JŪSŲ NORAI ČIA NIEKO NEREIŠKIA, ARBA CUKINIJOMIS MATUOJANT LAIMĘ

Režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Kai mes būsim jauni“ premjeros Nacionalinio Kauno dramos teatre (NKDT) išvakarėse pasigirdę komentarai išsiskaidė į kelias grupes. Vieni džiaugėsi, kad pagaliau galės pamatyti taip seniai matytus savo mėgstamus, gerbiamus vyresniosios kartos aktorius, kiti besidžiaugdami kritikavo ir mūsų teatre (turbūt apskritai, ne tik kalbant apie NKDT) besiformuojančią tendenciją eliminuoti iš naujų spektaklių vyresniąją kartą. Treti premjeros laukė kiek su skepticizmu, abejone, ar aktoriams pavyks sėkmingai susidoroti su užduotimis, jauno režisieriaus siūloma spektaklio koncepcija.

Režisieriaus A. Špilevojaus ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės, kaip įvardijama, komiška drama „Kai mes būsim jauni“ skirta kiek rečiau teatre sutinkamai laiko temai, daugelis kalba apie senatvę kaip šio pasakojimo centrą, bet jis apima kur kas daugiau nei fiziniai pokyčiai: tai retrospektyvus žvilgsnis į savąjį gyvenimą, jo baigtinumo suvokimą, dabartį ir su baime, abejonėmis susijusią ateitį.

D. Čepauskaitės pjesė buvo kuriama galvojant apie konkretų spektaklį, bendraujant su režisieriumi, o personažai konstruojami apmąstant juos įkūnysiančius aktorius.

Spektaklyje – septyni personažai, kuriami aktorių Vilijos Grigaitytės, Jūratės Onaitytės, Inesos Paliulytės, Liucijos Rukšnaitytės, Lili Stepankaitės. Algirdo Pintuko ir Liubomiro Laucevičiaus. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė pasirūpino šiuos personažus vizualizuoti minimaliomis priemonėmis, apvilkti elegantiškais, kartu lyg ir prideramai kiek gedulingai, siejant su pasakojimo vieta ir priežastimi ( draugės susirinko į jaunystės bičiulio laidotuves) kostiumais.

D. Stankevičiaus nuotr.

Kompozitorius Paulius Trijonis muzikiniais sprendimais personažus perkelia į jaunystės laikų patirtis, prisiminimus, skamba sentimentų kelianti „The Beatles“ daina „Hey Jude“, o pasikeitus slogiai nuotaikai ir nusprendus veikėjoms pasilinksminti – ir šiuolaikinės klubinės muzikos motyvai.

Tariamoje draugo mirties akivaizdoje pasakojimas pradedamas nuo V. Grigaitytės kuriamos Vitalijos ir J. Onaitytės-Almos dialogo apie radikaliai skirtingą požiūrį, santykį į senatvę. Pirmoji vyresniame amžiuje ieško pranašumų: „Anksčiau aš dirbau pasauliui, dabar pasaulis dirba man.“ Jos oponentė jokio pozityvumo amžiaus tėkmėje įžvelgti nesiruošia: „Teoriškai – gyvenimas, o praktiškai – vakarykščiai barščiai.“ Kiek vėliau prie jų prisijungia neutralesniam požiūriui atstovaujanti, o gal, tiksliau, apie tai mažiau galvojanti, nes susikoncentravusi į šeimą, pagalbą auginant anūkus ir čia matanti savo gyvenimo prasmę, L. Rukšnaitytės kuriama Julija.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis.

Netrukus į sceną įžengia ir naują gyvenimo džiaugsmą, meilę atradusi I. Paliulytės Irena, beje pakeitusį pirminį vardą į madingesnį, – Vanesa. Protarpiais čia įsiterpia paslaptingas A. Pintuko personažas – vienu momentu – laidotuvių proceso dirigentas, kitu – didžėjus, įvardžiu Jis. Jis neturi atsakymų į užduodamus klausimus, tik lakoniškus komentarus, pvz., „Jūsų norai čia nieko nereiškia.“ Kaip ir permąstant tą laiko trukmę, senatvę, mirtį, dalykus, kurie tik santykinai priklauso nuo mūsų, bet kai kuriems gal pasiseks sulaukti didesnio skaičiuko pase... ir šių personažų apmąstymai turbūt taps dar artimesni.

Diskusijoms įsibėgėjus, į sceną lyg kokia paklydėlė atkeliauja L. Stepankaitės Nepažįstamoji, kaip paaiškės vėliau, vienintelė tikslingai čia atvykusi. Visas pasakojimas konstruojamas iš dabartinių patirčių, pasvarstymų apie senatvę, laiką ir prisiminimų, kurie didžiąja dalimi susiję su per klaidą laidojamu L. Laucevičiaus Hercu, kuris čia turbūt bene lyriškiausias, nekonfrontuojantis su kitų nuomonėmis.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis ar mūsų visuomenės poelgių apmąstymas. Siužeto vingiai apie nesusikalbėjimą su jaunimu, laimę, matuojamą dovanojamomis cukinijomis, gyvenimo (ne)įprasminimą šeimoje, vienatvės (ne)pasirinkimą, šaldytuvą ar šautuvą kaip galutinį akordą ar net kažkieno nepalankiai vertinamą tavo gyvenimo praeities istoriją. Pastaruoju atveju tas akmenukas gana taikliai skrieja į kiek jaunesnės kartos daržą, kuri save laiko jau brandžia, galinčia vertinti, apibendrinti, kritikuoti praėjusio laiko patirtis, žvelgiant vien iš bendrosios istorijos perspektyvos, pamirštant asmenybes, individualius išgyvenimus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Nejaukiai nuskambančių pasisakymų šarvojimo salėje turbūt kone kiekvienas esame girdėję, bet šis pasakojimas skatina prisiminti ne tik juos, priminti ir galbūt prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę.

Spektaklyje vis dėlto ryškiausias ir stipriausias J. Onaitytės, V. Grigaitytės ir I. Paliulytės trio. Pirmųjų dviejų duetą, besisvaidantį kartais ir itin aštriomis replikomis, kontrastuojančiomis pozicijomis, papildo naują gyvenimą kurianti, nepasiduodanti skaičiams trečioji. Savo energija ir susitelkimu į vaidmenį jos neleidžia atitraukti dėmesio. Šios veikėjos, kaip ir L. Rukšnaitytės Julija, nevienpusės, jos keičiasi, radikalių minčių arsenalas bliūkšta priešpriešinant iš atminties kylančius prisiminimus, skatinančius ne skirtį, bet vis labiau bendrystę. Nors ir neturinti platesnės amplitudės, tik fragmentiška L. Stepankaitės  Nepažįstamoji vis dėlto atrodo aktorės kiek neprisijaukinta, be tvirtesnio žingsnio.

Šį tekstą rašant jau prabėgus keletui dienų nuo premjeros, perskaitytos  refleksijos, interviu su kūrėjais. Atrodytų, visi lyg ir sutartinai linkę pasidžiaugti visaverčiu vyresniųjų aktorių sugrįžimu į sceną. A. Špilevojus jau ne kartą pademonstravo, kad gali dirbti su vyresniais aktoriais, atrasti bendradarbiavimo būdų ir kartu pats semtis skirtingų patirčių. 2018 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Bagadelnia“ apie senelių globos namų gyventojus įvertintas aukščiausiu – „Auksinio scenos kryžiaus“ – apdovanojimu.

Kalbėdamas apie naujausią savo darbą „Kai mes būsim jauni“, jis net pasvarstė galimybę ateityje abiejų spektaklių aktorius sukviesti vaidinti  naujame spektaklyje. Vertinant šio režisieriaus dėmesį vyresniajai kartai, vis dėlto kyla klausimas: ar tikrai vyresnis aktorius gali kurti tik bendraamžių apsuptyje ir kalbėti tik apie senatvę, praeitį?

Turint galvoje, kad šiuolaikiniame teatre aktoriui kuriant personažą vis mažiau reikšmės skiriama iliustratyviam vizualiniam panašumui, lyčiai, kodėl čia amžius vis dar toks svarbus? Jaunystės, grožio kultas itin ryškus populiariojoje kultūroje, pramogų industrijoje, bet ar tikrai taip turėtų būti teatre, kuris save linkęs pristatyti kaip tolerantišką, atvirą, kiek kitokias vertybes puoselėjantį, intelektualų meną?..