JAI PAKLŪSTA IR PAREIGŪNAI, IR NUSIKALTĖLIAI

Tokios karjeros, kokią padarė Rima Zieniuvienė, Kauno policijoje nepadarė nė viena moteris. Įspūdingais pasiekimais pasigirti galinti vyresnioji komisarė prieš kelis mėnesius ėmė vadovauti Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai ir jau pelnė Europolo pripažinimą.

Tokios karjeros, kokią padarė Rima Zieniuvienė, Kauno policijoje nepadarė nė viena moteris. Įspūdingais pasiekimais pasigirti galinti vyresnioji komisarė prieš kelis mėnesius ėmė vadovauti Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai ir jau pelnė Europolo pripažinimą.

Interviu "Kauno dienai" R.Zieniuvienė davė vos išlydėjusi neeilinius svečius iš Europolo, konstatavusius, kad po eurų spaustuvės Partizanų g. demaskavimo, pagal konfiskuotų netikrų eurų skaičių jos kolektyvui šiuo metu Europoje nėra lygių.

Garsių pasiekimų komisarės karjeroje netrūksta. Pavyzdžiui, ši iniciatyvi ir užsispyrusi tardytoja buvo viena iš pareigūnų, kurių dėka į Lietuvą buvo pargabentas JAV sulaikytas Gintaras Petrikas.

Neseniai kandidatavusi tapti pirmąja moterimi Kauno policijos vadove, R.Zieniuvienė gali būti paskirta rikiuoti Kauno apskrities kriminalinės policijos pulkus. Tiesa, ji teigė dar neapsisprendusi, ar dalyvaus atrankoje į šį postą.

Visi vyresniosios komisarės atsakymai į dienraščio klausimus – tiesūs ir šokiruojantys savo drąsa.

– Ar tai pirmas atvejis, kai Europolą sudomino sėkmingos jūsų vadovaujamo kolektyvo operacijos? – pasiteiravo "Kauno diena".

– Anksčiau esame turėję bendrą tyrimo grupę dėl telefoninių sukčių su Vokietijos teisėsaugininkais. Teikėme jiems metodinę pagalbą, kai mūsų aferistai nusitaikė į rusakalbius Vokietijos gyventojus.

– Kaip pavyko aptikti Partizanų g. penkiaaukštyje veikusią pogrindinę eurų spaustuvę, kurios demaskavimas pelnė tarptautinį pripažinimą?

– Padėjo patirtis. 2007-aisiais teko demaskuoti panašią litų gamyklėlę Jonavoje. Tada į vieną bylą buvo sujungta daugiau kaip 300 ikiteisminių tyrimų iš visos Lietuvos, nes šios klastotės taip pat buvo paplitusios po visą šalį. 2008-aisiais trys šiuo nusikaltimu kaltinami asmenys buvo perduoti teismui. Tada litų falsifikatai buvo gaminami viename Jonavos daugiaaukštyje. Jų gamybai taip pat naudotas spausdintuvas ir presas.

Demaskuoti eurų fabrikėlį padėjo ir žvalgybinė, ir Europolo informacija, kad minėtos 50 eurų klastotės – naujas gaminys. Iki tol jos Europoje nebuvo užfiksuotos, pavyzdžiui, kaip iš apyvartos mūsų šalyje išimami 20 eurų falsifikatai, kurie, Europolo duomenimis, pagaminti Italijoje.

– Ar jūsų prielaidos apie galimus įtariamuosius labai skyrėsi nuo realybės?

– Beveik nesiskyrė. Įsitikinę, kad tuo gali užsiimti tik asmenys, dirbę spaustuvėje, domėjomės visais etikečių, lipdukų ir visų kitų spaudinių gamintojais Kauno apskrityje bei galimais jų ryšiais su nusikalstamu pasauliu. Nustačius įtariamąjį, pasitvirtino, kad jis yra studijavęs poligrafiją.

– Išgirdus apie naują nusikaltimo rūšį neretai juokaujama, kad tai – turbūt vėl kauniečių išradimas. Ar turite atsakymą, kodėl būtent kauniečiai – didžiosios daugumos rezonansinių machinacijų autoriai?

– O gal Kauno policijoje dirba geriausi specialistai? Gal kitur nepavyksta nustatyti nei naujų grėsmių, nei įtariamųjų?

– Ar jau atsakėte sau į klausimą, kodėl esate pirmoji moteris, padariusi tokią karjerą Kauno policijoje?

– Bandžiau tai gal jau dešimt kartų. Manau, kad kiekvienas iš mūsų, užuot bambėjęs, kad bloga valdžia, geriau pabandytų pats padaryti ką nors. Aš pabandžiau. Jeigu sėdėsi kamputyje, tai niekas nepasikeis. Rinkos ekonomika palietė ir valstybines institucijas. Jeigu jauti, kad moki, žinai ir gali, reikia pačiam pajėgti pasiūlyti savo sugebėjimus bei energiją.

– Ar dalyvausite neseniai paskelbtoje atrankoje į Kauno apskrities kriminalinės policijos vadovo postą?

– Dar nežinau. Priklausau tai žmonių kategorijai, kurie nuolat savęs ieško. Todėl ir buvau pasukusi į administracinį darbą, kai nusibodo tas pats jau atlikusių bausmę ir vėl iš naujo nusikaltusių įtariamųjų būrys. Tada ir pabandžiau pereiti iš ekonominės policijos, kurioje praleidau ne vienus metus, į administracinį darbą – teko laikinai eiti ir Kauno policijos viršininko pavaduotojo pareigas. Bet supratau, kad tai man neįdomu. Todėl nežinau, ar aš noriu šio posto. Manau, kad šiuo metu esu savo vietoje – moku ir noriu šį darbą dirbti, mane supa žmonės, kuriais pasitikiu.

– Kokie svarbiausi Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos veiklos prioritetai?

– Prisijungus prie euro zonos, vienu iš svarbiausių prioritetų tapo netikrų pinigų gamyba ir jų paleidimas į apyvartą. Ne mažiau aktuali ir nelegalios akcizinių prekių apyvartos kontrolė ir kova su šešėline ekonomika. Dažnas mano, kad nieko čia tokio, jog perku kontrabandines cigaretes ar piluosi į automobilį tokį pat kurą. Tačiau tokiais atvejais mūsų biudžetas nesulaukia įplaukų. Mes visi norime asfaltuotų gatvių, didėjančios minimalios algos, naujų vaikų darželių ar socialinių garantijų išėjus į pensiją. Vadinasi, jeigu norime gyventi geriau, turime nustoti tai daryti, nes ekonominiai nusikaltimai labai lemia ne tik mūsų gyvenimą šiandien, bet ir vaikų ateitį.

Trečioji prioritetinė mūsų veiklos kryptis – neteisėtas praturtėjimas ir neteisėtu būdu įgyto turto legalizavimas.

– Kokias įžvelgiate naujas ekonominių nusikaltimų tendencijas?

– Įsivedus eurą, daugės tarptautinių pinigų pervedimų elektroniniu būdu ir nusikalstamu būdu įgytų pinigų išgryninimo. O sienos, kuriomis vienos šalies nusikaltėliai buvo atskirti nuo kolegų kitur, jau seniai nebeegzistuoja. Užkardyti tokius nusikaltimus nelengva. Nors, pavyzdžiui, pakeitus dyzelino deklaravimo tvarką, įvažiuojant į Lietuvą, šiuo metu surenkama 30 proc. daugiau mokesčių. Kartais užtenka tik ekonominių ar politinių sprendimų. Deja, nusikalstamo pasaulio atstovai vis dar greičiau prisitaiko prie naujų sąlygų. O dabartinės galingos transporto priemonės bei interneto ir išmaniųjų telefonų galimybės niekais paverčia šalis skiriančius atstumus. Todėl pinigų išgryninimo ir atsiskaitymo grynaisiais ribojimas – vienas iš būdų ne tik suvaldyti šią sudėtingą situaciją, bet ir kovoti su neteisėtu praturtėjimu.

– Ne vienas Kauno teisėsaugininkas yra pats sulaukęs nuolat aukų ieškančių telefoninių ir internetinių sukčių skambučių ar elektroninių laiškų. Kodėl Lietuvoje taip įsišakniję šie, jau ir į užsienį eksportuojami nusikaltimai?

– Man sulaukti tokios atakos dar neteko. Tačiau žinau ne vieną tai patyrusį kolegą. Sugalvojusieji šiuos nusikaltimus tiesiog pasinaudojo ydingu dalies visuomenės mentalitetu – neva davus pareigūnui kyšį gali išpirkti bet ką. Dėl to aš, vos prasidėjus šiems nusikaltimams, buvau pasiūliusi drastišką būdą, kaip juos užkardyti – traukti baudžiamojon atsakomybėn vadinamuosius nukentėjusiuosius už pasikėsinimą papirkti pareigūną. Nes koks tai nukentėjusysis? Tai bendrininkas, duodantis kyšį. Yra buvę atvejų, kai kolegoms sulaikant sukčių, išviliojusį iš močiutės santaupas, teko gauti nuo jos ir su šluota. Neva už trukdymą gelbėti anūką.

Dabar spekuliuojama kita dalies mūsų visuomenės silpnybe – meile pinigams. Ir randama aukų, kurios įvykdys bet kokį nurodymą, kad apsaugotų savo indėlį, į kurį neva kažkas kėsinasi. Gal ir šiuo atveju reikėtų riboti galimybę laikyti namuose tokias sumas, kokios vis dar išviliojamos iš mūsų pensininkų, neva neturinčių pinigų susimokėti už šildymą ar daugiabučio renovaciją. Aš tikrai nerasčiau namie 10 tūkst., kuriuos galėčiau kažkam atiduoti. Be to, esu įsitikinusi, kad reikėtų gaudyti ne vadinamąsias kojas – asmenis, atėjusius paimti pinigų, o rasti techninių galimybių išjungti mobiliųjų telefonų veikimą įkalinimo įstaigose, kur tokie nusikaltimai ir yra organizuojami.

– Jūsų sesuo – prokurorė. O tarp šeimos ir giminės vyrų yra teisėsaugininkų?

– Mūsų tėtis 20 metų dirbo Kauno milicijoje budėtoju. Mano sūnus studijuoja Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Tačiau aš atėjau į policiją baigusi ne teisę, o Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dalis buvusių milicijos darbuotojų išėjo į pensiją, dalis pasitraukė į Sovietų Sąjungą, todėl reikėjo naujų pajėgų. Pažįstu prokurorų, kurie prieš tai dirbo zootechnikais, arba tyrėjų, kurios tardytojomis tapo iš darželio auklėtojų. Visi jie, kaip ir aš, vėliau įgijome ir aukštąjį teisinį išsilavinimą. O tai, kad esu ir ekonomikos magistrė, mano darbe labai padeda.

– Ar niekada nesigailėjote, kad būdama ekonomikos magistre, nepanaudojote savo žinių ir talento kuriant klestintį verslą, o eikvojate laiką tirdama nesąžiningų jo atstovų bylas?

– 1990-aisiais, būdama jauna ekonomikos specialiste, buvau išsiųsta į komandiruotę į vieną Vokietijos Federacinės Respublikos televizorių gamyklą. Tada ir supratau, kad norėčiau ir pati gyventi tokioje valstybėje ir kad tokioje gyventų mano vaikai. Nors man visada svarbiau buvo ne turėti, o veikti. Tai ir lėmė mano pasirinkimą ateiti dirbti į policiją.

– Kaip jus už tokį pasirinkimą yra įvertinusi Lietuvos valstybė?

– Stabiliu darbo užmokesčiu, ankstyvomis socialinėmis garantijomis. Esu apdovanota trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu "Už nuopelnus" bei pirmojo laipsnio "Už nepriekaištingą tarnybą". Esu gavusi ir vardinių dovanų. Viena iš jų – ant mano rankos. Tai buvusio Kauno apskrities policijos viršininko Algirdo Kaminsko už jau minėtą litų fabrikėlio demaskavimą Jonavoje padovanotas laikrodis. Vardinio ginklo nesu gavusi, nes ekonominėje policijoje labiau reikia smegenų ir nuojautos.

– Ką laikote didžiausiu išbandymu per 19 tarnybos policijoje metų?

– Turbūt sudėtingiausia užduotis buvo parengti G.Petriko ekstradicijai iš JAV reikalingus dokumentus. Tada, kai jis buvo sulaikytas, senoji tardytojų karta, susijusi su EBSW byla, jau buvo išėjusi iš darbo. O policija dar nebuvo kompiuterizuota. Atsimenu, kai atidariau metalinę spintą, kurioje buvo 200 tomų po 200 lapų, pasidarė baisu. Tačiau suspėjau susidoroti su šia užduotimi per du mėnesius – toks buvo duotas terminas. Aišku, ne viena, o su patikima komanda.

– Ar nė vienas įtariamasis, kurio nusikaltimus teko tirti, nemėgino pasinaudoti tuo, kad jo oponentė – moteris?

– Jiems tiesiog nepasisekė, kad neįvertino manęs ir manė esantys gudresni.