Anot jos, sunku buvo matyti karo išvargintus, sužalotus, artimųjų, namų netekusius žmones, tačiau nepamirštama ir tai, kad ukrainiečiai – nepraradę tikėjimo. „Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms“, – „Kauno dienai“ kalbėjo kaunietė.

Iš viso balandžio viduryje į karo siaubiamą Ukrainą kartu su kolegomis iš Lietuvos išvyko penki Kauno klinikų medikai. Klinikos nurodė, kad jie kartu su savimi išsivežė ne tik ryžtą ir kompetencijas padėti, bet ir asmens apsaugos, medicinos priemonių ir vaistinių preparatų, kurių Klinikos surinko už daugiau nei 33 tūkst. eurų.

Kartu su I.Mereškevičiūte į Ukrainą išvyko gydytoja anesteziologė reanimatologė Vilma Traškaitė-Juškevičienė, gydytojas urologas Martynas Stanionis, slaugytojos Ugnė Pikšrytė ir Živilė Kisieliūtė.

Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems.

– Kaip jaučiatės grįžusi? – pasiteiravome I.Mereškevičiūtės.

– Ačiū, gerai. Nespėjau net pagalvoti apie emocijas sugrįžus, nes susikaupė begalė darbų, kuriuos reikia atlikti iki termino. Mano net lagaminas su išgyvenimo (atsitraukimo) kuprine neiškrauti, tai tokios ir emocijos. Bet kai per žinias išvystu apie įvykius, tada emocijų kratinys sugrįžta.

– Kaip manote, kaip stipriai jus ir jūsų kolegas paveikė visa tai, ką matėte, patyrėte Ukrainoje? Kaip jus ir jūsų kolegas pakeitė ar pakeis ši patirtis?

– Manau, kad dar labiau sustiprino mus kaip asmenybes. Ši patirtis – visam gyvenimui. Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis. Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą, ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms.

– Kas jums labiausiai įstrigo iš tų dviejų savaičių Ukrainoje?

– Manau, įsimintiniausias dalykas – kad ir kokia niūri ir slogi karo realybė, kad ir kiek skausmo, nuovargio matyti žmonių akyse, tačiau ryžtas, užsidegimas tuos žmones veda į priekį. Ukrainiečių pasakojimai apie sugriautus gyvenimus, išardytas šeimas, gyvenimą mėnesių mėnesius ligoninėse, bet viltis tą tautą veda į pergalę.

– Misijoje viskas vyko panašiai, kaip ir įsivaizdavote, kaip buvote informuoti?

– Geras posakis yra: tu planuoji, o Dievas juokiasi. Panašiai ir mums buvo. Pirmąją savaitę atvykę į Kyjivą supratome, kad ukrainiečiai patys puikiai susitvarko esamoje situacijoje ir papildomos pagalbos nereikia, todėl teko keltis į kitą vietą, kur mūsų rankų tikrai prireikė. Persikėlėme į prie Moldovos sienos esančią ligoninę. Toje teritorijoje daugėja civilių gyventojų, kurie keliasi į Ukrainos pakraščius bėgdami nuo karo realybės.

Įspūdžiai: per laisvalaikio pasivaikščiojimus po miestą kaunietės užfiksuoti vaizdai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ką žinojote apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis vykstate dirbti?

– Informacija buvo aiški, kad važiuojame į Ukrainą padėti kolegoms medikams, kur dirbsime tokį patį darbą kaip ir Lietuvoje, tik sudėtingesnėmis sąlygomis.

– Ar lengva buvo pasiryžti misijai tokiomis pavojingomis sąlygomis?

– Abejonių nekilo nė minutės. Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems. Taip, tai mano pirmoji tokio pobūdžio kelionė.

– Kodėl ryžotės vykti į misiją Ukrainoje?

– Norėjau nors maža kruopele prisidėti prie karo skausmo ir kančių mažinimo. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pirmosios dienos buvo labai sunkios. Naktimis keldavausi tikrinti naujienų, ryte pabusdavau jau beskaidydama kitas, užmigdavau su ašaromis akyse. Tikrai negalvojau, kad tokie dalykai dar gali vykti XXI a. Prisimenu močiutės pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius – krentančias bombas, Raudonosios armijos karių žiaurumą. Buvau šventai įsitikinusi, kad tokie dalykai – tik istorija. Sveikatos apsaugos ministerijai paskelbus apie planuojamą medikų pagalbą Ukrainoje, supratau, kad galiu ir noriu padėti.

– Kaip į jūsų planus dalyvauti šioje didvyriškoje, bet labai pavojingoje misijoje reagavo jūsų artimieji?

– Mama jau nuo pirmų anketos paskelbimo dienų žinojo, kad manęs neatkalbės, bet maža dalelyte vis tiek vylėsi – gal nevažiuosiu. Prisimenu mamos pasakojimą, kaip ji internete su broliu pamatė registracijos anketą į medikų misiją. Brolis mamai sako, ar tik nebus Ingrida užsiregistravusi. Ilgai netruko, ir jie buvo teisūs. Anketa pateikta, važiuoju į Ukrainą.

– Kaip ruošėtės šiai kelionei? Ką specifinio vežėtės, ko specifinio mokėtės?

– Prieš išvykdama išklausiau dienos trukmės paskaitas apie pasirengimą misijai. Paskaitose pasakojo, kokių būtiniausių daiktų gali prireikti nenumatytais atvejais, kaip pasirengti psichologiškai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Man tai nebuvo jokia naujiena. Didžiąją dalį daiktų jau turėjau, nes šiek tiek turėjau reikalų su kariuomene. Turiu atsargos leitenanto laipsnį, esu baigusi Jaunųjų karininkų vadų mokymo kursą. Su savimi vežiausi du krepšius. Vienas – tai išgyvenimo (atsitraukimo) kuprinė su svarbiausiais dalykais, kurių prireiktų neatidėliotinam įvykiui: žibintuvėlis, mobilusis mygtukinis telefonas, šilti drabužiai, peilis, priemonės ugniai užkurti, miegmaišis, ilgai negendantis maistas. Kitame krepšyje – asmeniniai daiktai, kasdieniai drabužiai.

– Kaip jus priėmė Ukrainoje? Viskas vyko sklandžiai?

– Ukrainos žmonės be galo šilti ir svetingi. Nekilo jokių nesklandumų. Ukrainiečių medikai dalijosi savo skausmu ir išgyventais karo prisiminimais, o mes padėjome, kiek galėjome, papildomomis rankomis.

– Kaip stipriai pasikeitė jūsų, kaip medikės, darbo specifika nuvykus į Ukrainą?

– Nepasikeitė. Darbas toks pat kaip ir Lietuvoje, tik daugiau pacientų. Reikia paminėti, kad kai kurias priemones, prietaisus, kuriuos turbūt prisimena mūsų tėvai iš vaikystės, Ukrainoje medikai dar aktyviai naudoja iki šiol. Aš ten dirbau traumatologijos skyriuje. Pacientų-kariškių toje ligoninėje nebuvo, pagalbą teikėme civiliams, sužalotiems karo veiksmų, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų.

Darbas: I.Mereškevičiūtė su kolegomis Ukrainoje teikė pagalbą civiliams, sužalotiems rusų karių, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip atrodė jūsų ir kolegų lietuvių eilinė darbo diena Ukrainoje?

– Slaugytojos darbe nėra eilinės dienos. Kiekviena diena skirtinga. Taip pat ir gydytojų. Vieną dieną gali ramiai atėjęs į darbą kavą gurkšnoti, kitą dieną anksti pakelia telefono skambutis, o ne žadintuvas, kad tavo pagalba reikalinga čia ir dabar.

Darbo diena Ukrainoje atrodė maždaug taip: ankstyvi rytai, greiti pusryčiai, atvykimas į ligoninę, vizitacija su gydytojais aptariant tolesnį pacientų gydymą. Vėliau aš perrišdavau pacientų žaizdas, atlikdavau kitas slaugos manipuliacijas. Gydytojai išeidavo operuoti į operacines, konsultuodavo pacientus.

Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis.

– Kaip laikosi Ukrainos medikai, su kuriais teko bendrauti laikinoje darbo vietoje? Kokia jų, jų šeimų situacija?

– Kolegos ukrainiečiai medikai pavargę, skausmas matomas jų akyse ir girdimas jų balsuose. Kai kurie medikai pasakoja, kad nuo karo pradžios nesusisiekia su savo draugais, neturi jokių žinių apie juos. Dalis ukrainiečių medikų nematė savo šeimų ištisas savaites.

– Kokios akimirkos buvo sunkiausios?

– Sunkiausios akimirkos tada, kada matai sužalotus žmones, kurie niekuo nekalti dėl esamos situacijos, kurie nori gyventi taikiai, su šypsenomis. Sunku suvokti ir girdėti, kad sugriauti ne tik namai ar subombarduoti butai, bet sugriauti nekaltų žmonių gyvenimai.

– Ar buvo džiugesnių akimirkų? Kokios jos?

– Džiugiausios akimirkos – kai dėkoja pacientas už pagalbą, už rūpestį, už išklausytą jų skausmą. Tada ne tik pacientui kaupiasi ašaros ir pasidaro lengviau širdyje, bet ir pats supranti, kad darai kažką gero. Tai nuostabiausias jausmas, kurį suteikia tiesiog paprastas ačiū.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur gyvenote, ką veikėte Ukrainoje laisvalaikiu, jei tokio likdavo?

– Ukrainoje gyvenome viešbutyje, kuris buvo netoli nuo mūsų darbo vietos. Už maždaug 3–4 km. Laisvu laiku apžiūrėjau miestą. Daug laisvo laiko neturėjome, nes daugiausiai laiko praleidome ligoninėje dirbdami. Tačiau nemeluosiu, teko apsilankyti ir vietinėje ukrainietiškoje kavinėje. Joje valgėme tikrų ukrainietiškų barščių.

Gimdymą priėmė moters sugėrovai, nusprendę, kad pasaulį išvydo mergaitė. Vis dėlto jie suprato, kad reikia iškviesti medikus, tą ir padarė. Pastarieji atvyko po 20 minučių.

Atvažiavus greitosios pagalbos ekipažui, paaiškėjo, kad moteriai gimė dar vienas kūdikis – labai mažas berniukas. Pirma gimusi mergaitė svėrė vos 900 gramų, berniukas – dar mažiau.

Mažyliai pasaulį išvydo labai anksti – 27-ąją nėštumo savaitę.

Tokius mažylius ne visada pavyksta išgelbėti net esant idealioms gimdymo sąlygoms, kai šalia yra visa brigada specialistų.

„Tokius mažylius ne visada pavyksta išgelbėti net esant idealioms gimdymo sąlygoms, kai šalia yra visa brigada specialistų“, – situaciją įvertino naujagimių reanimacijoje dirbantis gydytojas.

Gimdyvė, pastačius jai lašelinę, prasiblaivė ir prisipažino, kad nežinojo, jog nešiojo dvynukus. Ji nesikreipė į gydytojus, nebuvo akušerio-ginekologo įskaitoje.

O kaip gyveno moteris, ką ji veikė, parodė naujagimių tyrimo rezultatai. Jie šokiravo net visko mačiusius gydytojus. Dvynių kraujyje aptikta mirtina dozė vaistų, skirtų epilepsijai gydyti, taip pat  acetono, etilo ir izopropilo alkoholio mišinių.

Visi šie nuodai negali neatsiliepti žmogaus nervų sistemai, vidaus organams.

Tačiau kol kas dvyniai, nepaisant visko, gyvi. Jais visapusiškai rūpinasi gydytojai.

„Labai džiaugiuosi šiuo renginiu – jau vien galimybė čia būti gyvai yra dar vienas patvirtinimas, kad visos negandos įveikiamos, suvienijus drąsą, valią, pašaukimą ir profesionalumą“, – sakė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.

„Man didelė garbė padėkoti iškiliausioms sveikatos sistemos asmenybėms, o šis renginys tebus prasminga šventė ne tik į pačią Vilniaus širdį atvykusiems nominantams, bet ir mūsų atsidavusiai medikų bendruomenei bei visiems Lietuvos gyventojams“, – teigė jis

Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą ministras suteikė 24 asmenims, Nusipelniusio slaugytojo vardą – 27 medikams, dar 28-iems įteikti Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklai.

Tarp apdovanotųjų – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Zigmas Juzumas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Radioterapijos ir branduolinės medicinos centro vadovė, Radiologijos skyriaus vedėja, gydytoja onkologė radioterapeutė Aistė Plieskienė, Vievio sveikatos priežiūros centro direktorė Danutė Baliūnienė, Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Violeta Prekevičienė, Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorė Guoda Ropaitė-Beigė ir kiti.

Sveikatos apsaugos ministro teigimu, šis renginys – prasmingas akcentas tarp dviejų minėtinų datų: Lietuvos medicinos darbuotojų dienos ir Tarptautinės slaugytojų dienos.

Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai vyksta nuo 2004 metų. Per visą apdovanojimų istoriją garbingi Nusipelniusių Lietuvos medikų vardai kartu su šių metų nominantais suteikti 311 gydytojų, 83 slaugytojams ir 368 sveikatos apsaugos darbuotojams.

Jautė nerimą

„Pati kelionė buvo labai ilga. Į priekį mes važiavome dvi paras, turėjome sustojimų. Pasiekus Ukrainą ir artėjant prie karštesnio taško jau buvo šiek tiek neramu, nes mes Ukrainą pasiekėme vakare ir beveik niekur languose nedegė šviesos, mirtina tyla, nerimas. Iš karto atsirado ir pas mus baimė – o kas bus dabar? Parvažiavimas irgi buvo gan ilgokas, bet truputį viskas sklandžiau vyko ir pasiekus Lenkijos sieną akmuo nukrito nuo širdies, pasijutome saugūs“, – pasakojo Kauno klinikų slaugytoja Ingrida Mereškevičiūtė.

Darbui su pacientais buvo suteiktos visos priemonės.

„Nesakyčiau, kad antrą kartą nevažiuočiau, nes gavome tai, ko mums reikėjo, nuvažiavome dirbti. Pirmą savaitę buvome Kyjive, paskui persikėlėme prie Moldovos sienos, kur dirbome rajoninėje ligoninėje ir dažniausiai suteikėme pagalbą nuo karo nukentėjusiems civiliams. Pačių kariškių mes negydėme, nes nebuvo tokio poreikio ir pagal visus teisės aktus negalėjome to atlikti. Pagrindinis buvo civilių gydymas tiek psichologiškai, tiek fiziškai“, – sakė slaugytoja.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Pacientų sužalojimai nebuvo išskirtiniai, tačiau tvyrojo mintis, kad visa tai įvyko karo metu.

„Mano, kaip slaugytojos, darbas buvo priėmimo ir pagrindiniame skyriuje. Teko perrišinėti žaizdas: šautines, plėštines, buvo ir kojų amputacijų. Viskas ganėtinai įprasta, tik tiek, kad visi sužalojimai įvyko karo metu“, – teigė I. Mereškevičiūtė.

Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais.

Ukrainiečiai jau susigyvenę su šalyje esančia situacija.

„Neramumas būna tik tada, kai sirenos kaukia, bet padėjimas žmonėms sumažina stresą, nes tiek emocinė, tiek fizinė pagalba žmonėms labai padeda. Ukrainiečiai – be galo šilti ir draugiški žmonės ir mūsų atvažiavimas jiems davė labai daug. Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais. Spėju, kad yra tas nerimas širdyse, bet gyvena įprastą gyvenimą“, – dalinosi slaugytoja.

Anot I. Mereševičiūtės, Ukrainoje likę kolegos dabar yra netoli fronto ir su jais nuolat palaikomas ryšys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Susirinko milžiniški kiekiai pacientų

Kauno ligoninės gydytojas ortopedas traumatologas Karolis Zinkevičius teigia, kad pabuvus Ukrainoje ilgainiui imi nebekreipti dėmesio į karinę padėtį ir pasineri į darbą.

„Miestas pasiruošęs atremti okupantų pajėgas: galybė blokpostų, tiek savanorių, tiek kareivių, tiek civilių vaikštančių su šautuvais, karinė padėtis, komendanto valanda, visam mieste išjungtos šviesos. Pradžioj buvo šiek tiek neramu, baisu. Be abejo, yra tas savisaugos instinktas, bet laikui bėgant pripranti ir tai tampa rutina, nebekreipi dėmesio ir dirbi savo darbą“, – pasakojo K. Zinkevičius.

E. Ovčarenkos / BNS nuotr.

Į Ukrainą atvykę Lietuvos medikai su savimi atsivežė ir sunkvežimį medicininių priemonių, tad pirmąsias penkias dienas važinėjo po gydymo įstaigas vertindami, kur kokia parama labiausiai reikalinga.

Pirmas penkias dienas identifikavome, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia.

„Tai, ką pamatėm yra daugiau mažiau tai, ko tikėjomės, o užduotys šiek tiek skyrėsi – tikėjomės, kad pradžiai mūsų reikės daugiau fiziškai, paties darbo, mūsų rankų, bet labiau reikėjo emocinės, psichologinės paramos. Kartu su savimi atsivežėme ir pilną sunkvežimį paramos priemonių: instrumentų, vaistų, tvarsčių. Pirmas penkias dienas dirbom labiau su tuo, kad identifikuoti, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia, nes nesinorėjo tiesiog nuvežti į sandėlį, numesti ir palikti neaišku kam. Važinėjom po ligoninės tiek privačias, tiek viešąsias, žiūrėjom, ką jie daro, kaip dirba, į kokias operacijas labiau specializuojasi ir kur mūsų parama galėtų padėti efektyviausiai. Sprendėm tuos klausimus, kas užtruko daug laiko ir pareikalavo resursų“, – teigė gydytojas.

Lietuvius medikus ukrainiečiai užplūdo su įvairiais sveikatos negalavimais. Gydytojams teko spręsti ir ne savo srities problemas.

„Jie taip pat buvo pasikvietę televiziją, buvo pranešta, kad mes atvykome ir esant poreikiui, norui mes galime bandyti jiems padėti. Susirinko milžiniški kiekiai pacientų, 80–100 per dieną, kas Lietuvoj yra nerealūs skaičiai. Ir jiems buvo nesvarbu, ar mes ortopedai traumatologai, jie ateina su visom problemom, tai ir sprendėm visas problemas“, – sakė K. Zinkevičius.

Mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis.

Darbas tas pats, tačiau sąlygos kitos

Iš Ukrainos grįžęs ortopedas traumatologas Simonas Sereika teigė, kad vykstant į karo siaubiamą Ukrainą tvyrojo nežinia, tačiau gydytojo darbas visur panašus, tik šį kartą sąlygos buvo neįprastos.

„Nuo pat pradžių buvo tokia idėja, kad mes padėsim kolegom Kyjive. Vėliau pervažiavom į kitą miestą. Nežinojom, kur važiuojam ir ką reikės daryti. Manau, kad daugeliui mūsų buvo tokių minčių, kad gal reikės ir karo kažkokius įvykius pamatyti. Dėl to buvo nerimo, bet mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis. Sąlygos šiek tiek priminė laiko mašiną – kuriam laikui grįžom atgal į praeitį, bet pacientai, kolegos išliko tie patys. Matėm tokių pacientų, kaip kasdienėj praktikoj sutinkam ir matėm tokių, kurie pabėgę buvo iš okupuotų teritorijų, o jie jau šiek tiek kitokie pacientai“, – kalbėjo S. Sireika.

Artimieji ir kolegos sureagavo dvejopai.

„Mano žmona – taip pat medikė, tai ji mane palaikė, o tėvams pasakiau dieną prieš išvažiuodamas, nes ir pats jaučiau, kad to nerimo daug buvo. Nežinojom, kur važiuojam, žinojom, kad vyksta karas dėl to informacija dalinomės ribotai. Tėvai sureagavo taip, kaip sureaguotų visi tėvai – lydėjo kaip į karą, kas šiek tiek slėgė, bet buvo ir palaikymo, o tai labai svarbu mums buvo. Jautėm palaikymą iš kolegų – daug žinučių gavom jau kelionės metu“, – pasakojo ortopedas traumatologas.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Gydytojas dirbo prie Ukrainos pasienio su Moldova, nes ten šiuo metu glaudžiasi didelė dalis pabėgėlių, o medikų trūksta.

„Prie Moldovos ir Ukrainos sienos yra labai daug pabėgėlių, todėl gyventojų populiacija ten išaugo dvigubai, o dalį ten buvusių gydytojų išsiuntė į rytinį frontą, ne kariauti, o gydyti. Kalbant apie medicininį aprūpinimą, aš tai esu matęs Lietuvoj prieš 15–20 metų, kai visko trūko. Aš juos labai gerai suprantu, žinom, kokios sąlygos yra ir galim labai gerai padėti ir patarti“, – sakė S. Sireika.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pirmieji įspūdžiai Kyjive buvo niūrus, nes teko pamatyti buvusio mūšio vietas, o ir miestas buvo tarsi apleistas, tačiau po dviejų savaičių Ukrainos sostinė žymiai pasikeitė – situacijai aprimus į ją pradėjo sugrįžti ukrainiečiai.

Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną.

„Kadangi važiavom nuo Vakarų Ukrainos sienos link Kyjivo, matėm buvusio mūšio vietas, buvusį karą: susprogdintus tiltus, sugriautus namus, kulkų žymes. Antras įspūdis – Kyjivas tuščias: gatvės, viešbutis, kuriame nėra gyventojų. Išnykusio miesto jausmas. Aišku, po dviejų savaičių grįžus į Kyjivą jis jau buvo pilnesnis. Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną“, – prisiminė S. Sireika.

S. Sireika stebėjosi Ukrainoje sutiktų pacientų ir kolegų atvirumu ir noru dalintis tuo, ką jie išgyveno karo metu.

„Mes matėm pacientus, pabėgusius iš Charkivo, tai su jais buvo labai sunku bendrauti, nes iškart jiems kaupėsi ašaros. Mes labai daug laiko ten neturėjom, bet jie norėjo papasakoti tą savo skausmą, kas man buvo šiek tiek keista, nes galvojau, kad žmogus gal norės užsidaryti tam savo skausme, bet iš tikrųjų savo skausmu norėjo pasidalinti ir kolegos, kurie matė Bučos ir Irpinios vaizdus, teikė ten pagalbą, jie visi norėjo būti išgirsti“, – stebėjosi gydytojas.

S. Sireika į Ukrainą pataria vykti tiems medikams, kurie moka rusų kalbą.

„Manau, kad mūsų misija yra labai svarbi visų pirma ukrainiečiams. Ukrainiečiai moka rusiškai, tad reikėtų važiuoti visų pirma tiems, kurie kalba rusų kalba. Ukrainos žmonės labai vertina šitokią mūsų pagalbą: gatvėse sutikę jie mus sveikindavo, dėkodavo ir ministrų lygyje rodė padėką. Mes tą jautėm ir didžiavomės, kad atstovaujam Lietuvą, Lietuvos medikus“, – teigė S. Sireika.

Po 20-ties valandų kelionės autobusu Kaune sutikti medikai sakė, kad prie karo vaizdo ir garso priprasti sunku, taip pat džiaugėsi, kad karo niokojama šalis jau ir atsistato – grįždami pro Kijevą matė taisomas gatves, tiltus.

„Mūsų pagalba tikrai buvo reikalinga, ir ne tik karo sužeistiems kareiviams, bet nukentėjo ir daugybė civilių. Mūsų pagalba buvo ir medikamentai, ir priemonės, ir mūsų žinios“, – žurnalistams sakė iš Ukrainos grįžusi gydytoja Akvilė Vilkytė.

Pasak jos, medikų komanda dirbo ne prie fronto, kaip turbūt daugelis įsivaizduoja, bet civilinėje ligoninėje, ir itin sunkių karo sužeidimų jiems neteko gydyti, bet teko susidurti su daug šautinių ir sprogimų padarytų sužalojimų.

J. Lasauskaitės nuotr.

„Kad važiuosim ne į karo zoną, ne į patį frontą, mes žinojom, džiaugiamės, kad valstybė vertina ne tik mūsų žinias ir galimybę padėti ukrainiečiams, bet ir mūsų gyvybes, todėl į fronto liniją mes nevažiavom“, – pasakojo netolo Moldovos esančioje ligoninė dirbusi medikė.

Mūsų pagalba tikrai buvo reikalinga, ir ne tik karo sužeistiems kareiviams, bet nukentėjo ir daugybė civilių.

Anot jos, darbas buvo panašus kaip Lietuvoje, tik – karo sąlygomis, skyrėsi ir sužalojimų pobūdis.

„(Dirbome) panašiai, tik, aišku, kad Lietuvoje mes neturime šautinių sužalojimų, tokio kieko sprogmenų, skeveldrų sužalotų žmonių. Mes negydėme pacientų, kurie ką tik iš karo lauko atnešti, kaip turbūt dauguma įsivaizduoja, tikrai taip nėra, visa medicina skirstoma į grandis, pirminė pagalba suteikiama karo lauke“, – kalbėjo moteris.

Ji teigė, jog personalas apsiprato su darbu karo sąlygomis, pavojaus signalais, tačiau pabrėžė, kad „prie karo garso ir vaizdo priprasti negalima“.

Medikė taip pat pasakojo, kad grįžtant į Lietuvą pro Kijevą jie matė atstatomus karo suniokotus kelius, tiltus, ir labai džiaugėsi, kad „Ukraina ne tik griūna nuo sprogmenų, bet ir kiek įmanoma ir atsistato, parodydami, kad jie nenugalimi“.

Sveikatos apsaugos ministerijos patarėjas Marius Čiurlionis sakė, kad antra komanda į Lietuvą grįš kitą savaitę, o kol kas daugiau medikų siųsti į Ukrainą neplanuojama, nes nėra tokio poreikio.

„Mes nuolatos bendraujame su Ukrainos apsaugos ministerija, kol kas jie tokio poreikio nėra identifikavę, jei bus išreikštas jų pageidavimas toliau plėtoti bendradarbiavimą, mes vertinsim tą situaciją. Iš esmės kaip ir pirmą kartą mes gavome labai aiškią ir tikslią žinutę iš Ukrainos sveikatos apsaugos ministerijos, kad jiems reikia pagalbos, reikia medikų, kurie galėtų atvažiuoti ir padėti, tai į ją iš karto ir atsiliepėm“, – žurnalistams sakė M. Čiurlionis.

Į Ukraina 24 medikų misija išvyko prieš dvi savaites. Pirmąją jie praleido sostinėje Kyjive, tačiau vėliau buvo perdislokuoti į didesnį krūvį patiriančias ligonines pietinėje šalies dalyje: viena grupė keliavo arčiau Moldovos sienos, kita – arčiau fronto linijos. Pastaroji grupė Ukrainoje liks dar savaitei.

Balandžio 29-ąją Vilijampolės gyventojai socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuoti į mikrorajoną sulėkę pareigūnų ir medikų ekipažai. 

Komentavusieji prie paskelbto vaizdo rašė, kad Varnių gatvėje buvo sužalotas vyras, kiti – kad dieną esą buvo išplėštas bankomatas.

Tačiau portalo kauno.diena.lt žurnalistams balandžio 30 dienos rytą susisiekus su Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) budinčiu darbuotoju, šis papasakojo kitokias užfiksuoto įvykio aplinkybes.

Pasak jo, 18.20 val. buvo gautas pranešimas, kad Varnių gatvėje susimušė du vyrai. Konfliktas įvyko dėl asmeninių nesutarimų. Kauno apskrities VPK budinčio darbuotojo teigimu, abu vyrus apžiūrai buvo išsivežę medikai. Tačiau rimtesnių sužeidimų jiems pavyko išvengti. Dėl įvykio pareigūnai ikiteisminio tyrimo nepradėjo.

Kaip praneša Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), žmonės, iš savo šeimos gydytojų gavę siuntimą konsultacijai pas gydytoją specialistą, užsiregistruoti konsultacijai galės ne per 30 dienų, kaip buvo iki ekstremaliosios situacijos, bet per 60 dienų.

„Ekstremaliosios situacijos metu žmonėms tapo įprasta praktika turėti daugiau laiko užsiregistruoti gydytojo specialisto konsultacijai, todėl net ir atšaukus ekstremaliąją situaciją dėl COVID-19, siuntimo galiojimo terminas paliekamas toks pats – 60 dienų. Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos privalės užtikrinti pacientų galimybes prisiskambinti į registratūrą, pasirinkti jam patogų registracijos pas gydytoją būdą“, – rašoma ministerijos pranešime.

„Viena medikų komanda dar lieka – ta, kuri arčiau fronto linijos. Ir ji lieka dar maždaug savaitei“, – penktadienį BNS sakė ministerijos patarėjas Marius Čiurlionis.

Pasak jo, šiuo metu Ukrainoje situacija išlieka intensyvi.

„Patys medikai labai noriai sutiko, tai mes labai džiaugiamės“, – kalbėjo SAM atstovas.

Į Ukrainą 24 medikų misija išvyko prieš dvi savaites. Pirmąją jie praleido sostinėje Kyjive, tačiau vėliau buvo perdislokuoti į didesnį krūvį patiriančias ligonines pietinėje šalies dalyje: viena grupė keliavo arčiau Moldovos sienos, kita – arčiau fronto linijos.

Siekiant užtikrinti gydytojų ir slaugytojų saugumą, patarėjas teigė negalintis įvardinti konkrečių gydymo įstaigų.

M. Čiurlionio teigimu, čia medikams teko padėti ne tik pacientams, kuriems reikalinga planinė pagalba, bet ir tiems, kurie nukentėjo nuo Rusijos sukelto karo.

„Galbūt tai ne visą laiką tiesioginiai karo veiksmai: apšaudymai, raketų atakos, bet, pavyzdžiui, žmogus užlipęs ant minos“, – kalbėjo SAM atstovas.

Kaip teigė M. Čiurlionis, viena medikų komanda – 12 gydytojų ir slaugytojų – į Lietuva jau grįžta, jų sutiktuvės planuojamos savaitgalį Kaune.

Balandžio 27–oji pasirinkta neatsitiktinai – šią dieną 1918 metais Lietuvos valstybės Tarybos sprendimu buvo įkurta Sveikatos komisija. Kaip teigiama istoriniuose dokumentuose, garbė rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi.

Įvairiose pasaulio šalyse medicinos darbuotojų profesijai skirta diena švenčiama skirtingu metu ir remiasi skirtingomis istorijomis. Antai Jungtinėse Amerikos Valstijose gydytojo diena pirmą kartą paminėta Džordžijoje 1932 m. kovo 30 d. Šią dieną gydytojai gauna atvirukų, taip pat lankomi mirusių gydytojų kapai. Raudoni gvazdikai JAV laikomi Gydytojų dienos simboliu.

Kiekvienais metais koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ kolektyvai savo muzika nusilenkia ir padėkoja gydytojams. Padėkoja mūsų visų vardu. Už rūpestį, jautrumą, profesionalumą... Šiemet muzikinį sveikinimo atviruką medicinos darbuotojams siunčia Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“.

„Nors ansamblio garsai sklis K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių aplinkose, tačiau dėkingumo mintimis apskriesime daugelį vietų, prisimindami asmenines patirtis ir medikų mums ištartą paguodžiantį žodį. Sveikinkime šiandien mūsų sveikatos sergėtojus, prisiminkime, dėkokime ir likime sveiki“, – sako kolektyvo nariai.