Nenaudingi sandoriai
Praeityje Vakarų Lietuvoje garsios bendrovės „Plienas“ bankroto procesas, kuriame SEB bankas yra hipotekos ir didžiausias kreditorius, sugrąžina į senokus laikus. Apie Klaipėdoje veikusios bendrovės „Plienas“ finansines problemas imta kalbėti dar 2009 m., kai faktiškai sustojo vieno ambicingiausių Klaipėdos nekilnojamojo turto (NT) projektų – Gandrališkių kvartalo – statyba.
Tačiau nutartis iškelti įmonei bankroto bylą buvo priimta ir įsiteisėjo tik 2020 m. pradžioje. Iki šio sprendimo, nuo 2011 m., buvo du bandymai restruktūrizuoti įmonę, bet, pagal oficialią versiją, nepavyko.
Tam, kad būtų aišku, kokio tai masto žaidimas, reikėtų prisiminti „Plieno“ užmojus Klaipėdos krašte. 2005-aisias Kuosų gatvėje, Klaipėdoje, buvo pradėtas statyti aukščiausias gyvenamasis pastatas Lietuvoje – 34 aukštų statinyje įrengti 164 dviejų ir trijų kambarių butai su komercinėmis patalpomis pirmame aukšte.
Iš viso apie 9 ha plotą tarp Taikos prospekto ir Minijos gatvės užimančiame Gandrališkių mikrorajone planuota pastatyti 29 gyvenamuosius kompleksus. Net septyni daugiabučiai – aukštesni nei 20 aukštų.
Apie 450 mln. litų vertės to laiko valiuta ir kainomis Gandrališkių mikrorajono projektą kartu su bendrove „Plienas“ pasišovė įgyvendinti Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Projektą žadėta baigti 2010 m. Maždaug po dešimtmečio įmonės „Plienas“ vardas dažniau minimas teismuose nei tarp NT rinkos lyderių, o butai imti parceliuoti varžytinėse.
Tačiau bendrovės „Plienas“ gyvavimo ir žlugimo aplinkybės gerokai įdomesnėmis spalvomis atsiskleidė, kai į teismą dėl įmonės tyčinio bankroto kreipėsi bendrija „Uderna“.
„Apie galimai nenaudingus sandorius buvome informavę nemokumo administratoriaus „Adminova“ įgaliotąjį asmenį dar bankroto proceso pradžioje, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir teko kreiptis į teismą“, – mažosios bendrijos „Uderna“ vadovas Edmundas Bendžius patvirtino, kad įmonės vardu kreipėsi į teismą dėl galimai tyčinio bankroto.
Nagrinėdamas pateiktus duomenis, teismas ekonomiškai nenaudingais pripažino nemažai sandorių, turėjusių įtaką visiškam „Plieno“ krachui, kurie buvo vykdomi su didžiųjų įmonės kreditorių – SEB banko ir „Plieno“ partnerio, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos, kuriai vadovauja gerai žinomas Lietuvos pajūrio žmogus Antanas Bosas, pritarimu.
Situacija: E. Bendžių stebina keista SEB banko pozicija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Tyčinis bankrotas
2022 m. birželį teismas tenkino „Udernos“ ieškinį ir pripažino bendrovės „Plienas“ bankrotą tyčiniu. Teismas pripažino, kad visą laikotarpį, nuo finansinių sunkumų susidarymo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo, „Plieno“ turtas buvo parduodamas sąmoningai nuostolingai, nuolat ir sistemingai buvo sudaromi itin didelės vertės, ekonomiškai nenaudingi sandoriai ir priimami kiti sprendimai, kuriais įmonė tyčia buvo vedama prie bankroto. Taip buvo pabloginta jau nemokios įmonės būklė, nebeturint galimybių atsiskaityti su kreditoriais.
Visiškai nestebina, kad šį teismo sprendimą SEB bankas, „Plieno“ vadovai ir akcininkai skundė, tačiau aukštesnės instancijos teismas paliko galioti ankstesnį sprendimą ir abejonių dėl tyčinio bankroto neliko.
Nors teismas dėl tuomečio teisinio reguliavimo nesiėmė nustatyti atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų, vis dėlto pasisakė, kad Įmonių bankroto įstatymas šią atsakomybę apibrėžia. Taip pat įvardijo virš 20 įmonei žalingų itin didelės vertės sandorių ir tyčinio neveikimo atvejų.
Bendrovės „Plienas“ žlugimas išrikiavo eilę kreditorių: pirmasis eilėje – hipotekos kreditorius SEB bankas, teikęs milijoninius kreditus ambicingam Gandrališkių projektui įgyvendinti, antroje eilėje – partnerė Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, garantavusi „Plieno“ įsipareigojimų vykdymą, ir kelios dešimtys smulkiųjų kreditorių, tarp jų ir Valstybinė mokesčių inspekcija. Dalis mažųjų kreditorių, nesulaukę šviesaus rytojaus dėl „Plieno“ įsiskolinimų, bankrutavo.
Pagal kreditorinių reikalavimų dydį Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, nors ir vienoje eilėje su mažaisiais kreditoriais, yra SEB banko dešinėje ir kreditorių susirinkime groja antruoju smuiku po banko. Pagal kreditorinių reikalavimų dydį bankas ir korporacija turi beveik 90 proc. balsų daugumą.
Žemė atiduota pusvelčiui
Bendrovės „Plienas“ istorijoje nuo 2006 m. – daugiau kaip 70 įvairaus pobūdžio bylų ir, tikėtina, tai dar ne pabaiga. Tačiau koks SEB banko vaidmuo atsiskleidė ambicingus projektus vykdžiusio „Plieno“ žlugimo istorijoje?
Teks grįžti į bendrovės „Plienas“ restruktūrizacijos laikotarpį. „Beje, iš pradžių bankas priešinosi restruktūrizacijai, tačiau pozicija pasikeitė, kai bankui atstovauti pradėjo paskirta nauja darbuotoja“, – senesnės istorijos detalę priminė „Udernos“ vadovas. Vėliau paaiškės, kam šis pozicijos pasikeitimas buvo naudingas.
„Plienui“ atsitiesti, restruktūrizacijai, skirtas laikas paženklintas sandoriais, kurių ekonomine nauda suabejotų kiekvienas baigęs mokyklą. Pavyzdžiui, bendrovė „Plienas“ 2005 m. nusipirko 1 ha sklypą Karklėje daugiau kaip už 1 mln. litų (apie 307 tūkst. eurų). 2015 m., vykstant restruktūrizacijai, šį sklypą pardavė už 34,8 tūkst. eurų. Kurortinėje vietoje esantis sklypas atpigo?
Minimas sklypas yra itin patrauklioje vietoje Karklėje, apie 600 m nuo jūros ir Olando Kepurės skardžio. Panašių sklypų rinkos kainos viešai prieinamose svetainėse skelbiamos maždaug nuo 5 tūkst. iki 12 tūkst. eurų už 1 a. Tad minimo sklypo rinkos vertė galėjo siekti ir 2 mln. eurų, o parduota už 34,8 tūkst.
Šio sklypo valstybės nustatyta vidutinė rinkos vertė, remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašu, yra apie 316 tūkst. eurų, arba 2,7 tūkst. eurų, už 1 a, t. y. apie aštuonis kartus didesnė nei pardavimo kaina.
Bendrovės „Plienas“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, teismas šį sandorį vertino kaip ekonomiškai nenaudingą. Pateiktame ieškinyje buvo nurodytas ir sandorio kontekstas, kad „Plieno“ vadovas Gediminas Bartkevičius su hipotekos kreditoriaus SEB banko atstovės pritarimu, nes sklypas buvo įkeistas bankui, 2015 m. sudarė galimai fiktyvų sklypo pardavimo sandorį ir pardavė sklypą fiziniams asmenims, kurie vėliau sklypą pardavė jau tiesiogiai „Plieno“ vadovui ir jo sutuoktinei.
Tai dar ne pabaiga. „Restruktūrizuojamo „Plieno“ savininkai beveik 16 a iš pusvelčiui įsigyto sklypo pardavė bendrovei „Girenta“. Pasirodo, šios bendrovės vienintelis akcininkas ir naudos gavėjas yra restruktūrizavimo procesą kuravusios banko darbuotojos sutuoktinis“, – pasakojo „Udernos“ vadovas ir retoriškai klausė, ar tai nepanašu į korupciją.
Teoriškai, pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, kreditoriams turėtų atsirasti papildomų argumentų, kaip susigrąžinti prarastą turtą ir prisiteisti žalą. Teoriškai bet koks sandoris, šis – taip pat, turėjo atnešti naudos restruktūrizavimo procese vargstančiam „Plienui“, kreditoriams ir, žinoma, pačiam SEB bankui kaip hipotekos kreditoriui.
Pozicija: A. Bosas tvirtino, kad susitarimai su banku neturi nieko bendra su bendrove „Plienas“. / Vytauto Petriko nuotr.
Milijonų perstumdymas
Žemės sklypo pardavimas – tik vienas iš bene 20 sandorių, kurie teismo pripažinti ekonomiškai nenaudingais. Viename jų minimas „Plieno“ partneris – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija.
Po įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu administratorius pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais dar per pirmąją restruktūrizaciją atliktus du užskaitymus.
Teismo nutartyje minima, kad dar 2012 m. SEB bankas leido parduoti „Plieno“ jam įkeistą nekilnojamą turtą partneriui – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai. Nekilnojamojo turto suma siekė beveik 3,7 mln. eurų. Šia suma Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai užskaitė dalį „Plieno“ skolos, tačiau be hipotekos kreditoriaus toks užskaitymas, atrodo, negalėjo įvykti.
Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą visos lėšos, gautos pardavus įkeistą turtą, privalėjo patekti į įmonės sąskaitą ir, patvirtinus restruktūrizavimo planą, įstatymo numatyta tvarka iš jų pirmiausia privalėjo būti tenkinami hipotekos kreditoriaus, t. y. SEB banko, reikalavimai.
Tačiau tai nebuvo padaryta, bankas nepasigedo 3,7 mln. eurų. Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija buvo išskirta iš daugybės antrosios eilės kreditorių ir skolos suma sumažinta beveik 3,7 mln. eurų. Kitaip tariant, korporacija atsiėmė dalį kreditorinio reikalavimo, taip panaikindama mažųjų kreditorių galimybes atsiimti skolas. Kodėl bankas nepasigedo milijoninės sumos už nekilnojamąjį turtą, kuris buvo jam įkeistas?
Bankas tyli
Anksčiau aprašyti epizodai – ne vieninteliai, keliantys klausimų. Neaiški SEB banko pozicija ne tik jau aprašytuose epizoduose. Teismas taip pat pažymėjo, kad jau po restruktūrizavimo bylos nutraukimo bendrovė „Plienas“ keliais mokėjimais padengė beveik 1,5 mln. eurų SEB banko reikalavimą.
Teismo vertinimu, minėti mokėjimai bankui buvo atlikti pažeidžiant nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) suformuluotą praktiką, mokėjimai hipotekos kreditoriui, šiuo atveju SEB bankui, neturi prioriteto prieš kitus mokėjimus.
Pagal teismų nagrinėtą medžiagą, susidaro įspūdis, kad 2012 ir 2013 m. SEB bankas, sutikęs su įkeisto bendrovės „Plienas“ turto pardavimu ir lėšų nukreipimu korporacijai, savo kreditorinio reikalavimo nesusimažino ir dėl visiškai nesuprantamų priežasčių niekada nereikalavo, kad „Plienas“ sumokėtų jam priklausančias iš įkeisto turo pardavimo korporacijai gautas lėšas.
„Apgailestaujame, tačiau negalime pateikti informacijos apie banko santykius su konkrečiomis įmonėmis, nes tai yra banko paslaptį sudaranti informacija, kurios (ne)atskleidimą reglamentuoja LR bankų įstatymas, – atsakymą „Kauno dienai“ pateikė SEB banko atstovai. – Taip pat nekomentuojame tebevykstančių teisminių ir teisinių procedūrų. SEB bankas laikosi įstatymų ir kompetentingų institucijų nustatytų reikalavimų.“
Kaip susitarė?
Atviresnis su „Kauno diena“ buvo verslininkas A. Bosas. „Mūsų skola buvo 7,8 mln. Bankui buvo įkeisti trys sklypai. Parduodant turtą bankas susigrąžino kažkokią dalį pinigų ir pagal susitarimą, kadangi nėra jokio šanso atgauti pinigų, mes nusirašome tam tikrai sumai kreditorinį reikalavimą, o mums atlaisvina sklypus. Du sklypus jau atlaisvino ir mes nusirašėme 3 mln. Dar liko 4,8 mln. Kai parduodamas turtą bankas gaus kažkiek pinigų, tada atlaisvins mums dar vieną sklypą, o mes nusirašysime dar kažkokią dalį kreditorinio reikalavimo“, – A. Bosas pabrėžė, kad tai yra susitarimas su banku ir nieko bendro su bendrove „Plienas“ neturi.
LAT išaiškinta, kad jeigu įneštas turtas nebuvo partnerio nuosavybė, o juo jis naudojasi kitokiu pagrindu, šis turtas pripažįstamas bendrai visų partnerių naudojamu. Be to, šios nuomos teisės buvo įkeistos bankui kaip „Plieno“ prievolių įvykdymo užtikrinimas.
„Bankas, negaudamas viso „Plieno“ skolos padengimo, savo noru atsisako turto įkeitimo ir grąžina turtą, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė su „Plienu“, vienam kreditoriui – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai. Taip yra dengiamas išskirtinai vieno antros eilės kreditoriaus reikalavimas, kurį korporacija susimažina“, – stebėjosi „Udernos“ vadovas E. Bendžius.
Svarbu paminėti ir tai, kad minėtuose sklypuose Gandrališkių mikrorajone dar bendrovės „Plienas“ lėšomis yra įrengta visa inžinerinė infrastruktūra, kuri restruktūrizavimo plane buvo įvertinta 10 mln. litų, t. y. apie 3 mln. eurų, ir taip pat įkeista bankui kaip „Plieno“ prievolių įvykdymo užtikrinimas.
Partijos skola
Dar vienas epizodas, kurį teismas tyčinio bankroto nutartyje pripažino nenaudingu „Plienui“, – Darbo partijos, kurios vadovas Vakarų Lietuvos skyriuje buvo A. Bosas, skyriaus remontas.
Teismo nutartyje rašoma, kad įmonė „Plienas“ atliko Darbo partijos Klaipėdos filialui priklausančio pastato kapitalinio remonto darbus. Už juos Darbo partija neatsiskaitė ir todėl susidarė beveik 438 tūkst. litų (apie 127 tūkst. eurų) dydžio skola įmonei.
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. lapkritį netenkino įmonės „Plienas“ ieškinio dėl skolos priteisimo iš Darbo partijos, nes nustatė, kad sandorį sudaręs asmuo, Klaipėdos filialo pirmininkas A. Bosas, viršijo savo kompetenciją.
„Tai Darbo partijos reikalai, o ne A. Boso. Partija įsipareigojo apmokėti pinigus už remontą ir neapmokėjo. Aš tuose sandoriuose nedalyvavau. Man atrodo, kad „Plienas“ padavė į teismą, partijos pirmininkas V. Uspaskichas buvo atvažiavęs, išsisuko nuo savo žodžių. Nežinau, ar aš galėjau viršyti savo įgaliojimus, nes tuo metu buvau Seimo narys, o partijai atstovavo kitas žmogus. Ten nebuvo nė vieno mano parašo. Tai nesuprantu, kaip galėjau viršyti įgaliojimus“, – „Kauno dienai“ aiškino A. Bosas.
Teismas pažymėjo aplinkybę, kad bendrovė „Plienas“ dėl nuostolių priteisimo iš A. Boso į teismą nesikreipė, o prieš pat bankroto bylos iškėlimą, 2019 m. sausį, „Plieno“ akcininkai priėmė sprendimą nurašyti didelės vertės debitorinius įsiskolinimus, tarp jų ir Darbo partijos 127 tūkst. eurų skolą.
Vytauto Petriko nuotr.
Taika už 50 tūkst.
Pagal įstatymus pagrindinis vaidmuo bankroto procese tenka nemokumo administratoriui. Taigi, kokią įtaką tyčinio bankroto pripažinimas turės byloje, priklauso ir nuo administratoriaus aktyvumo, pastangų.
Jau minėjome, kad „Plieno“ bankrotą administruoja „Adminova“. Administratoriui neprasprūdo teismo ekonomiškai nenaudingu pripažintas ir anksčiau aprašytas sandoris dėl bankui įkeisto turto pardavimo ir Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos kreditorinio reikalavimo susimažinimo 3,7 mln. eurų.
„Adminovos“ įgaliotasis asmuo kreipėsi į teismą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tačiau Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija pasiūlė sumokėti 50 tūkst. eurų ir problemą spręsti taikos sutartimi. 3,7 mln. sandorį palikti ramybėje už 50 tūkst. eurų?
Pasiūlytą taikų susitarimą administratorius pateikė „Plieno“ kreditorių susirinkimui. Minėjome ir tai, kad balsų dauguma susirinkime priklauso SEB bankui ir Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai, tad smulkiųjų kreditorių balsai sprendimui įtakos neturi.
„Bankas ir korporacija kreditorių susirinkime vieningai balsavo už taikos sutartį, kad iš korporacijos „Plienui“ nebūtų priteista 3,7 mln. eurų“, – dar labiau mažėjančią viltį atgauti pinigus minėjo E. Bendžius.
Būtų keista, jei kreditorių susirinkime Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija balsuotų prieš savo pasiūlymą, tačiau nebūtų keista, jei bankas teismo ekonomiškai nenaudingu pripažintą sandorį, dėl kurio teoriškai neteko 3,7 mln. eurų, norėtų išsiaiškinti nuodugniai.
Pakerta pasitikėjimą
„Kauno diena“ kreipėsi į bendrovės „Plienas“ bankroto administratorių paaiškinimo ne tik dėl 3,7 mln. eurų sandorio, tačiau visuose „Adminovos“ atsakymuose buvo aiški žinia: „Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą jūs nesate įtvirtinta kaip subjektas, turintis teisę gauti informaciją apie įmonės bankroto procesą, atitinkamai dėl objektyvių priežasčių į šį klausimą atsakyti neturime teisės.“
Vis dėlto „Adminova“ patikslino, kad nemokumo administratoriaus kompetencijai nepriskirta teisė leisti ar neleisti svarstyti klausimus kreditorių susirinkime ir dėl jų pasisakyti.
„Banko ir korporacijos susitarime, kurio vertė 3,7 mln. eurų, akivaizdu, kad nemokumo administratorius negina mažųjų kreditorių interesų. Be to, nuo bankroto proceso pradžios administravimo išlaidos siekia per 0,5 mln. eurų, o susirinkime, kuriame buvo pritarta taikos sutarčiai, administratoriui dar papildomai skirta apie 150 tūkst. eurų“, – taip galimai pelnytą administratoriaus palaikymą įžvelgia mažieji kreditoriai.
Jie neslepia nesuprantantys, kodėl bankas, turėdamas lemiamą balsų daugumą, visiškai nekontroliuoja administratoriaus išlaidų ir nereikalauja jo pateikti tai pagrindžiančių dokumentų.
„Visiems subjektams, kurie turi suinteresuotumą „Plieno“ bankroto procesu, yra pateikta prašoma informacija“, – „Kauno dienai“ atsakė „Adminovos“ įgaliotasis asmuo – Indrė Kaušylaitė-Rickė.
Mažieji kreditoriai įžvelgia dar vieną nesąžiningumo aspektą – „Adminova“ buhalterines paslaugas perka iš bendrovės „Finvita“. Abi šios įmonės priklauso tam pačiam asmeniui, abi registruotos tuo pačiu adresu. Įdomu tai, kad visas teisines paslaugas „Adminova“ perka iš „Adminovos“ savininkės sūnaus.
Smulkieji kreditoriai svarsto, kad „Plieno“ istorija pakerta kreditorių pasitikėjimą administratoriumi, banku, kad pažeidžiami banko nustatyti aukšti elgesio standartai ir Verslo etikos kodekse įtvirtintos vertybės.
