Antradienį (22 d. 19 val.) Ukrainos kino dienas atidarys bene laukiamiausias pastarojo laiko ukrainiečių filmas „Talka“ (Toloka, 2019). Filmą pristatys jos režisierius Michailas Iljenko, vienas svarbiausių ukrainiečių kino kūrėjų. „Talka“ sukurta pagal Ukrainos poeto, rašytojo Taraso Ševčenkos baladę „Tos Katerinos troba prie tilto“, kuri atskleidžia tragišką moters likimą. Jis – tarsi Ukrainos valstybės likimo atspindys. Pasinaudojant Katerinos gyvenimo posūkiais, pasakojama apie Ukrainos išlikimą. Žmonėms sunkumus visada padėdavo įveikti nacionalinis paprotys, vadinamas talka. Katerina į ją sukviečia žmones net 12 kartų, kad sugriauta Gyvenimo Troba vėl būtų atstatyta.

Trečiadienį (23 d. 18. 10) bus parodytas pasakojimas „Mitas“ (Mif, rež. Leonid Kanter, Ivan Jasnyj, 2018) apie unikalaus balso operos dainininko Vasilio Slipako gyvenimą. Kai jo gimtoje šalyje prasidėjo karas, Vasilis nusprendė palikti sceną bei karjerą Europoje ir tapo savanoriu. Vasilis Slipakas, pramintas „Mitu“, žuvo nuo snaiperio kulkos vykdydamas kovinę užduotį.

Spalio 23 d. 20.50 val. dienas tęs Sergejaus Žadano romano „Vorošilovgrad“ (2014) ekranizacija „Dykynės“ (Dike pole, rež. Jaroslav Lodygin, 2018). Ši knyga įvertinta Jano Michalskio muziejaus fondo Šveicarijoje literatūros premija ir BBC literatūros premija kaip geriausias dešimtmečio romanas. Pagrindinis veikėjas atvyksta į gimtąjį miestą Rytų Ukrainoje, kad apsaugotų savo brolio verslą nuo užpuolikų.

Norinčiuosius išvysti, kaip ukrainiečiai kuria komedijas, dienų organizatoriai kviečia į režisieriaus Vlado Dikij komišką dramą „Pašėlusios vestuvės“ (Skažene vesillja, 2018) (24 d. 17.10). Regioninio muziejaus direktorius Vasilijus Serediukas nustemba, kai dukra paskelbia ištekanti už prancūzų gydytojo, kuris yra afroprancūzas. Jis deda visas pastangas, kad tos vestuvės neįvyktų.

Spalio 24 d. (19 val.) renginį uždarys trumpametražių filmų kolekcija „Viskas prasideda Kijeve“ (Vsio načinajetsia v Kijevi). Kiekviena projekto dalis pasakoja įdomią žmogaus istoriją, vykstančią Europos širdyje, nepaprastai gražiame ir charizmatiškame Kijeve.

Visi Ukrainos dienų seansai – su nemokamais bilietais.

Antrasis aš

Henris Broganas (akt. Willas Smithas) yra profesionalus žudikas, dirbantis slaptai vyriausybinei organizacijai. Henris savo srityje laikomas geriausiu, tačiau amoralaus amato nuosėdos jį verčia mesti šį nedorą užsiėmimą ir išeiti į pensiją.

Vis dėlto ramiai išeiti nepavyks, kadangi vyriausybė nelinkusi palikti gyvų tų, kurie žino per daug jos paslapčių. Tad iš medžiotojo Henris netrunka pats tapti taikiniu. Keisčiausia, kad jį besivaikantis jaunasis žudikas atrodo taip iki skausmo pažįstamas.

Nieko nuostabaus – netrunka paaiškėti, kad Henris kovoja su... pačiu savimi. Ar, tiksliau, jaunesne savo versija.

Veidai ir vardai

Du dešimtmečiai – tikrai nemenkas laiko tarpas. Todėl nieko keisto, kad per tiek laiko "Dvynio" pagrindinis aktorius keitėsi ne vieną ir ne penkis kartus.

Su šiuo projekto pagrindiniu vaidmeniu buvo sieti tokie aktoriai kaip Harrisonas Fordas, Chrisas O‘Donnellas, Melas Gibsonas, Jonas Voightas, Nicolas Cage‘as, Bradas Pittas, Tomas Cruise‘as, Clintas Eastwoodas, Arnoldas Schwarzenegeris, Sylvesteris Stalone, Seanas Connery... Galiausiai "Dvynys" įgavo W.Smitho veidą.

Dėl tokio nespartaus šio filmo gimimo iš dalies kalta tiek pati šios juostos idėja, tiek technologija, būtina jai įgyvendinti. Nors jau seniai žinoma, kad kine, pasitelkus grimą ir specialiuosius efektus, įmanoma viskas, tačiau šįkart triukai, sėkmingai veikę ankstesniuose filmuose, netiko.

"Dvynį" režisavęs Angas Lee siekė, kad Henrio Brogano klonas atrodytų taip, lyg į ekraną būtų grįžęs jaunas W.Smithas. Pasitelkus ypatingą kompiuterinės grafikos technologiją tai pavyko.

Klonuoti W.Smithą

Filme "Dvynys" visų susišaudymų ir gaudynių fone keliamas bioetinis klonavimo klausimas. Tačiau šios juostos kūrėjai iš esmės tai ir padarė – klonavo W.Smithą.

Tiesa, tik jo kompiuterinę versiją. Jaunasis klonas ne tik atrodo kaip jaunas W.Smithas – jis yra W.Smithas, kuriam minėta kompiuterinė technologija padėjo nusimesti 25 metus. Šiek tiek keista, tačiau "Dvynio" kūrėjai tiki, kad tai gali tapti technologiniu proveržiu visoje kino industrijoje.

Kelionė aplink pasaulį

Kol "Dvynio" kūrėjai akivaizdžiai mėgavosi technologine naujove, šalia visų veiksmo žanro filmui būtinų "šaudo ir gaudo" tipo scenų kažkur paraleliai iškyla klausimas apie klonavimo etiškumą. Klonavimą smerkia tiek originalas (Henris), tiek kopija (Jaunėlis). Tačiau pirmajam apmaudu dėl jo valios nepaisymo, o antrasis susiduria su gerokai gilesne egzistencine tapatybės problema.

"Aš esu blogiau negu klaida", – ašarodamas suvokia jaunėlis. Laboratorinis eksperimentas – šaltakraujiškai suplanuotas, apskaičiuotas ir įgyvendintas. Tik, savo nelaimei, įgijęs žmogaus formą.

Kaip ir galima tikėtis iš tokio žanro filmo, įspūdingų veiksmo scenų čia netrūksta. Tiek "Desperado" primenančių susišaudymų kažkur Pietų Amerikoje, tiek "Matricai" ar "Neįmanomai misijai" gėdos nepadarysiančių lenktynių.

Šalia viso to "Dvynio" kūrėjai pasiūlo leistis į kelionę aplink pasaulį. Iš Lježo Belgijoje – į Savaną Džordžijos valstijoje JAV, iš ten – į Kartageną Kolumbijoje, dar toliau – į Budapeštą Vengrijoje, o tada vėl atgal į JAV. Įspūdingi vaizdai, įspūdingos miestų panoramos.

Ilgą iešmą bedrožiant...

...šuo ir kepsnį nuneša. Atrodo, tai pasiteisina kalbant apie šį filmą. A.Lee kartu su visa kūrybine grupe akivaizdžiai užsižaidžia išoriniu filmo grožiu ir naujosiomis technologijomis pamiršdami turinį ir į rankas patekusią dėkingą problematiką.

Nes be stebuklingai atjaunėjusio susidvejinusio W.Smitho čia nelabai daugiau ko ir yra. Tačiau jei norisi pamatyti, kaip "Bel Airo princo" laikų W.Smithas atrodytų šiuolaikiniame fantastiniame filme, "Dvynys" suteikia tokią progą.

"Dvynys"

(angl. "Gemini Man")

Veiksmo, fantastinis, JAV, Kinija, 2019

Režisierius: Angas Lee

Vaidina: Willas Smithas

Įvertinimas:

Scenarijus: 1/3

Režisūra: 1/3

Kinematografija: 2/3

Garso takelis: 2/3

Techninė pusė: 3/3

Aktoriai: 2/3

Bendras: 1,9/3

Kino teatruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nuo spalio 11 d. galima pamatyti dar tris premjeras.

Kai gyvenimas iškrečia pokštą

Ech, gera mėgautis prabanga, šilkinėmis pagalvėlėmis, SPA procedūromis, rinktiniu maistu, liokajų patarnavimu... Būtent toks buvo mielo šunelio Pokšto gyvenimas. Tačiau, kaip sakoma, viskas, kas gerai, vieną kartą baigiasi. Prabangų ir patogų Pokšto gyvenimą supurto katastrofa – po mylimos šeimininkės mirties šunelis atsiduria gatvėje, kur ne tik turės mokytis pakovoti už save ir tapti tikru šunimi, bet ir apsiginti nuo begėdžių voverių. Ir nors Pokštą iš po ratų išgelbsti geros širdies mergina, buvęs lepūnėlis ilgisi ankstesnio gyvenimo ir veržiasi į savo senuosius namus.

Mano mylimoji išmanioji

Naujosiosios technologijos vis labiau užvaldo mūsų gyvenimus, o mes patys tampame vis stipriau nuo jų priklausomi. Na, bet vis dėlto gal ne tiek, kiek Filas, kuris be savo mobiliojo telefono nežengia nė žingsnio. Ir štai ateina metas įsigyti naują telefoną, kuriame instaliuota išmani programėlė Džeksi, kalbanti seksualiu moters balsu. Džeksi pakeičia Filo gyvenimą – pagaliau jis pakelia nosį nuo ekrano, pradeda bendrauti su kolegomis ir net susiranda merginą. Tik bėda – Džeksi ima pavyduliauti. O kai pavydžiam telefonui esi patikėjęs slaptažodžius nuo visų savo prisijungimų, gero nelauk!

Šeimos paslaptys

Kalkutos lūšnynuose vaikų prieglaudą įkūrusi ir du dešimtmečius darbui Indijoje paskyrusi Izabelė sulaukia netikėto paramos pasiūlymo, tačiau tam, kad jį gautų, ji privalo vykti į Niujorką. Čia ji susitinka ne tik dosniąją donatorę Teresą, kurios dukra ruošiasi vestuvėms, bet ir Oskarą – vyrą iš savo praeities, kuris dabar yra Teresos sutuoktinis. Šie susitikimai sugrąžins ne tik dvidešimt metų dūlėjusias paslaptis, bet ir paaiškins netikėtą Teresos dosnumą. Šis filmas – "Oskarui" nominuotos 2004 m. danų juostos amerikietiškas perdirbinys, kuriame Madsą Mikkelseną pakeičia Michelle Williams.

„Little Fighter“ – tai magiškojo realizmo drama su komiškais elementais, pasakojanti apie jauną ir charizmatišką neuromokslininkę, atliekančią sudėtingus ir didžiulį perversmą mokslo srityje sukelti galinčius tyrimus su pelėmis. Tačiau sau didžiausiu iššūkiu taps ji pati, bandydama įveikti patiriamas panikos atakas ir kovodama su savo vidiniais demonais.

Kaip sako pats filmo režisierius E. Jankauskas: „Panikos priepuoliai, tai tik paviršius, po kuriuo slepiasi žmogaus noras būti tobulam, visiems įtikti, didelių lūkesčių išsikėlimas sau. Kiekvienas turime pasirinkimą pasilikti baimėje arba kovoti su tuo ir ieškoti vidinės laisvės. Tiesa, moralizuoti visai nenorėčiau, kurdamas filmą palieku vietos ir pačių žiūrovų interpretacijoms.“

„Little Fighter“ tai jau antrasis kino kompanijos „Dansu films“ ir režisieriaus E. Jankausko bendrai kuriamas pilnametražis lietuviškas filmas. Vos prieš keletą mėnesių Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusį pirmąjį – „Čia buvo Saša“ – žiūrovai priėmė itin šiltai. Filmas didžiuosiuose šalies kino teatruose laikėsi net 8 savaites, vėliau rodymai perkelti ir į mažesnius Lietuvos miestelius bei regionus. Išleidusi minėto režisieriaus debiutinę pilno metro kino juostą, kompanija ėmėsi naujo filmo gamybos darbų, kurie planuojami iki pat lapkričio vidurio. Filmą Lietuvos žiūrovams planuojama pristatyti 2021 metais, tiesa, filmas tuomet jau turės lietuvišką pavadinimą, kuris dėl intensyvių filmavimų dar nebuvo sukurtas.

„Dansu films“ prodiuserė ir filmo pagrindinė aktorė Gabija Siurbytė teigia, kad Lietuvoje vis dar labai trūksta žanrinio kino, dėl to norisi kuo labiau išnaudoti šią nišą, šįkart – į filmą įvedant magiškojo realizmo elementų.

„Pats filmavimo procesas labai įdomus ir įvairus, turime daug sudėtingų scenų su kaskadininkais, arkliais, nemažai teko filmuoti ir vandenyje. Galime didžiuotis stipria filmavimo komanda ir talentingais aktoriais. Taip pat jaučiamės dėkingi ir Lietuvos kino centrui už finansavimą bei Vilniaus kino biurui už pagalbą. Visos šios galimybės padeda užtikrinti kino kokybės Lietuvoje augimą ir stabilumą, be jų – nebūtume galėję įgyvendinti savo kūrybinių idėjų“, – pasakoja filmo prodiuserė ir aktorė G. Siurbytė.

Filmas šiuo metu yra filmuojamas Vilniuje ir jo apylinkėse, keletui dienų filmavimo darbai buvo persikėlę į Ignaliną ir netoli Trakų.

Šio filmo režisierius Hassanas Fazili sužino apie Talibano ketinimus jį nužudyti – šeima priversta bėgti iš Afganistano, o tolstant nuo namų, Hassanas telefonu fiksuoja tragiškas šeimos akimirkas.

Prieš festivalio atidarymo filmą organizatoriai darkart priminė apie skaudžią MES ir JIE atskirtį. Salėje skambėjo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 7D klasės moksleivių balsai – jie skaitė savo bendraamžio Icchoko Rudaševskio, kalėjusio gete, dienoraščio ištraukas.

Prieš 76-erius metus penkiolikmetis berniukas pasauliui paliko sukrečiantį liudijimą apie laikotarpį, kai riba tarp MES ir JIE buvo geto siena. Šią garso instaliaciją kūrė režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitorius Dominykas Digimas, vaizdo įrašą parengė Ignė Narbutaitė.

„Šių metų specialioji filmų programa, nurodžiusi mums pagrindinę festivalio temą, vadinasi „Sienos“. Minėdami vieningos Europos pradžią žymėjusios Berlyno sienos griūties 30-metį, šiandien mes vėl statome jei ne sienas, tai bent tvoras, pasaulį skirstydami į MES ir JIE kategorijas. Tad „Nepatogus kinas“ kviečia į suartinantį susitikimą su MUMIS ir JAIS – nepažįstamais, kitokio tikėjimo ir tautybės žmonėmis, turtingais ir skurstančiais, laukiančiais mirties ar bėgančiais nuo jos“, – pranešime cituojamas festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.

Festivalis spalio 10 dieną prasidės Vilniuje, spalio 11 dieną – Kaune, spalio 23 dieną – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje, o lapkričio 13 dieną pasieks Uteną, Anykščius, Marijampolę, Rokiškį, Tauragę ir Biržus.

„Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys ne tik susitikimus su kino kūrėjais, filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais, bet ir leis patiems patirti personažų istorijas virtualioje realybėje.

Organizatorių teigimu, šiemet pirmą kartą pristatoma virtualiosios realybės patirtis. „Namai po karo“ leis žiūrovams pajusti, ką reiškia po ginkluoto konflikto grįžti į namus, kuriuose tebėra paslėptų minų ir kiti sprogmenų.

Konkursinėje programoje dėl pagrindinio festivalio prizo varžysis 10 debiutuojančių režisierių filmų, tarp jų – Pawelo Ziemilskio „Ryšys“, Luke Lorentzeno (Luko Lorenceno) „Naktinė greitoji“ bei Oskarui nominuotas RaMell'o Rosso filmas „Heilo apygarda šį rytą, šį vakarą“.

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 metų kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems.

Kengūriukas buvo pasiskolintas iš Trakėnuose esančios VšĮ „Zooparkas“. Gyvūno prireikė filmuojant trumpametražinį režisieriaus Vytauto Katkaus filmą „Vilnius Zoo“.

Išplatintame kino gamybos kompanijos „Afterschool“ komentare tvirtinama, kad „filmavimams ruoštasi atsakingai, atsižvelgiant į visas specialistų teikiamas rekomendacijas ne tik dėl transportavimo, laikymo sąlygų, bet ir jų filmavimosi galimybių“.

Komentaras paskelbtas Vilniaus kino biuro, neorganizavusio šio filmo filmavimo darbais, bet padėjusio ieškoti gyvūno, feisbuke. Biuro atstovai aiškino, kad „teritorija, kurioje buvo filmuoti gyvūnai, labai didelė, o kengūros bėga 60 km/val greičiu“.

„Afterschool“ atstovų teigimu, buvo pasirinkti tie gyvūnai, kurie jau turėjo panašios patirties, tačiau zoologijos parko savininkas Algirdas Vasiliauskas LRT sakė, kad gyvūnas kino kūrėjams paskolintas pirmą kartą. „Anksčiau niekada nebuvome skolinę gyvūnų filmavimams. Tai buvo pirmas kartas. Po šio įvykio gyvūnais dalinsimės tikrai nebe taip noriai“, – sakė zoologijos parko savininkas.

„Afterschool“ komentare nurodoma, kad „filmavimo dieną gyvūną lydėjo trys specialistai, kurie dėl jo staigaus elgesio vis dėlto negalėjo jo pavyti“.

Ieškoti kengūriuko buvo „telkiamos gausios pastangos“. Ieškota net ir sutemus, tam pasitelkiant net specialią naktinio matymo įrangą. Iki vidurnakčio, kai paieškos pristabdytos, buvo spėta „nuodugniai išieškoti miškelį ir apylinkes“, tačiau gyvūno pėdsakų nerasta.

Nė vienas iš mūsų neįvertinome išsigandusio gyvūno jėgos, todėl taip ir nutiko.

„Paieškų metu kreipėmės į įvairias Lietuvos draugijas, gyvūnų globos asociacijas, medžiotojus ir kitus specialistus, konsultavomės su jais gyvūno pagavimo atvejais, drauge ieškojome sprendimų, tačiau daugelis nebuvo susidūrę su specifiniu gyvūnu ir mažai galėjo padėti“, – teigiama komentare.

Portalui kauno.diena.lt susisiekus su „Zooparko“ direktore Irma Vasiliauskiene, ji susilaikė nuo bet kokių komentarų. „Oi, šiandien jau  išbeldė galvą, ir taip nuotaikos nėra, nenoriu jokių komentarų. Ačiū už skambutį“, – sakė moteris.

Parko savininkas LRT sakė nieko nekaltinantis. „Yra taip, kaip yra. Nė vienas iš mūsų neįvertinome išsigandusio gyvūno jėgos, todėl taip ir nutiko“, – sakė A. Vasiliauskas.

Šiame zoologijos parke laikomi dar keli kengūriukai, gyvenantys kartu su tokiais egzotiškais gyvūnais kaip tigrai, liūtai, pumos ir jaguarai.

Aplinkos apsaugos departamento atstovė Ieva Krikštopaitytė BNS sakė, kad aplinkosaugininkai patikrins, ar savininkai turėjo leidimą gyvūno naudojimui.

Vilniaus apskrities policijos Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja portalui kauno.diena.lt antradienį po pietų teigė, kad disponuoja tik ta pačia informacija, kurią turėjo ryte, kai šalikelėje rastas nebegyvas gyvūnas.

Policija toliau aiškinasi įvykio aplinkybes.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis Vilniuje pradės kelionę per 12 Lietuvos miestų, kur bus parodyta daugiau nei 70 filmų. Festivalio organizatoriai kviečia ne tik žiūrėti, bet ir diskutuoti daugybėje renginių ir susitikimų su filmų kūrėjais ar net patirti personažų istorijas virtualioje realybėje.

„Šių metų specialioji filmų programa, nurodžiusi mums pagrindinę festivalio temą, vadinasi „Sienos“. Minėdami vieningos Europos pradžią žymėjusios Berlyno sienos griūties 30-metį, šiandien mes vėl statome jei ne sienas, tai bent tvoras, pasaulį skirstydami į MES ir JIE kategorijas. Tad „Nepatogus kinas“ kviečia į suartinantį susitikimą su MUMIS ir JAIS – nepažįstamais, kitokio tikėjimo ir tautybės žmonėmis, turtingais ir skurstančiais, laukiančiais mirties ar bėgančiais nuo jos“, – sako festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.

Šiemet konkursinėje programoje dėl pagrindinio festivalio prizo varžosi 10 debiutuojančių režisierių, kurie aktualias šiandienos temas pateikia savo išskirtiniu autoriniu braižu, filmų. Lietuviams itin pažįstamą patirtį mėginant išlaikyti ryšį per „Skype“ su emigravusiais artimaisiais iliustruos Pawelo Ziemilskio „Ryšys“. Filmas „Naktinė greitoji“ pasiūlys įtemptą veiksmo trilerį primenančią kelionę greitosios pagalbos automobiliu Meksiko gatvėmis. Šioje programoje žiūrovai taip pat atras Oskarui nominuotą ir „Sundance“ kino festivalyje nugalėjusį vizionierišką pasakojimą apie afroamerikiečių bendruomenę Alabamoje „Heilo apygarda šį rytą, šį vakarą“.

„Panoramoje“ bus pristatyta dokumentika, apie kurią šiemet kalbėta daugiausiai – kritikų pripažinimo sulaukę ir svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose apdovanojimus pelnę filmai. Klestintį koučingo populiarumą nagrinėjantis ir netikėtas terapijų rūšis parodantis filmas „Dabar kažkas kitaip“ festivalį atidarys Kaune. „Magiškas V gyvenimas“ pasakos apie merginos mėginimus pamiršti patirtą smurtą vaidmenų žaidimuose, o geriausio šių metų Europos dokumentinio filmo titului nominuotas „Selfis“ nukels į mafijos šešėlyje ir atskirtyje gyvenančių Neapolio vaikų realybę.

Ypatingai daug nepatogių klausimų iškels programa „Drąsa kalbėti“: nuo aplinkosaugos ar priešiškos darbo aplinkos iki dirbtinio intelekto keliamų iššūkių ir galimybių ar urbanistikos. Režisierius Askoldas Kurovas atvažiuoja į Lietuvą su filmu „Novaja gazeta“ po 1,5 metų, praleistų paskutinio nepriklausomo Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ redakcijoje, kurios žurnalistai patiria ne vien grasinimus. Filmo „Labas, robote“ veikėjai pažindinsis su naujaisiais humanoidais draugais, galbūt jiems atstosiančiais anūkėlį ar meilužę. Šioje programoje įvyks ir nepatogiausio pastarųjų metų lietuviško dokumentinio filmo „El Padre Medico“ nacionalinė premjera.

„Nepatogus kinas“ šiemet pirmą kartą pristatys virtualiosios realybės patirtį „Namai po karo“, leisiančią žiūrovams pajusti, ką reiškia po ginkluoto konflikto sugrįžti į namus, kuriuose dar vis yra paslėptos minos ir kiti sprogmenys. Taip pat pirmą kartą šalyje bus pristatyta plati žymaus vokiečių menininko ir kino kūrėjo Haruno Farockio filmų retrospektyva, kurią atidarys jo bičiulio kino kritiko Michaelio Baute paskaitos Vilniuje ir Kaune.

Kaip ir kasmet, festivalis daug dėmesio skirs aplinkosaugai – „Žalioji“ programa apims platų temų spektrą: nuo plynų miškų kirtimų iki žmogaus santykio su gyvūnais. Mažiausi žiūrovai festivalyje taip pat atras jiems skirtą programą „Filmai, padedantys augti“, kurioje pristatoma dokumentika, skatinanti vaikus mokytis ir pažinti visuomenės įvairovę. Į dalį šios programos seansų vaikai kviečiami ateiti su tėvais, o po jų pasikalbėti nepatogiomis, tačiau itin svarbiomis temomis – pavyzdžiui, apie tai, kaip vaikai išgyvena tėvų skyrybas po filmo „Mūsų vieta“.

Festivalis Vilniuje prasidės spalio 10 d., Kaune – spalio 11 d. ir toliau keliaus per visą Lietuvą: nuo spalio 23 d. nepatogius filmus žiūrės Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės žiūrovai, o nuo lapkričio 13 d. – Utenos, Anykščių, Marijampolės, Rokiškio, Tauragės, Biržų kino gerbėjai.

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu dvylikoje Lietuvos miestų pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais.

Savo balso pajauta

Šiame filme veikėjų gyvenimai persipynę su jų sapnais, todėl atsakymus į kasdienybėje kankinančius klausimus herojai randa būtent juose. Sapnuodami jie susiduria su savo baimėmis, kaltėmis, giliai slepiamais troškimais, dar kartą patyria sukrėtimus, tačiau nubunda sustiprėję, atradę viltį ir pasiryžę veikti.

Sapnuose pradėtas vidines keliones jie perkelia ir tęsia vos atsikėlus. Jauna moteris Eliane (akt. Éliane Préfontaine) iškeliauja į Meksiką ir ten tampa pianino mokytoja, vidutinio amžiaus vyras Romes (akt. Gerardo Trejo Luna) pasiryžta atgaivinti santykius su tėvu Pablo (akt. Felipe Casanova) ir leidžiasi kartu į kelionę Azijoje. Joje Pablo išgirsta save ir pagaliau atranda jėgų išpažinti sūnui savo paslaptis.

Kelionių motyvas filme gana ryškus. Galbūt todėl, kad jis siejasi su veikėjų dvasiniu augimu, postūmiu, kuris įvyksta herojams priėmus sprendimą veikti. Kita vertus, tam tikri suvokimai aplanko tik nusprendus pajudėti iš komforto zonos. Kertant valstybių sienas, griūna ir tos sienos, kurios laikė Eliane, Romes ir Pablo izoliuotus savo vienišume, vidiniame pasimetime ir uždarume.

Keliaudami veikėjai atsiveria sau ir kitiems, užmezga dialogus, išmoksta pasitikėti. Viena įsimintiniausių filme rūko scena – veikėjas Romes vairuodamas automobilį ūkanotoje vietovėje ramina Eliane, kad kelią jis puikiai mato, neva rūkas gali būti daug  tirštesnis. "Kad ir kas vyksta, mes turime tikėti", – šie žodžiai nuskamba veikėjo lūpose. Keliama aliuzija į gyvenimą, kada priėjus kryžkelę, nebežinai, kuria kryptimi pasukti toliau. Tikėjimas lemtimi, kad viskas galiausiai bus gerai, gali padėti judėti toliau, net kai ateitis nėra iki galo aiški.

Poetiška kalbos forma

Filmo kalba itin poetiška. Dauguma lemtingų veikėjų pokalbių įvyksta gamtos apsuptyje, tad žiūrovus nuolat lydi besikeičiantis kraštovaizdis ir svarbiausi jo elementai – vanduo, kalnai, miškai ir dangus. Gamta herojams yra ir savitas prieglobstis, kur jie sau leidžia būti pažeidžiamais.

Nekantresniems žiūrovams pritrūks veiksmo, greitų sprendimų, tačiau šio filmo ritmui reikia nusiteikti. Įsijausti. Jis – lėtas. Pauzės po veikėjų išsakytų minčių yra skirtos savirefleksijai – tai laikas, kai žiūrėdamas filmą gali kelioms akimirkoms pasilikti vienas su savo mintimis, o apmąstyti yra ką – temos, kuriomis herojai šnekasi, yra universalios, daugeliui, ko gero, lengvai atpažįstamos. Tai ir stiprybės paieška praeities išgyvenimuose, savirealizacijos iššūkiai, gyvenimo prasmės ieškojimai bei atradimai, noras sustabdyti laiką. Kitų žmonių jausmai, mintys ir išgyvenimai veikėjus veikia kaip veidrodis, kuriame herojai atranda ir pamato patys save. Štai kodėl mums reikia artimo ryšio su kitais žmonėmis, nepaisant amžiaus, tautybės, kalbos ir kitų skirtumų, kuriuos, beje, ir turi Eliane, Romes ir Pablo.

Vis dėlto, net ir nusiteikus lėtai besivystančiam siužetui, kai kurie dalykai gali būti nepatogūs – keletas filmo kadrų yra pernelyg tamsūs, todėl žiūrovui, užuot kreipus visą dėmesį į dialogus, dalį savo pastangų gali tekti nukreipti bandant tirštoje prieblandoje įžiūrėti siluetus ir veido išraiškas.

Kita vertus, galbūt tai buvo sąmoningas režisierės sprendimas parodyti, kad dauguma idėjų mums gimsta tamsoje, kad tam tikri dalykai lieka nematomi, ir būtent tamsoje stipriausiai pasireiškia vaizduotės galia. Ne veltui sapnuojame užsimerkę. Tamsoje paaštrėja pojūčiai, ji yra intymi, kartais bauginanti, o kartais gydanti.

Šviesos trūkumą tarsi bando atsverti suintensyvėję ir pagarsėję gamtos garsai, ir garso takelis yra viena stipriausių techninių filmo pusių, leidžianti užsimiršti, kad sėdi prie ekrano, o ne guli kur žolėje ar plūduriuoji viduryje jūros. Šie gyvos, kvėpuojančios gamtos garsai, kuriuos papildo nuskambantys žymių kompozitorių kūriniai, ypač prisideda, kuriant bendrą poetiškai terapinę filmo nuotaiką ir veikia žiūrovą meditatyviai.

Sukaupta įtampa

Nors filmas yra gana statiškas, lėtas jo judėjimas ir auganti kulminacija išryškėja pabaigoje, kai kaip finalinį filmo akordą išgirstame Romes tėvo Pablo išmintį. Tos minutės – viena stipriausių ir jautriausių filmo vietų.

Nuoseklus pasakojimo vystymas pradedant nuo jauniausios veikėjos Eliane ir pamažu einant link vyriausiojo Pablo remiasi stipria vidine logika – vyriausias žmogus yra sukaupęs daugiausia išminties, todėl tie finaliniai žodžiai taip tauriai skambės būtent iš jo lūpų, ir, ką gali žinoti, galbūt privers nubraukti ašarą ne vieną žiūrovą.

"Mano naktys aidės" filmas – lėta, poetinės kalbos, vaizdų ir garsų prisodrinta juosta, reikalaujanti tam tikro žiūrovų susikaupimo, nusiteikimo ir vidinės rimties. Filmas, kuriame dialogai bei laikas, skirtas savianalizei, groja pirmu smuiku, tad neverta tikėtis įtempto veiksmo ir efektų. Veikiau jis primena kelionę, į kurią sąmoningai leidiesi, trokštant pažinti savo vidų, nebijant užklysti į tamsiausias jo kerteles ir viliantis atnešti į jas šviesą.

Kas? Filmo "Mano naktys aidės" seansas.

Kur? Kino centre "Cinamon".

Kada? Spalio 5 d. 14.30 val.