G. VARNAS: OPEROJE NEBEPAKANKA GERAI DAINUOTI

„Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra. Iš savęs reikalauju, kad ji taptų tikru draminiu spektakliu“, – sako Gintaras Varnas, režisavęs apie pusšimtį dramos spektaklių ir operų Lietuvoje ir svetur. Vieną jų – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytą Broniaus Kutavičiaus „Lokį“ – netrukus išvys ir kauniečiai.

Pirmoji didžiajai operos scenai žinomo kompozitoriaus parašyta opera – tikras mistinis trileris, žiūrovų dėmesį kaustantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869 m.) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją.

Apie naujosios operos kodus, šio žanro kūrimo subtilumus, publikos skonio ugdymą – pokalbis su G. Varnu.

– Kokia jūsiškė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinių, ir lietuviškų melodijų atgarsių.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, kalbanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi. Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX a. antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX a. 3-iąjį dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man, kaip kūrėjui, šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas kalba įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsiranda juodųjų žanrų, bauginančių istorijų, atskleidžiančių žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kur pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). Finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje. Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada – vėl dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų, tarp savų ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.

Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

Operą pamėgau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą dalyką, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Tačiau randu.

Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera, kaip žanras, turi savo pranašumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes negali išdainuoti tiek daug teksto, kiek gali išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ ir Giuseppe’ės Verdi „Makbetą“). Pranašumai: didžiulis orkestras, choras, baletas. Tai didesnės ir kitokios išraiškos galimybės. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

M. Aleksos nuotr. 

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba naftalininių operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI a., taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. Naftalininis operos pastatymas – spektaklis be minties. XXI a. tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu operos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o juos įgyvendinti ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums, kaip dramos profesionalui, operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W. Shakespeare’o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip kad monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.

M. Aleksos nuotr. 

Ariją aš labai gerbiu. Tarkim, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

– Kuo ypatinga klaipėdietiškojo „Lokio“ statytojų ir solistų komanda?

– Surinkta puiki komanda. Negali sakyti, kad surinkti solistai neatitinka kuriamų personažų (pvz., ta solistė ar solistas per seni ar per stambūs). Laikas, kai buvo susitaikoma su tuo, kad neatitinka solistų išoriniai duomenys ir kuriamų personažų įsivaizduojami tipažai, jau praėjo. Nebebūna, kad ne pirmos jaunystės solistė atlieka jaunos įsimylėjusios mergaitės partiją. Šiuolaikiniame teatre jaunos įsimylėjėlės partiją veikiausiai atliks jauna ir vikri solistė, tad problemų dėl sceninių užduočių dažniausiai nekyla.

Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų.

Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovas šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose kada tik panorėjęs, klausydamasis įrašų. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje. Opera turi būti ir geru teatru, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.

Du jauni Grafai (solistai Andrius Apšega ir Šarūnas Šapalas) ne tik puikiai dainuoja, bet ir labai noriai imasi aktorinių užduočių. Jie labai tinka šiam vaidmeniui. Radome puikų sprendimą: kai vienas iš jų atlieka Grafo partiją, kitas imasi Grafo antrininko vaidmens.

Galiu pagirti ir solistes – Guntą Gelgotę, Ievą Barborą Juozapaitytę ir Juditą Butkytę-Komovienę (jos atlieka Julijos partiją – red. past.). Jos talentingos tiek dainuodamos, tiek vaidindamos. Tai solistės, žinančios, kas svarbu scenoje, tad jas galiu pristatyti kaip puikias aktores.

Tarp „Lokio“ atlikėjų – daug puikių solistų, tačiau man labai svarbūs Grafienės ir Vienaakės senės vaidmenys. Profesorius (solistai Vladimiras Prudnikovas ir Kšištofas Bondarenka) – dar vienas svarbus ir didelis vaidmuo, tačiau jis operoje – tarsi stebėtojas, kuris nedaro įtakos scenoje vykstančiai dramai. Profesoriui skirta misija – viską stebėti ir žiūrovui atskleisti operos istoriją. Žinoma, ir būti jos sukrėstam.

Vienaakė senė – „Makbeto“ raganos, išpranašavusios jam lemtį, tipažas. Šios partijos atlikėjos – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė. Tragiško likimo senąja Grafiene taps solistės Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprusęs, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.

Teatras, ypač opera, neskirti masėms. Opera užgimė didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogui tobulėti. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su tuo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Lokys“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 22 d. 18.30 val.

Atsakymai į egzistencinius klausimus

Jungtis: M. Staškus turėjo unikalią galimybę apie spektaklio pastatymą konsultuotis su dabar jau Anapilin iškeliavusiu jos kompozitoriumi./ KVMT archyvo nuotr.

B. Kutavičiaus ir M. Sluckaitės-Jurašienės scenai parengta P. Mérimée magijos kupina siaubo pasaka nukelia žiūrovą į laukinį kraštą – Žemaitijos gūdumą. Čia iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „Manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti išsiveržusį žvėrį?

„Publikai kalbame apie tai, kad reikia kovoti su mumyse tūnančiu žvėrimi, o jį galėtų nugalėti tikėjimas ir meilė, tačiau kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus“, – sako operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus.

Maestro teko išskirtinė galimybė būti ne tik pirmuoju 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytos operos dirigentu ir muzikos vadovu. Jis, paties žodžiais, šį kūrinį galėjo pačiupinėti nuo pat jo užgimimo. „Dalyvavau operos kūrimo procese. Kompozitorius kvietėsi pas save į namus, mes apie šią operą daug diskutavome. B. Kutavičius klausė mano nuomonės, kokie solistai labiausiai tinka jo sukurtiems vaidmenims“, – prisiminė M. Staškus.

Statant „Lokį“ Klaipėdos teatre, dirigentas stengėsi į kūrinį pažiūrėti naujai, atsikratydamas pirminio pastatymo prisiminimų. Kitaip jis sako žiūrėjęs ir į partitūrą. „B. Kutavičiaus parašyta muzika tam labai palanki, nes ji sudaro sąlygas kurti vis naujas muzikines interpretacijas“, – pastebėjo jis.

Kalbėdamas apie vieno garsiausio XX a. lietuvių kompozitorių kūrybą ir operą „Lokys“ M. Staškus išskyrė gamtos ir jos reiškinių garsų gausą. „Žmogaus pojūčiai ir išgyvenimai čia tarsi susitapatina su gamtos virsmais. Operoje išgirsite ir folkloro (pvz., kanklių skambesys) ar saloninės muzikos (pvz., polonezo) motyvų. Nuskamba gamtos, gyvūnų skleidžiamų garsų, pvz. žuvėdrų klyksmas. Fone girdėti bažnytinės muzikos motyvai – tonalūs, gražūs choralai. Visi šie elementai jungiasi į operos partitūrą“, – sakė maestro.

Anot jo, „Lokyje“ B. Kutavičius išnaudojo visas operai būdingas priemones: rečitatyvus, kalbamuosius tekstus, arijas, duetus, šokio elementus; ne tik orkestre, bet ir scenoje gros muzikantai; bus daug muzikinių garsinių efektų, naudojamų teatre. „Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

„Opera „Lokys“ daugialypė: bus ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau pasitaikys ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Visa tai susijungs į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru siekiame muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos“, – pasakojo dirigentas.