vertus, ji pastebi, kad šis įkvėpimas turi kur kas gilesnę priešistorę. „Tam tikrus momentus atseku ir savo telefono galerijoje – dar prieš 2020-uosius vis išsisaugodavau vieną kitą kur nors feisbuke pamatytą šiaudinių sodų nuotrauką. Net studijų metais kambaryje turėdavau pasikabinusi įvairių šiaudinukų, paukštelių“, – pamena kūrėja.

Ji įsitikinusi, kad ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę turintis simbolis giliai įsišaknijęs lietuvių sąmonėje, net jei patys to nesuprantame.

„Manau, kad šiaudinis sodas yra mūsų DNR kode. Bandau sau atsakyti, kai manęs klausia: „Iš kur tai tavyje, ar vaikystėje matei?“ Nemačiau. Tačiau esu kilusi iš Suvalkijos, kur sodų rišimo tradicija labai stipri. Manau, kad per kelias, per protėvius tas pajautimas atėjo į mano kraują“, – svarsto pašnekovė.

Neseniai Daiva tapo šiaudinių sodų meistrus Lietuvoje vienijančios asociacijos „Dangaus sodai“ nare.

Veidas: šiemet kurorto simbolio – kurhauzo lankytojus džiugins unikalios rankų darbo puošmenos. / D. Radzevičiūtės asmeninio archyvo, Palangos kultūros centro nuotr.

Nuo žemės iki dangaus

Nors klaipėdietės profesinė biografija spalvinga – nuo teologijos bakalauro, literatūrologijos magistro studijų iki darbo kraštovaizdžio dizaino srityje, pati Daiva net ir tokiose, regis, skirtingose veiklose mato aiškią jungtį ir prasmę.

„Savęs studijose neįrėminu, nes praėjo daug laiko. Tačiau to, kad persikvalifikavau ir dvylika metų dirbau apželdinimo srityje, negali nurašyti. Būtent lotynų kalbos žinios paskatino tapti autodidakte šioje srityje: internete mokiausi augalų pavadinimus lotyniškai, kad galėčiau tapti kraštovaizdžio dizainere ir rengti projektus. Per gamtą, per žemės sodą, kurį kūriau, atėjau į dangaus sodą“, – sąsajų įžvelgia pašnekovė.

Daivos teigimu, religijotyra suteikė ir gebėjimą skaityti simbolius, matyti giliau nei tik estetinį vaizdą. Šiaudinis sodas jai – sakralioji geometrija, visatos modelis, užkoduota harmonija.

„Mane šios sritys domina dar nuo teologijos studijų – visa tai labai glaudžiai siejasi. Ateini prie taško, kad ir šiaudiniame sode užkoduoti svarbūs simboliai ir prasmės. Kodėl paukštis? Kodėl rišama iš šešių ar aštuonių šiaudelių? Visada ieškau prasmės simbolikoje ar numerologijoje. Man tai – atsakymai, harmonijos paieškos“, – aiškina kūrėja.

Neretai tradicinius sodus ypatingoms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms, verianti moteris pastebi, kad užsakovai juose taip pat siekia užkoduoti savo žinutę: „Tarkime, per dvi šeimas jie turi dvylika vaikų, tad norėtų sode patupdyti dvylika paukštelių. Tai išties labai gražu, simboliška“.

Kodėl paukštis? Kodėl rišama iš šešių ar aštuonių šiaudelių? Visada ieškau prasmės simbolikoje ar numerologijoje. Man tai – atsakymai.

Be sumaišties ir triukšmo

Šiandien, kai nemažai žmonių nusiraminimo ieško tolimuose kraštuose, egzotiškose praktikose, sodų rišimas Daivai tampa savotiška meditacijos forma.

„Kitiems žmonėms meditacija – nieko neveikimas, tiesiog buvimas čia ir dabar. Tačiau tai yra veiksmas – turi sėsti ir daryti, netingėti. BKuri, jungti atskiras detales į vaizdą man yra meditacijos forma. Ar ji priimtina kiekvienam ieškančiam – klausimas. Sakyčiau, šią formą galima plėtoti kaip nusiraminimą, siejant su kineziterapija, ypač kai ugdoma, skatinama motorika“, – mintimis dalijasi kūrėja.

Daiva pastebi, kad šis procesas nemėgsta ne tik sumaišties, skubos, bet ir jokio garsinio fono.

„Iš pradžių galvojau racionaliai – versiu šiaudus ir klausysiu kokių nors paskaitų. Tačiau galiausiai taip pasineri į procesą, meditaciją, kad tiesiog norisi būti tyloje. Užvaldo kosminė tyla“, – vaizdžiai kalba kūrėja.

Panašiomis patirtimis ją stebino ir Palangoje vykusios edukacijos, o juk į jas susirinkdavo net iki 20 dalyvių.

„Edukacijų pradžioje tvyro šurmulys: nesupranta, neišeina, žiūri į šalia sėdinčią, lyg konkuruoja, lyginasi. Kai suvokia, ką daro, ateina ramybė, visiška tyla. Net suklūsti – galvoji, gal reikia muzikinio fono, ar joms jauku toje tyloje? Tačiau supranti – negalima drumsti ramybės, reikia joje būti. Man net oda pagaugais nuėjo. Svarbu pagauti tą momentą. Jei jį pagauni, supranti patį visatos kūrėją“, – akimirkos sakralumą įžvelgia pašnekovė.

Daiva Radzevičiūtė / D. Radzevičiūtės asmeninio archyvo, Palangos kultūros centro nuotr.

Vertybiniai autentikos rėmai

Klaipėdietė pripažįsta – pastaraisiais metais susidomėjimas šiaudiniais sodais Lietuvoje sparčiai auga, veikiausiai ne maža dalimi prie to prisidėjo ir UNESCO nematerialaus paveldo statusas.

„Šis judėjimas labai intensyvėja. Tiek edukacijų, tiek sklaidos prasme. Galima net įsigyti šiaudelių komplektų: viskas sukarpyta, paruošta, įdėta adata, siūlas, instrukcija – imk ir daryk. Tačiau, būna, vis dar nustembu – atrodo, tiek daug kalbama ir per televiziją rodoma, yra net specialių laidų, „YouTube“ vaizdo įrašų, bet vis tiek atsiranda žmonių, kurie apie tai nieko negirdėjo“, – kraštutinumus mini kūrėja.

Daiva įvardija ir tam tikrų modernizacijos tendencijų, kurios vargu ar džiugina autentikos puoselėtojus. Ne tik kurti iš javo šiaudų, bet ir paruošti dirbiniams kokybišką medžiagą yra nemažų pastangų reikalaujantis procesas, kurio daugelis nemato. Trapaus tradicinio stiebo konkurentu net pripažintų meistrų rankose neretai tampa įvairūs pakaitalai – dekoratyvinių žolių šiaudeliai.

„Jie tvirtesni, kad neskiltų, prieš karpant jų nereikia mirkyti. Galbūt tai susiję su mūsų greitėjančiu pasauliu, – svarsto D. Radzevičiūtė. – Žinoma, taip kurti niekas nedraudžia, bet tai jau kitos meninės išraiškos formos, „art“ objektai. Norint tapti sertifikuotu tautodailininku, toks kūrinys neįteisinamas.“

Autentiški šiaudiniai sodai rišami iš rugio šiaudų lininiais siūlais. Tokius siūlus edukacijose naudoti taip pat būna gana sudėtinga dėl atplaišų, tad neįgudusiam žmogui neretai siūloma alternatyva – medvilniniai siūlai, aiškina pašnekovė.

D. Radzevičiūtės asmeninio archyvo, Palangos kultūros centro nuotr.

Gali gauti „dovanėlę“

Tradicinės priemonės, regis, pačios paprasčiausios, tačiau kokybė čia – be galo svarbu. Kaip pripažįsta kūrėja, net įsigyjant jau paruoštą medžiagą, rezultatas ne visada tenkina.

„Jei pats neruoši šiaudų, dažnai gali gauti „dovanėlę“. Užsisakai vieno ilgio, bet yra paklaida, o sode jos negali būti. Skiriasi šiaudelių storiai, spalvos, vieni minkšti, kiti – kieti, šiurkštūs“, – patyrė kūrėja.

Šiemet nedžiugino vieno ūkininko dovana – javų stiebai. „Džiovinant atsirado apnašų, šiaudai nešvarūs, iki galo nesukietėjo. Kodėl – ar tai išvestinė javo rūšis, nebeturinti senųjų savybių? Patyrusios meistrės sako, kad šie metai nelabai tinkami medžiagai“, – daugeliui nepažintomis amato subtilybėmis dalijasi pašnekovė.

Kūrėja šmaikštauja, kad galbūt kažkada savo turimame žemės plotelyje išdrįs naujam eksperimentui: „Šiais laikais pačiai sėti, užsiauginti ir pjauti nelabai realistiška. Tačiau gal kada ir ateis laikas tai išbandyti,“

Kol kas klaipėdietė toli į ateitį neplanuoja, juolab nepuoselėja verslo užmačių. Šiandien jai svarbiausia pati kūryba, procesas, jo prasmė ir iš šių patirčių gimstanti bendrystė su kitais.

Bandau sau atsakyti, kai manęs klausia: „Iš kur tai tavyje, ar vaikystėje matei?“ Nemačiau. Manau, kad per kelias, per protėvius tas pajautimas atėjo į mano kraują.

Daugiau nei dekoracijos

„Nesu į šią veiklą pasinėrusi visa galva, tai viena mano laisvalaikio formų, hobis. Nelaikau savęs tik edukatore, šiaudinių sodų meistre ar tautodailininke. Man tos etiketės nepriimtinos, tai labiau iš pomėgio išsivysčiusi sklaida. Kviečia – darau, kyla mintis suburti moteris – suburiu. Nenoriu iš to daryti verslo, nes tada man tai praranda prasmę“, – kalba ji.

Šiuo metu Daiva taip pat kuria įvairias kalėdines floristines kompozicijas. Kaip sako pati, noras kažką padaryti savo rankomis ją lydi nuo mažumės.

„Nėrimas, rankdarbių kūrimas vąšeliu – tai aistra nuo dešimties metų. Ji neišblėsta, tik kartais pasitraukia į antrą planą. Nuotoliniu būdu mokausi stilistikos, drabužių pajautimo, spalvų psichologijos, domiuosi savišvieta, sąmoningumo keliu, ėjimu į save. Tuomet veiklos skleidžiasi ir kitiems“, – samprotauja pašnekovė.

Šiuo metu klaipėdietė save mato savotiškoje tarpinėje stotelėje – tarp edukacijų, individualių užsakymų ir kūrybos tiesiog savo malonumu, saviraiškai. Būtent taip jos rankose trapūs šiaudai virsta ne tik įspūdingais sodais ar kalėdiniais papuošimais, bet ir tiltu tarp skirtingų žmonių, tarp žemės ir dangaus, tarp triukšmingo pasaulio ir vidinės ramybės.

Šie kūriniai užima ypatingą vietą ir pačios Daivos kasdienybėje. „Mano namuose sodai sukasi ant kiekvieno kampo, kiekvieno lango. Jie teikia harmoniją, pusiausvyrą“, – šypteli pašnekovė.

Nuo vestuvių iki Kūčių

* Šiemet gruodžio 5-ąją sukako lygiai dveji metai, kai šiaudinių sodų tradicija įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

* Šiaudiniai sodai, Lietuvoje anksčiau vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, žarondėliu, rišami visoje šalyje.

* Šiaudų dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos.

* Ši praktika apima javų (paprastai rugių) auginimą, šiaudų apdorojimą ir įvairaus dydžio geometrinių struktūrų, konstrukcijų kūrimą. Jos taip pat puošiamos detalėmis, simbolizuojančiomis vaisingumą ir klestėjimą. Manoma, kad sodai atspindi visatos modelį ir yra susiję su gerove, dvasingumu.

* Jie kabinami virš kūdikių lopšių, virš stalo vestuvių ar kitų šeimos švenčių metu, linkint laimės naujagimiams, vaisingumo jaunavedžiams ar santarvės šeimai. Šiandien sodais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, taip pat jie neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas.

* Kai kurios sodus rišančios šeimos puoselėja šią tradiciją jau daugelį kartų. Tradicija suteikia ją puoselėjančioms bendruomenėms kultūrinės tapatybės, bendrystės ir tęstinumo jausmą, stiprina kartų ryšius ir turtina kultūrinę įvairovę.

* Paraiškos UNESCO rengimo rezultatas Lietuvoje – asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios ne vieną dešimtį šio amato meistrų, įkūrimas.

Pagal unesco.lt inf.