Režisieriaus A. Špilevojaus ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės, kaip įvardijama, komiška drama „Kai mes būsim jauni“ skirta kiek rečiau teatre sutinkamai laiko temai, daugelis kalba apie senatvę kaip šio pasakojimo centrą, bet jis apima kur kas daugiau nei fiziniai pokyčiai: tai retrospektyvus žvilgsnis į savąjį gyvenimą, jo baigtinumo suvokimą, dabartį ir su baime, abejonėmis susijusią ateitį.

D. Čepauskaitės pjesė buvo kuriama galvojant apie konkretų spektaklį, bendraujant su režisieriumi, o personažai konstruojami apmąstant juos įkūnysiančius aktorius.

Spektaklyje – septyni personažai, kuriami aktorių Vilijos Grigaitytės, Jūratės Onaitytės, Inesos Paliulytės, Liucijos Rukšnaitytės, Lili Stepankaitės. Algirdo Pintuko ir Liubomiro Laucevičiaus. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė pasirūpino šiuos personažus vizualizuoti minimaliomis priemonėmis, apvilkti elegantiškais, kartu lyg ir prideramai kiek gedulingai, siejant su pasakojimo vieta ir priežastimi ( draugės susirinko į jaunystės bičiulio laidotuves) kostiumais.

D. Stankevičiaus nuotr.

Kompozitorius Paulius Trijonis muzikiniais sprendimais personažus perkelia į jaunystės laikų patirtis, prisiminimus, skamba sentimentų kelianti „The Beatles“ daina „Hey Jude“, o pasikeitus slogiai nuotaikai ir nusprendus veikėjoms pasilinksminti – ir šiuolaikinės klubinės muzikos motyvai.

Tariamoje draugo mirties akivaizdoje pasakojimas pradedamas nuo V. Grigaitytės kuriamos Vitalijos ir J. Onaitytės-Almos dialogo apie radikaliai skirtingą požiūrį, santykį į senatvę. Pirmoji vyresniame amžiuje ieško pranašumų: „Anksčiau aš dirbau pasauliui, dabar pasaulis dirba man.“ Jos oponentė jokio pozityvumo amžiaus tėkmėje įžvelgti nesiruošia: „Teoriškai – gyvenimas, o praktiškai – vakarykščiai barščiai.“ Kiek vėliau prie jų prisijungia neutralesniam požiūriui atstovaujanti, o gal, tiksliau, apie tai mažiau galvojanti, nes susikoncentravusi į šeimą, pagalbą auginant anūkus ir čia matanti savo gyvenimo prasmę, L. Rukšnaitytės kuriama Julija.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis.

Netrukus į sceną įžengia ir naują gyvenimo džiaugsmą, meilę atradusi I. Paliulytės Irena, beje pakeitusį pirminį vardą į madingesnį, – Vanesa. Protarpiais čia įsiterpia paslaptingas A. Pintuko personažas – vienu momentu – laidotuvių proceso dirigentas, kitu – didžėjus, įvardžiu Jis. Jis neturi atsakymų į užduodamus klausimus, tik lakoniškus komentarus, pvz., „Jūsų norai čia nieko nereiškia.“ Kaip ir permąstant tą laiko trukmę, senatvę, mirtį, dalykus, kurie tik santykinai priklauso nuo mūsų, bet kai kuriems gal pasiseks sulaukti didesnio skaičiuko pase... ir šių personažų apmąstymai turbūt taps dar artimesni.

Diskusijoms įsibėgėjus, į sceną lyg kokia paklydėlė atkeliauja L. Stepankaitės Nepažįstamoji, kaip paaiškės vėliau, vienintelė tikslingai čia atvykusi. Visas pasakojimas konstruojamas iš dabartinių patirčių, pasvarstymų apie senatvę, laiką ir prisiminimų, kurie didžiąja dalimi susiję su per klaidą laidojamu L. Laucevičiaus Hercu, kuris čia turbūt bene lyriškiausias, nekonfrontuojantis su kitų nuomonėmis.

Pjesė, atrodytų, apima šmaikščius, kartais (savi)ironiškus komentarus ir sentimentalius žvilgsnius į praeitį, bet nevertėtų daryti skubių išvadų, šypseną greitai gali pakeisti rimtis ar mūsų visuomenės poelgių apmąstymas. Siužeto vingiai apie nesusikalbėjimą su jaunimu, laimę, matuojamą dovanojamomis cukinijomis, gyvenimo (ne)įprasminimą šeimoje, vienatvės (ne)pasirinkimą, šaldytuvą ar šautuvą kaip galutinį akordą ar net kažkieno nepalankiai vertinamą tavo gyvenimo praeities istoriją. Pastaruoju atveju tas akmenukas gana taikliai skrieja į kiek jaunesnės kartos daržą, kuri save laiko jau brandžia, galinčia vertinti, apibendrinti, kritikuoti praėjusio laiko patirtis, žvelgiant vien iš bendrosios istorijos perspektyvos, pamirštant asmenybes, individualius išgyvenimus.

D. Stankevičiaus nuotr.

Nejaukiai nuskambančių pasisakymų šarvojimo salėje turbūt kone kiekvienas esame girdėję, bet šis pasakojimas skatina prisiminti ne tik juos, priminti ir galbūt prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę.

Spektaklyje vis dėlto ryškiausias ir stipriausias J. Onaitytės, V. Grigaitytės ir I. Paliulytės trio. Pirmųjų dviejų duetą, besisvaidantį kartais ir itin aštriomis replikomis, kontrastuojančiomis pozicijomis, papildo naują gyvenimą kurianti, nepasiduodanti skaičiams trečioji. Savo energija ir susitelkimu į vaidmenį jos neleidžia atitraukti dėmesio. Šios veikėjos, kaip ir L. Rukšnaitytės Julija, nevienpusės, jos keičiasi, radikalių minčių arsenalas bliūkšta priešpriešinant iš atminties kylančius prisiminimus, skatinančius ne skirtį, bet vis labiau bendrystę. Nors ir neturinti platesnės amplitudės, tik fragmentiška L. Stepankaitės  Nepažįstamoji vis dėlto atrodo aktorės kiek neprisijaukinta, be tvirtesnio žingsnio.

Šį tekstą rašant jau prabėgus keletui dienų nuo premjeros, perskaitytos  refleksijos, interviu su kūrėjais. Atrodytų, visi lyg ir sutartinai linkę pasidžiaugti visaverčiu vyresniųjų aktorių sugrįžimu į sceną. A. Špilevojus jau ne kartą pademonstravo, kad gali dirbti su vyresniais aktoriais, atrasti bendradarbiavimo būdų ir kartu pats semtis skirtingų patirčių. 2018 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Bagadelnia“ apie senelių globos namų gyventojus įvertintas aukščiausiu – „Auksinio scenos kryžiaus“ – apdovanojimu.

Kalbėdamas apie naujausią savo darbą „Kai mes būsim jauni“, jis net pasvarstė galimybę ateityje abiejų spektaklių aktorius sukviesti vaidinti  naujame spektaklyje. Vertinant šio režisieriaus dėmesį vyresniajai kartai, vis dėlto kyla klausimas: ar tikrai vyresnis aktorius gali kurti tik bendraamžių apsuptyje ir kalbėti tik apie senatvę, praeitį?

Turint galvoje, kad šiuolaikiniame teatre aktoriui kuriant personažą vis mažiau reikšmės skiriama iliustratyviam vizualiniam panašumui, lyčiai, kodėl čia amžius vis dar toks svarbus? Jaunystės, grožio kultas itin ryškus populiariojoje kultūroje, pramogų industrijoje, bet ar tikrai taip turėtų būti teatre, kuris save linkęs pristatyti kaip tolerantišką, atvirą, kiek kitokias vertybes puoselėjantį, intelektualų meną?..

Spektaklyje vaidmenis kuria teatro žvaigždynas, tad smalsu su režisieriumi pakalbėti apie kūrybos procesą ir lauktiną rezultatą.

– Šio spektaklio kūrybos procesas prasidėjo nuo teatro meno vadovo pasiūlytos temos apie senatvę, pasiūlymo dirbti su NKDT brandžiosios kartos aktoriais, žvaigždėmis: Jūrate Onaityte, Inesa Paliulyte, Liubomiru Laucevičiumi, Vilija Grigaityte, Liucija Rukšnaityte, Algirdu Pintuku, Lili Stepankaite. Pjesę šiam pastatymui specialiai rašė dramaturgė D. Čepauskaitė. Tai gana neįprasta jums. Papasakokite apie šį procesą.

– Taip, man tai visiškai nauja patirtis. Paprastai pradedu kurti spektaklį, kai gimsta mane patį labai užkrečianti pjesės idėja. Tuomet pamažu ją vystau, brandinu, dalijuosi ja su savo būsimo spektaklio bendrakūrėjais – kompozitoriumi, dailininke, rašau pirmuosius juodraščius. Rašydamas pjesę imu vaizduotėje režisuoti būsimą spektaklį, atrasti jo stilių, atmosferą, estetiką, formą, įvardyti spektaklio temas ir t. t. Šiuo atveju viskas vyko kitaip.

Teatras pasiūlė man sukurti spektaklį, kurio tema, idėja ir daug kitų spektaklio komponentų jau buvo apibrėžti, bet pjesės dar nebuvo. Buvo suplanuota, kad ją parašys D. Čepauskaitė. Kalbant atvirai, iš pradžių maniau, kad mandagiai atsisakysiu šio pasiūlymo, nes pirminis NKDT įvardytas sumanymas pernelyg stipriai priminė mano prieš kelerius metus sukurtą spektaklį „Bagadelnia“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, o reprodukuoti tai, ką jau esu kūręs anksčiau, man neįdomu. Tačiau mano nuomonę pakeitė tai, kad šią pjesę sutiko rašyti D. Čepauskaitė, kuri turėjo labai gražių minčių ir idėjų būsimai pjesei. Taip atsidūriau Kaune.

– Verta priminti, kad už minėtą spektaklį apie senelių namus „Bagadelnia“ buvote apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Tačiau, kaip pats sakote, sąskambių tarp šių kūrinių nebus?

– Ne. Dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai labai, labai skirtingi spektakliai. Skirtinga estetika, meninė forma, aktorinis atlikimas. Netgi temos labai skiriasi. „Bagadelnioje“ stengiausi pažiūrėti į mūsų dienas iš tam tikros distancijos – pjesėje veikiantys senelių globos namų gyventojai tam puikiai tiko, nes jie jau nebegyvena visuomenėje, bet dar yra labai, labai gyvi.

Žmonės, su kuriais kuriamas spektaklis, nulemia repeticijų proceso atmosferą ir galutinį kūrybos rezultatą ne mažiau nei išankstinės pastatymo idėjos.

Spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ tyrinėjamas laikas, jo tėkmė, iššvaistymas, mėginimas jį sustabdyti. Tad, nors abiejuose šiuose spektakliuose vaidina vyresnės kartos aktoriai, personažai – visiškai skirtingi. Ir nors jie išgyvena nenumaldomai artėjantį susitikimą su mirtimi, spektakliai – labai, labai skirtingi. Visiškai skirtingos ir kūrybinės komandos – dramaturgai, scenografijos, kostiumų, šviesų, vaizdo dailininkai ir, žinoma, aktoriai. Tik kompozitorius Paulius Trijonis dirbo kartu su manimi kuriant abu šiuos spektaklius. Žmonės, su kuriais kuriamas spektaklis, nulemia repeticijų proceso atmosferą ir galutinį kūrybos rezultatą ne mažiau nei išankstinės pastatymo idėjos, pasirinkta pjesė, joje gvildenamos temos ir t. t.

– Aktoriai, su kuriais šiuo metu kuriate repeticijų erdvėje, yra sukaupę didelę patirtį, dirbę su Lietuvos teatro grandais. Ar tarp jūsų vyksta sinergija, – matydamas jų patirtį, pasisemiate naujos patirties sau ir kartu perduodate savo idėjas, matymą, teatrinę kalbą?

– Žinoma, kūrybiniai mainai vyksta. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kūrybos proceso, kuriame jie nevyktų. Pastaruosius kelerius metus daugiausia dirbu su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais, su kuriais kasmet susikalbame vis geriau, jaučiame ir pažįstame vieni kitus giliau. Kurti su savais žmonėmis yra palaima. Tačiau man patinka dirbti ir su menininkais, kurie man nėra gerai pažįstami, kurių teatro mokykla, patirtys, požiūriai, kūrybos metodai visai kitokie nei mano. Ne paslaptis, kad tokiais atvejais gaunu unikalią galimybę daug iš jų mokytis ir plėsti savo pasaulėjautą, gilinti turimas žinias, stiprinti profesinius įgūdžius.

Dirbdamas su NKDT aktoriais gaunu naujų pamokų kas savaitę. Gal net kasdien. Ir kaip režisierius, ir kaip žmogus. Labai tai vertinu ir branginu. Slapta tikiuosi, kad kada nors ateityje turėsiu progų dar sykį susitikti su čia sutiktais aktoriais kituose kūrybos pasauliuose. Pavyzdžiui, būtų smagu vieną dieną sukurti bendrą spektaklį su visais spektaklių „Bagadelnia“ ir „Kai mes būsim jauni“ aktoriais. Esu tikras, kad užsikurtų nepamirštamas, daug ryškių prieskonių turintis repeticijų procesas. Galima būtų sukurti spektaklį, kuriame legendiniai abiejų teatrų aktoriai vaidintų ne viską mačiusius pagyvenusius žmones, bet aistringus, naivius jaunuolius arba darželio žaidimo aikštelėje susitinkančius mažus vaikus. Kokie gražūs galėtų būti jų susitikimai, kokie tyri dialogai, kokie emocionalūs monologai! Kaip smagu būtų tokį spektaklį vieną mėnesį rodyti Kaune, kitą – Šiauliuose, paskui – vėl Kaune... Pakeliui būtų galima aplankyti ir mano gimtąjį Panevėžį. Gal tikrai nebloga mintis ateičiai?

– Kam skiriate spektaklį „Kai mes būsim jauni“? Koks jo žanras?

– Tai drama, kuri apsimeta esanti komedija. Gal net situacijų komedija. Todėl stebėti pjesės istoriją ir pažinti jos veikėjus visų pirma yra smagu. Tačiau žiūrovai greit pajus, kad šiame spektaklyje tik žaidžiama pagal situacijų komedijos žanro taisykles. Žaisti pagal žanro taisykles man labai patinka. Žanras suteikia aiškią meninę kalbą, padiktuoja formą. Tačiau kai tu valdai žanrą, o ne jis tave, gali taikyti žanro principus kurdamas tam žanrui mažiau būdingą turinį. Tikiuosi, kad taip nutiks ir šiame mūsų spektaklyje.

Jei man reikėtų kam nors skirti šį spektaklį, skirčiau jį patiems aktoriams, kurie vaidina jame. Manau, jie, kaip ir aš, daug pasisemia iš šio proceso, labiausiai – vienas iš kito. Visi jie talentingi, tačiau labai skirtingi, todėl tikrai turi ko vieni iš kitų pasisemti. O žiūrovai... Manau, kad labiausiai šis spektaklis patiks žiūrovams, pasiilgusiems gerų teatrinių istorijų, ryškių personažų, patenkančių į dramatiškas, o kartais – ir absurdiškas situacijas.

Žinoma, kad spektaklis taps reikšmingu įvykiu tiems žiūrovams, kurie seniai stebi ir žavisi jau kelis dešimtmečius trunkančiu šio spektaklio aktorių kūrybos keliu. Tačiau kadangi kartu su aktoriais kuria ir kitų kartų menininkai (vienas jų esu aš pats), tikiu, kad mūsų siūloma meninė kalba, estetika, kūrybos kryptis bus įdomi gana plačiai ir įvairialypei auditorijai. Juolab kad spektaklyje tyrinėjamos gana universalios, faktiškai nemirtingos temos – laikas, gyvenimo baigtinumas, individualus praeities pojūtis, nerimas dėl ateities ir visa ko pabaigos.

– Aleksandrai, o jūs pats susimąstote apie savo senatvę?

– Tikrai taip. Dažniau susimąstau ir apie tuos pokyčius, kurie neišvengiamai vyksta jau šiandien manyje. Iš tikrųjų dabar išgyvenu laiką, kai pradedu matyti ne tik tai, kiek man dar daug liko sukurti, nugyventi ar aplankyti, bet ir tai, kad jau nebe viskam užteks laiko šiame gyvenime, jau ne viską, kas man įdomu, išmoksiu, ne viską, kas man atrodo smagu, patirsiu. Dabar pradedu gyventi kiek lėčiau, skirti kiek daugiau laiko įvairiems procesams, kurių imuosi, ir stengtis labiau atsirinkti, ko imtis, ko ne, nes suprantu, kad nesu amžinas ir laiko lieka vis mažiau ir mažiau.