Meninio tyrimo „Čia tada, ten dabar“ kūrybiniai ieškojimai, prasidėję nuo siekio atrasti ir išreikšti savitą laiko, laikiškumo raiškos būdą fotografijoje, autorę atvedė prie kūrybinio eksperimento, kuriuo bandoma perteikti temporalumą ir neapgręžiamą fizinio laiko tėkmę ribotomis statiškos plokštumos priemonėmis. Kiekviename dvigubos ekspozicijos atspaude saulės spindulių šviesa yra užfiksuota su aštuonių minučių tarpu. Serijos fotografijos yra vienetiniai (negatyvo neturintys) atspaudai, išgauti panaudojant sidabro želatininį popierių ir įvairias didelio formato kameras, optiką ir tiesioginę saulės spindulių skleidžiamą šviesą.

„Praeitis yra palikus savo atvaizdus literatūriniuose tekstuose – taip, kaip šviesa palieka atspaudus fotografinėje plokštelėje. Tik ateitis turi pakankamai aktyvių reagentų, galinčių tokius atspaudus tobulai išryškinti.“ (André Monglond (1930), op. cit. in Walter Benjamin, The Arcades Project, Cambridge: Belknap)

Organizatorių nuotr.

D. Dagienė-DoDA – menininkė, fotografė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2020 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė doktorantūros studijas ir apgynė meno daktaro laipsnį. Pratarmę anglų kalba parašė švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas (vertė Tomas Čiučelis), kuris Lietuvoje geriausiai žinomas dėl savo knygos „Europos šlamštas“. Albumo dailininkas – Gytis Skudžinskas. Albumą išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas.

Daugiau apie autorę: https://www.doda.lt.

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojama, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Nacionalinę premiją, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių ir kitus apdovanojimus pelnęs talentingas kūrėjas šį šeštadienį laidoje „Amžius – ne riba“ pasidalins jaudinančiomis savo darbo bei kelionių detalėmis ir įsimintiniausiais kadrais.

Pasak R. Požerskio, fotografo profesija puiki tuo, kad leidžia patekti kone visur ir nuolat atrasti ką nors naujo.

„Su fotoaparatu galėjau pakliūti bet kur, šalia įvairiausių sluoksnių žmonių – nuo benamių iki politikų ir net popiežiaus. Fotografuodavau ir ligoninėse – nuo akušerijos skyriaus, širdies operacijų iki morgo. Su fotoaparatu dalyvavau istoriniuose įvykiuose. Fotografija yra labai gera meno šaka dėl to, kad dirbi vienas, niekas tau nevadovauja. Tik svarbu būti laiku ir vietoje, kaip medžioklėje ar žvejyboje. Medžiotojas gerai žino, kur atsistoti, žvejys žino, kur gerai kimba žuvys, taip ir fotografas turi priimti logiškus sprendimus“, ‒ mintimis apie savo profesiją dalinsis pašnekovas.

Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius.

Smalsumas ir aistra keliauti fotografą neretai nuveda į tolimas šalis. Viena įsimintinesnių išvykų – į Bangladešą. R. Požerskis tris kartus vyko į šią šalį fotografuoti dirbančių žmonių. Kaskart praleisdavo šalyje po dešimt dienų ir parsiveždavo 10 tūkstančių kadrų. Fotografams ši šalis yra tikras rojus, o geriausi fotomenininko kadrai vėliau nugulė į autorinę knygą.

„Fotografavimo Bangladeše esmė buvo parodyti, kaip gerai mes gyvename Europoje. Mūsų įstatymai saugo vaikus, senus žmones, moteris, mūsų europinė demokratinė socialinė sistema yra labai toli pažengusi. O Bangladeše žmonės gyvena taip, tarsi prieš 500 metų. Dirbdami fizinį darbą jie per dieną uždirba 3 dolerius, vaikai dirba nuo penkerių metų ir tegauna po dolerį, nėra jokios socialinės apsaugos“, ‒ pasakos pašnekovas.

Dar vienas Bangladešo bruožas, atsispindintis nuotraukose ‒ tarša. Pasak fotomenininko, šiukšlynais garsėjanti Indija, palyginti su Bangladešu, yra švari. Itin didelių problemų čia kelia plastiko tarša. „Prie Bengalijos įlankos esančiame mieste, yra įsikūrę 4‒5 žvaigždučių viešbučiai. 100 metrų atstumu nuo jų yra švaru, o už 100 metrų jau brendi per šiukšles“, ‒ prisiminimais dalinsis fotomenininkas.

Dar vienas „fotografų rojus“, kuriame R. Požerskis nuo 2008-ųjų lankosi beveik kasmet, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten didžiausius įspūdžius kelia dykumoje vykstantis alternatyviojo meno festivalis „Burning Man“ (liet. „Degantis žmogus“). Įspūdingi meno kūriniai sutraukia tūkstančius lankytojų, tarp kurių galima sutikti vaikštinėjančių pasaulinio garso žmonių. Tokių, kaip „Google“ ir „Facebook“ įkūrėjai, Lady Gaga ir kt. Pakliūti į šį renginį pavyksta toli gražu ne visiems norintiems fotografams.

R. Požerskis ne tik kuria išskirtines fotografijų parodas, fotoalbumus, bet ir perduoda savo sukauptas žinias jaunimui – jau 30 metų dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiemet, minint VDU atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį, jam buvo įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos.

Nuo universiteto įkūrimo 1922 m., garbės daktaro arba garbės profesoriaus vardas suteiktas daugiau kaip 80 Lietuvai ir VDU nusipelniusių asmenų. Tarp jų – prezidentai, Nepriklausomybės Akto signatarai, istorikai ir kt. R. Požerskiui šis apdovanojimas itin svarbus dėl tėčio, kuris studijavo fotografiją, bet uždarius universitetą, studijų nebaigė. „Galvoju, kad šis apdovanojimas yra kartu ir diplomas tėvui“, ‒ sakys fotografas.

R. Požerskio apsisprendimą pasukti į fotografiją paskatino įvykiai po Romo Kalantos susideginimo, išmetimas iš universiteto dėl dalyvavimo viename iš to meto režimui nepatikusių renginių ir tvirta pilietinė pozicija. O motyvaciją padeda išlaikyti suvokimas, kokią galią turi fotografija: „Mes, fotografai, tikime, kad fotografija turi savo galią, kad mums buvo verta aukoti visą gyvenimą dėl jos. Panašiai kaip kunigas paskiria savo gyvenimą tikėjimui. Viskas atsiperka.“

Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį 9 val. ryto TV3.

Su jaunos menininkės kūryba neseniai galėjo susipažinti Maironio literatūros muziejaus lankytojai: čia veikė personalinė J. Šoblinskytės fotografijų paroda „Mikrokosmosas“.

Į fotomeną J. Šoblinskytė atėjo kūrybos aplinkkeliais, savo vidinį norą kurti išreikšdama floristikoje, kuri tapo jos pirmąja specialybe. 2012–2014 m. telšiškė mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje, įgijo fotografijos specialybę (specialybės mokytojas fotomenininkas Robertas Misiukonis). 2016–2020 m. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studijavo metalo meną.

Šiandien Kaune gyvenanti menininkė įsitvirtina fotografijoje – yra dalyvavusi kolektyvinėse fotografijos parodose, šiuo metu sukūrusi ne vieną fotografijų ciklą, pradeda rengti personalines fotografijos parodas.

Išbandžiusi įvairias meninės fotografijos technikas, kūrusi portretus, abstrakčios fotografijos ciklus, šiandien J. Šoblinskytė domisi kosmoso ir mikrokosmoso temomis. Per jas autorė universalizuoja žmogaus ir visatos santykį, per abstrakčiąją raišką svarsto egzistencinius klausimus, kelia filosofines būties problemas.

Julija Šobinskytė. Iš ciklo „Mikrokosmosas“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Meninių fotografijų ciklas „Mikrokosmosas“ konceptualus ir šiuolaikiškas. Autorė eksperimentuoja formomis ir žaidžia koloristika, niuansuoja detales, kuria konceptualius siurrealistinius vaizdinius, juos mistifikuoja. Pasirinkta tema ir forma J. Šoblinskytei suteikia galimybę kurti abstrakčius vaizdinius, kuriuose yra ryškinama forma – amžinoji Visatos paslaptis, egzistencijos trapumas ir amžinybė. Pasibaigus vienai parodai ir rengiantis parodai Pagėgių savivaldybės kultūros centre, fotomenininkė sutiko atsakyti į kelis klausimus.

– Kada susidomėjote fotografijos menu?

– Fotografija pradėjau domėtis paauglystėje, padėjo draugė ir sesuo, aš pati tuo metu techniškai mažai ką išmaniau. Tuo metu fotografavome su tuo, ką turėjome. Stengėmės pagal galimybes: pakabindavome foną, pasidažydavome, apsirengdavome, norėdavosi išbristi iš buitinio konteksto. Tuo metu svajojau apie rimtą fotoaparatą.

– Kiek ir kokios studijos darė įtaką Jūsų dabartinei veiklai ir pomėgiams?

– Labiausiai man įtaką turėjo ne mokslai, o mano domėjimasis įvairiais dalykais, skaitymas, ambicijos, kad ir aš tai išmokti noriu. Turiu prisipažinti, kad neperskaičiau nė vienos knygos iš mokyklos privalomojo sąrašo, bet skaičiau knygas apie tai, kas mane domino. Gyvenime ir iš gyvenimo imu tai, ko man reikia, o tai, kas neaktualu, nesvarbu asmeniškai, ko nenoriu, niekas neprivers daryti. Mokiausi floristikos, ji man davė tikrai naudingų dalykų: kad ir kaip būtų keista, ši sritis inspiravo tai, kad vėliau įstojau studijuoti metalo meno. Fotografija man yra visa apimantis, vizualiai užfiksuojantis ir apibendrinantis menas, čia gali vaizduoti bet ką.

Patinka pabrėžti lyties bruožus, išryškinti, provokuoti. Pastebėti nepastebimus dalykus, neestetišką estetiką.

– Pastebėjau, mėgstate eksperimentuoti temomis fotografijoje? Kokios temos Jus labiausiai domina ?

– Fotografijos mene mane labiausiai domina socialinės temos, nuoga nepatogi teisybė, absurdas, dviprasmybė, humoras, lytiškumas. Man patinka pabrėžti lyties bruožus, išryškinti, provokuoti. Pastebėti nepastebimus dalykus, neestetišką estetiką, suderinamumą su nesuderinamumu, parodyti tyčia, ne taip, kaip reikia. Domiuosi antrinių medžiagų panaudojimu.

Julija Šobinskytė. Iš ciklo „Mikrokosmosas“ / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip kilo idėja sukurti šią fotografijų seriją „Mikrokosmosas“?

– Mėgstu spoksoti į visokius plyšius, kažką bandyti įžvelgti, įsisavinti, įsivaizduoti, prikurti. Pagalvojau, kad tai visai nebloga tema fotografijoje. Meninės fotografijos parodose vis matydavau senus analogine fotografijos technika darytus reportažus, pagalvojau, kad noriu ko nors kito.

Gamta supo nuo vaikystės

K.Čeponis užaugo ir tebegyvena mažame Pašvenčio kaime, Jurbarko krašte. Vaizdingos gimtojo kaimo vietos jį ir paskatino laisvalaikį leisti gamtoje.

„Netoli mano namų teka Nemunas, o už tvoros stūkso Karšuvos giria su savo klampiomis pelkėmis, srauniais upeliais, šimtamečiais medžiais ir laukiniais gyvūnais. Visas miškas, pievos, upeliai ir net tvenkinys jau seniai skersai ir išilgai mano ištyrinėti. Visada buvau tas vaikas, kuris be gamtos gyventi tiesiog negali. Nieko keisto – mano šeimoje daug miškininkų“, – atskleidžia jis.

Tačiau fotografuoti ėmė atsitiktinai. Iš pradžių fotografija susidomėjo Karolio brolis Andrius. Būtent iš brolio dovanų K.Čeponis gavo skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjo vis dažniau pats fotografuoti.

„Besimokydamas Jurbarko gimnazijoje lankiau fotografijos būrelį, kuriame nemažai išmokau iš mokytojo Adolfo Būblaičio, – pasakoja Karolis. – Kodėl būtent gamtos fotografija? Tai buvo natūralus pasirinkimas. Mano šeimos namai yra tarsi miško dalis, todėl dažnai fotografijos studija tampa tiesiog namų kiemas. Tvenkinyje peri laukinės antys, plaukioja dančiasnapiai, klykuolės, nendrinės vištelės. Iš žolynų dairosi garnys ilgomis kojomis. Iš girios netoli namų ateina pasiganyti nemažai stirnų su elniais, kurie dažnai nutrina mūsų pasodintus medžius, net apsaugos priemonės nepadeda. Kartais, ieškodama grobio, užklysta lūšis.“

K.Čeponis pasakoja, kad, susidomėjęs fotografija, jo brolis statėsi specialias slėptuves gyvūnams fotografuoti. Paukščiams jis konstruodavo maudyklas-girdyklas. Taip būdavo galima geriau susipažinti su netoli gyvenančia fauna ir gyvūnus pamatyti iš arti.

„Tai labai pasiteisindavo vasarą, karštomis dienomis. Būdavo iškasama duobė, o į ją įleidžiama dėžė, kurioje slėpdavomės. Prieš slėptuvę – iškasamas ilgas griovys su dugną dengiančia plėvele ir pripildomas vandens. Baseino ilgis siekdavo apie 5–7 m, – atskleidžia pašnekovas. – Pasislėpus už maskuojančio tinklo būdavo galima stebėti visus gyvūnus ir paukščius, kurie maudydavosi vandenyje. Į girdyklą užklysdavo slankos, suopiai, kėkštai, krankliai, karveliai, kryžiasnapiai, sniegenos, zuikiai ir daug kitų padarėlių. Taip iš arti pamačiau paukščius, prie kurių kitaip neprieitum nė per 50 m.“

Ši patirtis Karolį taip pat paskatino panirti į gamtos fotografiją ir ieškoti būdų užfiksuoti miško kasdienybės akimirkas iš arti.

Svarbiausia – suspėti

Mano šeimos namai yra tarsi miško dalis, todėl dažnai fotografijos studija tampa tiesiog namų kiemas.

Dažniausiai, nutaręs paklajoti su fotoaparatu, K.Čeponis išsiruošia į netoliese esančią Karšuvos girią. Pasak pašnekovo, aplink namus stūksantys miškai gražiausiai atsiveria tvyrant rūkui, pavasarį arba rudenį.

„Žiemą keliauju prie netoli sruvenančių Šventosios ar Juodšakio upelių. Kadaise šie upeliai žymėjo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sienas. Sekant juos, galima aptikti unikalių vietų. Pavasarį visi upelių šlaitai pilni žibučių. Deja, atsiranda kenkėjų, kurie, pramogaudami keturračiais, viską išniokoja. Tikiuosi, kad žmonės su laiku sąmoningės ir tokių atvejų vis mažės“, – viliasi Karolis.

Į mišką fotografuoti K.Čeponis išsiruošia anksti ryte, ypač vasarą. Pašnekovas pripažįsta, kad jam patinka pamiegoti, tad keltis rytais sunku. Tačiau jis žino, kad už pastangas gali būti apdovanotas puikiomis nuotraukomis.

„Žinoma, būna įvairių situacijų. Kartais, ilgai pratūnojęs pelkėje, vis tiek grįžti be jokio kadro. O kartais pavyksta prigriebti kokia stirnaitę ar kitą žvėrelį. Jei gyvūnų nematyti, mėgstu užsiimti makro- ar peizažų fotografija. Būna ir taip, kad leisdamas laiką namie pamatai, jog miške kaupiasi palankios gamtinės sąlygos, tarkime, rūkui. Tada čiumpi kuprinę ir it akis išdegęs leki į mišką ieškoti būdų užfiksuoti gerą kadrą, – fotografo virtuvę atskleidžia pašnekovas. – Kartais kadrui užfiksuoti turi vos minutę ar kelias sekundes, nes gamtoje viskas staigiai keičiasi. Kol iš kuprinės išsiimi kamerą, pasistatai stovą, pakyla vėjas, ir rūkas išsisklaido. Ne kartą yra tekę paknopstomis bėgti į mišką ir pamatyti, kaip gražus vaizdas išnyksta tiesiog priešais akis. Tačiau jei kas nors nepavyksta, nenusimenu. Tokias akimirkas priimu kaip patirtį.“

Dar sudėtingiau nufotografuoti laukinius gyvūnus. Reikia tinkamai prieiti prie žvėrelio, jo neišgąsdinti. „Būtina žinoti, iš kur vėjas atneš tavo kojinių kvapą, kad jį užuodęs žvėriukas nepabėgtų, – juokiasi pašnekovas. – Taip pat reikia būti labai tyliam. Sėlinti prie žvėries tenka gana ilgai. Dėl šios priežasties šiuo metu daugiau užsiimu peizažų ir makrofotografija. Gyvūnus fotografuoju rečiau.“

Žvilgsnis: laukinėje gamtoje gyvenimas verda, tačiau, norint į jį pažvelgti, svarbu miške elgtis pagarbiai, mokėti prieiti prie gyvūnų ir jų neišgąsdinti. / K. Čeponio nuotr.

Pasak K.Čeponio, fotografuojant gamtą labai svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Šiemet, jau pražydus šilagėlėms, vieną dieną ėmė snigti. Karolis suprato, kad po snygio turėtų išlįsti saulė. Tad fotografas nusprendė važiuoti į mišką ir įamžinti gėles. Mikliai įsėdęs į automobilį, atsidūrė netoli kalvos, ant kurios žydi šilagėlės.

„Mačiau, kad pamažu liaujasi snigti ir lenda saulė. Greitai susiruošęs techniką, ėmiau šaudyti kadrus. Lėtai sningant ir šviečiant saulei, atsiskleidė visas šilagėlių grožis. Tad viską reikia numatyti į priekį ir iš anksto įsivaizduoti, kaip tam tikras vaizdas atrodys. Fotografui svarbiausios yra įkrautos baterijos ir iš anksto paruošta fotoaparato atminties kortelė. Ne kartą yra tekę iš miško grįžti namo pasiimti paliktos kortelės arba įkrauti baterijos. Tai tikras košmaras“, – prisipažįsta pašnekovas.

Pažintis su lapiukais

Savo sumedžiotais kadrais K.Čeponis dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Nakties klajūnas“. Fotografas taip pasivadino ne veltui. Karoliui patinka naktinė fotografija, į mišką jis neretai išsiruošia sutemus.

„Naktinė fotografija yra išties įdomi. Tik reikia nesibaiminti žengti į tamsų mišką ir žiūrėti mažiau siaubo filmų, – juokiasi jis. – Mano naktinėje fotografijoje gausu dangaus peizažų. Juose vyrauja ne vien žvaigždėtas dangus su Paukščių Taku, bet ir mistikos nakties vaizdui suteikiantys šviesos elementai. Naktį fotografuojant miške ne visada reikia giedro dangaus. Man tinka ir mėnulio šviesa arba apsiniaukusią naktį gaubiantis rūkas. Daug kas priklauso nuo to, kokį kadrą norisi sukurti. Nors gali pasirodyti kitaip, fotografuoti naktį nesudėtinga, tereikia kitaip nustatyti  kamerą nei dieną. Žinoma, svarbu tai, kokią įrangą naudoji.“

Laukinius gyvūnus fotografuoti sudėtingiau. Karoliui su jais teko susidurti ne kartą. Pasak pašnekovo, fotografuojant gyvūnus labai pagelbsti maskuojantis kostiumas arba surenkama slėptuvė. Tokie rekvizitai padeda išlikti nepastebėtam.

„Vieną gegužę netoli namų fotografavau lapiukus. Beslankiodamas po miškus, užtikau iškastą urvą karjero šlaite. Supratau, kad tai lapių urvas, nes aplinkui mėtėsi vištos plunksnos. Turbūt nelaimėlę iš kaimo nukniaukė lapė snapė. Tuo metu nebuvo labai karšta, tad apsivilkau ir atsisėdau apie 15–20 m nuo urvo. Netrukus išniro vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas lapiukas. Nekrutėdamas stebėjau, kaip jie žaidžia saulės spinduliuose, pešasi. Užfiksavau keletą kadrų ir išdykėlius stebėjau toliau, – pasakoja Karolis. – Vienas net susidomėjo manimi ir prisėlino arčiau. Priėjęs prie mano batų, juos apuostė ir be baimės apėjo aplink mane. Viską apžiūrėjęs, jis nubėgo toliau žaisti. Vėliau lapiukus lankydavau gana dažnai, kol paaugę jie paliko urvą.“

Pašnekovo teigimu, svarbiausia išlikti ramiam ir nesutrukdyti gyvūnų kasdienybės. Tada žvėreliams nereikės ieškoti naujų slėptuvių ir bus galima juos tose pačiose apylinkėse stebėti toliau. Na, o elgiantis neatsargiai, kyla rizika išvaikyti gyvūnus iš jų medžioklės ir gyvenamųjų plotų.

Žvilgsnis: laukinėje gamtoje gyvenimas verda, tačiau, norint į jį pažvelgti, svarbu miške elgtis pagarbiai, mokėti prieiti prie gyvūnų ir jų neišgąsdinti. / K. Čeponio nuotr.

„Taisyklė elgtis ramiai ir netrikdyti gyvūnų galioja visiems miško svečiams, ne vien fotografams. Jeigu sėlinu prie kokio nors gyvūno, visada nufotografavęs jį lėtai pasišalinu, stengiuosi žvėrelio netrikdyti ir nebaidyti. Be abejo, nereikėtų miške rėkauti ar šūkauti, verčiau įsiklausyti į garsus ir įsižiūrėti į tai, kas mus supa“, – pataria pašnekovas.

Vilko gaudynės pelkėje

K.Čeponis juokiasi, kad turbūt yra vienintelis, vijęsis vilką, o ne nuo jo bėgęs. Vieną rudenį fotografas išvyko į netoli namų esančią miško pelkę fotografuoti gamtos vaizdų. Čia jo tykojo malonus netikėtumas.

„Netoli pelkės yra dirbamas durpynas, tad išėjau ant kelio ir įsižiūrėjau į tolį. Vėjas stipriai pūtė iš priekio, todėl labai ašarojo akys. Patrynęs jas ir pažiūrėjęs pro fotoaparato kamerą, pamačiau vilką. Jis žiūrėjo tiesiai į mane, o aš į jį. Po kurio laiko vilkas ramiai nubidzeno savo keliu, uostinėdamas viską aplink, o aš paspartinau žingsnius jo link. Vis sustodavau įsitikinti, ar jis į mane neatkreipė dėmesio, ir vėl artindavausi prie žvėries. Priėjus apie 30 m iki vilko, žvėris mane pagaliau pamatė ir šoko į švendrynus. Tačiau kadrą spėjau užfiksuoti. Tą dieną sutikau net du vilkus, tad ji buvo išties nepakartojama. Tomis akimirkomis nebuvo nė trupučio baimės ar minties, kad reikėtų viduryje pelkės sprukti nuo vilko“, – pasakoja Karolis.

Kitą kartą fotografas buvo įsitaisęs maskuojamame miegmaišyje, kuriame tykojo lūšies. Staiga pasibaidžiusi stirna puolė bėgti į tą pusę, kurioje nekrutėdamas gulėjo Karolis.

„Ji prie manęs pribėgo labai arti, buvo likęs gal metras iki susidūrimo. Vienu metu net kilo mintis atsistoti, kad bėgdama ji manęs neužkliudytų. Puikiai girdėjau stirnos šnopavimą ir man panosėje dėliojamas jos kanopas. Tikriausiai užuodusi mane, ji nusprendė atsitraukti ir bėgti savais keliais“, – prisimena pašnekovas.

Gamtą mylinčiam K.Čeponiui yra tekę gyvūnus gelbėti nuo mirties. Tačiau, pasak jo, norint padėti žvėreliui, visada reikia įsitikinti, ar jam tikrai reikalinga pagalba.

Romantika: Nakties klajūnu save vadinančiam fotografui patinka į mišką patraukti naktį. Pasak jo, tamsiame miške pavyksta geriausi kadrai. / K. Čeponio nuotr.

„Kartą žiemą nusprendžiau keliauti fotografuoti per užšalusį tvenkinį. Eidamas per jį, ant ledo pamačiau gulintį kruviną garnį. Supratau, kad jį puolė plėšrus paukštis. Pajudinau – paaiškėjo, kad garnys vis dar gyvas. Tad paėmiau nelaimėlį į rankas, o tada pastebėjau sumuštą jo galvą. Jis tikriausiai buvo stipriai apsvaigintas smūgio, – pasakojo pašnekovas. – Nusprendžiau paukštį parsinešti namo. Nuvaliau kraują ir laikiau šiltoje patalpoje, su šeima nupirkome jam žuvies, pamaitinome. Po truputį garnys atsigavo. Po kelių dienų jis pradėjo skraidyti po mano mamos virtuvę. Išnešiau jį į lauką ir stebėjau, kaip dideliais sparnų mostais garnys pakyla į dangų. Dar ir dabar kartais matau, kaip į mūsų tvenkinį jis užklysta gaudyti žuvų.“

Šeimos parama

K.Čeponiui fotografija yra tik vienas iš jo mėgstamų užsiėmimų. Pašnekovas taip pat mėgsta dirbti su medžiu, drožinėti, yra baigęs baldų gamybos studijas.

„Be abejo, auginu įvairių paukščių, nes kaime gyventi be jų tiesiog neįmanoma, – šypsosi jis. – Kaime turime milijonus darbų, kuriuose kartais galima tiesiog prapulti. Vis dėlto tarp jų randu laiko ir mėgstamai fotografijai. Džiaugiuosi, kad sulaukiu didžiulio palaikymo iš tėvų, brolio, sesers ir mylimos moters. Artimųjų parama skatina mane nesustoti ir judėti į priekį.“

Socialiniame tinkle Karolio nuotraukos žavi daugybę kitų gamtos mylėtojų. Fotografas tikisi, kad nuostabūs gamtos vaizdai paskatins žmones sąmoningiau žvelgti į aplinką, jos neniokoti.

– Kaip pati prisistatytumėte skaitytojams ir kaip esate susijusi su Kaunu, į kurį vis atveda keliai?

– Esu žmogus, kuris mano, kad nuostabos pasaulyje yra daugiau nei nuobodulio. Vienas mano mylimiausių daiktų – pieštukas. Nors tai ne alpinizmo įrankis, bet su juo galima įveikti kalnų viršūnes. Kūrybos kalnų. Kur deguonies gal ir netrūksta, bet kvapą užgniaužia. Su pieštukais – visai kaip su batais: eidama toli, nudroši jų daug. Tiesa – tai simbolis, tik viena iš priemonių. Per pastaruosius 20 metų buvo įvairių kūrybinių situacijų – net metalo laužo skulptūrų pleneras. Į Kauną mane vis atveda tai meniniai, tai asmeniniai tikslai. Čia vyko kelios personalinės parodos. Keturiolika metų dalyvavau Tarptautinėse akvarelės bienalėse. Vedžiau edukacijas, kur piešėme dūmais.

Lūkesčiai: menininkė, fotografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė E.Sudžiūtė įsitikinusi, kad žmonės traukia vieni kitus pagal panašumus ir rezonanso galimybę / E. Sudžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų nuotraukos „Donna II. Edita“ socialinėse erdvėse iliustruotos taikliais tekstais. Daug autoportretų. Mėgstate fotografuoti save, o gal apskritai dailiąją lytį?

– Prieš pradėdama kurti žmonių portretus, jau buvau sukūrusi daiktų ciklą. Juostiniu fotoaparatu. Surengusi parodų. Tada atėjo etapas, kai fotografavau save. Kūryboje ir meno istorijoje egzistuoja autoportreto žanras. Aš turėjau idėjų. Ilgainiui portretų pradėjo prašyti ir kitos moterys. Dabar yra žmonių, kurie kasmet grįžta tam, kad kurčiau jų vaikų portretus. Fotosesijos, kurioms reikia pasiruošti ne tik kamerą, man patinka. Kuriu stilių, idėjas. Žodžiu, darau viską, ką kitose fotosesijose daro visa komanda. Pastaraisiais metais sugalvojau portretus jungti su piešiniu. O per karantiną turėjau naują patirtį: kai niekas negalėjo tradiciškai fotografuotis mokykloje, vienai klasei pasiūliau alternatyvą: tradicinę pradinių klasių išleistuvių vinjetę pakeičiau konceptualiu albumu su fotografijomis ir tekstais. Vaikai augdami išauga daug dalykų, o aš sau pasakiau: noriu jiems kurti tai, ko niekada neišaugs – išliekamąją meninę vertę jų fotografijų albumuose. Dažniausiai pasikartojantis veidas vaikų nuotraukose yra mano dukterėčia Gustė, kurią fotografuoju beveik kasmet. Ji toks šaunus modelis, kad nuotraukos su ja yra laimėjusios nemažai apdovanojimų ir tarptautiniuose vaikų fotografijos konkursuose.

– Cituoju vieną prierašą prie fotografijos: „Kovas pravėrė snapą ir pasufleravo pavasarį.“ Vos ne haiku? Jūs gražiai rašote, ne tik fotografuojate...

– Su kokiais tik gyvūnais nesu vaikų fotografavusi. Mergaitė Agnė – tokia, kokių reta – turėjo ryšį su kovarniu. Man patinka tai, kas tikra. Todėl svarstant, kas jai tiktų, neliko abejonės. O dėl rašymo... Mano tekstų ne kartą yra prašę kultūriniai laikraščių priedai. Knygų seniai daug kas tikisi, bet niekas dar nesakė: parašyk – išleisim. Turėjau idėją, bet pusiaukelėje sustojau pagalvojusi, kokie tokių nekomercinių variantų leidybiniai vargai vis dėlto lauktų. Tiesa, vieną istoriją vaikams rodžiau vienai leidyklai, sakė, neįsivaizduoja, kaip ji galėtų būti iliustruota. Vadinasi, savo vaizduote jie pasitiki labiau nei mano. Tuomet iliustravau vien savo pačios malonumui, bet jiems neberodžiau. Dabar guli stalčiuje. Ėmiausi kažko kito, kas man, didžiajai proceso mylėtojai, vėl teikia šviežio džiaugsmo.

– „Žibutėmis kvepiantis vėjas pakyli plaukus ir mintis. Pavasaris. Autoportretas.“ Menininkas ir jo ego. Auginate jį ar malšinate? Kiek jums svarbu būti matomai Lietuvai, pasauliui?

– Kartą vaikų žaidimo aikštelėje, žiūrėdama į kopėčias, darančias tiltelį (tokias pusapvales, kurios neturi viršūnės, nes abu galai įtvirtinti žemėje), supratau, iš ko galima susigaudyti, kam jos skirtos: lipdamas nieko nepasieksi – tik patį save. Vaikai gali tai sau leisti. Suaugęs, su dideliu ego, tokių niekada nesirinks, nes į aukštą, apčiuopiamą tikslą, kur ego sakytų: lipk ir būk matomas, jos neveda. Būti matomai man dabar svarbu tiek, kiek ir kitiems smagu ar naudinga mane atrasti. Viskas suirs gana greitai, net ir raudonas kilimas „Oskarams“ gauti. Šimtmečiais nepakis tiktai plastikas. Todėl rūšiuoti labiau norisi atliekas, o ne tai, kas kiek reikšmingas ar kiek pasiekė.

– Menininkai visais laikais buvo tie, kurie pirmieji reaguodavo į pasaulio blogį. Ne išimtis, prasidėjus karui Ukrainoje, esate ir jūs. Dažnai socialinių erdvių tribūnoje girdisi pozicija: darykime tai, ką mokame geriausiai, – pieškime, rašykime, mokykime, gydykime, fotografuokime, jei turime kuo, – dalykimės…

– Blogio tema yra sena kaip pasaulis. Prieš dvylika metų konceptualiai teminei parodai „Tikėjimas“ sukūriau karūną iš tuščių Antrojo pasaulinio karo šovinių. Jie buvo surūdiję... Sunku suvokti, kaip kažkieno galvose gali būti pateisinama tokia agresija, kada surūdijusius šovinius vėl keičia tokie, nuo kurių nedžiūsta kraujas. Aš palaikau Vakarų civilizacijos vertybes, kurias dabar ir gina Ukraina. Tikiu, kad kiekvienas menininkas šiomis tragiškomis aplinkybėmis daro ne tik tai, ką moka geriausiai, bet ir dar kažką papildomai.

– Žiūriu į autoportretą „Žydėjimas“. Kiekvienas žmogus tą gamtos metamorfozę turbūt įsivaizduoja savaip. Ar yra laikas, apie kurį dabar galėtumėte pasakyti: štai – tada aš žydėjau... Beje, kiek jums metų?

– Beveik prieš 45-erius metus, per patį obelų žydėjimą, kai visi žiūrėjo „Panoramą“, mano mama gimdė mane. Šilutėje. Tad šį autoportretą sukūriau gimtadienio proga. Man žydėjimas – tai virsmas, pasikartojanti, bet apibrėžto periodiškumo neturinti būsena. Kartais trumpa kaip vieno drugelio gyvenimas. Paskui vėl į kokoną, kol išsirisi kitą kartą. Įsimylime – ir pražystame.

Ypatumas: E. Sudžiūtė, į kūrybinę visumą suliejusi akvarelę ir fotografiją, leidžiasi į prasminių užuominų paieškas / „Edita Sūdžiūtė Photography“ nuotr.

Nesinešioju pykčio, dėl savo nesėkmių nekaltinu kitų – taip sutaupau energijos savo mintims susišukuoti ir sunkumams įveikti.

– „Laumžirgis – laisvės, išsivadavimo simbolis. Ignoruodamos vidinio laumžirgio sparnelių plazdėjimą, taikstomės su tuo, kas mūsų netenkina, bijome kažką keisti…“ Ar jūsų gyvenimas visada jus tenkino?

– Kelias, grįstas pasirinkimais, prasidėjo nuo vienuolikos metų, kai mūsų kaimelio mokytoja tėvams pasiūlė leisti mane į Šilutės mokyklą, kurioje sustiprintas dailės mokymas. Tėvai leido apsispręsti pačiai. Ne todėl, kad jiems nerūpėjo, atvirkščiai – norėjo parodyti, kad aš galiu rinktis, o jie manimi pasitiki ir visada palaikys. Apsisprendimas vykti reiškė, kad namo grįšiu tik savaitgaliais. Ilgai svarsčiau. Vieną dieną Klaipėdos parodų rūmuose staiga atėjo aiškus suvokimas: aš irgi taip noriu – važiuoju! Įdomiausia, kad maždaug po penkiolikos metų toje pačioje Parodų rūmų salėje gavau pirmąjį savo diplomą – tarsi patvirtinimą apie teisingą mažos mergaitės pasirinkimą. Ratas užsidarė.

Po mokyklos išvykau studijuoti į Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Po studijų pradėjau dalyvauti parodose ir dirbti Dailės mokykloje – tarsi pačioje geriausioje pasaulio vietoje, kurioje buvo įprasta likti iki pensijos. Taip kurį laiką ir jaučiausi, tačiau tai, kas trunka ilgai, nejučia pilkėja. Atsakomybę už santykius su aplinka ir savimi suvokiu ir kaip nedarymą to, kas išblėso. Atsinaujinti įmanoma, bet ne visada verta. Kartais verčiau keisti kryptį. Tada ir įsiklausiau į laumžirgio sparnelių plazdėjimą – išėjau iš mokyklos. Labai norėjau savo studijos, kurioje galėčiau kurti pati, priimti vaikus ir suaugusiuosius. Taip gimė „Dailės Namai“. Kai gyvenime prieidavau kryžkelę, tiesiog jausdavau, kur turiu pasukti. Kaip užkabinta pėdkelnių akis jau žino bėgimo kryptį ir nesustoja.

– „Sukneles išaugame, o poreikio glausti(s) – ne.“ Prie ko glaudžiatės sunkiomis minutėmis? Kas gelbsti, kai daugiau nei mėnesį, įsijungę televizorių, stebime kraugerišką Putino karo puotą?

– Fiziškai neturiu prie ko glaustis. Šeima – tai aš ir sūnus Alijus. Sunkiomis akimirkomis visada padeda pašnekesys arba vidinė laisvė rinktis nuostatas. Kartais glaudžiuosi prie tokių sūnaus žodžių: „Mama, kai tu grįžti, tavo kambaryje, regis, dega ta pati šviesa kaip ir tada, kai tavęs nėra, bet kai grįžti, ji šviečia kažkaip šilčiau ir jaukiau.“ Karo akivaizdoje kiekvienas šio sakinio žodis man primena, kokia nepaprasta paprastų dalykų vertė. Aušvico koncentracijos stovykloje kai kurie kaliniai atmintyje grįždavo prie dar smulkmeniškesnių kasdienybės detalių. Jie prisimindavo, kaip eina namo, rakina duris, kaip pasigirsta telefono skambutis, įjungiama elektra. V.Franklis savo knygoje citavo vieną stovykloje mirštančią moterį: „Aš dėkinga likimui, kad jis taip stipriai smogė; ankstesnis mano miesčioniškas gyvenimas mane per daug lepino, ir mano dvasinės ambicijos buvo nelabai rimtos.“ Galbūt mums irgi naudinga, išgyvenant karo faktus per atstumą, būti sukrėstiems be jokio apsikabinimo.

– „Augintiniai kartais tokie panašūs į minkštus žaislus – juos gera turėti, glostyti, glausti. Tačiau nuo žaislų jie skiriasi gyvomis akimis ir širdimi.“ Ar jūs pati kada nors esate turėjusi tokį tvirtą ryšį su kokiu nors naminiu gyvūnu?

– Vaikystėje turėjau kalytę, kurios tėvas buvo grynakraujis vilkas. Turėjome paskui dar daug šunų, bet tik Tas šuo išliko beribiam švelnaus ilgesio laikui. Nuo tada, kai vaikystėje žuvo mano gyvenimo katinas, praėjo, regis, visa amžinybė, tačiau ilgiuosi jo iki šiol. Turėjau vienintelį gyvenimo šunį, turėjau ir vienintelį gyvenimo katiną. Nors sakoma, kad geriausias šuns draugas yra žmogus, o katės – katė, buvome sukūrę nepakartojamą ryšį. Atrodo, kad pasaulyje meilė visam gyvenimui gali egzistuoti ne tarp žmonių, o tik tarp žmogaus ir gyvūno. Tačiau ir čia – jei pasiseka.

Ypatumas: E. Sudžiūtė, į kūrybinę visumą suliejusi akvarelę ir fotografiją, leidžiasi į prasminių užuominų paieškas / „Edita Sūdžiūtė Photography“ nuotr.

– „Jeigu balionėlio nepaleistume iš rankų ir pririšę ilgiausiu siūlu kontroliuotume jo skrydį iki apvalaus mėnulio, tai naktį žmonės regėtų dvi pilnatis ir manytų, kad sapnuoja. Tačiau mes juk žinome, kad tai tikra!“ Ar savo realybę, kaip ir tas dvi pilnatis, mokate susikurti pati?

– Tokiai realybei, kaip dvi pilnatys, aš moku pritarti. Tokių gebėjimų labai reikia gyvenant ir dirbant su vaikais. Pamenu, kai sūnus buvo ketverių, atitraukiau jo kambaryje spintą ir surengiau „paste/lės“ dieną. Tai buvo ne tik piešimas pastele ant sienos, bet ir žodžio šaknies „paste“ (angl. įterpti) įpareigojimas įterpti teatro elementų. Persirengiau ir susitapatinau su ką tik nupieštu veikėju. Prasidėjo improvizacija, nes santykis su vaiko vaizduotės pasauliu turi būti gyvas! Toks gyvas, kokiu kuriamą pasaulį vaikas įsivaizduoja. Ir toks tikras, kokia tikra yra visa išgalvota jo pasakų, vaizdinių, fantazijų, sapnų, prasimanymų tikrovė. Tu tiki juo, jis tiki tavimi. Štai apie ką dar yra tos dvi pilnatys.

– „Susivėlusios mintys“. Ar dažnai tos mintys veliasi ir jums?

– Veliasi, žinoma. Tik esu gana pozityvi, nesinešioju pykčio, dėl savo nesėkmių nekaltinu kitų – taip sutaupau energijos savo mintims susišukuoti ir sunkumams įveikti. Kartais leidžiu ir susivėlusiai pagyventi: kai liaunuosi įnirtingai mojuoti šukomis, sprendimai ar pagalba ateina patys tarsi savaime.

– Fotografija „Visa puokštė pilnatvės“ sufleruoja klausimą – o kas jums pačiai yra gyvenimo pilnatvė, laimė?

– Laimės formulė labai paprasta: C10H12N2O. Seratoninas, kitaip tariant. Sveikas kūno judesys skatina jo gamybą. Todėl, manau, ne iš piršto laužtas posakis: „Eiti laimės ieškoti.“ Tai ir einu vis. Tuos dešimt tūkst. žingsnių. Pilnatvė man – vidinė taika ir jausmas, kad visko užtenka, net jei ko nors ir trūksta. Pavyzdžiui, pinigų. Jų trūkumas – tik išorėje esanti problema, kurią reikia išspręsti, o pilnatvė – viduje. Vadinasi, nesusiję. Todėl iš pilnatvės visada turėsi kuo dalytis.

– „Išlavinusios intuiciją, mes daromės panašios į žvaigždėtą naktį: žvelgiame į pasaulį tūkstančiais akių.“ (C.P. Estes) Ar dažnai paklausote savo intuicijos, o gal labiau vadovaujatės protu? Kiek kadrų padarėte, kol pavyko išgauti šios mielos graužikės ir Editos simbiozę?

– O taip, – intuiciją turiu išlavintą, džiaugiuosi ja ir dažnai klausau. Protu visko neapskaičiuosi. Paklaidų įneš atsitiktinumo faktorius. Be to, pasaulyje, kuriame ne viskas yra taip, kaip atrodo, – visai nekeista regėti užsimerkus. Beje, tai vienintelis autoportretas, kur save fotografavau ne pati. Fotoaparatą į rankas daviau sūnui, nes mano rankos turėjo išaiškinti mūsų žiurkei Zuzei, kas čia vyksta. Kai turi idėją, pasiruoši, – fotosesija netrunka ilgai.

„Gerbiamasis Antanai, Jūsų nuotraukos ne tik atveria itin svarbius dalykus, kuriuos savaip atpažįstame kiekvienas, bet ir ugdo jautrumą detalėms, leidžia vėl susitikti su tikrovės, kurios paviršiumi dažnai tik praslystame, gelme. Kaip minėjau, žodžiai turi pagarbiai nutilti prieš autentiškus vaizdus. Todėl noriu padėkoti Jums ir tikėtis, kad ir toliau mus visus turtinsite savo kūriniais“, – sakė premjerė.

Kalbėdama parodos atidaryme I. Šimonytė sakė, kad, prisiėmusi šias pareigas, prisiėmė ir prievolę rasti žodžius, kurie padėtų susikalbėti, nurodyti kryptį, paaiškinti priimtus sprendimus. Bėda ta, kad žodžiai neretai tampa bejėgiai. Pavyzdžiui, neįmanoma apsakyti tragedijos, kuri vyksta Ukrainoje. Vaizdai ar net veiksmai yra daugiau, nei gali išreikšti žodžiai.

Tačiau, kaip pastebėjo Vyriausybės vadovė, net ir kalbant ne apie ypatingas situacijas, o apie kasdienius dalykus, pro kurios skubėdami pralekiame, dažnai lieka nepastebėta ir neįsileista tai, kas svarbiausia.

Parodoje „Antanas Sutkus. Fotografijos“ eksponuojami tiek jau fotomeno klasika tapę, tiek nauji žymiojo menininko darbai. Nuotraukose matome išmintingus vaikus, ryžtingas moteris ir susikaupusius vyrus, žymius menininkus, miesto ir kaimo fragmentus, persipynusį modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, nenuilstantį judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai – lietų. Fotografo A. Sutkaus kūrybos temą galima apibrėžti vienu žodžiu – būtis. Ši sąvoka artimiausia fotografijų materijos atskleidžiamoms reikšmėms ir jo darbuose pasireiškiančiai egzistencializmo estetikai.

A. Sutkus – pagrindinis Lietuvos fotografijos mokyklos organizatorius ir įkūrėjas. Kartu su bendraminčiais 1969 m. jis įsteigė Fotografijos meno draugiją, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavo Lietuvos fotomenininkų sąjungai. 

Menininkas kūrybai skyrė daugiau nei šešis dešimtmečius. Pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, daugybę prestižinių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. A. Sutkaus parodos rengiamos visuose žemynuose, lankytojų pripažinimo ir susižavėjimo jos sulaukia ypač dėl atviro kūrėjo žvilgsnio ir nuoširdžios meilės žmogui.

Prestižinė Vokietijos leidykla „Steidl“, pirmą kartą pažvelgusi į Lietuvą, atrado Antano Sutkaus kūrybą ir ėmėsi leisti jo fotografijos raštus – jie nugulė į albumus „Planet Lithuania“, „Pro memoria“ ir „Children“, o netrukus bus išleisti „Street Photography“ ir „Women“.

Praėjusių metų rugsėjo 11 d. Seulo fotografijos muziejuje (P. Korėja) ši paroda buvo pristatyta pirmąjį kartą. Anot parodos kuratorių Ugnės Marijos Makauskaitės ir Justinos Augustytės, ekspozicija siekiama supažindinti regiono žiūrovus ne tik su fotografijos, bet ir Lietuvos istorijos raida. „Dėl šios priežasties išskyrėme identitetą kaip pagrindinį parodos aspektą, kuris gali būti vienas iš įrankių norint perskaityti pasirinktų menininkų kūrybą. Pati paroda sudaryta iš trijų dalių, atskleidžiančių tapatybės raišką fotografijoje skirtingais laikotarpiais. Nors chronologinės ribos čia labiau punktyrinės, tačiau kiekvienoje dalyje apžvelgiami pagrindiniai kiekvieno etapo aspektai“, – pasakoja kuratorės.

Pirmąją parodos dalį sudaro sovietmečiu aktyviausiai veikusių menininkų, kūryboje plėtojusių humanizmo estetiką, fotografijos. Antrojoje dalyje pristatoma fotografų karta, debiutavusi maždaug devintajame dešimtmetyje, savo kūryboje nagrinėjusi kompleksiškus individo ir visuomenės santykius, abejojusi žmogiškosios tapatybės vientisumu. Trečiąją parodos dalį sudaro darbai, sukurti jau po 2000 m. Tai kūriniai, skirtingomis formomis analizuojantys įvairius dabarties procesus ir jos ryšius su praeitimi, nesiekiantys objektyvaus dokumentavimo, o priešingai – dažnai pasiūlantys daugiau klausimų, negu pateikiantys atsakymų. Įvairių kartų menininkų – nuo klasikų iki jaunųjų kūrėjų – kūrybą pristatančioje parodoje atsiskleidžia fotografijos raiškos ir temų kaita, lydėjusi svarbius visuomenės ir kultūros virsmus bei išreiškusi kūrybinės ir asmeninės laisvės siekius.

Taivano nacionalinio muziejaus nuotr.

Paroda iš Taivano nacionalinio dailės muziejaus Taičungo mieste rugsėjį keliaus į Nacionalinį fotografijos ir vaizdo centrą Taipėjuje. Lietuvos fotografijos ekspozicijomis šiose svarbiausiose Taivano vizualiojo meno institucijose tikimasi ne tik plačiai pristatyti Lietuvos menininkų kūrybą, bet ir sustiprinti šalių kultūrinius ryšius, paskatinti bendrus projektus. „Viliuosi, kad susitikimas su Lietuvos fotografija atviriems ir empatiškiems Taivano meno mėgėjams bus praturtinanti, pamokanti ir maloni patirtis, įkvėpsianti ilgalaikį mūsų bendradarbiavimą“, – teigia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

Parodoje eksponuojami Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus ir Geistės Kinčinaitytės fotografijų skaitmeniniai atspaudai. Didžioji dalis ekspozicijoje pristatomų fotografijų saugomos Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fotografijos rinkinyje.