– Po maudynių galima pasijusti prastai. Kodėl? Kiek, pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje vandenų yra užteršti?

– Kiek yra užterštų vandenų, gal atsakytų Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, kuris, kai ateina maudymosi sezonas, atlieka būtent paplūdimių tyrimus. Jie aiškinasi, kurie paplūdimiai yra tinkami, o kurie užteršti. Taigi, kai ateina vasara, aišku, padaugėja žmonių, kurie maudosi ir vanduo tampa labiau užterštas, atsiranda tokių telkinių, kuriuose, perspėjama, kad galbūt geriau vieną ar dvi paras nesimaudyti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios gali užpulti ligos, kokie virusai?

– Dažniausiai žarnyno, ar bakterinės kilmės, ar virusinės kilmės, ligos. Dažniausiai sukėlėjas turi patekti per burną, t. y. maudantis, jeigu nešvarus vanduo, tos bakterijos ar virusai, ar netgi ir pirmuonys, patenka su vandeniu į burną, į žarnyną ir sukelia uždegimą. Taigi, liga pasireikš viduriavimu, gali būti vėmimas. Jeigu labai daug patenka tų sukėlėjų – gali pakilti temperatūra. Aišku, jautriausi yra maži vaikai ir pagyvenę žmonės, kurių imunitetas yra nusilpęs ir jiems reikia mažiau to užkrato, kad atsirastų kažkokie ligos požymiai. Tačiau jei sukėlėjų patenka nedidelis kiekis, žmogus yra fiziškai stiprus, imunitetas stiprus, tai gali jokių ligos požymių ir nebūti.

– Bet net ir hepatitas. Ar dažnai pasitaiko, kad žmonės po maudynių būtų užkrėsti hepatitu?

– Iš tikrųjų retai, bet taip, hepatitas A ir E gali plisti per maistą, per vandenį, tai jeigu vandeny šitie virusai bus, žmogus gali ir užsikrėsti. Tačiau nėra registruojami dideli kiekiai, tik pavieniai atvejai.

– Sakėte, kad jei Lietuvoje yra liūtys, reikėtų bent parą palaukti ir nesimaudyti. Kodėl?

– Dar vienas aspektas yra pavasarį. Kai tirpsta sniegas, visi nešvarumai patenka į vandenį. Taip pat yra ir po didelių liūčių. Viskas, kas yra ant kranto – galbūt tai yra ir maisto likučiai, galbūt ir ekskrementai, tiek savų ar laukinių gyvūnų, tiek žmonių, paukščių – patenka į vandenį. Kadangi labai didelis kiekis tų vadinamųjų šiukšlių patenka į vandenį, tai vanduo tiesiog nesugeba apsivalyti ir reikia nors vienos ar dviejų parų, kad jis apsivalytų, t. y. vanduo nuskaidrėja ir tuomet jau galima maudytis. Arba geriausia yra sulaukti tyrimų ir pasižiūrėti, ar tie vandens tyrimai yra geri.

Dar kartais žmonės užmiršta tokią elementarią taisyklę ir vaisius ir daržoves, kuriuos vartos, jie plauna tame vandenyje, kuriame maudosi.

– O apskritai, ar dažnai apsikrečia žmonės po maudynių vandenyse?

– Čia gal reikėtų klausti gydytojų, nes pas juos pacientai patenka, bet mūsų statistika rodo, kad nėra labai daug. Taip pat, jei yra nedideli simptomai, tai žmonės tiesiog nesikreipia į šeimos gydytojus ir mes tos statistikos neturime. Tačiau mes pastebime, kad vasaros sezonu padaugėja, pavyzdžiui, nepatikslintų bakterinių žarnyno infekcijų, virusinių nepatikslintų žarnyno infekcijų. Tai birželį, liepą, rugpjūtį, dar net ir spalį tie susirgimai yra dažnesni.

– Tad, kad ir kaip bebūtų smagu ir maudantis nesinorėtų apie nieką galvoti, reikia saugotis, kad vanduo nepatektų į burną, taip?

– Taip. Dar kartais žmonės užmiršta tokią elementarią taisyklę ir vaisius ir daržoves, kuriuos vartos, jie plauna tame vandenyje, kuriame maudosi. Reikėtų turėti su savimi švaraus vandens, kurį galima būtų gerti, juo nusiplauti rankas, nusiplauti daržoves, vaisius, nes dažnai poilsiaujant mėgstama ir pasmaguriauti.

Paskutinė Europoje

Santaros klinikų infekcinių ligų gydytojos prof. Raimondos Matulionytės teigimu, trumpu ūminės stadijos periodu minėti simptomai gali signalizuoti ir ŽIV.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, Lietuvoje iš viso užregistruota daugiau kaip 3,5 tūkst. ŽIV atvejų, iš kurių beveik 700 progresavo į AIDS. Pagal rodiklius, kiek ŽIV sergančių asmenų žino apie savo ligą, ją gydo ir yra suvaldę, Lietuva yra paskutinė tarp 39 Europos ir Centrinės Azijos valstybių. Tai lemia faktas, kad beveik 60 proc. apie savo ligą žinančių asmenų vis dar nepradėjo arba netęsia gydymo, o apie 18 proc. – savo diagnozės dar nežino. Nežinioje galimai gyvena daugiau kaip 700 Lietuvos gyventojų.

Paciento profilis kinta

Nuo šio viruso atvejų registravimo Lietuvoje pradžios, ŽIV paplito tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, daug lytinių partnerių keičiančių ar homoseksualių asmenų. Tai per daugelį metų nupiešė tipinį paciento paveikslą, kurį ir įsiminė visuomenė.

Tačiau R. Matulionytė įvardija, kad naujų ŽIV pacientų tipažas dabar yra gerokai pasikeitęs. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, daugiausia užsikrėtimų 2021 m. registruota didmiesčiuose – Vilniuje ir Klaipėdoje, kas antras pacientas – 30–44 metų darbingas asmuo.

„Šiandien šis virusas gali slėptis tarp kasdien sutinkamų praeivių, kaimynų ar net artimųjų. Daug nenustatytų ŽIV atvejų yra ne tarp tipinių rizikos grupių žmonių, o, pavyzdžiui, tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų, kurios dažniausiai net nesusimąsto apie galimą šio viruso grėsmę.

ŽIV, jeigu gydomas, šiais laikais leidžia gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą, susilaukti vaikų ir turėti lytinių santykių be baimės užkrėsti partnerį.

Šiuo metu paskirdami bendrus kraujo tyrimus šeimos gydytojai papildomai prideda ir hepatito C tyrimą. Šis virusas taip pat plinta per kraują, tad juo užsikrėtęs asmuo gali sirgti ir ŽIV. Todėl testuodami dėl hepatito C medikai turėtų pagalvoti ir apie ŽIV, nes kuo anksčiau jis nustatomas, tuo greičiau galima pradėti gydymą ir tęsti kokybišką gyvenimą“, – pažymi infektologė.

Ji sako, kad šio viruso labiausiai paveikiamos žmonių rizikos grupės – įkalinti asmenys, žemo slenksčio kabinetų lankytojai ir taip nuolat testuojami. Dėl ŽIV visuotinai tiriamos ir nėščiosios. Tačiau žmonės, kurie nepriskiria savęs jokiai rizikos grupei, vengia profilaktiškai pasitikrinti dėl ŽIV, nors iš užsikrėtimo tikimybės skalės jie neiškrinta. Šiuo metu virusas dažniau nei per kraują yra perduodamas sperma ir makšties išskyromis, taigi didžiąją dalį naujų atvejų Lietuvoje lėmė nesaugūs lytiniai santykiai. Vadovaujantis statistika, netgi dažniau heteroseksualūs nei homoseksualūs, kaip teigia profesorė.

Dažnai ignoruoja signalus

NVSC duomenimis, praėjus kelioms savaitėms nuo užsikrėtimo ŽIV, net 50–90 proc. asmenų pasireiškia ūmine vadinamai ŽIV stadijai būdingi simptomai. Vis dėlto dėl neišskirtinio jų pobūdžio tokie signalai apie ŽIV dažnai ignoruojami arba priskiriami kitoms infekcijoms, pvz., koronaviruso ar gripo.

„Daugeliui virusų būdinga pakilusi kūno temperatūra, nuovargis, limfmazgių padidėjimas, apetito stoka, burnos ir ryklės gleivinės uždegimai ar sąnarių skausmai. ŽIV išduoti galintis odos bėrimas ar niežėjimas taip pat painiojamas su kitomis sveikatos ar mitybos problemomis. Kadangi šie simptomai gali būti neryškūs, tęsiasi vos savaitę ar dvi, apie rimtesnes ligas pacientai nė nepagalvoja“, – pastebi prof. R. Matulionytė.

Gydytoja pabrėžia, kad vos pajutus tokius simptomus išsigąsti nereikia. Tačiau jei jie pasireiškia be aiškios priežasties ir ne gripo sezono metu, taip pat po nesaugių lytinių santykių, nustačius kitas lytiškai plintančias ligas arba hepatitą – reikėtų atlikti ŽIV testą. Paprasčiausiu atveju jį, kaip ir greitąjį koronaviruso antigenų testą, galima įsigyti vaistinėse, o naudojimo principas beveik nesiskiria, reikės tik bakstelėti į pirštą, o ne imti mėginį iš kvėpavimo takų.

Gydomas gyventi netrukdo

Gydytojai pastebi: daug žmonių paprasčiausiai bijo testo atsakymo langelyje išvysti teigiamą rezultatą. R. Matulionytė primena: teigiama diagnozė – ne nuosprendis, priešingai, tai galimybė suvaldyti ŽIV. Liga gydoma specialiais valstybės kompensuojamais vaistais, slopinančiais viruso dauginimąsi ir imuniteto naikinimą. ECDC duomenimis, Lietuvoje virusą iki nebeperduodamo ir nebeaptinkamo kiekio vaistais yra sumažinę maždaug 4 iš 5, iš viso – apie 1 000 gydomų pacientų. Kiti apie ligą dar nežino arba žino, bet nesigydo. Visi šie pacientai leidžia virusui toliau plisti. 38 Lietuvos gyventojams 2021 m. buvo nustatytas AIDS – sunkiausia ŽIV ligos stadija.

„Būtina suprasti, kad negydant ŽIV išeikvojamos žmogaus organizmo imuniteto jėgos ir jis tampa imlus kitoms infekcijoms. Ši būklė vadinama AIDS: pasireiškia kitų virusų, grybelių, pirmuonių, bakterijų sukeltos infekcijos ir piktybinės ligos, pvz., tuberkuliozė. Nuolat didėja tiesiogiai su ŽIV nesusijusių būklių rizika, pvz., miokardo infarkto, insulto, cukrinio diabeto, vėžio“, – pasakoja infektologė.

Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo mažiau žalos organizmui virusas padaro. Gydytoja pažymi, kad ŽIV, jeigu gydomas, šiais laikais leidžia gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą, susilaukti vaikų ir turėti lytinių santykių be baimės užkrėsti partnerį.

Milijonas kasmet miršta

Virusinis hepatitas – tai skirtingų virusų sukeliamas kepenų uždegimas, galintis progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. PSO duomenimis, hepatito B ir C virusais pasaulyje kasmet užsikrečia apie 3 mln. gyventojų. Apie 1,1 mln. žmonių, sergančių lėtine šių ligų forma, dėl infekcijų sukeltų padarinių kasmet miršta.

Oficiali žmonių, sergančių hepatitais, statistika Lietuvoje nelabai gąsdinanti: Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, pernai buvo nustatyti 94 ūminio virusinio hepatito atvejai. Centro atstovai teigia, kad pastaraisiais metais žmonių, sergančių ūminiais hepatitais, Lietuvoje mažėjo. Birželį Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) paskelbė donorinio kraujo tyrimų duomenis. „Analizuojant septynerių metų (2014–2020 m.) kraujo donorų infekuotumo statistiką, nustatyta, kad hepatito C paplitimo rodiklis 1 000 donacijų Lietuvoje sumažėjo 7,5 karto“, – optimistiškai nuteikiančius duomenis tuo metu skelbė ULAC.

Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė patikslino, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo privalomai pranešama tik apie naujus nustatytus ūminio hepatito C atvejus. „Apie sergamumą lėtiniu hepatitu C tikslių duomenų Lietuvoje, deja, nėra. Hepatito C atveju, ūminis hepatitas nustatomas labai retai, nes infekcija ligos pradžioje dažniausiai nesukelia jokių simptomų arba jie labai nespecifiniai, retas užsikrėtęs suserga gelta, – teigė L.Jančorienė. – Sergamumo rodikliai yra nustatomi remiantis epidemiologiniais tyrimais, tačiau visą Lietuvą apimančių sergamumo hepatitais stebėsenos tyrimų neatlikta. Iki šiol atlikti tik nedidelės apimties tyrimai. Atsižvelgiant į juos ir į tai, kiek žmonių, sergančių šia liga, yra Europoje, taikant tam tikrus modelius bandoma apskaičiuoti, kiek galėtų būti lėtinių hepatitų B ir C ligonių Lietuvoje.“

Nepavyks pasiekti tikslo

PSO duomenimis, pasaulyje yra apie 59 mln. gyventojų, užsikrėtusių hepatito C virusu, Europoje – apie 14 mln. Pasak profesorės, Lietuvoje šia liga gali būti užsikrėtę 1–2 proc. gyventojų.

Ji pabrėžė, kad Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, nepavyks pasiekti PSO numatytų tikslų.

„2016 m. paskelbtoje strategijoje PSO numatė iki 2030 m. eliminuoti hepatitą C kaip svarbią visuomenės sveikatos problemą visame pasaulyje, kadangi tapo prieinamas labai efektyvus šios ligos gydymas. Yra ir kitų tikslų, kuriuos PSO yra patvirtinusi didelės apimties dokumentu: sumažinti naujų atvejų skaičių, sergamumą, mirštamumą ir kitus šios ligos padarinius. Deja, siekiant šių tikslų daugelis šalių atsilieka nuo numatyto termino ir tikėtiną eliminaciją gali pasiekti tik apie 2050 m.“, – atkreipė dėmesį L.Jančorienė.

Siekiant hepatito C eliminacijos, vėluojama dėl įvairių priežasčių: hepatito C virusu užsikrėtę žmonės labai ilgai net neįtaria esą užsikrėtę, todėl ir nesikreipia į gydytojus, kita dalis užsikrėtusiųjų nesikreipia į gydymo įstaigas dėl kitų, labiau socialinių, priežasčių.

„Išsiaiškinus, kad asmuo serga hepatitu C, jam skiriamas labai efektyvus specifinis antivirusinis gydymas ir asmuo pasveiksta. Vaistai tokie efektyvūs, kad pasveiksta beveik 99 proc. gydomų ligonių. Taigi, jeigu visi užsikrėtusieji būtų išaiškinti ir jiems būtų paskirtas gydymas, jie būtų išgydyti. Problema, kad daugelis užsikrėtusiųjų, nejausdami jokių ligos požymių, nesikreipia į gydytojus ir nežino, kad serga“, – teigė L.Jančorienė.

Įsijungia šeimos gydytojai

Profesorė vylėsi, kad ateityje situacija keisis: nuo šių metų gegužės Lietuvoje pradėta vykdyti skatinamoji patikros dėl hepatito C paslauga, pagal kurią šeimos gydytojas visiems savo pacientams, gimusiems 1945–1994 m., net ir neturintiems jokių nusiskundimų, gali skirti hepatito C tyrimą. Taip siekiama išaiškinti tyliuosius šios ligos atvejus, kai asmuo nieko blogo nejaučia.

„Hepatito C virusas buvo atrastas tik 1989 m., o jo diagnostika pasaulyje tapo prieinama tik apie 1993 m. Iki tų metų nemažai hepatitu C užsikrėtusių žmonių tapdavo kraujo, kraujo plazmos donorais ir, perpylus jų kraują, liga būdavo perduodama kitiems. Maždaug nuo 1993-iųjų ir Lietuvoje atsirado pirminė hepatito C diagnostika. Tada pradėti tirti kraujo ir plazmos donorai ir paaiškėjo, kad didelė dalis jų buvo užsikrėtę šiuo virusu. Todėl visi tie, kurie iki 1993 m. buvo kraujo ar plazmos donorai, tie, kuriems buvo perpiltas kraujas ar plazma, buvo atliktos chirurginės intervencijos, moterims – cezario pjūvio operacijos, turėtų pasitikrinti dėl hepatito C“, – teigė L.Jančorienė.

Minėtos patikros metu asmenims, kurių šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C, kartą pabandžiusiems ar aktyviai vartojantiems švirkščiamuosius narkotikus, užsikrėtusiems ŽIV infekcija, ir pacientams, gydomiems priklausomybės ligų klinikose, hepatito C tyrimai turėtų būti atliekami kartą per metus.

„Tirtis pakartotinai rizikos grupėms priklausantiems asmenims reikia dėl to, kad, kartą pasveikus, hepatitu C galima ir vėl užsikrėsti. Į šias grupes nepatenkantiems asmenims, kuriems nekyla rizika užsikrėsti, tyrimo kartoti nereikia“, – tvirtino Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė.

Visuomenės testavimas gali žymiai sumažinti sergamumą kepenų vėžiu ir kepenų ciroze, ir šias ligas sukeliančios infekcijos mastą.

Remiantis Nacionalinio vėžio instituto registro duomenimis, per metus Lietuvoje nustatoma 240 naujų kepenų vėžio atvejų. Ilgą laiką viena pagrindinių kepenų persodinimo priežasčių visame pasaulyje buvo lėtinio hepatito C sukelti padariniai: kepenų cirozė arba kepenų vėžys. Pasak Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininko, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Hepatologijos sektoriaus vadovo profesoriaus habilituoto mokslų daktaro Limo Kupčinsko, 40 proc. pacientų, kuriems reikalinga kepenų transplantacija dėl pažengusios kepenų ligos, serga hepatitu C.

„Visuomenės testavimas gali žymiai sumažinti sergamumą kepenų vėžiu ir kepenų ciroze, ir šias ligas sukeliančios infekcijos mastą, todėl patikros programos įdiegimas Lietuvoje – nauja pradžia valdant hepatito C viruso infekciją, – teigė L.Kupčinskas. – Lietuvoje šios infekcijos gydymą šiuo metu gali paskirti tiek gastroenterologai, tiek infekcinių ligų gydytojai, tačiau, kad atrastume pacientų su lėtai progresuojančia liga, nepasireiškiančia žymesniais simptomais, į patikrą reikia plačiai įtraukti ir šeimos gydytojus.“

L. Kupčinskas / L. Kupčinsko asm. archyvo nuotr.

Į mus dažnai kreipiasi žmonės, hepatitu užsikrėtę prieš 20–30 metų, kai ši liga jiems nustatoma atsitiktinai.

Vėl pareikalavo mirčių

Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, per pirmus 5 šių metų mėnesius nuo virusinių hepatitų mirė 15 asmenų. Anot L.Jančorienės, paprastai žmonės miršta ne tiesiogiai nuo virusinio hepatito, o nuo tų ligų, kurias jis sukelia, – virusinės kilmės kepenų cirozės arba pirminio kepenų vėžio.

„Į mus dažnai kreipiasi žmonės, hepatitu užsikrėtę prieš 20–30 metų, kai ši liga jiems nustatoma atsitiktinai – kraujo tyrimuose aptinkama kepenų uždegimo požymių ar profilaktinės sveikatos patikros metu aptinkama hepatito C antikūnų. Tie žmonės ateina pas mus labai išsigandę, nors nieko blogo nejaučia. Raminame, kad daugeliui hepatitai nustatomi atsitiktinai. Tiems, kurie ateina dėl nusiskundimų, dažniausiai jau būna išsivysčiusi kepenų cirozė arba net kepenų vėžys“, – tačiau, pasak gydytojos, kol hepatitas B ar C progresuoja į kepenų cirozę ar kepenų vėžį, užtrunka dešimtmečius.

Kokiu greičiu hepatitai progresuos, priklauso ir nuo to, kokio amžiaus žmogus jais užsikrečia.

„Jeigu užsikrečia jaunas žmogus, liga dažnai progresuoja žymiai lėčiau, ypač jaunoms moterims – jų ligos progresavimą lėtina imunitetą moduliuojantys hormoniniai veiksniai. Kai prasideda menopauzė, liga ima progresuoti greičiau. Skaičiuojama, kad, jei hepatitu užsikrečia jaunas žmogus, kepenų cirozė gali išsivystyti po 30–40 metų, o jeigu užsikrečia vyresnis žmogus – per 10–20 metų. Tačiau jei yra sunkinančių veiksnių, tokių kaip nutukimas, alkoholio vartojimas, kitos kepenų ligos ar ŽIV infekcija – liga progresuoja ir kepenys pažeidžiamos greičiau“, – į skirtingą ligos eigą atkreipė dėmesį L.Jančorienė.

Hepatito C rizikos grupėms priklauso nemažai socialinių įgūdžių neturinčių asmenų. Dėl to, pasak profesorės, siekiant suvaldyti šią ligą, reikia veikti kompleksiškai.

„Reikia testuoti bendrąją populiaciją, taip nustatyti gyventojus, kurie galėjo užsikrėsti hepatitu C iki 1993-iųjų, ir juos gydyti. Su kita gyventojų grupe (švirkščiamųjų narkotikų vartotojais) yra sudėtingiau. Jiems reikia ne tik padėti patekti pas gydytojus, ištirti, gydyti, bet ir kompleksiškai padėti susitvarkyti gyvenimą. Deja, jei vartojantieji švirkščiamuosius narkotikus išgydomi nuo hepatitų, tai problemos neišsprendžia – dalydamiesi naudotais švirkštais su kitais asmenimis, jie vėl užsikrečia. Reikia nemokamai keisti švirkštus. Įrodyta, kad keičiant švirkštus hepatitai plinta kur kas mažiau. Taip pat įrodyta, kad nemokamas švirkštų keitimas nedidina priklausomybės“, – moksliniais įrodymais dalijosi Santaros klinikų atstovė.

Apskaičiuota, kad vienam švirkščiamuosius narkotikus vartojančiam asmeniui reikėtų pakeisti iki 300 švirkštų per metus. Lietuvoje pakeičiama tik apie 27–30.

„Siekiama, kad švirkštai būtų keičiami ir Lietuvos įkalinimo įstaigose, nes, nors narkotikai neturėtų ten patekti, žinome, kad realybėje yra kitaip. Be to, kartu su antivirusiniu hepatitų gydymu narkotikus vartojantys asmenys turėtų būti gydomi nuo priklausomybės. Kartu turėtų būti sprendžiami kiti socialiniai klausimai: būst, užimtumo ir pan.“, – hepatito C paplitimo mažinimo priemones tarp rizikos grupių asmenų pabrėžė L.Jančorienė.

Kokie bus šie metai?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Jegelevičienės teigimu, 2020–2021 m. buvo nustatyta mažiau nei paprastai naujų virusinių hepatitų atvejų. Tačiau pirmąjį šių metų pusmetį šis skaičius vėl išaugo: pernai buvo nustatyti 94 susirgimo ūminiais virusiniais hepatitais atvejai, o vien per pirmąjį 2022 m. pusmetį – 84.

„Kokia situacija bus praėjus 2022 m., sunku prognozuoti. Gali būti, kad dėl pandemijos metu sumažėjusios galimybės gauti kontaktinę gydytojo konsultaciją, jausis virusinių hepatitų šuolis. Tai gali lemti ir keliavimo ribojimų panaikinimas“, – susidariusią padėtį aiškino E.Jegelevičienė.

NVSC atstovės teigimu, šiuo metu taikomos gana efektyvios priemonės skirtingiems hepatito virusams suvaldyti.

„Skiepai yra pati geriausia apsauga nuo hepatito A ir B virusų. Siekiant apsisaugoti nuo kitų virusinių hepatitų, labai svarbu mažinti rizikos veiksnius (šie veiksniai – tai nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos, žvėrienos ar kitų mėsos produktų vartojimas; prasti higienos įgūdžiai; didelė lytinių partnerių kaita; švirkščiamųjų narkotikų vartojimas; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, odontologai ir pan.), didinančius tikimybę susirgti, ir reguliariai tikrintis sveikatą“, – teigė E.Jegelevičienė.

NVSC įvardija kitą Lietuvoje taikomą priemonę sergamumui virusiniais hepatitais mažinti. Tai vaikų ir medicinos darbuotojų skiepijimas. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai per pirmas 24 valandas nuo gimimo skiepijami pirma hepatito B vakcinos doze. Vėliau papildomai skiepijama suėjus pirmam mėnesiui ir trečią kartą – sulaukus pusės metų. Be to, nuo hepatito A ir B skiepijami visų profesijų ir pareigybių, susijusių su žmonių sveikatos priežiūros veikla ir bet kokia veikla, kai darbuotojas darbo metu gali būti veikiamas biologinio rizikos veiksnio ir darbuotojui yra tikimybė užsikrėsti bei susirgti užkrečiamąja liga, atstovų skiepijimas vakcina nuo hepatito A ir B.

Hepatito B ir C virusų plitimą stabdo ir atliekami donorinio kraujo tyrimai.

„Remiantis Nacionalinio kraujo centro informacija, davus kraujo, tyrimai dėl infekcinių žymenų atliekami tą pačią dieną (per 8 valandas). T.y. kiekvieną kartą davus kraujo, jis tiriamas siekiant nustatyti, ar kraujo donoras neserga užkrečiamosiomis ligomis: sifiliu; ŽIV (sukeliančiu AIDS); hepatito B virusu ar hepatito C virusu; parvovirusine infekcija. Jei tyrimo rezultatai yra teigiami, kraujas nepanaudojamas perpylimui“, – dėl šios priežasties, anot E.Jegelevičienės, tikimybė užsikrėsti hepatito virusu perpylus donoro kraują buvo tik iki 1993 m.

Sukelia kepenų uždegimus

Virusiniai hepatitai – tai skirtingais keliais perduodamų virusų A, B, C, D ir E sukeliamas kepenų uždegimas. Lietuvoje dažniausiai nustatomi A, B ir C hepatitai.

Virusiniai hepatitai gali būti ūminiai ir pasireikšti gelta, pykinimu, silpnumu, apetito stoka, karščiavimu ir lėtiniai, kai liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius, ir asmuo dažnai ilgą laiką nejaučia jokių ligos požymių.

Virusiniu hepatitu A dažniausiai užsikrečiama per maistą, vandenį ir aplinką. Hepatito B ir C virusais galima užsikrėsti per kraują (vartojant švirkščiamuosius narkotikus, dalijantis užkrėstais švirkštais, darant tatuiruotes, veriant auskarus ar atliekant kitas procedūras, kurių metu naudojami nesterilūs įrankiai), lytinius santykius (nenaudojant prezervatyvo), tačiau hepatito C virusas šiuo būdu perduodamas retai. Užsikrėtusi motina hepatito B ir C virusą gali perduoti savo kūdikiui. Hepatitas D gali pasireikšti tik kartu su hepatitu B (be hepatito B viruso hepatito D infekcija nevyksta). Užsikrėsti galima kartu su hepatito B virusu (koinfekcija) arba jau esant hepatitui B (superinfekcija). Hepatito D viruso perdavimo būdai yra tokie pat kaip ir hepatito B viruso. Hepatito E virusas plinta fekaliniu-oraliniu keliu. Dažniausiai užsikrečiama per ligonio fekalijomis užterštą vandenį ar valgant termiškai neapdorotą mėsą (dažniausiai kiaulieną).

Ekonomiškai neišsivysčiusiuose regionuose hepatito E protrūkiai dažniau registruojami liūčių sezono metu. Išsivysčiusiose šalyse, ypač Europoje, hepatitas E šiuo metu yra dažniausias ūminis hepatitas. Pagrindinis šios zoonozės infekcijos šaltinis – kiaulės ir kiti gyvūnai. Žmogus dažniausiai užsikrečia per kontaktą su kiaulėmis ir valgant nevisiškai termiškai apdorotą kiaulieną.

Šaltinis: NVSC, Santaros klinikos.

Gydosi tik vienas iš šimto

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, net 80 proc. žmonių, sergančių hepatitu B ar C, nejaučia jokių simptomų, didžioji dalis nežino, kad yra užsikrėtę ir platina virusus toliau (tik 1 iš 100 užsikrėtusiųjų gydosi nuo hepatitų).

Vienas iš rizikos veiksnių užsikrėsti hepatito B ar C virusu – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras (EMCDDA) skelbia, kad kas antras švirkščiamųjų narkotikų vartotojas Europoje galėjo turėti kontaktą su hepatito C virusu. Tebesitęsiant virusinio hepatito C plitimui tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų Europoje, EMCDDA ragina užtikrinti didesnes testavimo apimtis ir gydymosi galimybes.

Šaltinis: Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas.

„Mažėjančios infekuotumo tendencijos ir tendencija, kai tarp pastovių kraujo donorų nustatomas mažesnis infekuotumas, lyginant su pageidaujančiais tapti donorais, rodo gerėjančias galimybes užtikrinti kraujo saugumą Lietuvoje“, – pažymėjo ULAC direktorius Saulius Čaplinskas.

Anot centro, tiriant kraujo donorus pernai rasta mažiau hepatitų B ir C, tačiau daugiau sifilio. Tai rodo centro medikų atlikta kraujo donorų infekuotumo infekcijomis 2021 metų apžvalga.

Joje teigiama, kad pernai privalomai tiriant kraujo donorus dėl infekcijų serologinių žymenų, hepatitų B ir C infekcijos žymenys nustatyti 41 donorui, užpernai – 48.

Tiriant kraujo donorus dėl sifilio pernai nustatyti 33 donorų infekuotumo atvejai, 2020 metais dešimčia atvejų mažiau – 23.

Tiriant kraujo donorus dėl ŽIV infekcijos, nustatyti keturi ŽIV infekcijos atvejai (donacijos). Užpernai ŽIV infekcijos tarp kraujo donorų buvo rasta tiek pat. Tuo tarpu 2015–2019 metais donorų patikros metu ŽIV infekcija vidutiniškai buvo randama nuo septynių iki dešimties atvejų per metus.

Visų infekcijų serologinių žymenų, išskyrus ŽIV, daugiau nustatyta tarp pageidaujančių tapti donorais, lyginant su pastoviais donorais.

Analizuojant septynerių metų (2014–2020) kraujo donorų infekuotumo statistiką, nustatyta, kad infekcijų paplitimo rodiklis 1000 donacijų Lietuvoje sumažėjo – hepatito C per minėtą laikotarpį sumažėjo 7,5 karto, kitų infekcinių žymenų (sifilio, ŽIV ir hepatito B infekcinių) – vidutiniškai 3,2 karto.

ULAC primena, kad siekiant užtikrinti donorinio kraujo saugumą, visi kraujo ar kraujo produktų donorai privalomai serologiškai tiriami dėl transfuzijų keliu perduodamų infekcijų nustatant ŽIV, hepatitų B ir C infekcijų bei sifilio laboratorinius žymenis.

Nuo 2009 metų, siekiant nustatyti užkrečiamųjų ligų ŽIV, hepatitų B ir C infekcijų sukėlėjus kuo ankstyvesnėje užkrečiamos ligos stadijoje, visas donorų kraujas taip pat tiriamas taikant nukleino rūgščių amplifikacijos tyrimo metodą, leidžiantį infekcijas išaiškinti jų inkubacinio laikotarpio metu.

Aptikus infekcinių ligų žymenis, visas donoro kraujas, ar jo komponentai toliau nenaudojamas, o kraujo donorystė infekuotiems asmenims uždraudžiama.

Europoje kasmet vykstančių Europos ŽIV ir hepatitų testavimo savaitės iniciatyvų tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie ŽIV ir hepatitus bei skleisti svarbią žinią visuomenei, koks svarbus šių infekcijų ankstyvas diagnozavimas, kuris leidžia laiku pradėti veiksmingą gydymą bei pristabdyti ŽIV progresavimą į AIDS arba visiškai  išgydyti virusinį hepatitą C.

Kas yra virusinis hepatitas C?

Hepatitas C yra kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito C virusas. Virusas gali sukelti tiek lėtinį, tiek ūminį kepenų pažeidimą. Kepenys neturi skausmo receptorių, todėl susirgę virusiniu hepatitu C žmonės dažnai nejaučia jokių simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus. Susirgus, ligos simptomai (bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas) dažniausiai pasireiškia po kelių mėnesių. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai. Užsikrėtę hepatito C virusu, 15–45 proc. ligonių pasveiksta savaime per 6 mėn., kiti suserga lėtiniu virusiniu hepatitu C. Daugumai (70 proc.) pacientų išsivysto lėtinis kepenų uždegimas, kuris per 20–40 metų gali progresuoti į kepenų cirozę ar pirminį kepenų vėžį, tai yra negrįžtamas kepenų pažeidimas. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2019 m. įvertino, kad nuo hepatito C mirė apytiksliai 290 tūkst. žmonių, daugiausiai dėl cirozės ir pirminio kepenų vėžio.

Kaip plinta virusinis hepatitas C?

Infekcijos šaltinis yra hepatitu C sergantis žmogus. Hepatito C virusas paprastai plinta per kraują, rečiau per lytinius santykius, taip pat gimdymo metu serganti motina gali užkrėsti naujagimį. Hepatito C virusas neplinta per motinos pieną, maistą, vandenį ar atsitiktinį kontaktą (apsikabinant, bučiuojantis).

ŽIV – kas tai?

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) – infekcija, kuri silpnina žmogaus imuninę sistemą, naikindama baltuosius kraujo kūnelius. Užsikrėtęs šiuo virusu žmogus tampa neatsparus kitoms ligoms (tuberkuliozei, vėžiui ir kt.). Paskutinė ŽIV ligos stadija – įgytas imunodeficito sindromas (AIDS), kuris nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų (Kapoši sarkoma, ŽIV išsekimo sindromas, stemplės kandidozė ir kt.). UNAIDS duomenimis, 2020 m. nuo AIDS sukeltų ligų mirė 680 tūkst. žmonių.

ŽIV kelerius metus ar net dešimtmečius gali progresuoti be jokių simptomų. Pavojinga tai, kad žmonės nejausdami jokių ligos požymių, gali šia infekcija užkrėsti kitus, patys to net nežinodami.

Svarbu pažymėti, kad ŽIV užsikrėtę žmonės, vartojantys antiretrovirusinius vaistus neperduoda ŽIV savo seksualiniams partneriams, nes yra slopinamas viruso dauginimasis. Todėl ankstyva prieiga prie antiretrovirusinės terapijos ir parama norint toliau gydytis yra labai svarbi ne tik siekiant pagerinti ŽIV užsikrėtusių žmonių sveikatą, bet ir užkirsti kelią ŽIV plitimui.      

Kaip plinta ŽIV?

Infekcijos šaltinis yra ŽIV užsikrėtęs žmogus. ŽIV plinta lytinių santykių metu, per kraują, taip pat jį gali perduoti motina vaikui nėštumo ir gimdymo metu. Šiuo virusu neužsikrečiama per įprastą kasdienį sąlytį, pavyzdžiui, apsikabinant, spaudžiant rankas arba dalinantis asmeniniais daiktais.

Pasitikrinti dėl ŽIV ir hepatitų pirmiausia rekomenduojama asmenims, turėjusiems lytinių santykių su užsikrėtusiuoju ŽIV;  asmenims, turintiems vieną ir daugiau atsitiktinių lytinių partnerių per mėnesį; asmenims, teikiantiems seksualines paslaugas už atlygį; vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais; asmenims, patyrusiems lytinę prievartą; narkotines ir psichotropines medžiagas vartojantiems asmenims; asmenims, sergantiems sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir lytinių organų pūsleline; rizikos grupėms priklausantiems asmenims (jūreiviams, kaliniams, medikams ir kt.).

– Tirtų vaikų laboratoriniai tyrimai atmetė virusinių hepatitų, kuriuos gali sukelti žinomi A, B, C, D ir E hepatitų virusai, atvejus. Ar tai rodo, kad atsirado naujas patogenas?

– Tikrai ne. Kol kas nežinoma, kas sukelia šiuos hepatitus, todėl jie ir vadinami nežinomos kilmės. Yra įtarimų, kad tai galėtų būtų adenovirusas F41, yra baimių, kad tai galėtų būti nauja COVID-19 mutacija, bet atsakymo dar nėra. Yra spėjimų, kad net nėra tiek hepatitų padidėję, galbūt po COVID-19 mes išmokome geriau sekti ligas ir atkreipti dėmesį. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) užduota klausimą, kad galbūt reikia palaukti, pasižiūrėti ir suskaičiuoti, kas bus toliau. Kol kas atvejai auga gan grėsmingai, pirmi atkreipė dėmesį britai, maždaug sausį jie pasakė, kad per sausį pas juos vaikų hepatito atvejų buvo tiek, kiek per visus metus. Balandį Europoje jau buvo užfiksuota, kad bendrai neaiškios kilmės hepatito atvejų yra apie 100–150. Gegužės pradžioje gydytojai susidūrė su tarptautiniais skaičiais, kad siekia 200, ir gegužės 10 d. atėjo informacija apie galimus 300 atvejų fiksuojant ne tik Europą, bet ir Azijos šalis.

– Ar tai didelis ir grėsmingas augimas?

– Tikrai taip. Dauguma sergančiųjų yra vaikai iki penkerių metų. Fiksuojami vaikai iki šešiolikos metų. Sunku pasakyti, ar nėra taip, kad vyresni žmonės, sergantys šiais hepatitais, būtų netyčia priskaičiuojami prie kitų hepatito priežasčių. Serga jauni vaikai, daliai jų reikia kepenų transplantacijos ir niekas nežino, kokie galėtų būti ilgalaikiai šių hepatitų padariniai. Toks augimas labai gąsdina. Visuomenei panikos dar neturėtų būti, kadangi nežinome, kas juos sukelia.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kokio amžiaus vaikai serga sunkiausiai?

Šiaip vaikai hepatitais serga labai retai, suaugusieji – dažniau. Labai dažnai hepatitą sukelia alkoholis.

– Iki penkerių metų. Kol kas sirgusių sunkiai buvo iki dvejų metų.

– Kuo šis hepatitas kitoks nuo įprastų? Kaip jį atskirti?

– Jis nesiskiria nuo kitų hepatitų. Skiriasi tik tai, kad yra neaiški jo kilmė. Šiaip vaikai hepatitais serga labai retai, suaugusieji – dažniau. Labai dažnai hepatitą sukelia alkoholis. Vaikams – ar apsinuodijo, ar virusas. Šių hepatitų nepavyksta nustatyti, kaip užsikrėtė, – ar susirgo, ar suvalgė kažką.

– PSO perspėja apie tymų protrūkius. Nuo šios ligos paskiepytų vaikų Lietuvoje teigiama, kad yra mažiausiai per kelis dešimtmečius. Kodėl taip yra?

– Mažėjanti skiepų apimtis stebima ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, civilizuotame pasaulyje. Kai skiepai veikia, nebėra, ko bijoti, mes nepastebime sergančiųjų, nesusiduriame, kodėl reikėtų pasiskiepyti. Žmonės stebi tik skiepų šalutines reakcijas, kartais nepageidaujamus reiškinius, pradeda skiepų baimintis ir nebesiskiepija. Dažniausiai įsijungia vadinamasis švytuoklės principas – liga, dėl kurios žmonės nebesiskiepija, pradeda plisti ir skiepijimosi tempai atsinaujina. Lietuvoje gydytojai vis mažiau spaudžia pacientus bet kokiais gydymosi klausimais, dažniau tai tampa pasirinkimu. Kol kas dalis žmonių naudojasi tuo. Priežastys nebūna dažniau susijusios su medicina, o labiau socialiniais skiepijimo aspektais – tingi, sunku užsiregistruoti ir pan.

– Jei tymų protrūkis pasiektų Lietuvą, ar situacija būtų panaši į 2019-ųjų pavasario tymų protrūkį, ar sunkesnė?

– Dabar situacija galėtų būti sudėtingesnė, nes yra mažesnis pasiskiepijusių asmenų procentas.

Po šio pranešimo vaikų, visame pasaulyje mirusių nuo nepaaiškinamo hepatito, skaičius padidėjo mažiausiai iki keturių.

Šis sunkus hepatitas, gluminantis gydytojus nuo JAV iki Azijos, pastarosiomis savaitėmis buvo diagnozuotas beveik 170 vaikų 11 valstybių. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) reiškia susirūpinimą dėl ligos „nežinomos kilmės“.

Tarp vaikams pasireiškiančių simptomų yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, vėliau – kepenų uždegimo požymiai. Anksčiau nuo šios ligos mirė mažiausiai vienas vaikas.

Indonezijos sveikatos apsaugos ministerijos pirmadienio pranešime sakoma, kad trys vaikai praėjusį mėnesį mirė sostinės Džakartos ligoninėse ir kad jiems pasireiškė kai kurie iš minėtų simptomų.

Vaikai taip pat karščiavo, jiems pasireiškė gelta, buvo traukulių, jie buvo praradę sąmonę.

„Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija tiria šio ūmaus hepatito priežastis atlikdama visą virtinę virusų testų“, – sakoma pranešime.

Ministerija taip pat paragino tėvus iškart vežti vaikus į ligoninę, jei jiems pasireikštų minėti simptomai.

Galima nauja liga, paveikianti tik mažus vaikus – dauguma pacientų yra jaunesni nei 10 metų ir prieš tai niekuo nesiskundę – sukėlė susirūpinimą pasaulinėje medikų bendruomenėje, ir taip sunkiai kovojančioje su COVID-19.

PSO pranešė, kad Britanijoje „netikėtai reikšmingai padaugėjo“ atvejų tarp mažų, iki tol sveikų vaikų. Tas pats pasakytina apie Airiją ir Nyderlandus, nurodė PSO.

Jungtinėse Valstijose Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) penktadienį paskelbė išvadas apie mįslingo hepatito protrūkį Alabamoje, kur devyniems vaikams taip pat testais buvo nustatytas vienas bendras patogenas – F41 atmainos adenovirusas.

Šis patogenas sukelia vaikų gastroenteritą, bet „nėra žinomas kaip įprastas hepatito sukėlėjas kitais atžvilgiais sveikiems vaikams“, pažymėjo agentūra.

Adenovirusai paprastai plinta per glaudų kontaktą, kosint ar čiaudint ore pasklindančius lašelius ir per užkrėstus paviršius. Šių patogenų žinoma per 50 tipų; dauguma jų sukelia peršalimo ligas, bet taip pat daugelį kitų susirgimų.

Iki šiol pranešta apie 190 nežinomos kilmės hepatito atvejų, įskaitant 140 atvejų Europoje.

„Kol kas nėra sąsajos tarp šių atvejų ir [nėra] ryšio su kelionėmis“, – sakė Stokholme įsikūrusio Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) vadovė Andrea Ammon (Andrėja Amon).

Pasak jos, nežinomos kilmės hepatitu suserga iki tol buvę sveiki vaikai. Ligos atvejų užfiksuota visame Europos žemyne, Izraelyje ir Jungtinėse Valstijose.

Kai kuriais atvejais vaikams prireikė kepenų transplantacijos, nurodė A. Ammon.

Šeštadienį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė, kad su šiuo protrūkiu siejamas mažiausiai vienas mirties atvejis, bet šalies, kur jis užfiksuotas, nenurodė. Ši Jungtinių Tautų agentūra taip pat informavo, kad susirgusių vaikų amžius yra nuo vieno mėnesio iki 16 metų.

Ekspertai sako, kad liga gali būti susijusi su kokiu nors virusu, paprastai sukeliančiu peršalimą, bet tyrimai dar vykdomi.

Nuo balandžio pradžios du trečdaliai kepenų uždegimo atvejų registruota Didžiojoje Britanijoje. Likę atvejai fiksuoti kitose šalyse nuo Norvegijos iki Rumunijos, taip pat JAV, sakoma PSO pranešime.

Anot organizacijos, kol kas neaišku, ar iš tikrųjų ligos atvejų padaugėjo, ar šiuo metu daugiau atvejų nustatoma dėl padidėjusio dėmesio tokiems kepenų uždegimams.

Nė vienas vaikas nebuvo užsikrėtęs įprastais hepatito virusais. Anot ekspertų, paprastai hepatitas vaikams praeina bei simptomų ar tik su nežymiais simptomais. Tuo tarpu daugeliui dabar susirgusių vaikų, PSP duomenimis, nustatytas labai padidėjęs kepenų fermento kiekis bei gelta. 17 vaikų prireikė kepenų transplantacijos, mažiausiai vienas mirė. 74 pacientų organizme rasta adenovirusų. Tačiau PSO atkreipia dėmesį į tai, kad šie virusai paprastai sukelia tik silpnesnius simptomus, pavyzdžiui, kvėpavimo takų ligas.

Dabar bus tiriamas galimas šio hepatito ryšys su koronaviruso pandemija. Anot PSO, gali būti, kad vaikai dabar jautresni adenovirusams, nes šie sukėlėjai per pandemiją mažiau plito. Be to, aiškinamasi hipotezė, kad įtakos gali turėti dviguba infekcija, kai užsikrečiama ir adenovirusais, ir koronavirusu.

PSO atmeta, kad hepatitas gali būti šalutinis vakcinacijos nuo COVID-19 poveikis: didelė dalis jaunų pacientų nebuvo paskiepyti.

Svarbu paminėti, jog balandžio pradžioje Jungtinės Karalystės sveikatos saugos agentūra fiksavo neaiškios kilmės vaikų susirgimus sunkiu hepatitu Škotijoje. Dar mažiausiai 61 susirgimo atvejis tirtas tarp 2–5 m. amžiaus vaikų ir Anglijoje, Velse bei Šiaurės Airijoje.

Pasak ECDC pranešimo, Jungtinėje Karalystėje vaikams pasireiškė sunkus ūminis hepatitas, dėl kurio buvo padidėjęs kepenų fermentų kiekis daugiau kaip dešimt kartų ir daugeliu atvejų buvo nustatyta gelta. Dalis vaikų jautė pilvo skausmą, viduriavo, vėmė, tačiau nekarščiavo. Visgi, kai kurie susirgimai buvo itin sunkūs ir net buvo atlikta kepenų transplantacija.

Atlikti vaikų laboratoriniai tyrimai atmetė virusinių hepatitų, kuriuos gali sukelti žinomi  A, B, C, D ir E hepatitų virusai, priežastį. Intensyviai ieškoma, kas galėjo vaikams sukelti šią ligą.

Atlikti toksikologiniai tyrimai paneigė, kad kepenų uždegimus vaikams galėjo sukelti toksinės medžiagos.

Iš trylikos susirgimo hepatitu atvejų Škotijoje, trijų koronos testas buvo teigiamas, penkių – neigiamas, o dviejuose buvo užfiksuota infekcija per tris pastaruosius mėnesius. Nebuvo nustatyta jokio ryšio su COVID-19 vakcina. Vykdant apklausą, surinkta išsami informacija apie susirgusiųjų mitybą, gėrimus, asmeninius įpročius, tačiau nebuvo nustatyta jokio bendro poveikio.

Taip pat vienuolikos iš trylikos atvejų Škotijoje buvo gauti adenoviruso tyrimo rezultatai, iš kurių penki buvo teigiami.

Šiuo metu tiksli šių vaikų hepatito priežastis lieka nežinoma, bet, atsižvelgiant į epidemiologinį ir klinikinį hepatito vaizdą, vis daugiau požymių, jog tai infekcinės etiologijos hepatitai. Tyrimai vyksta visose apie vaikų susirgimo atvejus pranešusiose šalyse.