Kilęs iš Airijos (tėvas – iranietis, motina – airė), jaunas vyras džiaugiasi kiekviena jam suteikta galimybe Lietuvoje. Dar būdamas medicinos studentu, Ali pagal Erasmus programą Ali atvyko į Kauną. Lietuvių kalbos jis išmoko per trejus metus. Ali Lietuvoje gyvena nuo tada, kai pradėjo medicinos rezidentūros studijas.
– Kas lėmė, kad rezidentūros studijoms pasirinkote Lietuvą?
– Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko esu čia, – praktika. Kardiologijos rezidentai gali prisiliesti prie daugelio dalykų, apie kuriuos užsienio studentai nė svajoti negali. Pavyzdžiui, studentams leidžiama atlikti įvairias intervencines procedūras, dirbti operacinėse ir asistuoti kitiems gydytojams.
Tik pradėjęs asistuoti aš jau galėjau pats atlikti angiografiją – rentgenologinį tyrimą, kurio metu padaroma rengeno nuotrauka arba stebimi įvairūs procesai, susiję su arterijomis, venomis, širdies ertmėmis. Taip pat galėjau atlikti koronarografiją – tyrimą, leidžiantį išsiaiškinti, kuriose vietose susiaurėjusios kraujagyslės. Mano draugui kardiologijos rezidentui Vokietijoje iki rezidentūros pabaigos šį tyrimą buvo tekę atlikti apie 40 kartų. Aš, tik pradėjęs rezidentūros studijas Lietuvoje, jau buvau atlikęs iki 100 tokių tyrimų. Žinoma, viskas daroma prižiūrint gydytojui. Vokietijoje, Airijoje rezidentams neleidžiama nieko daryti. Jie tik mokosi, bendrauja su pacientais, bet eiti į operacinę ir priimti kokių nors klinikinių sprendimų negali. Lietuvoje gydytojai rezidentais pasitiki, mes gerai sutariame, gydytojai mus laiko ne tik bendradarbiais, bet ir gerais draugais, todėl mano, kaip rezidento, veikla mažai kuo skiriasi nuo gydytojo. Lietuvos rezidentai nuo pat pirmos dienos yra atsakingi už tai, ką daro, dėl to rinktis studijas čia tikrai verta vien dėl neįkainojamos patirties.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ligonis, norėdamas gauti skubią pagalbą, turi laukti apie aštuonias valandas, kol bus pakviestas užeiti į gydytojo kabinetą.
– Koks buvo pirmas įspūdis, atvykus į Lietuvą?
– Atvažiavęs į Lietuvą susimąsčiau, ar tikrai tinkamą sprendimą priėmiau. Situacija čia kitokia nei kitose šalyse. Pavyzdžiui, mano draugams rezidentams, dirbantiems Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, suteikiamos puikios gyvenimo sąlygos, jie jau turi įsigyję būstą, automobilį.
Jie gali turėti viską, ko nori, dar studijuodami rezidentūroje, o Lietuvoje situacija kiek kitokia: mes pradėsime kurti savo gyvenimą po rezidentūros. Tai kiek slegia, bet kai esi smalsus ir nori išmokti kuo daugiau, tiki, kad šis laikas nėra praleistas veltui ir patirtis, kurią kasdien įgyju Kauno klinikose, atvers man platesnius kelius.
– Lietuvių kalba – viena sunkiausių pasaulyje. Kaip sekėsi mokytis?
– Iš pradžių nebuvo lengva, teko įdėti daug pastangų. Kai pradėjau dirbti rezidentu – buvo baisu, negalėjau tinkamai susikalbėti su pacientais, galima sakyti, kalbėdavau gestais. Pačią pirmą dieną Kauno klinikinėje ligoninėje buvau paliktas vienas su pacientu, o kalbėti juk faktiškai nemokėjau. Tai man kasdien kėlė diskomfortą, dėl to pradėjau mokytis jūsų kalbos, išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą. Deja, teste nebuvo tikrinamos medicininės lietuvių kalbos žinios, todėl negaliu teigti, kad tikrai galiu tinkamai bendrauti su pacientais. Tai man suteikė žinių kalbėti tik bendrine kalba.
– Gydytojų užsieniečių pas mus – reta. Kaip į jus reaguoja pacientai?
– Jokių problemų dėl to neturėjau: iš tiesų pacientai reaguoja labai gerai. Pastebėjau, didžiausias šokas jiems būna tik dėl to, kad šneku lietuviškai. Man labai patinka bendrauti su pacientais. Kai ligonis pasveiksta, man pasidaro be galo gera – juk tai atspindi mūsų darbo rezultatus. Stengiuosi su savo pacientais palaikyti šiltus santykius, man visada įdomu su jais šnekėtis, sužinoti, kaip jaučiasi, ką išgyvena.
– Kokia jūsų nuomonė apie dabartinę Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?
– Jeigu žvelgčiau į Lietuvos sveikatos sistemą paciento akimis, būčiau nepaprastai patenkintas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ligonis, norėdamas gauti skubią pagalbą, turi laukti apie aštuonias valandas, kol bus pakviestas užeiti į gydytojo kabinetą. Ir visa tai tik dėl pirmos konsultacijos, kad galėtų pasakyti, kuo skundžiasi. Lietuvoje žmonės neretai yra nepatenkinti, jeigu jiems ligoninės laukiamajame tenka praleisti nuo 15 iki 30 min. Tačiau reikia suprasti, kad yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos gydytojai atrenka, kada pacientui reikalinga skubi pagalba, o kada – ne. Ir tai nėra galvos ar pilvo skausmas. Tikrai nesakau, kad visi, bet kai kurie žmonės to nesuvokia. Tada tenka sulaukti priekaištų, kad pacientas sąžiningai moka mokesčius ir už tai nesulaukia tinkamos sveikatos priežiūros. Jis nesivargina apsižvalgyti aplink ir pamatyti, kad šalia jo sėdi dešimtys ligonių, kuriems tuo metu pagalba yra būtina.
Lietuvoje ligoniams skiriama labai daug dėmesio. Aš tikrai nebandau pasakyti, kad mes esame geresni ar labiau atsidavę savo darbui nei užsienio gydytojai. Tiesiog Lietuva yra maža šalis, joje liko apie 2 mln. gyventojų, o, pavyzdžiui, Anglijoje, kur yra 80 mln. gyventojų, sveikatos sistemoje kyla daug problemų: ten nėra pakankamai gydytojų ir ligoninių, todėl neįmanoma tinkamai visais pasirūpinti. Lietuvoje ligoninių ir gydytojų daug, todėl čia pacientui suteikiamos visos sąlygos.
Aš pats buvau Vokietijoje ir mačiau, kaip ten dirbama: vieną dieną pacientui atliekama koronarografija, o jau kitą dieną jis išleidžiamas namo. Gydytojai turi labai daug pacientų, todėl dėmesys kiekvienam iš jų – labai menkas. Nereikia, pažiūrėjus serialą "Daktaras Hausas", reikalauti tokios priežiūros, kokia rodoma filme. Lietuvos sveikatos sistema pacientams yra labai gera ir reikėtų ją vertinti. Tiesa, apie gydytojus negalėčiau pasakyti to paties. Mano nuomonė tokia pati, kaip ir visų medikų: finansinė padėtis Lietuvoje yra labai bloga, taip neturėtų būti.
Mano draugams rezidentams, dirbantiems Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, suteikiamos puikios gyvenimo sąlygos, jie jau turi įsigiję būstą, automobilį.
– Darbo sąlygomis, alga esate nepatenkintas?
– Žinoma, nepatenkintas. Aš pastebėjau, kad visi mano draugai gydytojai puolę į depresiją, nes mes dirbame labai daug. Dirbant gydytoju nebeegzistuoja darbo etatai, grafikai. Jeigu atsiranda sunkių problemų turintis pacientas, tai niekam neįdomu, kad tavo darbo valandos baigėsi. Aš ir nesakau, kad išeičiau iš darbo, jeigu mano darbo pabaigoje būtų atvežtas mirštantis ligonis. Man, kaip gydytojui, to neleistų sąžinė. Aš niekada nesu išėjęs iš ligoninės be 8 val. vakaro. Gydytojų darbas reikalauja daug laiko ir sveikatos, bet už tai mums nėra tinkamai atlyginama. Šis darbas reikalauja nepaprastai daug atsakomybės, turi veikti greitai ir tiksliai, nes tai gali kainuoti kito žmogaus gyvybę. Viskas gali apsiversti per 30 sek., turi nuspręsti, pavyzdžiui, leisti vienus ar kitus vaistus, ar neleisti, o tai yra labai svarbu.
Gydytojai, ypač mano srities – kardiologai, yra vienos sudėtingiausių medicinos sričių specialistai. Ši specialybė reikalauja nepaprastai daug tikslumo, per 10 sek. turi nuspręsti, kaip gelbėti žmogų. Žinoma, tai yra mano darbas, aš pats jį pasirinkau, bet norėtųsi, kad jis būtų vertinamas. Vienintelis tikras įvertinimas – pacientų šypsena, kurią mums, gydytojams, jie padovanoja suteikus pagalbą. Vien tai gelbsti mus iš nevilties. Tačiau kai žiemą šildymo sąskaita yra lygi mėnesio atlyginimui, tai iš tiesų veda į pražūtį. Rezidento atlyginimas Lietuvoje yra 300–400 eurų. Mano draugas, dirbdamas kardiologijos rezidentu Vokietijoje, gauna 5 000 eurų atlyginimą. Tai toks ir skirtumas.
– Kokia jūsų nuomonė apie emigruojančius Lietuvos rezidentus? Palaikote juos?
– Darbas užsienyje yra sunkesnis, bet visi patenkinti ir nesiskundžia, nes jų algos dešimt kartų didesnės nei tos, kurias gaudavo Lietuvoje. Dėl tokio atlyginimo atsiranda daugiau motyvacijos ir meilės darbui. Ten, užsienyje, gydytojų atsidavimas, pagalba kitiems ir gyvybės gelbėjimas yra įvertinami. Medikai išvažiuoja iš Lietuvos tikrai ne dėl to, kad jiems netinka darbo sąlygos, yra išlepę ar panašiai. Jie palieka savo šalį tik dėl finasinės padėties. Tai yra pagrindinė problema. Lietuvoje įgiję žinių gydytojai, išvažiavę svetur, gali labai gerai gyventi. Čia jie vargsta, dėl to normalu, kad išvažiuoja.
– Ar ir jūs, baigęs rezidentūrą, išvažiuosite?
– Jeigu atvirai – dar nenusprendžiau. Norėčiau išvažiuoti dėl savo gerovės, bet žinau, kad tai būtų nesąžininga, gavus tiek daug iš mokytojų ir šalies. Jeigu gausiu šansą likti ilgiau ir įgyti dar daugiau patirties – pasiliksiu, nes man yra garbė dirbti su tokio aukšto lygio profesoriais, kurių indėlis į mūsų, rezidentų, mokslą ir praktiką yra nepaprastai didelis. Norėdamas būti geras gydytojas, privalai tam skirti visą savo laiką ir nuolat mokytis.
