Geriausiu draminiu filmu pretenduoja tapti penkios juostos: „1917“, „Airis“ (The Irishman), „Džokeris“ (Joker), „The Two Popes“ ir „Marriage Story“.

Geriausiu miuziklu arba komedija pretenduoja tapti filmai „Dolemite Is My Name“, „Ištraukti peiliai“ (Knives Out), „Jojo Rabbit“, „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time…in Hollywood) ir „Rocketman“.

Geriausio režisieriaus kategorijoje nominuoti penki režisieriai, tai Pietų Korėjos kino režisierius ir scenaristas Bong Joon-ho, britų režisierius Samas Mendesas, įtempto siužeto trilerį „Džokerį“ režisavęs Toddas Phillipsas, juostos „Airis“ režisierius Martinas Scorsese ir filmo „Vieną kartą Holivude“ režisierius Quentinas Tarantinas.

Geriausiu draminio filmo aktoriumi gali tapti aktoriai Adamas Driveris, Džokerį įkūnijęs aktorius Joaquinas Phoenixas, filme „Skausmas ir šlovė“ (Pain and Glory) suvaidinęs Antonio Banderasas, anglų aktorius Christianas Bale'as ir aktorius Jonathanas Pryce'as.

Tuo metu geriausios draminio filmo aktorės kategorijoje nominuotos penkios aktorės: Renée Zellweger, Cynthia Erivo, Scarlett Johansson, Saoirse Ronan ir Charlize Theron.

Geriausiu miuziklo ar komedijos aktoriumi nominuoti: Danielis Craigas, Romanas Griffinas Davisas, Leonardas DiCaprio, Taronas Egertonas ir Eddie'is Murphy'is. Geriausia miuziklo ar komedijos aktore pretenduoja tapti aktorė, žinoma kaip Awkwafina, iš Kubos kilusi aktorė Ana de Armas, Cate Blanchett, Beanie Feldstein ir Emma Thompson.

Geriausiu filmu užsienio kalba gali tapti „Parazitas“ (Parasite), „The Farewell“, „Portrait of a Lady on Fire“, „Les Misérables“ ir „Skausmas ir šlovė“.

Daugiausiai nominacijų – šešias – pelnė filmas „Marriage Story“, po penkias nominacijos gavo „Airis“ ir „Vieną kartą Holivude“.

„Auksinių gaublių“ apdovanojimuose įvertinamos ir TV laidos, serialai. Daugiausiai apdovanojimų pretenduoja susižerti serialai „Karūna“ (The Crown), „Černobylis“ (Chernobyl) ir „Neįtikėtina“ (Unbelievable).

Nemenkas chaosas

Filmo veiksmas prasideda, kai iškart po savo triukšmingo 85-ojo gimtadienio itin sėkmingas ir turtingas rašytojas Harlanas Thrombey randamas negyvas. Nors aukos amžius tikrai nesufleruoja nieko įtartino, detektyvas Blancas labai greitai išsiaiškina, jog Harlano mirtis – toli gražu ne tokia natūrali.

Įtariamaisiais tampa kiekvienas namuose esantis žmogus – pradedant artimiausiais šeimos nariais, baigiant aptarnaujančiu personalu. Detektyvui Blancui uždraudus kiekvienam iš jų palikti nusikaltimo vietą – milžiniškus Thrombey namus, – namie įsigali nemenkas chaosas ir tikrų tikriausias detektyvas.

Tarp trilerio ir detektyvo

Kaip spaudai pasakojo filmo režisierius Rianas Johnsonas, pagrindiniai jo įkvėpimo šaltiniai šiam filmui – klasikiniai Agathos Christie detektyviniai romanai ir unikalūs Alfredo Hitchcocko trileriai.

Kas matė bent vieną A. Hitchcocko trilerį ar skaitė bent vieną A. Christie romaną, supras, kokia tai nelengva užduotis – suderinti nesuderinamus. Režisierius jau pirmuose interviu apie netrukus pasirodysiantį filmą pasakojo, kad detektyvus dievino nuo pat vaikystės, todėl žinojo, kad anksčiau ar vėliau sukurs tokį, kuris bus geresnis už visus, kuriuos yra kada nors skaitęs ar matęs kine.

Pasirodžius pirmosioms užsienio apžvalgoms panašu, kad režisieriui pavyko sutalpinti ne tik šiuos du skirtingus žanrus, bet ir viską paskaninti kokybiškos komedijos prieskoniais. Pasišventę detektyvų mėgėjai, žengdami į kino sales, turėtų nusiteikti ne tik įtampai iki paskutinės minutės, bet ir gerai ironiško humoro dozei.

Holivudo aktorių grietinėlė

"Ištraukti peiliai" į kino sales žiūrovus privilioti turėtų ne tik dėl savo meistriško siužeto, bet ir dėl aktorių komandos kiekybės ir kokybės. Režisieriui šįkart pavyko suburti nemažą gerai pažįstamų aktorių sąrašą.

Filme pasirodys bondiados žvaigždė Danielis Craigas (įkūnysiantis detektyvą Blancą), Kapitono Amerikos kostiumą pasimatavęs "Keršytojas" Chrisas Evansas, iš "Majamio policijos" laikų pažįstamas Donas Johnsonas, filme "Paveldėtas" maloniai nustebinusi Toni Collette ir vyresnės kartos žiūrovams pažįstami aktoriai Jamie Lee Curtis ir Christopheris Plummeris.

Kiek ironiška, jog tik po to, kai surinko visą aktorių komandą, režisierius R.Johnsonas pradėjo galvoti apie tai, ar toks būrys garsių aktorių gerai sutars, ar turės kokių neįtikėtinų reikalavimų ir ar su jais nebus sunku dirbti. Tačiau, kaip pasakojo kūrybinė grupė, visas filmavimas prilygo stovyklavimui – net ir per pertraukas daugelis aktorių nusileisdavo į namo, kuriame vyko filmavimai, rūsį ir ten visi kartu leisdavo laiką.

Ko tikėtis?

"Ištraukti peiliai" – tai filmas, kuriame dera ir kokybiškas bei vingiuotas detektyvas, ir emocinę karuselę primenanti drama, ir nusijuokti priverčianti komedija.

Pridėjus savo gerą vardą užsitarnavusių aktorių kolektyvą ir nė karto nenuvylusį režisierių R.Johnsoną, galima tikėtis ir kritikų, ir žiūrovų nenuvilsiančios juostos.

"Ištraukti peiliai" (angl. "Knives Out")

Žanras: kriminalinis.

JAV, 2019.

Režisierius: Rian Johnson.

Vaidina: Jamie Lee Curtis, Daniel Craig, Chris Evans, Michael Shannon, Ana de Armas.

Vertinimai:

Scenarijus 3/3

Aktoriai 3/3

Režisūra 3/3

Garso takelis 2/3

Kinematografija 3/3

Techninė pusė 2/3.

Bendras: 2.8/3.

Nuo lapkričio 29 dienos kino teatruose galima pamatyti dar tris premjeras:

"Kokaino baronas"

Žlugus vienai kokaino siuntai, narkotikų kartelio bosas įsako savo patikimiausiam pasiuntiniui, žinomam Virėjo (akt. Nicolas Cage’as) slapyvardžiu, išsiaiškinti, kurioje tiekimo grandinės vietoje yra spragų. Virėjas ir jo partneris išsiruošia į pavojingą kelionę aiškintis, kur stringa kontrabandos grandinė, besitęsianti nuo Kolumbijos miškų iki Kanados aukštikalnių. Režisieriaus Jasono Cabello drama "Kokaino baronas" žiūrovus supažindins su daugybe žmonių, lydinčių prekę nuo dirvožemio iki naktinio klubo, kur kiekvienas mainų taške stengiasi pakelti savo kainą.

"Adamsų šeimynėlė"

Legendiniai Adamsai grįžta! Po 25-erių metų pertraukos turbūt niūriausia pasaulio šeimynėlė sugrįžta į kino ekranus ir lieka ištikima savo įpročiams. Atvykę į naują miestą, Adamsai bando pritapti prie jiems keistai atrodančių miestiečių, tačiau nei vienas jų nenori bendrauti su Adamsais. Galiausiai tampa aišku, kad miestelėnų tikslas – ištremti Adamsus ten, iš kur jie atvyko. Tačiau Adamsų šeimynėlė nėra linkus lengvai pasiduoti. Jie yra pasiryžę įkrėsti proto miestelėnams ir pademonstruoti tikrąsias šeimos vertybes. Net keliskart ekranizuota, žaidimu, animaciniu filmu ir net serialu virtusi istorija paskutinį kartą kino ekranuose šmėžavo 1993-aisiais.

"Sutemose"

Naujas režisieriaus Šarūno Barto filmas, sukurtas remiantis Vinco Giedros romano "Sviesk, Dovydai, akmenį!" motyvais, pasakoja apie Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo ir vienos šeimos istoriją partizaninio karo metais. Ūkininkų Pliaugų šeima kartu su 18-mečiu įsūniu Unte gyvena vienkiemyje. Dieną ūkyje šeimininkauja stribai, o naktį pasirodo partizanai. Pliaugų šeima padeda partizanams visomis išgalėmis, o Untė dirba miško brolių ryšininku. Vieną dieną pastebėjęs miestelyje gausėjančias sovietų pajėgas, vaikinas skuba apie tai pranešti partizanams. Pelkėse įsitvirtinę vyrai įtaria išdavystę ir supranta, kad artėja lemiamas mūšis.

Filme pasakojama apie Bertraną, kuris išgyvena klasikinę vidurio amžiaus krizę. Vieną dieną pasivaikščioti išėjusio Bertrano dėmesį patraukia vietinio baseino reklama. Ten jis susipažįsta su kitais vyrais, kurie baseine viliasi gauti impulsą antrai jaunystei.

Internete radę informaciją apie organizuojamą vyrų sinchroninio plaukimo pasaulio čempionatą, vyrai užsidega. Pasisamdę buvusią sportininkę, alkoholikę Delfinę, jie ryžtasi nugalėti savas krizes ir tapti čempionais.

Šis filmas buvo pristatytas ir Kanų kino festivalio oficialioje nekonkursinėje programoje, o Prancūzijoje sulaukė net 10 Cezario nominacijų.

Į nemokamus seansus žmonės pradeda rinktis net likus daugiau nei valandai iki filmo.

Meno savaitraštis „7 meno dienos“ šią komediją pristatė kaip protingą ir linksmą pramoginį filmą, kurie ne taip dažnai pasirodo mūsų ekranuose. Tai puikiai nuteikiantis ir motyvuojantis kino filmas, kuris vainikuos „Arlekino“ prancūziško nekomercinio kino vakarus.

Kino teatras vietų į nemokamus seansus nerezervuoja – siūloma ateiti anksčiau prieš seansą ir užsiimti vietas.

Sulaukė pasisekimo

Kino teatro atstovai kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe į nemokamus kino seansus kvietė nuo spalio pradžios.

Kino teatro „Arlekinas“ vadovas Vytautas Jurevičius džiaugėsi, kad visi jau parodyti atrinkti nekomerciniai filmai sulaukė didžiulio klaipėdiečių susidomėjimo.

Pasak jo, prancūzų kinas yra jautrus, romantiškas, estetiškas, stilingas, jame daug subtilaus, intelektualaus humoro, įdomių gyvenimiškų istorijų, kuriose kiekvienas žiūrovas gali atpažinti save.

„Pamatėme, kad klaipėdiečiams įdomus nekomercinis kinas ir prancūziškų filmų režisierių gebėjimas sukurti nuotaikingas, jaukias, juokingas ir priverčiančias susimąstyti kino juostas. Į nemokamus seansus žmonės pradeda rinktis net likus daugiau nei valandai iki filmo, o norintieji pamatyti filmą vos sutelpa salėje“, - projekto sėkme džiaugėsi V. Jurevičius.

Kultūringi ketvirtadieniai

„Arlekino“ vadovas V. Jurevičius pabrėžė, kad kino teatro lankytojai jau įprato laukti išskirtinių ketvirtadienių, kai buvo rodomi prancūziški filmai.

Vis dėlto nors nemokami seansai baigiasi, „Arlekinas“ išlaikys kultūringų ketvirtadienių tradiciją.

Jau netrukus kino teatras ketvirtadienio vakarais pakvies klaipėdiečius į specialiai „Arlekino“ žiūrovams atrinktų Europos šalių kino forumo „Scanorama“ filmų peržiūras. Tiesa, tai jau nebebus nemokami seansai.

Klaipėdiečiai turės galimybę išvysti tris skirtingus, tačiau vienodai kokybiškus ir vertingus nekomercinius filmus.

Biografinė drama „Sonja. Baltoji gulbė“ pasakoja apie Sonją Henie – ledo karalienę, įkvėpusią modernųjį dailųjį čiuožimą. Režisierės Anne Sewitsky atkuriamas Sonjos gyvenimas, kai ji tampa viena turtingiausių epochos moterų, nuolat apsupta gerbėjų, meilužių ir šeimos. Laikui bėgant rampų šviesos blėsta, bet gestanti žvaigždė atsisako pasitraukti į šešėlį ir save pasmerkia niūriai baigčiai.

Grímuro Hákonarsono sukurta komedija „Pieno karas“ pasakoja apie Ingą, kuri nesupranta, kodėl jos vyras toks nuolankus kooperatyvui – netgi kai juodu galutinai įklimpo į skolas, o kainos tik dar labiau išaugo. Moteris nusprendžia kovoti šiuolaikiškais ginklais – įsprausti lupikautojus į kampą socialinėse medijose. Šiame filme įtaigiai ir su gera humoro doze interpretuojamas biblinis pasakojimas apie Dovydą ir Galijotą, perkeliant jį į nepriklausomos ir drąsios islandų ūkininkės kiemą.

Månso Mårlindo ir Björno Steino romantinis filmas „Svaigulys“ seka laikui nepavaldžia Šekspyro tragedija ir rašo kinematografišką meilės laišką legendiniam Stokholmo atrakcionų parkui „Gröna Lund“. Atrakcionų parkas visai kaip meilė – nuo apžvalgos rato atsiveria platus horizontas, o linksmieji kalneliai svaigina ir atima žadą. Johanui ir Nini šis sūkurys yra įprasta kasdienybė – jie skirtingų atrakcionų parkų paveldėtojai. Dviejų šeimų nesantaika Antrojo pasaulinio karo fone tampa išbandymu jų jausmams, bet nesustabdo įsisukusios gyvenimo karuselės.

Tikslios šių filmų seansų datos bus paskelbtos šiek tiek vėliau.

Režisieriaus Levano Akino filme pagrindinis veikėjas Merabas (akt. Levan Gelbakhiani) dega meile šokiui ir svajoja patekti į didžiąją sceną. Tačiau vieną dieną ansamblyje pasirodęs charizmatiškas ir talentingas vaikinas Iraklis tampa pagrindiniu veikėjo konkurentu, o kartu jo didžiausia  aistra. Filmo pasaulinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje bei susilaukė apdovanojimų įvairiuose Europos kino festivaliuose. A.Javakishvili vaidina Mari – Merabo šokių partnerę ir jo geriausią draugę, kuri greitai pastebi naujus pokyčius vaikino gyvenime. Po festivalio „O tada mes šokome“ Lietuvos kino teatrus pasieks lapkričio 22-ają.

– Filme gausu šokių scenų, tradicinės muzikos ir maisto. Kaip manai, ar jam pavyko pagauti Sakartvelo sielą?

– Tai yra tikras kartvelų filmas. Jis man kvepia kaip Sakartvelas. Kiekviena detalė, net gatvės, maistas, namai yra puikiai pagauti ekrane. Sunku tai suprasti, kai negyveni toje šalyje. Levanas (red. past. – režisierius Levan Akin) yra sakartvelietis, bet užaugo ir gyvena Stokholme, Švedijoje. Kartvelų filmai ypač dabar yra niūrūs ir tamsūs, o šis, pasakojantis apie jaunimą, yra pozityvus ir šviesus. Manau, „O tada mes šokome“ yra meilės laiškas Sakartvelui. Man šis filmas patinka, nes jis tikras. Jame tiek daug purvinų gatvių, senų namų ir naktinio gyvenimo, kuris iš tiesų toks ir yra.

– Skaičiau, kad rašydamas scenarijų, režisierius Sakartvele atliko tyrimą leisdamas laiką su pagrindiniu filmo aktoriumi Levanu Gelbakhiani ir kitais šokėjais. Ar per jį ir atsidūrei filme?

– Dar prieš filmavimą, kai režisierius Sakartvele lankėsi pirmą kartą, mes su juo susitikome ir kartu leidome laiką. Kai jis grįžo į Sakartvelą antrąkart, pradėjome repetuoti šokius ir tik tada filmuoti filmą. Nuo pat pradžių žinojome, kokia bus filmo tema, kad jame vyraus tradiciniai šokiai, taip pat maistas ir dainos. Tačiau vėliau Levanas truputį keitė scenarijų.

– Prieš sutikdamas vaidinti Merabą, L. Gelbakhiani pasiūlymą atmetė kelis kartus. Ar tau irgi buvo sunku apsispręsti?

– Atrankose vaikinams buvo žymiai sunkiau. Kai man pasiūlė vaidmenį, apie jį galvojau tik dieną. Supratau, kad šis filmas bus puikus ir labai reikalingas Sakartvelui bei kitiems. Todėl, žinoma, sutikau.

– Ar su L. Gelbakhiani buvote pažįstami anksčiau?

Taip, aš ir Levanas mokėmės baleto mokykloje. Mes susipažinome, kai man buvo 14 metų. Šiuo metu studijuoju aktorystę universitete, tačiau Levanas toliau šoka ir vaidina. Po filmavimo su visais komandos nariais tapome geriausiais draugais. Dabar esame kaip šeima, susirašinėjame kiekvieną dieną. Šis filmas mus lydės visą gyvenimą.

– Daugeliui iš jūsų tai buvo pirmas vaidmuo kine. Kaip jautėtės kino aikštelėje?

– Tai nebuvo mano pirmas vaidmuo kine. Anksčiau vaidinau Rusijoje, o dabar filmuojuosi Tbilisyje, televizijos seriale. Tačiau šis kino projektas man buvo didžiausias, o taip pat ir sunkiausias – turėjome ilgas šokių repeticijas bei privalėjome ne tik šokti, bet ir vaidinti.

Dėl filmo temos mums dažnai atšaukdavo šokių sales. Šį filmą buvo sunku filmuoti dėl to, kad mums dažnai užverdavo duris.

– Minėjai, kad lankei baleto mokyklą. Ar joje mokėtės ir tradicinių kartvelų šokių?

– Taip. Iš tiesų kiekvienas vaikas nuo ketverių metų žino, kaip šokti kartvelų šokius. Mokomės  jų ir baleto mokykloje. Tačiau merginoms kartvelų šokiai yra lengvi, mūsų judesiai švelnūs ir labai moteriški. Sunkiausius judesius atlieka vaikinai. Jie turi daug šokinėti, atlikti suktukus. Po vienos valandos repeticijų, kai merginos tik apšildavo, jiems jau žliaugdavo prakaitas. Kartvelų šokiuose merginos turi būti švelnios ir atrodyti nekaltos, net ir filme mokytojas sako mano veikėjai: „Tavo akys neturi ieškoti partnerio, tu turi būti drovi“.

– Buvo rašoma, kad filmą turėjote filmuoti paslapčia. Ar buvo sunku jį filmuoti?

– Iš tiesų mes to nežinojome. Tai buvo mūsų prodiuserių rūpestis. Buvome saugiame prieglobstyje, tačiau filmų lokacijos nuolat keitėsi. Dėl filmo temos mums dažnai atšaukdavo šokių sales. Šį filmą buvo sunku filmuoti dėl to, kad mums dažnai užverdavo duris.

– Šio filmo choreografas taip pat turėjo išlikti anonimu, kitaip būtų atleistas iš darbo.

Manau, kad ir jo kolegos būtų jam sakę: „O, tu dirbai su šituo filmu“. Jis ir daugelis šokėjų yra anonimai. Ir dėl to man iš tiesų labai liūdna. Netgi Kanuose visi gyrė šokių choreografiją, ypač finalinį pasirodymą, tačiau mes negalėjome atskleisti choreografo pavardės. Dėl to šis filmas ir buvo sukurtas Sakartvelui. Manau, per kelis ateinančius metus situacija šalyje pasikeis ir mes nebeturėsime slėpti filmo komandos pavardžių.

– Nors šiame filme pasakojama Merabo istorija, tavo veikėja Mari taip pat išgyvena pokyčius. Ji patiria nelaimingą meilę, tačiau sugeba perlipti save ir likti geriausia drauge.

Man buvo sunku, nes Sakartvele niekas apie tai nekalba. Visi slepia savo seksualinę orientaciją, nes bijo. Todėl neturėjau su kuo pasikonsultuoti. Kai perskaičiau scenarijų, verkiau visą dieną. Mari širdis yra sudaužyta, tačiau jos transformacija šioje istorijoje mane labiausiai ir sužavėjo. Mari ir Merabas vienas kitą pažįsta labai gerai ir jai nereikia žodžių, kad suprastų, jog kažkas negerai. Pirmiausia, ji myli jį kaip draugą. Tai, kad liko su juo iki galo, įrodo jos kaip veikėjos brandą. Šis filmas yra apie laisvę net ir tradiciniame pasaulyje. Merabui buvo sunku per save perlipti. Negaliu įsivaizduoti, ką reikštų tai padaryti tikrame gyvenime.

– Kaip sekėsi dirbti su filmo režisieriumi?

– Jis buvo toks mielas! Levanas visada kantriai paaiškindavo, ko iš mūsų nori. Mums buvo lengva su juo atrasti ryšį. Nors gyvena Švedijoje, jo gyslomis teka kartvelo kraujas. Jis savęs nelaikė aukštesniu už kitus, baigęs filmuoti sceną, mūsų niekada nepalikdavo vienų. Visas dienas leisdavome drauge gerdami, šokdami ir linksmindamiesi.

– Filmas yra oficialus Švedijos kandidatas į šių metų „Oskarus“. Jis susilaukė daug dėmesio Kanuose, Odesoje, Sarajeve ir kituose festivaliuose. Kaip jautiesi, kai filmas susilaukė tokios didelės sėkmės?

– Jau kai filmavome, supratome, kad tai nebus paprastas filmas. Žinojome, kad tai bus kažkas ypatingo. Kai režisierius paskambino pasakyti, kad keliausime į Kanus, supratau, kad čia tik pradžia. Net iki šiol filmo sėkmė vis dar auga, mūsų laukia dar daugiau festivalių. Filmo teises nusipirko daugiau nei 30 šalių.

– Filmo premjera Sakartvele įvyko lapkričio 8 dieną. Vos per kelias minutes buvo nupirkti visi bilietai į premjerinius seansus, tačiau juosta šalyje sulaukė nemažai protestuotojų, norinčių jį uždrausti.

– Manau, Sakartvele daugiau filmą palaikančių, ne protestuojančių. Pastaruosius sudaro labai maža radikalų grupė. Net negaliu suprasti, ką jie galvoja. Tačiau sulaukiu prašymų parodyti daugiau seansų. Kiekvieną dieną mus visus užplūsta palaikančios žinutės, kuriose prašo nesijaudinti ir dėkoja už filmą. Jeigu dabar atsidaryčiau savo „Instagram“ paskyrą, rasčiau šimtus žinučių, pasakojančių apie tai, kaip šis filmas juos paveikė ir kaip jie džiaugiasi jį pamatę. Tai labai keistas jausmas. Visi bilietai į filmą buvo taip greitai išparduoti, kad vos spėjau gauti kelis savo mamai ir tėčiui. Įsivaizduok, šimtus žmonių sėdinčių kino teatre ir šimtus protestuotojų, rėkiančių prie kino teatrų. Tačiau net ir tie, kurie neturėjo jokios nuomonės, mus palaikė.

Per penkis serialo sezonus buvo parodyta 110 serijų, o trys pagrindinės jo veikėjos tapo vienomis mylimiausių visų laikų JAV veiksmo herojų. Kino filmais serialas virto 2000 ir 2003 m., kuomet „Čarlio angelus“ suvaidino Cameron Diaz, Drew Barrymore ir Lucy Liu. Praėjus beveik 20-čiai metų, „Čarlio angelai“ vėl sugrįžta ir jos kardinaliai skirsis nuo savo pirmtakių.

Naujajai kartai šauniąsias agentes pristato scenaristė ir režisierė Elizabeth Banks, o pačius „Čarlio angelus“ įkūnija Kristen Stewart („Saulėlydžio“ saga), Naomi Scott („Aladinas“) ir Ella Balinska („Moderni istorija“).  Režisierės teigimu, šis filmas – labiau tęsinys nei perdirbinys, tačiau neslepia, jog puikiai pažįstama žiūrovams trijulė pasiūlys gerokai modernesnį požiūrį į moteriškumą, seksualumą ir tai, ką iš tiesų šiame pasaulyje gali moteriška jėga.

„Ieškodama tinkamiausių aktorių, buvau pažadėjusi sau ir kitiems – čia ne vieta etiketėms ir žmonių spraudimui į rėmus. Čarlio angelai šįkart bus kitokie – nebūtinai trumpais sijonais ir priklijuotais nagais. Aš seksualumą suprantu pirmiausiai kaip proto privalumą prieš iškilias krūtis. Prodiuseriai turėjo tik vieną reikalavimą – padaryti seną istorija vėl madinga ir modernia. Dabar jau jums vertinti, ar mums pasisekė“, – sako E. Banks, kurią, beje, ir pačią išvysime vaidinančią juostoje.

Apie tai, jog naujieji „Čarlio angelai“ įneš visai naujų vėjų į kino ekranus, kalba ir K. Stewart.

„Anais laikais žiūrovams užtekdavo gilių iškirpčių, dabar su jomis jau nieko nenustebinsi. Tai visiškai nauja legendinės juostos versija, kurioje neliko vietos seksizmui, rasizmui bei kitoms šiam pasauliui nutikusioms nelaimėms. Filmas bus toks pat „čarliškas“, tik su gerokai gilesne potekste“, – pasakoja K. Stewart.

Filme bus pasakojama, kaip kažkada startavusi nedidelė firma „Čarlio angelai“, kompanija užaugo, išsiplėtė ir dabar jos filialai veikia įvairiose pasaulio šalyse. Ji samdo tik pačias geriausias, protingiausias ir labiausiai treniruotas merginas, kurios visuomet pasiruošę pačioms sunkiausioms užduotims. O tokių užduočių šiuolaikiniame pasaulyje „Čarlio angelams“ tikrai netrūksta. Vis tik nauja grėsmė žaviąsias agentes privers kaip reikiant pasistengti. Iš anoniminio šaltinio gaunamas pranešimas apie naują, itin pavojingą technologiją, kuri, patekusi į rankas nusikaltėliams, galėtų tapti mirtinu ginklu. Prieš jokius pavojus nesustojantys žavieji „Čarlio angelai“ išsiruošia į naują misiją.

Veiksmo, kvapą gniaužiančių efektų ir netikėtų siužeto posūkių kupinas veiksmo trileris „Čarlio angelai“ Lietuvoje pradedamas rodyti jau šį penktadienį, lapkričio 15 dieną.

– Filmo pradžioje pagrindiniai veikėjai iš tiesų atrodo tobula pora. Jų santykiai pilni natūralumo ir savitarpio supratimo. Ar pritartumėte tokiai interpretacijai?

– Taip, jie labai laisvi ir nerūpestingi. Filmuojant juos Maljorkos paplūdimyje, nevalingai piršosi biblinė istorija apie Adomą ir Ievą, išvarytus iš rojaus. Nepaisant to, filmas negalėtų vystytis šioje plotmėje. Norėjau, kad užpuolimas būtų ne lūžio, o išeities taškas, todėl negaišdamas laiko įvedžiau jį į pasakojimą, kad žiūrovai kartu su veikėjais galėtų spręsti jo padarinius.

– Papasakokite, kaip filmavote prievartos scenas, pilnas baimės, pykčio, agresijos ir paniekos moteriai. Jos fiziškai paveikios, į jas nemalonu žiūrėti.

– Nesiekiau brutalumo ir realistiškumo. Kaip jau minėjau, užpuolimas yra išeities taškas, kitaip tariant, prologas. Filme keliamas klausimas, kaip gyventi toliau, kai tavo gyvenimą supurto prievarta, o ne kodėl dviem žmonėms teko su ja susidurti. Įvykus užpuolimui, prasideda tikroji istorija. Savaime suprantama, klausiau savęs, ar noriu jį vaizduoti. Detalią prievartos sceną įtraukiau į scenarijų, kad suprasčiau, ką noriu filmuoti. Be to, savo sprendimus turiu pagrįsti aktoriams. Visada laikausi šio principo, ruošdamasis sudėtingoms scenoms. Visa kūrybinė grupė privalo žinoti, kaip judės aktoriai ir kamera. Tai suteikia tikrumo jausmą aktoriams. Įtampą ir baimę keliančios scenos pavyksta, kai visi yra gerai pasiruošę ir gerbia vienas kitą. Kitas etapas laukia montuojant filmą. Dirbdami su montažo režisieriumi Andreasu Wodrasche buvome nusibrėžę savotišką demarkacinę liniją, kurią peržengę visada klausdavome savęs, ką ir kodėl matome ekrane. Tą patį galima pasakyti ir apie filmo muziką. Kompozitorius Erichas Neveuxas prievartos scenai buvo sukūręs keistą zvimbimą. Tik montuodamas filmą pastebėjau, kad jis visai netinka. Tokių dalykų negalima forsuoti. Siaubą turi kelti pati scena, o ne inscenizuotos detalės.

– Prologą ir tolimesnį pasakojimą skiria didelė elipsė. Sužinome, kad pagrindinė veikėja Liv baigė lankytis pas psichoterapeutą, bet nežinome, ką atskleidė policijos tyrimas. Paliekate labai daug erdvės žiūrovų vaizduotei.

– Rašydamas scenarijų norėjau kuo greičiau pereiti prie esminio klausimo – poros sprendimo gyventi toliau: „Likime kartu. Pažiūrėkime, kaip mums seksis“. Tai didelis žingsnis į priekį, bet ne toks tvirtas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Pirmasis susvyruoja Maltė, vėliau suklumpa ir Liv. Lankydamasi pas psichoterapeutą ji, regis, perlipo slenkstį, bet sutikusi vieną iš savo prievartautojų grįžta į pradinį tašką.

– Filmuose apie kerštą moteriai dažnai suteikiama galimybė įvykdyti naują smurto aktą. Jis padeda patirti katarsį ir pamiršti pažeminimą. Racionalios strategijos šiuo atveju pasirodo esančios bejėgės.

– Kerštą malonu įsivaizduoti, bet jis neišlaisvina, nes įvykdydamas didesnę bausmę, pavyzdžiui, nužudydamas, susitepi rankas. Geriausias kerštas – nekeršyti. Verčiau pasistengti tapti prakeiktai laimingu.

– Viskas ne taip paprasta. Liv tvirtina, kad seniai atleido savo skriaudėjams, bet šis atleidimas nepadeda jai judėti į priekį.

– Liv atleidžia, bet jos vaizduotė toliau perdirba praeities įvykius. Ji susiduria su prievartautoju statybos prekių parduotuvėje ir supranta, kad yra prisirišusi prie vaizdinio, kuris neatitinka tikrovės.

– Filme keliate ir vyriškumo klausimą. Teigiate, kad vyras nėra kaltas, jeigu negali apginti moters.

– Montuodami filmą galvojome, ar liko daug vietų, kuriose žiūrovas sušuktų: „Po velnių, daryk ką nors!“ Nenorėjau kurti įspūdžio, kad Maltė galėjo ką nors pakeisti. Nepaisant to, jį kamuoja netikrumas ir gėdos jausmas. Maltė negali sau atleisti, kad neapgynė savo moters. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta sąvoka toksiškas vyriškumas. Vyrai kamuojasi jausdami, kad neatitinka visuomenėje priimtinų vyriškumo standartų. Maltė apsėstas minties atkeršyti skriaudėjams, kad pamiršta susimąstyti, ar tai padės Liv. Kerštas pelnytų atleidimą jam pačiam. Tai prieštarauja racionaliam protui, bet daugelis vyrų nedvejodami susitapatintų su Malte.

– Muzikos pamokoje Maltė ištaria svarbų sakinį, vedantį paralelę su jo istorija: „Kaip galite prisiminti dainą, kurios negalite pakęsti?“

– Taip. Žmogus laisvas apsispręsti atsikratyti praeities ir žvelgti į priekį. Kiekvienas privalo tai padaryti dėl savęs.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ filmą „Tobula pora“ rodo Vilniuje ir Kaune. Festivalis tęsis iki lapkričio 24 dienos.