P. PUZINO TAPYBA – TARSI DAILININKO DIENORAŠTIS

Kauno rajono muziejus suteiks galimybę susipažinti su žinomo diasporos tapytojo Povilo Puzino kūryba. Parodoje šiuo metu eksponuojami Gražinos Petraitienės, Lauros Petraitienės, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ ir dr. Jauniaus Gumbio rinkiniuose saugomi darbai.

Kūrybos braižas

Lietuvių diasporos kultūros paveldą tirianti dr. Dalia Cidzikaitė pastebi, kad, praėjus daugiau nei 50 metų nuo dailininko mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol P. Puziną laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, Lietuvoje jo vardas ir darbai mažai kam žinomi.

Pasak menotyrininkės Lijanos Natalevičienės, parodoje Raudondvario pilyje eksponuojami paveikslai iš skirtingų P. Puzino kūrybos laikotarpių – nuo ankstyvojo realistinio gamtovaizdžio, nutapyto dar studijuojant Rygoje, saulėtų tarpukario ir karo metų Lietuvos peizažų iki išeivijoje sukurtų įspūdingų kompozicijų ir pajūrio vaizdų.

„Paroda – tarsi dienoraštis, kuriame atsispindi savasties ieškančio dailininko kūrybinis kelias, – sako menotyrininkė. – Štai jis pradedančio tapytojo žvilgsniu stebi kuklų gamtos fragmentą, bandydamas tikroviškai atkartoti jo motyvus, o jau po kiek laiko apibendrintomis formomis stengiasi perteikti natūros esmę. Pirmųjų pokario dešimtmečių darbai, vyraujantys parodoje, kalba apie gyvenimo audrų blaškomos asmenybės klajones, stabtelėjant prie akį traukiančių Europos architektūros šedevrų ir giliau panyrant į naująją meninę tapatybę žyminčius prieplaukų, banguojančios jūros, žvejų gyvenimo vaizdus. Egzistuoja vidinis ryšys tarp šių pabirų pasaulio fragmentų, juose nėra tiesmuko kalbėjimo, paliekama vietos vaizduotei, žmonių veidai ir motyvai slepiami prieblandoje ir šešėliuose.“

Vėjo malūnas.

Pašaukė tėvų gimtinė

Kaip pastebi dr. D. Cidzikaitė, P. Puzinas – vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka dalytis su dar viena tauta – latviais.

Dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip visateisis studentas studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms’o Purvītis’o (1972–1945) mokinys. „1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, P. Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva“, – akcentuoja dr. D. Cidzikaitė.

L. Natalevičienė pastebi, kad nors Rygos dailės akademiją baigusio ir nemažai metų Latvijoje gyvenusio P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas visą laiką pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

„Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybos, mes turime eiti savo keliu, – teigė jis 1952 m. interviu dienraščiui „Draugas“. – Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis.“

Nors P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis.

Palikimas Lietuvoje ir JAV

Kad dailininkas visų pirma jautėsi lietuvis rodo ir tai, kad atvykęs į Lietuvą jis, kaip patriotiškas Lietuvos Respublikos pilietis, pirmiausia atliko dvejų metų karinę prievolę.

Dr. D. Cidzikaitė nurodo, kad P. Puzinas nuo 1937 m. dirbo piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Laisvu nuo darbo gimnazijoje laiku jis dekoravo Panevėžio katedrą: šonines navas papuošė aštuoniais didžiuliais paveikslais pagal Michelangelo freskų motyvus iš Siksto koplyčios Vatikane, užsiėmė centrinės navos lubų puošyba. Trimis paveikslais papuošė Marijonų noviciato koplyčios altorius, Smilgių (Biržų r.) bažnyčiai nutapė lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretus.

„1940 m. persikėlęs į Kauną, dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Kauno kolegija). Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Karo ir pokario metais patirti išgyvenimai nugulė ir dailininko drobėse, tokiuose paveiksluose kaip, „Tremtiniai“, „Pabėgėlė“, „Trėmimas“ ir kt.“, – dailininko biografijos faktus primena dr. D. Cidzikaitė.

1947 m. P. Puzinas emigravo į JAV. Iš pradžių apsistojo Niujorke, vėliau keletui metų išvyko į vakarinę pakrantę. Čia 1949 m. Holivude, garsiajame Sunset bulvare, atidarė dailės studiją. „Sugrįžęs į rytinę pakrantę, 1956–1958 m. dėstė Niujorko Cattan Rose dailės mokykloje, vėliau – Long Ailando meno lygos (Long Island Art League) ir Jackson Heights meno klubo (Jackson Heights Art Club) mokyklose. Long Ailande įsteigė privačią dailės studiją, kuriai vadovavo iki savo mirties“, – pasakoja dr. D. Cidzikaitė.

Gėlės.

Polinkis į klasiką

Menotyrininkė L. Natalevičienė teigia, kad dailininko kūrybai, svyruojančiai tarp realizmo ir postimpresionizmo, įtaką darė latvių tapyba ir XVII a. olandų peizažinė dailė. P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Kūryboje jis rėmėsi klasikinei tapybai būdinga peizažo komponavimo schema: žemas horizontas, leidžiantis sutelkti dėmesį į besikeičiantį dangų ir neramiais potėpiais perteikti gaivalingą oro judėjimą, pakylėti neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Pasitelkdamas mėgstamą žalsvų ir pilkšvų tonų koloritą, jis energingai dengė drobę teptuku ir mentele, formuodamas tapybiškai išraiškingą grublėtą paviršių.

P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą Renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius.

Dailininkas domėjosi ekspresionizmu, postimpresionizmu, tačiau jam nedarė įspūdžio vakariečių filosofinės koncepcijos ir mistika. Žemiškesnėje aplinkoje išaugęs tapytojas jautė tikrovės konkretumo vertę, atsijodamas tik jam priimtinas modernistines priemones – formos sintetinimą ir deformaciją, ekspresyvią ir dekoratyvią tapymo manierą.

L. Natalevičienė akcentuoja, kad dailininko plėtota klasikinio modernizmo tapyba turėjo nemenką pasisekimą avangardinės dailės krypčių ir tendencijų persisotinusiame XX a.

P. Puzinas sulaukė pripažinimo Latvijoje (1933 m. pelnė Valstybinio dailės muziejaus premiją už paveikslą „Jelgavos priemiestis“), Lietuvoje (1942 m. – I premija už „Dariaus ir Girėno portretą“ parodoje Kaune ir II premija Naujosios sodybos konkurse už peizažą) ir JAV, kur bene garsiausias P. Puzino paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus madona“ 1951 m. apdovanotas I premija 6-ojoje tarptautinėje Madonos šventės parodoje Los Andžele, o 1956 m. pelnė Amerikos dailininkų profesinės lygos didžiąją nacionalinę premiją.

P. Puzino kūrybinis palikimas po jo mirties perduotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijai Čikagoje. Simboliška, kad, Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, dailininko žmonos Austros Bošs iniciatyva, paveikslai padalyti Lietuvos ir Latvijos muziejams – juk dailininkas priklausė abiejų šalių kultūrai. P. Puzino darbų paroda Lietuvoje buvo surengta 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje dailininko 90 metų gimimo proga.

Kas? P. Puzino tapybos darbų paroda.

Kur? Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris).

Kada? Atidarymas gruodžio 15 d. 18 val. Veiks iki sausio 24 d.