Vieno portreto istorija
Šiai istorijai yra lygiai 80 metų, tačiau tik atgavus Nepriklausomybę tuomet garbaus amžiaus klaipėdietis Jonas Narmontas išdrįso ją papasakoti dienraščio „Klaipėda“ žurnalistei Gražinai Juodytei (1946–2024).
Seną pasakojimą šiandien verta prisiminti jau vien todėl, kad įprasta nuostata, jog uostamiestį atstatė ir iš griuvėsių naujam gyvenimui pakėlė iš visos Sovietų Sąjungos čia suvažiavę žmonės, yra ne visai tiesa.
Taigi apie 1994-uosius J. Narmontas žurnalistei parodė akvarelę, savo portretą, kurio dešiniajame apatiniame kampe matyti inicialai – W. M. 1945.
Ir papasakojo portreto atsiradimo istoriją.
Pasirodo, tai – nežinomo dailininko – vokiečių karo belaisvio dovana, su juo jam teko bendrauti 1945–1946 m.
J. Narmontas tuomet dirbo bravoro vairuotoju, o alaus bravoras kaip tik buvo prieš vokiečių belaisvių lagerį, kitoje gatvės pusėje (buvusio Tabako fabriko teritorijoje).
„Iš čia kiekvieną rytą į bravorą atvarydavo keliolika vokiečių darbams. Kolonomis juos vesdavo dirbti ir į kitas sugriautas prieškarines įmones. Iš belaisvių lagerio atvarytiems vokiečiams bravoras buvo tarsi laisvė. Čia kas nors jų pasigailėjęs atnešdavo valgyti, dažnai „atplėšę“ maistą nuo savo šeimos“, – pasakojo J. Narmontas.
Taip esą klaipėdietis susidraugavo su pagyvenusiu vokiečiu Hansu ir kiek jaunesniu, kurio vardo nebeprisiminė, žinojo tik jo inicialus, kurie liko ant J. Narmontui dovanoto portreto.
„Akvarelę liejo jaunesnysis belaisvis. Štrichams nubraižyti jis naudojo savo kraują, daviau ir aš įkirsti savo pirštą, taigi portrete yra mūsų abiejų kraujo pėdsakų. Kadangi dažų nebuvo, tai akvarelei dailininkas naudojo sutrintas plytas ir suodžius“, – prieš daugiau nei 30 metų „Klaipėdos“ žurnalistei pasakojo klaipėdietis.
Kodėl atsirado šis portretas? J. Narmontas vis atnešdavo savo naujiesiems bičiuliams duonos ir lašinių.
Tai padėjo jiems išgyventi tuos siaubingus metus, kai maisto, kurį gaudavo lageryje, vargiai užteko gyvasčiai palaikyti.
Štrichams nubraižyti jis naudojo savo kraują, daviau ir aš įkirsti savo pirštą, taigi portrete yra mūsų abiejų kraujo pėdsakų.
Tolesnis likimas nežinomas
Žurnalistei pasakojęs apie belaisvių amžių, J. Narmontas negalėjęs tiksliai jo nusakyti, nes jie buvo taip stipriai išsekę ir suvargę, kad jų amžius nenusakomas.
Kai kuriems, anot klaipėdiečio, galėjo būti vos per dvidešimt, o daugelis atrodė labai seni.
„Vis dėlto kokie vokiečiai bebuvo išsekę ir susidėvėjusiais rūbais, jie stengėsi palaikyti žmonišką išvaizdą: užadyti, sutaisyti, netgi išlyginti savo vėjo perpučiamus rūbus. Kokiomis priemonėmis tai pasiekdavo, vienas Dievas težino. Ir už slapta atneštą maistą jie stengdavosi visaip atsilyginti“, – pasakojo klaipėdietis, pridūręs, jog sunku buvo sulaikyti ašaras juos tokius matant.
Buvo ir daugiau liudijimų, kad tais pirmaisiais pokario metais belaisviai klaipėdiečiams ir kostiumus, ir sukneles pasiūdavo, kitus darbus nudirbdavo už duonos kąsnį.
Kaip toliau susiklostė J. Narmonto pažinotų vokiečių karo belaisvių likimas, nėra žinoma.
Dalis belaisvių pirmaisiais metais išmirė dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, o tiems, kurie išgyveno, vėliau buvo leista išvykti į Vokietiją, bet tik vėliau, po to, kai iš šių žmonių buvo išspausta viskas, kas įmanoma.
Teises teko pamiršti
Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, karo belaisvis yra tarptautinio ginkluoto konflikto teisėtas dalyvis (kombatantas, partizanas, nacionalinio išsivadavimo judėjimo karys), patekęs į kitos kariaujančios šalies rankas.
Po Antrojo pasaulinio karo galioję pagrindiniai teisės aktai, nustatantys elgesį su karo belaisviais, buvo 1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių ir 1929 m. Ženevos konvencija.
Sovietų Sąjunga 1929-ųjų Ženevos konvencijos nebuvo pasirašiusi, todėl nebuvo įsipareigojusi laikytis prievolės, užtikrinančios karo belaisviams teises ir žmoniškas gyvenimo sąlygas.
Pagal šiuos tarptautinius dokumentus, karo belaisvis yra priešininko vyriausybės, o ne paėmusių jį į nelaisvę asmenų ar karinių dalinių valdžioje.
Pagal tarptautines konvencijas, draudžiamas bet koks pasikėsinimas į karo belaisvio gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą, jam turi būti suteikiamos saugumo bei buities garantijos.
Priešininko valstybė privalo karo belaisvį nemokamai išlaikyti ir teikti jam medicininę pagalbą.
Asmeniniai karo belaisvio daiktai, išskyrus ginklus ir karinius dokumentus, yra karo belaisvio nuosavybė.
Karo belaisvis gali būti apgyvendintas tam tikroje vietoje, neapribojant jo laisvės, arba internuojamas specialiose stovyklose.
Pasibaigus karo veiksmams, karo belaisvis turi būti išsiųstas į tėvynę (repatrijuotas).
Be to, tyčiniai veiksmai, kuriais sukeliama karo belaisvio mirtis, sunkus sveikatos sužalojimas ar sunki liga, kvalifikuojami kaip karo nusikaltimai.
Nė vieno šių punktų Sovietų Sąjungoje nebuvo laikomasi.
Maža to, nepaisyta tarptautinės visuomenės reikalavimų nenaudoti karo belaisvių priverstiniuose darbuose.
SSRS karo belaisvių priverstinis darbas buvo laikomas karo reparacijų dalimi.
Karo belaisvių padėtį kolektyviniame leidinyje („Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jos atspindžiai šeimų istorijose“, toliau – „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“) aprašiusios istorikės Sigita Kraniauskienė, Silva Pocytė, Ruth Leiserowitz ir Irena Šutinienė akcentavo: „Vien tik 1943–1950 m. laikotarpiu įvairių tautybių karo belaisviai Sovietų Sąjungoje „išdirbo vieną milijardą 77 mln. 564,2 tūkst. darbadienių ir pagamino produkcijos už 50 mlrd. rublių 1950 m. kainomis.“
Tūkstančiai karo belaisvių
Anot istoriko Vytauto Tininio, tyrinėjusio karo belaisvių padėtį po Antrojo pasaulinio karo, belaisvių darbą sovietai vertino labiau nei vadinamojo gulago kalinių.
Belaisvius buvo galima lengviau perkelti iš vieno statomo objekto į kitą, todėl tai buvo daug efektyvesnė darbo jėga už kalinius.
Monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“ akcentuota, jog visoje Sovietų Sąjungoje daugelyje stambių statybų dirbo karo belaisviai, taip pat ir Lietuvoje, kur labai trūko darbo jėgos.
„Dėl šios priežasties sovietų Lietuvos valdžia prašė karo belaisvių kvotų, pagal kurias jie būtų siunčiami į Vilnių, Šiaulius ir pirmiausia į Klaipėdą. Jau 1945 m. pabaigoje LSSR išleistas nutarimas, kuriame buvo nurodoma įdarbinti 25 tūkst. karo belaisvių, iš kurių apie 10 tūkst. pateko į Klaipėdos kraštą“, – rašoma monografijoje.
Monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“ autorės surinko daugybės liudininkų prisiminimus būtent apie vokiečių karo belaisvius.
Viena moteris iš Mosėdžio istorikėms papasakojo apie iš Liepojos į Klaipėdą varytų karo belaisvių žygį: „Įsivaizduojate, vokiečiai eina taip, kaip… Priešais eina karininkai su uniformomis, su antpečiais, su viskuo. O rusų kareivėliai tokie nususę, kur vienas, kur kitas su šautuvu.“
Didžiausia bendruomenė šalyje
Kaip rašė V. Tininis, į Klaipėdą atžygiavę karo belaisviai buvo apgyvendinti naujame 57-ajame lageryje, kuris veikė trejus metus iki 1948-ųjų liepos vidurio.
Belaisvių skaičius gyvavimo pradžioje, anot istoriko, buvo 8 240.
Teigiama, kad jame susiformavo viena didžiausių karo belaisvių bendruomenių Lietuvoje.
Anot tyrėjų, iš viso 57-ajame lageryje per visą laikotarpį kalėjo 53 710 asmenų.
„Pirmieji belaisviai buvo apgyvendinti buvusio Tabako fabriko keturių aukštų pastate ir jam priklausančiame kieme. Kiti apgyvendinti mediniuose barakuose, šiek tiek į šiaurę nuo dabartinės Tilžės gatvės. Tų pačių metų rudenį Tabako fabriko teritorijoje buvo įrengti nauji barakai karo belaisviams“, – rašoma moksliniame leidinyje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“.
Belaisvių situacija, anot istorikų, priklausė nuo ekonominės situacijos.
Monografijoje cituojamas liudininkas kalbėjo apie ypatingai sunkų 1945 m. rudenį, kai aplinkiniuose kaimuose derlius buvo menkas. Tada atsirado juodoji rinka, visi žmonės, ne tik karo belaisviai, turėjo kažkaip išgyventi, todėl tuo metu klestėjo vagystės, spekuliacija, korupcija.
Padėtis pagerėjo tik po dvejų metų, ir belaisviams Lietuvoje nebeteko badauti.
Miestą kėlė belaisviai
Kaip rašė mokslininkės, iš pradžių lagerį Nr. 57 sudarė penki, vėliau – šeši filialai.
Pirmieji du siuntė belaisvius atlikti įvairius darbus mieste.
Kiti du buvo įkurti uoste, čia gyvenę belaisviai dirbo išskirtinai tik šioje teritorijoje.
„Trečiojo filialo belaisviai gyveno netoli geležinkelio stoties, todėl atliko geležinkelio bėgių tiesimo darbus. Ketvirtasis filialas buvo sovchozas, priklausęs Vidaus reikalų ministerijai. Penktasis filialas buvo antrojo filialo dalis Ventėje, kur karo belaisviai buvo siunčiami žvejoti“, – dėstoma monografijoje apie pokario Klaipėdą.
Belaisviai Sovietų Sąjungoje buvo vertinami kaip materialus turtas, vadinamas „žmonių darbo jėgos reparacija“.
Monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“ vardijama, kad Klaipėdoje karo belaisviai atliko uosto ir doko atstatymo darbus, atstatinėjo geležinkelį ir traukinių depą, Mėsos kombinatą, atstatinėjo ir statė „Baltijos“ laivų statyklą, „Trinyčių“ medvilnės kombinatą, verpimo fabriką „Gulbė“, trikotažo fabriką „Aušra“, lentpjūvę, „Ryto“ spaustuvę, metalo liejyklą, baldų fabriką, poilsio namus Giruliuose, tvarkė vandentiekį, remontavo centrinę šildymo sistemą, pastatė pirtį šalia dabartinio Skulptūrų parko, kuri stovi iki šiol, atstatė daugybę kitų objektų.
Ir vis dėlto, anot istorikės S. Kraniauskienės, karo belaisvių indėlis į Klaipėdos atstatymą priklausė ne ideologiniam sovietiniam „miesto atstatymo diskursui“, bet užmarščiai ir dėl to daugeliui buvo mažiau ar iš viso nežinomas.
Gi patys vokiečiai belaisviai į savo atstatymo darbą neretai žiūrėjo su pašaipa.
Monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“ cituojami karo belaisvio, dirbusio Klaipėdoje, atsiminimai: „Pagrindinė belaisvių darbininkų užduotis – Klaipėdos atstatymas. Aktyvūs karo veiksmai ypač sugriovė miesto centrą, o aplinkiniai rajonai ir čia stovintys naujesni namai liko beveik nepažeisti. Jei niekur negausime statybinių medžiagų, medienos ir stiklo, visi atstatymo darbai vyks naudojant viską, ką galima panaudoti išardžius priemiesčio namus. Trumpai tariant, juos griausime tam, kad galėtume remontuoti miesto centrą. Į šiuos atstatymo darbus žiūrime pašaipiai ir su panieka. Atrodo, kad nėra nė vieno ruso, matančio miesto visumą. Visi stengiasi ką nors apiplėšti ar pavogti tai, ko jam reikia, kas galėtų pasitarnauti jo sektoriaus labui. Taigi tas griovimas ir statymas geriausiu atveju atsveria vienas kitą.“
Sveikesni – į Baškiriją
Monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“ rašoma, kad Klaipėdoje buvusius belaisvius pasiekdavo žinios apie kituose sovietų regionuose kalėjusius jų bendražygius.
Ir tos žinios buvo šiurpios: dauguma jų gyveno žymiai blogesnėmis sąlygomis, kai kurie jų buvo apgyvendinti šachtose.
Todėl esą Lietuvoje gyvenę belaisviai vertino vietines gyvenimo ir darbo sąlygas, taip pat nedidelį atstumą iki Vokietijos, tikėdamiesi, kad ateis laikas ir jie galės grįžti į tėvynę.
Pirmieji iš Šilutės apylinkėse buvusių karo belaisvių į Vokietiją buvo repatrijuoti dar 1945–1946 m.
Laimingieji tiesiog buvo nenaudingi sovietams, nes jie nepajėgė dirbti.
O štai Klaipėdos uoste ir prie geležinkelio dirbę sveikesni belaisviai tais pačiais metais išvežti į Baškiriją.
„1948 m. vasarą Klaipėdos mieste buvo likę apie 1,4 tūkst. karo belaisvių, kurių dauguma buvo vokiečiai, bet tarp karo belaisvių pasitaikė ir nemažai vengrų, rumunų bei austrų. 1948 m. likę belaisviai buvo išleisti arba į sovietų okupuotas teritorijas, arba išsiųsti į kitus lagerius SSRS gilumoje. Tuo metu baigėsi vokiečių karo belaisvių dislokavimo LSSR teritorijoje etapas“, – rašoma monografijoje „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.“.
Projektas „Straipsnių ciklas „Slapta žyma“ portale https://www.kl.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000.
(be temos)