Pasak V. Benkunsko, savivaldybė planavo pratybose dalyvaujančių rajonų gyventojams papildomai išsiųsti įspėjamuosius pranešimus, tačiau baiminantis sukelti paniką Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC) nusprendė to nedaryti.

„Kai žmonės vakare gatvėse pamatė karius su ginklais ir neturėjo apie tai informacijos, turėjome daug skambučių į 112, klausiant, kas vyksta. Tai tam tikras panikos momentas buvo fiksuotas. Norėjome tų dviejų teritorijų gyventojams informaciją paskleisti per Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, mobiliųjų technologijų ryšiu. Bet šiuo atveju iš Nacionalinio krizių valdymo centro buvo sprendimas nekelti panikos. Tai matome, kad toks sprendimas buvo klaidingas“, – žurnalistams trečiadienį sakė V. Benkunskas.

Kai žmonės vakare gatvėse pamatė karius su ginklais ir neturėjo apie tai informacijos, turėjome daug skambučių į 112, klausiant, kas vyksta.

„Panika buvo sukelta ir atsirado tarp gyventojų dėl to, kad nebuvo tinkamai, lokaliai informuota. Tai galbūt kitų pratybų metu galėsime tą vietą stiprinti, nes komunikacija yra vienas iš esminių dalykų, siekiant išvengti chaoso, panikos ar kokių neplanuotų veiksmų. Tai čia žiūrime ir į save, kad turėtume stiprinti komunikacinę liniją“, – pabrėžė miesto vadovas.

Aktyvesnės komunikacijos poreikį taip pat pažymėjo ir Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas.

„Reikėjo galbūt labiau tų mikrorajonų, tų gatvių gyventojus informuoti apie tai, kad vyksta komendanto valanda, nes buvo ir skambučių 112, matant karius gatvėse. (...) Tai ne priekaištas miestui, tiesiog kai kurios institucijos pagalvojo, kad tai būtų perteklinė informacija“, – teigė ministras.

„Bet visa tai išsprendžiama ir tokios problemėlės yra tikrai nedidelės“, – sakė L. Kasčiūnas.

Kaip skelbta anksčiau, Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkų pratybos sostinėje ir Kaune vyksta gegužės 6–8 dienomis. Pratybų metu tikrinamas institucijų, įstaigų ir organizacijų pasirengimas vykdyti mobilizaciją ir sąjungininkų priėmimo užduotis, turto rekvizavimas ir komendanto valandos paskelbimas.

ELTA primena, kad didžiausias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų NATO pradėjo šių metų sausį. Kaip skelbta anksčiau, pratybos skirtos imituoti NATO atsaką į tokio varžovo, kaip Rusija, puolimą. Jose dalyvaus 50 laivų, 80 orlaivių ir daugiau kaip 1 100 kovos mašinų. Kariniai manevrai vykdomi NATO pertvarkius savo gynybą po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais.

„Mažai praėjusiame amžiuje rasi grynuolių, kurie buvo vien tik teigiami ar vien tik neigiami. Karų ir represijų laikotarpiu, žmonių veikloje dažnai būna ir gero, ir blogo. Tad kaip viską teisingai įvertinti? Kaip įvertinti, ar jo nusižengimai yra pakankami, kad jis būtų išbrauktas iš viešojo gyvenimo? Ar jo veikla nėra tokia negatyvi, kad reikėtų jį šalinti iš viešųjų erdvių? Labai sunku tai nustatyti“, – interviu Eltai teigė A. Bubnys.

„Savotiškai šitas įstatymas yra Pandoros skrynia, netgi pasakyčiau, nes jis atveria tokius dalykus, kad ilgai tarpusavy kariausime, nerasime sutarimo ir dar daug metų tais klausimais kalbėsime. Vokietijoje yra terminas – „praeities įveikimas“. Nacistinės praeities įveikimas Vokietijoje truko kelis dešimtmečius. Ko gero, panašiai bus ir pas mus Lietuvoje“, – sakė pašnekovas.

Apie desovietizacijos įstatymo perspektyvas, LGGRTC prestižą ir kodėl neketina siekti antros kadencijos centro vadovo kėdėje – ELTA interviu su A. Bubniu.

– Greitai jau treji metai, kaip einate LGGRTC vadovo pareigas. Ateidamas į postą sakėte, kad vienas iš jūsų tikslų – kelti įstaigos prestižą. Kaip manote, ar pavyko per tuos kelis metus šiuo klausimus jums kažką nuveikti?

– Vienas svarbiausių uždavinių buvo suvienyti kolektyvą, kuris buvo labai susipriešinęs, labai susiskaldęs dėl konflikto su buvusiu centro generaliniu direktoriumi. Tas iššūkis buvo bene svarbiausias, nes jei darbovietėje nebus gero mikroklimato, tai praktiškai jokių darbų neįmanoma efektyviai nudirbti. (...) Darėme įvairius žingsnius – samdėme ir psichologus, kurie paskaitas skaitė, užsiėmimus rengė dėl mikroklimato įstaigoje gerinimo ir buvo padaryti tam tikri tyrimai, kokie žmonių lūkesčiai, kokios problemos, kuo jie nepatenkinti ir kas norėtų, kad būtų geriau. Bet čia gal toks ir psichologinis dalykas – galbūt kai būna daug demokratijos, ji išvirsta į tam tikrą anarchiją. Kiekvienas žmogus jaučiasi jo nuomone labai reikšmingas ir jis tą savo nuomonę labai aštriai ir aktyviai demonstruoja. (...)

Tai nesakyčiau, kad man labai pavyko sutelkti kolektyvą. Aišku, situacija yra žymiai geresnė nei buvo prieš kelis metus, darbinis klimatas yra pagerėjęs, tokio atviro susipriešinimo, kad grupuotės kovoja viena su kita ar prieš centro administraciją, rašo skundus Seimui ar Darbo inspekcijai – tokių dalykų yra žymiai mažiau. Bet tam tikrų įtampų išlieka. Tai šitas uždavinys, sakykime, man galbūt pavyko kokiais 70 proc.

Mažai praėjusiame amžiuje rasi grynuolių, kurie buvo vien tik teigiami ar vien tik neigiami.

– Bet tai greičiausiai įsisenėjusi problema, kuri, turbūt, neatsirado per vieno vadovo vadovavimo metus.

– Taip, ji įsisenėjusi, bet kartu tai yra ir tai, kai žmonės galbūt pamatė, kad gali padaryti labai daug – nuversti buvusį įstaigos vadovą, tai jiems atrodo, kad jie gali padaryti taip, kaip jie nori.

– Buvo bandymų ir jus nuversti?

–  Buvo tam tikrų skundų ir Seimui, ir kritikos daug dėl mano ir administracijos veiklos. Aš kritiką priimu, bet visada norisi, kad ji būtų objektyvi ir matomi ne tik blogi dalykai, bet pasveriama ir tai, kas yra gerai. Jei ta kritika mano atžvilgiu būna neobjektyvi ir tendencinga, žinoma, tai mane asmeniškai užgauna. (...) Skaudu būna, žinoma, kai būna tos neobjektyvios, tendencingos kritikos arba kai žaidžiami kažkokie užkulisiniai žaidimai.

– Ar nepavargote nuo tokio krūvio per tuos trejus metus?

– Tiesą sakant, labai pavargau. Tikrai – jei sulauksiu savo kadencijos pabaigos, nenorėčiau toliau vadovauti. 2026 metais baigsis kadencija, sulauksiu pensijos ir norėčiau gyventi ramesnį gyvenimą. Juolab, kad vis tiek daugiau esu istorikas, o ne biurokratas, o čia praktiškai neturiu laiko istoriniams tyrimams.

Arūnas Bubnys. D. Labučio /ELTOS nuotr.

– Kalbate apie pokyčius – turbūt natūraliai vėl ir Seime iškyla centro veiklos atnaujinimo klausimas. Šį pavasarį ketinama svarstyti LGGRTC įstatymą, kalbama apie poreikį atnaujinti ir centro pavadinimą, ir valdymo struktūrą, skatinti vykdyti daugiau mokslinės veiklos. Bet jūs jau spėjote pasisakyti, kad tiems pokyčiams nepritariate...

– Ne tiek pokyčiams, kiek konkretiems aspektams. Pavyzdžiui, pavadinimo keitimas. Dabartinis pavadinimas pilnai atliepia mūsų veiklos uždavinius ir funkcijas – genocidas ir rezistencija visada liks svarbiausi strateginiai mūsų veiklos tikslai. Su tuo pavadinimu egzistuojame jau 31 metus. Esame žinomi tuo pavadinimu – tai jau yra prekės ženklas. Dabar yra siūlymas keisti jį į „Totalitarinių režimų tyrimų centrą“. Galiu pasakyti, kad totalitarizmo sąvoka Vakarų Europoje buvo populiari 6–7 dešimtmetyje ir šiuo metu ji nėra tokia svarbi. O mums ši sąvoka kuo toliau, tuo labiau yra svarbesnė. Daugelio Lietuvos istorikų, politinių kalinių nuomone, lietuvių tautos, etninių lietuvių atžvilgiu Stalino laikais represijų mastas buvo toks didelis – šimtai tūkstančių žmonių buvo ištremti arba kalinami lageriuose, 20 tūkst. partizanų žuvo ir jų rėmėjų – tokių represijų mastą ir terorą irgi galima pavadinti genocidu. (…)

Kitas dalykas, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre 2019 metais pripažino, kad reikšmingos lietuvių tautos dalies – partizanų, kurie apibrėžiami nacionaliniais ir etniniais požymiais – naikinimas, žudymas taip pat gali būti traktuojamas genocidu. Tai netgi tarptautiniu mastu dabar pripažįstama, kad lietuvių tautos atžvilgiu taip pat buvo vykdomas genocidas. (...) Tai dabar mums nepaisyti politinių kalinių ir tremtinių, partizaniškų organizacijų nuomonės būtų neteisinga. Gal ne visai teisinga ir politiniu atžvilgiu dabar pašalinti „genocido“ žodį – tai Lietuvai būtų tikrai pralaimėjimas, kai EŽTT jau pripažino, kad prieš etninius lietuvius buvo vykdomas genocidas.

– O kiti įstatyme numatyti aspektai – išorinės tarybos steigimas, daugiau mokslinės veiklos iniciatyvų – sakote ir pats, kad norisi daugiau mokslinių tyrimų. Tai gal yra racijos visgi kurti papildomą organą, atliekantį organizacines funkcijas, o centro darbuotojai galėtų koncentruotis į mokslinę veiklą?

– Ta kalba dėl išorinės tarybos vyksta jau nuo 2021-ųjų vasaros. Ir, jei atvirai, man jau kalbos nusibodo – ateina toks momentas, kad darykite, priimkite ką norite, bet padarykite procesą iki galo.

Man atrodo, kad visgi geriau būtų steigti mokslo tarybą, o išorinės tarybos funkcijas galėtų vykdyti ta pati Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisija. (...) Ta taryba turėtų būti ne valdymo, o patariamasis organas.

Kita vertus, galbūt centrui būtų reikalinga mokslo taryba ar komisija – tai būtų didesnė parama įstaigos moksliniams tyrimams ir ekspertinės veiklos gerinimui. (...) Tik pagal galiojančius įstatymus, centras negali tapti moksline įstaiga. Mokslo tiriamąsias funkcijas iš esmės atlieka vienas mūsų padalinių – genocido ir rezistencijos tyrimų centro departamentas (...) Tai, man atrodo, mokslo taryba prie centro būtų naudingiau nei tokia išorinė taryba, kokia dabar siūloma Paulės Kuzmickienės. Nes taip atsiranda dvivaldystė tarp centro generalinio direktoriaus ir išorinės tarybos.

Be to, įstatyme numatyta, kad centras turi tokią tarybą finansuoti, o mes jau turime nelabai geros patirties su centro finansavimu. (...) Bijau, kad nepasikartotų situacija, kai priimamas įstatymas, mes privalome jį vykdyti, o to vykdymo užtikrinimui neskiriamas reikalingas finansavimas. (...) Bet Paulė Kuzmickienė nuo pat pradžių labai paisė akademikų pasaulio, Vilniaus universiteto istorikų nuomonės, profesoriaus Arūno Streikaus, Nerijaus Šepečio ir kitų. Ir ji linkusi daugiau atsižvelgti į akademikų nuomonę.

– Manote, kad tai trūkumas?

– Gal ne trūkumas, tik, sakykime, visi sutinkame, kad reikia kelti tyrimų kokybę. Bet niekas neatsiranda iš oro – reikia tiesiog ir papildomo finansavimo, kad žmonės kažkaip būtų suinteresuoti dirbti centre. Nes pas mus dažnai būna – žmogus pradeda karjerą centre, pasiekia kažkokių geresnių rezultatų ir išeina dirbti kitur. Vien dėl paprasto dalykų – algų. Idealas būtų, kad žmonės gautų tinkamus atlyginimus ir jaustų, norėtų dirbti čia ir didžiuotųsi, kad čia dirba. Dabar, deja, to nėra.

Tai problema – kad mums daugėja funkcijų, (o finansavimo ne – ELTA). Pavyzdžiui, buvo sukurtas naujas skyrius – Laisvės gynėjų komisija, dar pernai nauja veikla – desovietizacijos komisija. Vis gauname naujų funkcijų, didelių darbų, o finansavimas tikrai atsilieka nuo šitų funkcijų įgyvendinimo.

– Kokia dalimi centro biudžetas galėtų būti didesnis?

– 20–30 proc. tai tikrai. Nes dabar vidutinis mūsų darbuotojų atlyginimas paprastai 300–500 eurų atsilieka nuo vidutinio Vilniaus miesto gyventojų atlyginimo. Tai norėtųsi bent jau tą vilniečių vidurkį pasiekti.

– Šiek tiek jau užsiminėte apie desovietizacijos komisiją ir visą tą procesą – kitą mėnesį jau metai, kaip komisija aktyviai dirba. Per metus ji priėmė ne vieną sprendimą dėl viešųjų objektų nukėlimo, pateikė ir istorinių asmenų vertinimo pažymų. Visgi neseniai jūsų patvirtintą pažymą apie Salomėją Nėrį akademikų bendruomenė sukritikavo. Kaip dabar vertinate, ar ta kritika buvo svari?

– Man atrodo, kad negalima remtis viena pažyma ir viena nuomone. Patys desovietizacijos komisijos nariai buvo nepatenkinti Valdemaro Klumbio pažyma apie Salomėją Nėrį. Ir iš dalies dėl to, kaip alternatyva, atsirado Daivos Vilkelytės pažyma. Tai kuo daugiau tyrimų, kuo daugiau pažymų archyvinių ar istorinių, tuo pačiu klausimu komisijos nariai gaus, tuo objektyviau jie galės išnagrinėti tą klausimą ir priimti sprendimą.

– Bet ar išties gali istorinio vertinimo pažyma būti parengta ne mokslininko?

– Nedaryčiau skirties dėl to, kad ją turi parengti būtinai profesionalus istorikas ar šiaip tyrinėtojas, kuris stipriai domisi kažkokiu klausimu. (...) Esi mokslų daktaras, žurnalistas, ar istorikas – man šitas rodiklis nėra lemiamas. Man svarbu turinio kokybė. O ne tai, ar tai parašė humanitarinių mokslų daktaras, ar žmogus, labai įsigilinęs į temą.

– Bet ar moksliniame lauke nėra tokių reikalavimų?

– Tai daugiau būdinga akademiniam laukui (...). Kalbant apie taikomąją istoriją, čia nėra kažkokių griežtų reikalavimų.

– Na, gerai. Visgi dėl kai kurių LGGRTC rekomendacijų būta ir neigiamų reakcijų, pavyzdžiui, gatvės pavadinimo keitimo atveju Visagine, paminklinio akmens Ukmergėje klausimu...

– Taip, kelios organizacijos apskundė teismui mano sprendimą, tas procesas vyksta. (...) Kaip tik neseniai iš teismo gavome raštą, kad nutarta laikinai sustabdyti LGGRTC sprendimą dėl paminklo Krištaponiui Ukmergėje. (...) Apskritai, matyt, ateityje tokių skundų vis daugės, nes pats įstatymas yra nevienareikšmiškai vertinamas. Yra žmonės, kurie nesutinka su juo, ne tik dėl politinių ar ideologinių priežasčių – jiems tiesiog nepatogu keisti tų lentelių su gatvių pavadinimais ir kartais tai būna labai buitinės priežastys, dėl kurių žmonės nenori, kad pavadinimai būtų keičiami – galbūt jiems tai kainuos, galbūt kainuos savivaldybei. Galbūt būna ir ideologiškai motyvuoto nenoro sutikti su įstatymu. (...) Bet beveik neabejoju, kad tokių atvejų, manau, tik daugės, nes ir pačios savivaldybės labai skirtingai reaguoja – jos turėtų pateikti informaciją centrui ir komisijai, kokius viešuosius objektus reikėtų šalinti ar keisti jų savivaldybių ribose. Tai vienos dirba aktyviai – apie pusę Lietuvos jau atsiuntė sąrašus, o pusė dar neatsiuntė jokios informacijos apie jų ribose esančius viešuosius objektus, kuriuos reikėtų šalinti ar keisti. Tai tas procesas, sakyčiau, vyksta lėtokai.

– Gal kai kurios savivaldybės apskritai nerimtai žiūri į desovietizacijos įstatymą? Savivaldoje dažnai yra daug kitų, degančių, problemų.

– Taip, manau, kad kai kuriems merams, ūkvedžiams, atrodo, kad tai yra dešimtos eilės klausimas, kad savivaldybė turi daug kitų klausimų – butai, išmokos, gydymas ir pan. O čia kažkokiais pavadinimais ar paminkliukais rūpintis, matyt, ne pirmos eilės klausimas. Tas galbūt irgi turi tam tikros įtakos.

– Bet įdomūs tie atvejų skirtumai – vienas kraštutinumas, kai savivaldybės prieštarauja komisijos ar centro rekomendacijoms, bet yra ir kita visuomenės dalis, kurie skundžiasi kanalizacijos šulinių dangčiais su rusiškais užrašais. Kur visgi yra ta riba, iki kurios turime nueiti, vykdydami desovietizacijos procesą?

– Bendro vardiklio turbūt neįmanoma pasakyti. Šiaip, galvoju, kad jei nebūtų Rusijos agresijos prieš Ukrainą, ko gero, gal net šitas įstatymas nebūtų priimtas, arba tie procesai būtų labai lėtai ir ne tokiu mastu vykę, kaip dabar. Tai karas Ukrainoje, manau, sovietinio palikimo klausimą labai užaštrino ir taip atsirado dalies politikų nuomone gera proga suvesti sąskaitas su tuo laikotarpiu, paminklais, viešaisiais objektais. Taip ir prasidėjo ta desovietizacija.

Bet kokios to ribos – tikrai sunku pasakyti. Nes yra daug skirtingų žmonių nuomonių – politikų, akademikų, daug vertinamų asmenybių – kiek matome vargo dėl Petro Cvirkos ir kitų. Be to, įstatymas apima ne tik sovietinį, bet ir nacistinį laikotarpį, kur turime irgi daug problemų – Kazio Škirpos, Jono Noreikos ar Juozo Krikštaponio atvejai yra iššaukiantys didelius prieštaravimus, susipriešinimą visuomenėje.

– Kai kurias nevienareikšmiškai vertinamas istorines asmenybes desovietizacijos komisija nutarė vertinti atsiejant biografijos dalį nuo politinės kūrėjo veiklos. Pavyzdžiui, kadangi S. Nėris gyveno Kaune, ten jos atminimas viešojoje erdvėje gali likti. Tačiau kitose, nieko bendro su kūrėjos biografija neturinčiose vietovėse, tą atminimą dažniau bus rekomenduojama pašalinti. Jūsų vertinimu, ar tokia logika yra teisinga?

– Tai gana nauja idėja, komisija ją neseniai pradėjo transliuoti, kai iškilo diskusijos dėl S. Nėries. Mano nuomone, šita mintis yra pakankamai racionali, nes tikrai S. Nėries vardo gatvių Lietuvoje buvo ir yra kelios dešimtys ir turbūt tikrai nėra reikalo, kad ta gatvė būtų ten, kur ta vieta nieko bendro neturi su jos gyvenimu. Ten, kur ji iš tikrųjų gyveno ir kūrė – galbūt ir yra prasmės. Nors tai tikrai yra diskusijų klausimas. (...) Jei Lietuva yra vientisa valstybė, tai vieną veikėją įvertinus kaip kolaboravusį su režimais, kokiu pagrindu tada kitur jo atminimas turi likti? Sunku atsakyti. Arba klausimas – ar S. Nėries kūryba atsveria jos kolaboravimą?

Manau, kad artimiausius kokius penkerius metus to sutarimo tikrai neatsiras.

– Tai jūs sakote, kad kalbant apie dviprasmiškai vertinamas istorines asmenybes reikėtų atskirti biografiją nuo politinės ar pilietinės veiklos?

– Taip, nuo viešosios, visuomeninės ar kokios karinės veiklos. Jei žmogus vienu laikotarpiu darė gerus darbus ir žygdarbius visuomenėje, o kitu laikotarpiu darė kažkokius karo nusikaltimus ar kolaboravo su okupaciniais režimais (...) – mažai praėjusiame amžiuje rasi grynuolių, kurie buvo vien tik teigiami ar vien tik neigiami. Karų ir represijų laikotarpiu, žmonių veikloje dažnai būna ir gero, ir blogo. Tad kaip viską teisingai įvertinti? Kaip įvertinti, ar jo nusižengimai yra pakankami, kad jis būtų išbrauktas iš viešojo gyvenimo? Ar jo veikla nėra tokia negatyvi, kad reikėtų jį šalinti iš viešųjų erdvių? Labai sunku tai nustatyti. Dėl to ir akademikai ginčijasi, neranda sutarimo.

Savotiškai šitas įstatymas yra Pandoros skrynia, netgi pasakyčiau, nes jis atveria tokius dalykus, kad ilgai tarpusavy kariausime, nerasime sutarimo ir dar daug metų tais klausimais kalbėsime. Vokietijoje yra terminas – „praeities įveikimas“. Nacistinės praeities įveikimas Vokietijoje truko kelis dešimtmečius. Ko gero, panašiai bus ir pas mus Lietuvoje.

– Bet, kaip manote, įmanoma tą bendrą poziciją atrasti, ar kaip visuomenė bendro sutarimo šiuo klausimu niekada neprieisime?

– Manau, kad artimiausius kokius penkerius metus to sutarimo tikrai neatsiras.

„Jei kažkas norėtų sužinoti, ar apskritai yra 5 straipsnis, aišku, kad pirmiausia situacijoje išlįstų regioniniai susitarimai ir pirmiausia mums padėtų ne NATO, kaip organizacija, bet atskira grupė norinčių šalių. (...) O kol ateis kiti – kaip Benas Hodgesas sako – dvi savaitės – bijau, kad gali būti ir blogiau“, – Lietuvos narystės ES dvidešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Lietuva Europos Sąjungoje: 20 metų narystės patirtys ir perspektyvos“ penktadienį kalbėjo D. Grybauskaitė.

„Grubiai šnekant – suprantate, kad 5 straipsnis yra permission, ne commitment? Leidimas ginti nereiškia įsipareigojimo. Įsipareigojimas yra (prisiimamas – ELTA) laisvanorišku pagrindu“, – sakė politikė.

„Tai – politinė valia, ne automatizmas. (...) Labai svarbu tai suprasti ir neturėti iliuzijų“, – pridūrė buvusi šalies vadovė.

D. Grybauskaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu globalios tarptautinės organizacijos silpsta visame pasaulyje.

„Globalios institucijos, deja, degraduoja, o regioniniai centrai ir organizacijos kyla. Ar tai būtų Afrikos kontinentas, ar amerikiečiai, kurie izoliuojasi, ar Europa – dabar, deja, yra tas laikotarpis, kada regioniniai susitarimai tampa svarbesni. Jie gali būti tikrai įgyvendinami, kitaip nei tarptautiniai Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos arba NATO (susitarimai – ELTA)“, – sakė D. Grybauskaitė.

Tai – politinė valia, ne automatizmas. (...) Labai svarbu tai suprasti ir neturėti iliuzijų.

ELTA primena, kad balandžio pradžioje į Lietuvą atvyko pirmasis Vokietijos brigados elementas – per 20 karių, kurie bus atsakingi už brigados perkėlimo į Lietuvą planavimą bei karinei infrastruktūrai keliamų reikalavimų derinimą. Taip pat iki metų pabaigos išaugsiantis pirminis štabo elementas padės į šalį perkeliant Vokietijos karius.

Iš viso į Lietuvą ketinama perkelti apie 5 tūkst. Vokietijos brigados karių ir civilių. Dalis jų atvyks su savo šeimomis.

Planuojama, kad iki 2026 metų į Lietuvą bus perkelta didžioji brigados dalis. Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso teigimu, pilną operacinį pajėgumą brigada įgis 2027 metais.

Berlynas 2022 metų vasarą įsipareigojo Lietuvoje dislokuoti brigados dydžio karinį vienetą – toks sutarimas numatytas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo ir prezidento Gitano Nausėdos pasirašytame komunikate.

„Nepritariu tam, ką pasakė Remigijus Žemaitaitis, (...) bet man atrodo, kad Konstitucinis Teismas nuėjo pavojingu politinės cenzūros keliu, kai ateityje gali būti ribojama Seimo narių galimybės pasisakyti“, – Eltai teigė „darbiečių“ frakcijos parlamente seniūnas Andrius Mazuronis.

„Patiktų mums ar ne, politinė diskusija turi būti spalvinga, tam tikrais atvejais aštri, atvira. Galiausiai rinkėjai turi pasidaryti išvadas dėl politinės diskusijos, o ne Konstitucinis Teismas“, – sakė Seimo narys, pridurdamas, kad kai kurių šalių parlamentuose jam tekę girdėti ir radikalesnių pasisakymų nei R. Žemaitaičio.

„Taip ir minties, žodžio laisvė tam tikra prasme gali būti ribojama. Suprantu, kad ji nėra absoliutinė ir tam tikros ribos turi būti nustatytos. Bet nesu įsitikinęs. Mano požiūriu, šiuo atveju, sprendimas atrodo per griežtas“, – kalbėjo parlamentaras.

Tam iš dalies pritaria ir „valstiečių“ frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė.

„Tų baimių (dėl cenzūros – ELTA) gal ir gali atsirasti, nes mūsų KT nedažnai pasisakydavo dėl Seimo narių pareiškimų. Tik anksčiau parlamentarai gal atidžiau reikšdavo savo nuomonę. Tai KT dabar su savo nuosprendžiu tą ribą šiek tiek nubrėš“, – sakė A. Norkienė.

Man atrodo, kad Konstitucinis Teismas nuėjo pavojingu politinės cenzūros keliu, kai ateityje gali būti ribojama Seimo narių galimybės pasisakyti.

Socialdemokratų frakcijos seniūnė Rasa Budbergytė taip pat pripažino, kad KT išvada dėl R. Žemaitaičio jos nenustebino.

„Galiu pasakyti, kad manęs nestebina šitas KT sprendimas. To ir buvo galima tikėtis. Socialdemokratai labai nuosekliai nuo pradžių sakė, kad kolega savo pasisakymais tikrai peržengė tam tikras ribas“, – sakė politikė.

ELTA primena, kad ketvirtadienį KT konstatavo, jog Seimo narys R. Žemaitaitis antisemitiniais pareiškimais sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Nepalankaus sprendimo sulaukęs politikas žada pats atsisakyti parlamentaro mandato.

Teismas svarstė šį klausimą parlamente nusprendus pradėti apkaltą R. Žemaitaičiui. Seimo specialiosios tyrimo komisijos vertinimu, R. Žemaitaitis 2023 m. paskelbė antisemitinius, tautinę nesantaiką kurstančius įrašus socialiniame tinkle „Facebook“ bei visuomenės informavimo priemonėse ir tokiais savo veiksmais galimai sulaužė Seimo nario priesaiką, šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Po teismo verdikto, parlamentas turėtų priimti sprendimus dėl R. Žemaitaičio Seimo nario mandato naikinimo. Visgi, R. Žemaitaitis tikina pats pasitrauksiąs iš Seimo.

Kaip numato Seimo statutas, parlamentarams nutarus, kad yra pagrindas politiko apkaltai, Seimas turi kreiptis į KT, kad šis įvertintų, ar buvo pažeista Konstitucija bei sulaužyta duota priesaika. KT konstatavus, kad priesaika buvo sulaužyta, Seimo nario mandatas gali būti panaikintas 85 Seimo nariams balsavus už.

Generalinė prokuratūra dėl parlamentaro antisemitinių pareiškimų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą.

„Džiaugiuosi, kad viskas kol kas vyksta taip, kaip suplanuota. Planai labai aiškūs, išdėstyti kiekvieniems metams, siekiant pabaigti visą operacinį pajėgumą sutelkti čia iki 2027 metų pabaigos“, – žurnalistams po susitikimo su Berlyno brigados „Lietuva“ elemento vadu André Hastenrathu sakė G. Nausėda.

„Mūsų užduotis lieka nekintanti – turime daryti viską, kad karinė ir civilinė infrastruktūra būtų įgyvendinta, kaip numatyta ir kaip esame įsipareigoję. (...) Tai pirmiausia labai svarbu mūsų žmonėms – žinoti, kad sąjungininkai yra su mumis. Tai yra labai svarbus atgrasymo faktorius“, – kalbėjo prezidentas.

Savo ruožtu susitikime dalyvavęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermanas pažymėjo, kad G. Nausėdos ir brigados karių susitikimas tik dar kartą įrodo, kokie glaudūs yra dvišaliai Vilniaus ir Berlyno santykiai.

„Tai, kad prezidentas G. Nausėda susitiko su Vokietijos brigados kariais, rodo, koks stiprus yra Lietuvos ir Vokietijos ryšys. Užtikrinu jus, kad mūsų kariai atvyko, kad čia pasiliktų. Jūsų saugumas yra ir mūsų saugumas“, – po susitikimo sakė C. Zimmermanas.

ELTA primena, kad balandžio pradžioje į Lietuvą atvyko pirmasis Vokietijos brigados elementas – per 20 karių, kurie bus atsakingi už brigados perkėlimo į Lietuvą planavimą bei karinei infrastruktūrai keliamų reikalavimų derinimą. Taip pat iki metų pabaigos išaugsiantis pirminis štabo elementas padės į šalį perkeliant Vokietijos karius.

Iš viso į Lietuvą ketinama perkelti apie 5 tūkst. Vokietijos brigados karių ir civilių. Dalis jų atvyks su savo šeimomis.

Planuojama, kad iki 2026 metų į Lietuvą bus perkelta didžioji brigados dalis. Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso teigimu, pilną operacinį pajėgumą brigada įgis 2027 metais.

Berlynas 2022 metų vasarą įsipareigojo Lietuvoje dislokuoti brigados dydžio karinį vienetą – toks sutarimas numatytas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo ir prezidento Gitano Nausėdos pasirašytame komunikate.

„Pritariu tam sprendimui, kurį Seimas vakar priėmė – atmetė tuos ribojimus ir dabar į priėmimą eina įstatymas be ribojimų“, – antradienį priimtą Seimo sprendimą žurnalistams komentavo parlamento vadovė.

„Manyčiau, kad įstatymu reglamentuoti tai, kiek kartų per metus galima grįžti (į Baltarusiją – ELTA) neverta, tą reikėtų daryti kitais būdais“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Seimas antradienį po svarstymo pritarė įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma dar vieneriems metams pratęsti Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas nacionalines sankcijas bei sugriežtinti į šalį atvykstančių baltarusių patikrą. Visgi svarstymo stadijoje nepritarta siūlymui į įstatymo projektą įrašyti nuostatą, apribojančią rusų ir baltarusių kelionių į gimtinę skaičių.

Įstatymo projektu siūloma patikslinti nacionalinių sankcijų taikymą juridiniams asmenims – numatyti ribojimus Rusijos verslininkams, nepaisant to, ar jie turi leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje.

Taip pat siekiama riboti juridinių asmenų teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą įvertinus, ar Rusijos pilietis yra konkretaus juridinio asmens naudos gavėjas pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą.

Kaip ir ankstesniu Seimo sprendimu, įstatymo pataisose išlieka numatyti ribojimai dėl vizų išdavimo rusams ir baltarusiams. Numatomos išimtys tiems asmenims, kurie yra Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių šeimos nariai, tarptautinius vežimus vykdančių ekipažų įgulų nariai. Taip pat ribojimai negaliotų asmenims, kurie atvyksta į Lietuvą dėl humanitarinių priežasčių.

Pritariu tam sprendimui, kurį Seimas vakar priėmė – atmetė tuos ribojimus ir dabar į priėmimą eina įstatymas be ribojimų.

Seimui priėmus įstatymo pataisas, ribojamųjų priemonių taikymas būtų pratęstas nuo šių metų gegužės 3 d. iki 2025 m. gegužės 2 d.

V. Čmilytė-Nielsen įvertino opozicijos kreipimąsi į KT dėl VSD pranešėjo komisijos teisėtumo: pasitikrinti visada galima

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pozityviai vertina opozicijos sprendimą kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), su prašymu įvertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo istoriją nagrinėjusios parlamentinės komisijos teisėtumą.

„Jei Seimo nariai kreipėsi, vadinasi dalis Seimo narių mano, kad reikėjo. Pasitikrinti tikrai visada galima, Konstitucinis Teismas verdiktą pasakys“, – trečiadienį žurnalistams teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Seimo opozicija kreipėsi į KT, prašant įvertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo istoriją tyrusios laikinosios parlamentinės komisijos teisėtumą.

ELTA primena, kad praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė VSD pranešėjo komisijos išvadoms.

Išvadose yra teikiami siūlymai, susiję su atliktu parlamentiniu tyrimu. Seimas raginamas svarstyti dėl Žvalgybos kontrolierių įstatymo pakeitimų, suteikiant ombudsmenui teises ir pareigą atlikti kriminalinę žvalgybą atliekančių institucijų veiklos teisėtumo priežiūrą. Taip pat siūloma stiprinti VSD ir STT parlamentinę kontrolę, peržiūrėti parlamentinės kontrolės teisinė reglamentavimą, jog institucijos Seimui privalėtų pateikti visą reikalingą informaciją. Tarp rekomendacijų – ir raginimai užtikrinti Seimo vaidmenį skiriant ir atleidžiant VSD ir STT vadovus, jų pavaduotojus.

„Man atrodo, per šituos precedentus bręstame kaip valstybė ir dar kartą primename visiems savo politikams, kad taip elgtis turbūt nederėtų“, – „Žinių radijui“ trečiadienį teigė P. Saudargas.

„Kiekvienu atveju politikas tikrai turi labai atidžiai ir kaligrafiškai sverti, ar tas išėjimas į eterį yra norėjimas būti pirmu, bendraujant su žiniasklaida, pažeidžia kokį nors interesą, ar ne“, – pridūrė politikas.

Antradienį vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama įvertinti, ar prezidentas, pranešęs apie galimų Rusijos opozicionieriaus užpuolikų sulaikymą, nepažeidė įstatymo.

ELTA primena, kad penktadienį G. Nausėda pranešė, jog Lenkijoje buvo sulaikyti du asmenys, įtariami išpuoliu prieš L. Volkovą. Po šios žinios šalies vadovas sulaukė dalies politikų kritikos.

Vidaus reikalų ministrė teigė, jog tokią informaciją skelbti yra tarnybų, o ne politikų prerogatyva. Taip pat ji kėlė klausimus, ar G. Nausėdos pasisakymai nepakenkė besitęsiančiam ikiteisminiam tyrimui. Į kritiką sureagavęs G. Nausėda tikino, kad jo komunikacija tyrimams tikrai nepakenks.

Aleksejaus Navalno bendražygis L. Volkovas Vilniuje buvo užpultas kovo mėnesį. Į pranešimą apie Vilniuje užpultą ir sužalotą Rusijos pilietį reagavo gausios policijos pajėgos, buvo iškviesti „Aro“ ir specialiosios paskirties pareigūnai. Svarstoma, kad užpuolimas gali būti susijęs su politine nukentėjusiojo veikla.

Policija atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Be to, tarp pretendentų į šalies vadovo postą esama pasvarstymų, kad Lietuvai reikėtų dėti pastangas ištraukiant Kremliaus agresiją Ukrainoje remiančią Baltarusiją iš Rusijos įtakos sferos.

Buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas ir Laisvės partijos kandidatas prezidento rinkimuose Dainius Žalimas pabrėžia, kad nemato poreikio šioms valstybėms taikyti skirtingas sankcijas.

„Nematau pagrindo šitas sankcijas diferencijuoti“, – savo poziciją išsakė D. Žalimas.

Jam antrina ir „darbiečių“ kandidatas Andrius Mazuronis.

„Sankcijos, be jokios abejonės, turėtų būti suvienodintos“, – prezidento rinkimų debatuose pirmadienį kalbėjo A. Mazuronis.

Vis dėlto, šalies vadovo posto siekiantys advokatas Ignas Vėgėlė ir Eduardas Vaitkus dėl vienodų sankcijų Rusijos ir Baltarusijos režimams turėjo kiek kitokią nuomonę.

Anot E. Vaitkaus, Rusijai sankcijų forma paskelbtas ekonominis karas atnešė žalos ne režimui, o sankcijas paskelbusioms valstybėms.

„Paskelbus šitą karą paaiškėjo, kad mums yra neprognozuota žala, o tam, kurį norėjome priversti kentėti, pasirodo, jis sugeba susitvarkyti ir net neprognozuotai gerai. Ir jokio ekonominio karo pasekoje Rusijos ekonomika nebuvo sunaikinta. Klausimas, kodėl mes tęsiame šitą karą?“, – retorinį klausimą kėlė E. Vaitkus.

Tuo metu advokatas I. Vėgėlė pažymėjo, kad sankcijų suvienodinimas – sudėtingas klausimas. Apskritai, užsiminė jis, reikėtų ieškoti galimybių ištraukti Baltarusiją iš Rusijos įtakos sferos.

„Istoriškai Lietuva visada siekė, kad Baltarusija būtų buferinė valstybė tarp Rusijos ir Lietuvos. Kas atsitiko po 2020 m. – atsitiko labai paprastai – Baltarusiją patys savo veiksmais įstūmėme į Rusijos įtakos sferą. Dabar Baltarusija jau tapo Rusijos įtakos sferoje esanti valstybė ir klausimas, ar galime sugrąžinti tą istoriją, kuri buvo tuomet, kai Baltarusija bandė žaisti tarp dviejų blokų – Rusijos ir Vakarų įtakos – ar mes visgi ją atiduodame ir žaidžiame taip lyg jau būtume ją visiškai praradę ir niekada daugiau nebus Rusija nutolusi nuo Baltarusijos, bet tarp Lietuvos ir Rusijos liks 40 km nuo Vilniaus“, – kalbėjo I. Vėgėlė, keldamas klausimą ir dėl Baltarusijos opozicijos lyderių persikėlimo į Lietuvą.

„Galvočiau, kad reikėtų ieškoti prielaidų tai daryti, todėl, kad tai vienintelė loginė seka mums nebūti pasienio valstybe su Rusija. Dabar esame pasienio valstybė. O Lietuva elgiasi daugeliu dalykų tokiu būdu, kuris nėra net paaiškinama, pavyzdžiui, Cichanouskajos buvimas Lietuvoje. Ir ne tik buvimas, bet ir išlaikymas ponios Cichanouskajos Lietuvoje ir ko Lietuva siekia tą darydama“, – sakė I. Vėgėlė.

Tačiau į jo pasisakymą suskubo sureaguoti D. Žalimas ir A. Mazuronis.

„Jūsų logika būtų iš tiesų teisinga, jei darytume prielaidą, kad Baltarusija bent per nago juodymą yra nepriklausoma arba savarankiška daryti kažkokius sprendimus. Tačiau kai šiuo metu to nepriklausomumo yra absoliutus nulis, (...) ten šiai dienai yra Rusijos provincija, režimo prasme“, – I. Vėgėlės siūlymą sukritikavo A. Mazuronis.

„Pratęsiant – gerai, kai kandidatas šneka, ką galvoja, bet dažniausiai jie šneka nesąmones“, – reaguodamas į I. Vėgėlės pasisakymą teigė D. Žalimas.

„Suprasti tai, kad Baltarusijos režimas kažkada buvo savarankiškas, kada yra sukurta sąjunginė valstybė su bendromis ginkluotosiomis pajėgomis ir kai valstybės sieną saugo Rusijos pasieniečiai – tai puikiai iliustruoja, kam tos idėjos atstovauja, pridedant ambasados Minske atkūrimo idėją ir tai, (...) kada kalbama apie Cichanouskajos ofisą“, – I. Vėgėlės poziciją sukritikavo D. Žalimas.

Savo ruožtu Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ keliamas Giedrimas Jeglinskas pasisakė apie poreikį griežčiau reguliuoti sankcijas apeidinėjančias įmones Lietuvoje.

„Turi būti rasta aiški politika, kad rastume tuos teisinius būdus, kaip nubausti tas įmones, ką jos daro. Dabar viešumoje mūsų ministras važiuoja ir aiškina, kaip reikia stiprinti sankcijų paketą, kai tuo metu mūsų įmonės apeidinėja šituos įstatymus“, – sakė G. Jeglinskas.

Pirmadienį naujienų agentūros ELTA surengtuose prezidentiniuose debatuose dalyvavę Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatas Giedrimas Jeglinskas, Darbo partijos kandidatas Andrius Mazuronis, savarankiškai išsikėlę Eduardas Vaitkus ir Ignas Vėgėlė bei Laisvės partijos kandidatas Dainius Žalimas diskutavo užsienio ir saugumo, žmogaus teisių ir teisingumo bei ekonominės ir socialinės politikos klausimais.

Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė bei Seimo narys Remigijus Žemaitaitis debatuose nedalyvavo.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai vyks šių metų gegužės 12-ąją.

„Griežtai neigiame žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad minėtos atsarginės detalės yra karinės paskirties. Tai yra maisto gamybos įrengimų veiklos palaikymui skirtos detalės, kurios naudojamos mūsų maisto pramonės įrengimų techniniam palaikymui ir niekuomet nebuvo perparduotos iš „Vičiūnų“ įmonių grupės į išorę“, – Eltai perduotame komentare teigė įmonės komunikacijos vadovė Vilma Veverskė.

„Šiuo metu atliekame vidinį tyrimą, taip pat vyksta ir muitinės kriminalinės tarnybos patikrinimas. Bendradarbiausime su visomis institucijomis, kad paneigtume visus šiuos kaltinimus“, – sakė atstovė.

Pasirodžius informacijai, kad „Vičiūnų“ grupės įmonė galimai į Rusiją vežė sankcionuotas ir kare pritaikomas prekes, prokuratūra ketvirtadienį pranešė dėl tarptautinių sankcijų pažeidimo pradėjusi ikiteisminį tyrimą.

Šį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai. Tyrimą atlieka Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai.

ELTA primena, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra Muitinės kriminalinės tarnybos teritorinio skyriaus pareigūnams pavedė atlikti tyrimą dėl galimo „Vičiūnų“ grupės įmonės „Plungės kooperatinė prekyba“ tarptautinių sankcijų pažeidimo.

Antradienį naujienų portalas lrt.lt publikavo tyrimą, kuriuo atskleidė, jog „Vičiūnų“ grupei priklausanti „Plungės kooperatinė prekyba“ į Sovetską bent 11 kartų vežė į sankcijas įtrauktas prekes.

Pranešama, kad iš Lietuvos į Kaliningradą buvo gabenamos aukšto prioriteto kovos lauko prekėms priskiriami gaminiai bei technologijos.

„Vičiūnai“ pripažino, kad tokias prekes į Rusiją vežė, tačiau teigia, kad apie sankcijas nežinojo.

„Matant Ukrainoje vykdomus nusikaltimus prieš taikius žmones, vaikus, tėvus, senelius, žinant, kad ten vaikai yra žudomi ir grobiami, būtų tiesiog nemoralu kartu su Rusija minėti Vaikų gynimo dieną. Nes šiandien vaikus ginti reikia būtent nuo Rusijos agresijos“, – tarnybos išplatintame pranešime cituojama VTAĮT vadovė Ilma Skuodienė.

„Birželio 1-ąją švenčia tokios šalys kaip Rusija, Šiaurės Korėja, Kinija, dalis posovietinių valstybių. Tai tapo aišku, kad negalime tapatintis su buvusia okupante ir jos nustatyta data“, – pabrėžė I. Skuodienė.

Tarnyba taip pat akcentuoja, kad gegužės mėnuo jau yra paskelbtas šeimos mėnesiu – pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiama Motinos diena, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo.

„Tad tikrai simboliška tarp šių dviejų svarbių datų paminėti ir Vaiko dieną“, – nurodoma VTAĮT pranešime.

Tarnyba taip pat primena, kad šiemet lapkričio 20-ąją pradedama minėti ir Pasaulinė vaiko teisių diena.

Birželio 1-ąją švenčia tokios šalys kaip Rusija, Šiaurės Korėja, Kinija, dalis posovietinių valstybių. Tai tapo aišku, kad negalime tapatintis su buvusia okupante ir jos nustatyta data.

ELTA primena, kad birželio 1-oji iš šventinių dienų sąrašo išbraukta praėjusių metų rudenį. Siūlydama atsisakyti posovietinio Tarptautinės vaikų gynimo dienos minėjimo, Seimo narė, konservatorė Dalia Asanavičiūtė priminė, kad birželio 1 d. pirmąkart Tarptautine vaikų gynimo diena buvo paminėta 1950 m., po 1949 m. Maskvoje įvykusios Tarptautinės moterų konferencijos Sovietų Sąjungoje.

Šiuo metu ši diena minima daugelyje Rytų ir Vidurio Europos valstybių – Baltarusijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje bei komunistinėse valstybėse – Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname.

Tuo metu daugelyje Vakarų šalių (Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Kipre, Nyderlanduose, Prancūzijoje) ir Skandinavijos valstybių (Danijoje, Suomijoje, Švedijoje) Pasauline vaikų diena laikoma lapkričio 20-oji – diena, kurią 1959 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija bei kurią 1989 m. priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

Iki šiol Pasaulinės vaiko teisių apsaugos dienos atmintinų dienų sąraše nebuvo.