KAIP PENKIŲ VAIKŲ MAMA LAIMI GRUMTYNES SU KASDIENYBE?

Ką pirmiausiai pajustumėte išgirdę, kad moteris viena augina penkis vaikus? Ko gero, gailestį ir užuojautą. Po skyrybų su penkiais vaikais likusi kaunietė Giedra Sadauskienė labiau kelia nuostabą ir susižavėjimą. Gyvenimas šią moterį privertė suktis kaip vijurką, tačiau neatėmė didžiausios jos puošmenos – šypsenos. "Svarbiausia – niekuomet neprarasti optimizmo", – atskleidžia kasdienės laimės receptą daugiavaikė mama.

– Dirbate Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre, turite savo verslą, dalyvaujate ir pati organizuojate socialinius projektus, randate laiko televizijos projektams, neseniai parašėte knygą apie kūdikių mitybą. Reta moteris atlaikytų tokį tempą. Kaip jums pavyksta?

– Esu tokia pati moteris, kaip ir kitos, yra tūkstančiai geresnių už mane. Nors stengiuosi suplanuoti savo dieną, visada atsiranda reikalų, kurie šiuos planus sujaukia. Kaip ir daugelis, aš nieko nespėju, bet viskas kažkaip susidėlioja savaime. Gyvenu kaip studentė – tiesa, viską stengiuosi apgalvoti iš anksto, tačiau darau paskutinę minutę. Ramybė glūdi mano charakteryje, be to, tikiu, kad viskas Dievo rankose. Aš nemoku pykti, pykčio, nuoskaudų užantyje nelaikau – kur kas geriau  širdyje, kai pamynusi savigarbą atsiprašau, išsiaiškinu – net ir bendraudama su vaikais. Nebijau klysti ir rizikuoti. Gyvenimas žmogų nuolat moko, kad jis pamatytų ir įvertintų, ką turi. Gera nuotaika, optimizmas – taip pat prigimtinės savybės, kurios padeda ir esant blogiausioms situacijoms įžvelgti viltį ir gėrį, neprarasti tikėjimo.

– Kokia jūsų įprasta diena?

– Ji prasideda 5.30 val. Nusiprausiu, paruošiu visiems pusryčius ir lekiu susitikti su savo antrąja šeima – Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre virėjo profesijos besimokančiais vaikais. Ten praleidžiu pirmą dienos pusę, paskui važiuoju į savo įmonę, tvarkau reikalus, bendrauju su klientais. Retai kada po darbo tiesiai traukiu namo – atsiranda įvairių reikalų, lankau šokių pamokas, dalyvauju socialiniuose projektuose. Supratau, kad gyvenime duoti kur kas maloniau nei imti: kuo daugiau meilės ir dėmesio skiri kitiems, tuo daugiau grįžta tau. Kartą mano šeimoje mėnesį gyveno mergaitė iš asocialios šeimos – norėjau, kad ji pajustų darnios šeimos atmosferą, išmoktų bendrauti, elgtis, įgytų namų ruošos įgūdžių, o nuo spalio mėnesio du kartus per savaitę vakarais dvi našlaites mokysiu gaminti valgyti.

Vaikščioti po parduotuves, apsipirkti – ne man. Į parduotuvę visada einu paruošusi sąrašą būtinų pirkinių ir tik vėlai vakare, kada mažai žmonių, nėra eilių.

Mano geriausias dienos laikas – rytas ir vakaras, kai maudausi po dušu. Ryte turiu progą susikaupti, sudėlioti darbus, o vakare – nurimti, atsipalaiduoti.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad jūsų gyvenimo prasmė – šeima?

– Be abejo, tai brangiausia, ką galima turėti ir ką turiu. Prabundu ryte ir jau esu laiminga: šviečia saulė, vaikai sveiki, mokosi, eina per gyvenimą. Svarbiausia tai, kad turime vieni kitus. Kasdien, kai išsiskiriame, apsikabiname, vienas kitam pasakome "myliu". Daugelis mano, kad toks mūsų šeimos priežodis, bet tai artumo, prisirišimo išraiška. Apsikabinti, prisiglausti prie mamos nesigėdija ir sūnus.

Manau, kad artumas svarbu būnant bet kokio amžiaus. Gera, kai gali atvirai išsipasakoti, išsiverkti ant peties. Džiaugiuosi, kad net sulaukę sunkaus paauglystės amžiaus vaikai patiki man savo problemas. Šeimoje svarbu pasitikėti vieni kitais. Todėl esu gan liberali mama: nusiskundimų iš mokytojų negaunu, o paikos vaikystės, jaunystės klaidos... Kas jų nedarė, prisiminkite save!

Kasdien, kai išsiskiriame, apsikabiname, vienas kitam pasakome "myliu". Daugelis mano, kad toks mūsų šeimos priežodis, bet tai artumo, prisirišimo išraiška.

– Vyriausiam Sauliui – 22-eji, Grytei – 20 metų, Paulei – septyniolika, Jonei – šešiolika, Vasarei – dvylika. Ką jie šiuo metu veikia?

– Saulius gyvena tarp Kauno ir Vilniaus – ISM studijuoja pasaulio politiką ir ekonomiką ir jau geras pusmetis man talkina versle – yra mano įmonės komercijos direktorius. Anksčiau laikiausi stereotipo, kad, norint šeimoje išsaugoti ramybę, meilę ir taiką, geriau su artimais žmonėmis, giminėmis nedirbti. Turėjau progą ne kartą lankytis Italijoje, kur iš kartos į kartą pereinantis šeimos verslas – įprastas reiškinys. Čia petys petin darbuojasi seneliai, tėvai ir vaikai. Bendra veikla, interesai juos vienija, suburia. Mane tai įkvėpė. Saulius su mano mokiniais jau seniai dalyvauja kulinariniuose konkursuose, čempionatuose, laimėjo nemažai apdovanojimų, beje, jis itin skaniai gamina valgyti. Būtent sūnaus iniciatyva mūsų įmonė šalia šaldytos žuvies produktų vienintelė Lietuvoje gurmanams pristato egzotišką krokodilų, stručių, zebrų mėsą. Reikia nemažai pastangų gerai mokytis, kartu – organizuoti verslą, bet išmanymo, atkaklumo jam nestinga.

Vyresnioji iš mergaičių – Grytė seka mano pėdomis – Kauno kolegijoje studijuoja viešojo maitinimo specialybę, padeda broliui versle, kelis kartus per savaitę dirba mobiliame furgonėlyje – gamina ir parduoda suvožtinius. Ji derina studijas, darbą, o laisvalaikiu kartu su manimi lanko šokius solo latino. Šokiai – mano neišsipildžiusi svajonė: niekada nemokėjau šokti, tad po projekto "Lietuvos ponia", trenerio paskatinta, kartu su Gryte ir Jone ėmėme lankyti netoli namų esančią šokių studiją. Partnerio čia nereikia. Mintyse skaičiuoji "vienas, du, trys", ir rūpesčiai tarsi ištirpsta – atsipalaiduoju, nusiraminu, be to, temperamentingas ritmas verčia judėti, o judėjimas – sveikata. Tiesa, kartais norisi patingėti, bet Grytė iš karto pareiškė, kad viena šokti neis, tad turiu pasitempti.

Paulė – Maironio universitetinės gimnazijos vienuoliktokė. Jos svajonė – medicina, norėtų būti arba šeimos gydytoja, arba akušerė. Tam, kad geriau perprastų šios srities specifiką, ne kartą lankėsi Krikščioniškuose gimdymo namuose. Ji jautri, dėmesinga, nuolat rūpinasi kitais. Paulę bendraklasiai vadina klasės mama ne tik todėl, kad dukra – klasės seniūnė: ji visada paklaus, kaip laikaisi, ar nešalta, kodėl be kepurės... Didžiausia dukters aistra – tautiniai šokiai. Anksčiau ji šoko ansamblyje "Žolynėlis", dabar – "Pušynėlis", su kolektyvu aplankė nemažai užsienio šalių.

Jonė mokosi KTU Inžinerijos licėjuje. Anksčiau lankė dar ir muzikos mokyklą, grojo kanklėmis. Pastaruoju metu jos stichija – grožis: makiažas, manikiūras... Kartais ir aš pasinaudoju jos paslaugomis. Apie aukštąją ji negalvoja – žada rinktis studijas profesinėje mokykloje. Nesistengiu perkalbėti, manau, kad svarbiausia – atrasti save, dirbti, daryti tai, kas tikrai patinka.

Jauniausia – Vasarė. Paklausta, kuo nori būti, ilgą laiką ji sakė, kad bus mama, o dabar – kad turės šokių grupę. Ji šoka Deimantės Ūsienės "Demo" vaikų mados teatre, įvairiose rungtyse jie jau penkis kartus tapo pasaulio čempionais, ne kartą dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose, miesto renginiuose.

– Ar kiekvienas vaikas šeimoje turi kokias konkrečias pareigas?

– Pareigomis nesiskirstome, tiesiog kiekvienas pasirūpina tuo, kuo gali. Namuose, kuriuose gyvena didelė šeima, idealios tvarkos niekada nėra. Kambarių tvarkymas – kiekvieno asmeninis reikalas. Virtuvė – bendra zona. Be manęs valgyti gali padaryti bet kuris iš vaikų, didžiausia problema – indų plovimas. Grįžusi namo neretai randu krūvą nešvarių lėkščių, puodų. Kad nereiktų plauti indų, vienu metu jie naudojo vienkartinius, bet greitai pajuto, kad valgyti nėra skanu, neestetiška, be to, susimąstė apie gamtos taršą, ekologiją.

Niekada netikrinu, ar jie paruošė pamokas: mokslai, namų darbai – jų pareiga, asmeninė atsakomybė. Aišku, jei kuris kažko nesupranta, bandau paaiškinti ar pagalbon pakviečiu vyresnius. Vaikai žino, kad jei nesistengs, iš gyvenimo negaus deramo atlygio.

– Kokios jūsų šeimos tradicijos?

– Kol vaikai buvo maži, jie daugiau laiko praleisdavo kartu. Dabar kiekvienas gyvena pagal savo dienotvarkę ir dieną beveik nesimato. Todėl mes itin branginame vakarus, kai visa šeima susėda prie bendro vakarienės stalo – bendraujame, aptariame praėjusią dieną, dalijamės įspūdžiais ir rūpesčiais. Visi kartu gaminame šeimos patiekalą – koldūnus, juos valgome su sultiniu, kuriame virė. Jei tik jie baigėsi, šeimoje – aliarmas! Iš karto gaminame ne mažiau kaip 2 tūkstančius! Įdarui perku 7 kg jautienos, visada mėsą pagardinu mairūnu.

Sekmadienio rytais pagal galimybes visi kartu einame į bažnyčią. Lankyti bažnyčią vaikų neverčiu – trimečiam mažyliui galima įsakyti, o paaugliui nenurodysi. Jie tai daro savo noru.

Didžiausia šventė mūsų šeimoje, kuriai ypač ruošiamės, – Kalėdos. Kiekvienas pagal savo fantaziją, išmonę ir turimas lėšas rūpinasi dovanomis, visi drauge gaminame valgius, puošiame namus, vaišių stalą.

Ankščiau visada, o dabar pagal galimybes kartu atostogaujame. Metai iš metų važiuodavome į Palangą, o šią vasarą pati suplanavau kelionę – nuosavu automobiliu vykome į Kroatiją. Labai mėgstame keliauti – esame išmaišę didesnę dalį Lietuvos.

– Augant vaikams, auga ir jų poreikiai... Kaip verčiatės su pinigais?

– Aš jų niekada nesureikšminau: jei į viską žvelgsi tik iš materialios pusės, vargu ar tikrai būsi laimingas. Pinigai – uždirbamas dalykas, o požiūris į juos ateina iš šeimos, tėvų. Iš savo patirties galiu sakyti, kad duodami vaikui pinigų išreiškiate pasitikėjimą. Tuo pat metu verta priminti, kad su pinigais reikia elgtis apgalvotai, būti taupiems. Duodama 2 eurus ledams ar saldainiams vaikus mokydavau, kad nebūtina iš karto visus išleisti – būtų protinga likusią sumą atsidėti kokiam ypatingam pirkiniui, gimtadieniui. Taip jie išmoko taupyti. Pirkdama kokį daiktą primindavau, kad jei jį greitai sugadins, kitą turės pirkti jau iš savo santaupų – taip mokiau vertinti pinigus. Pamažu atėjo suvokimas, kad reikia vertinti ir daiktus: juk prausiantis penkiems vonioje dušo želė buteliukas gali išgaruoti per vakarą, tačiau jei visi naudos taupiai, užteks kelioms dienoms.

Kartą mano šeimoje mėnesį gyveno mergaitė iš asocialios šeimos – norėjau, kad ji pajustų darnios šeimos atmosferą, išmoktų bendrauti, elgtis, įgytų namų ruošos įgūdžių.

Pasirūpinti, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti, nėra labai sunku, didžiausias galvos skausmas – mokamas mokslas, išvykos, korepetitoriai, įvairūs užsiėmimai, kurie nepigiai kainuoja. Skaudžiai išgyvenu, kai žmonės mano: jei auginu tiek vaikų, tai šeima asociali ir į vaikus investuoti neverta – nieko gero iš jų nebus. Kiekvienas turi teisę tobulėti, lavinti save, rasti savo gyvenimo kelią. Negaliu nei vieno nuskriausti – visi penki man vienodai brangūs, svarbūs, mylimi. Gelbsti ekonomikos žinios ir sumanumas. Savo studijoms sūnus pasiėmė valstybinę paskolą, o norint sumokėti už mokslus kolegijoje, įvairius būrelius, keliones į čempionatus tenka pasispausti, taupyti, kažko atsisakyti, ieškoti papildomo darbo. Smagu, kad vyresnieji vaikai taip pat nebijo padirbėti.

– Dažna daugiavaikė mama į darbą neina – gyvena iš pašalpų...

– Išties, daugeliui keista, kad aš turiu net du darbus, kiti labai nemaloniai pastebi, kad pagimdžiau penkis vaikus tik dėl socialinių pašalpų. Taip jau nutiko – turiu penkis vaikus, dirbu du darbus, bet materialinė pusė gyvenime man nėra itin svarbi. Dirbu, mokausi, lankau įvairius kursus, nes kas aš būsiu, ką veiksiu, kaip gyvensiu, kai vaikai užaugs, – kiekvienas išeis savo keliu. Be išsilavinimo, patirties, įgūdžių, žmogus nieko nepasieks, niekam nebus įdomus.

– Gausi šeima – jau nemenkas iššūkis, bet jūs nenustygstate – ne kartą dalyvavote įvairiuose televizijos projektuose, siekiate vis naujų tikslų...

– Iššūkiai – mano silpnybė: tai naujos patirtys, įkvepiantys įspūdžiai, galimybė bendrauti su įdomiais žmonėmis, galiausiai tai būdas geriau pažinti, atrasti save.

Dalyvauti 2013 m. vykusiame projekte "Skonis" mane prikalbino draugai – žinojo, kad didžiausia mano aistra – gaminti maistą. Po šio projekto dukros pradėjo eksperimentuoti konditerijos srityje – ėmė kepti keksiukus, pyragus.

Projekto "Lietuvos ponia" organizatoriams sakiau, kad ten būti netinku – nesu graži, neturiu modelio figūros, bet, matyt, nulėmė tai, kad viena auginu penkis vaikus. Dabar jiems esu be galo dėkinga: prapuolusi tarp tūkstančio darbų ir reikalų visai užsimiršau, kad esu moteris, – galėjau pažvelgti į save kitaip, be to, pasiryžau lankyti šokių pamokas.

Skaudžiai išgyvenu, kai žmonės mano: jei auginu tiek vaikų, tai šeima asociali ir į vaikus investuoti neverta – nieko gero iš jų nebus. Kiekvienas turi teisę tobulėti, lavinti save, rasti savo gyvenimo kelią.

Trečias mano pasirodymas buvo 2015 m. projekte "Delfinai ir žvaigždės". Išgirdusi magišką žodį "delfinai" nesvarstydama sutikau, net pamiršau, kad ne tik nardyti, bet dargi plaukti nemoku. Tik nuvažiavusi į Lietuvos jūrų muziejų supratau, į kokią keblioje situaciją patekau, tačiau neapsigalvojau: dalyvauti – jau laimėti milijoną! Be to, viename mano pasirodymų su delfinais kartu dalyvavo vaikai – labai džiaugiuosi, kad jie galėjo prisiliesti prie šių nuostabių gyvūnų ir juos pažinti.

Koks kitas iššūkis? Jei kas pakviestų, neatsisakyčiau dalyvauti Dakaro ralyje. Avantiūristė?.. Tokia jau esu – negaliu nustygti vietoje, be to, supratau, kad žmogus nuolat turi tobulėti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Nuolat keliu sau naujus tikslus.

Galvodama apie savo, kaip profesijos mokytojos, kompetenciją siekiau įstoti į Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociaciją: čia šefai dalijasi savo patirtimi, maisto kultūros idėjomis, susitinka su tiekėjais, sužino aktualiausias kulinarijos naujienas. Dalyvavau Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų asociacijos rengtuose talentų konkursuose, pelniau du bronzos medalius ir dabar esu šios asociacijos narė. Prieš savo mokinius jaučiu moralinę atsakomybę – mokytojas nuolat turi tobulėti, savo pavyzdžiu įkvėpti jaunimą, be to, vadovautis vien vadovėliais – neįdomu, nuobodu.

Mano pastarasis pasiekimas – pasaulio barbekiu čempionato teisėjo statusas. Pirmas? Puikiai prisimenu, kai po vadybos ir verslo administravimo studijų baigusi virėjų kursus pradėjau dirbti Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre. Staiga prireikė skalbimo technologijos dėstytojos ir direktorė pasiūlė man. Nesutikau, o ji man pasakė: "Mano dėstytojos moka ir žino viską. Nori turėti darbą, išmoksi." Ir aš per mėnesį jau mintinai žinojau viską apie skalbimo procesą, išmaniau visas skalbimo priemones, mašinas, jų veikimo principus.

– Savo antrąja šeima laikote Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre virėjo profesijos besimokančius vaikus.

– Šiame centre yra reabilitacijos skyrius, kuriame mokosi specialiųjų poreikių vaikai: su intelekto sutrikimais, hiperaktyvūs, kuriems įprastose mokyklose mokytis labai sunku, našlaičiai iš asocialių šeimų. Jie įgyja tą patį išsilavinimą, kaip ir įprastoje mokykloje, tačiau ne per du, o per trejus metus. Mano mokiniai labai geri, atsidavę, elgiasi pagarbiai. Jiems mokytojas – kelrodė žvaigždė. Visus juos labai myliu ir kiek galėdama stengiuosi padėti – tenka būti ne tik mokytoja, bet ir drauge, mama, mokyti elementarių gyvenimiškų dalykų. Kartais mano pačios vaikai ima pavydėti, pastebi, kad aš jų atžvilgiu esu reiklesnė, griežtesnė nei savo mokiniams.

Didžiuojuosi savo mokiniais: labai dažnai dalyvaujame įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose čempionatuose, parsivežame vertingų apdovanojimų ir net aukso medalių. Visai neseniai komanda, kuriai vadovavo mano sūnus, pelnė geriausio šefo nominaciją tarptautiniu mastu. Komisijoje buvo pasaulio barbekiu asociacijos atstovai iš šešių šalių, vertino akluoju būdu ir visi pripažino mus geriausiais.

Svajoju apie nuosavą kulinarijos mokyklą. Joje mokytųsi vaikai nuo 5–6 metų, bet ne iš turtingų ar pasiturinčių, bet didelės socialinės atskirties šeimų. Šiems vaikams noriu suteikti gyvenimo pagrindą, nes į neįgalius, asocialius vaikus net ir valstybė žiūri atsainiai – geriausiu atveju jie gali dirbti virėjais kokie varganoje valgykloje už grašius. Mano nuomonė kitokia. Galiu didžiuotis, kad kai kas iš mano buvusių mokinių šiandien darbuojasi viešbučiuose "Park Inn", "Daugirdas".

– Neseniai parašėte knygą apie kūdikių mitybą. Ar pravertė asmeninė patirtis?

– Iš pradžių galvojau apie knygą, kurioje jaunos mamytės rastų įdomių, originalių receptų, bet greitai apsigalvojau – jos ir taip neturi laiko, tad tik reta ieškos neįprastų, egzotinių produktų, kurių neras šalia esančioje parduotuvėje ar turguje. Gal šis požiūris ir nesutampa su sveikatos politika, bet mano vaikai užaugo sveiki, energingi, tad knygą rašiau ne kaip maisto gaminimo specialistė, o kaip mama.

Į ją sudėjau apie 100 paprastų, lengvai paruošiamų valgių receptų, tarp kurių nemažai ir šeimyninių – juos gamino mano močiutė, paskui – mama, aš. Knygą papildžiau mitybos patarimais, šeimos gydytojos patvirtintomis, savo asmeninėmis rekomendacijomis.

Pirmieji kūdikio metai – palankiausias metas formuoti taisyklingos mitybos pagrindus, tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienas kūdikis – individualus. Visi penki mano vaikai buvo labai skirtingi: sūnus turėjo itin gerą apetitą, tad tekdavo pagalvoti apie mažiau kaloringą maistą – išpjaustydavau riebius mėsos gabaliukus, viena dukra nemėgo burokėlių, kita – svogūnų. Įnoringiausia buvo jaunėlė – jokio sumaišyto maisto: kotletų, agurkų ir pomidorų salotų, didžiausias jos gardumynas – duona su sviestu. Supratau, kad vaiko požiūris į maistą teisingesnis nei mano – jis pats atsirenka, kas jam skanu, ko reikia, todėl stengiausi prisitaikyti – kartais visai šeimai gamindavau tai, ką valgytų mažoji, patiekdavau patiekalą kita forma – apkepą kaip torto gabaliuką, produktus ruošdavau, smulkindavau kitokiu būdu, patiekalą papildydavau kitais ingredientais.

Mano patirtis: vaikams nereikia įmantrybių – geriau paprastas, kasdienis, bet visavertis maistas. Nuleisti rankų nereikia – mamos, būkite išradingos. Svarbu jausti mažylį, išmokti suprasti jo poreikius ir jokiu būdu nepulti į kraštutinumus: atsisakyti mėsos, pieno produktų, daržovių. Sveikai maitinantis būtina išlaikyti balansą.

– Iš kur semiatės jėgų, energijos? Ar kada nors turite laisvo laiko?

– Jėgų, energijos pasipildau iš aplinkinių, o laisvalaikio  praktiškai neturiu – dažnai net ir savaitgaliai būna užimti. Labai džiaugiuosi, kai atsiranda laisva valandėlė tiesiog padrybsoti lovoje – tada kartais tiesiog žiūriu į lubas, o kartais su malonumu skaitau įkvepiančią knygą. Atsigaunu, emociškai įsikraunu gamtoje, ypač pasivaikščiojusi jūros pakrante. Man tai idealus poilsis.

Labai mėgstu klasikinę muziką, operą. Jei tik kišenėje atsiranda laisvų pinigų, užuot pirkusi naują suknelę ar gardesnį kąsnį,  geriau nusipirksiu bilietus į kokį spektaklį ar koncertą. Mano merginos labiau mėgsta šiuolaikišką muziką, o sūnus, kaip ir aš, – klasiką, teatrą, tad dažnai man palaiko kompaniją.

Giedros Sadauskienės gyvenimo kredo:

• Jei gali padaryti ką nors gero, privalai tai padaryti, nesvarbu, ar sulauksi atsako, ar ne.

• Visada yra geriau duoti nei imti.

• Nenustok svajoti, nes kiekvienas tikslas prasideda nuo svajonės!